Publikuota gyvžurnalyje 2005-10-27

————————————————

PERSPĖJIMAS: ilgas tekstas rimta tema. Faktai neišgalvoti, o paimti iš atvirų ir privačių šaltinių, jų pateikimas ir interpretavimas – mano asmeninė nuomonė.

***

Ką daryti aborigenui su vamzdžiais ir katilais, kurie verda kažkokią tik iš užjūrių atgabenamą peklos smalą, juoduoju auksu vadinamą, kurios nuoviros paskui varo ugnimi spjaudančius metalinius žirgus?

Oi ne, pasakysit! Mes juk ne tokie kvaili ir ne kažkokie aborigenai, kad nežinotume, kas yra nafta, kam ji skiriama, kas iš jos gaunasi ir kas yra kokia nors konkrečiai “Mažeikių nafta“. Maža to, mes esame netgi gudrūs!

Patys už save gudresni. Patys save todėl ir pergudraujantys neretai. Kad ir dėl šitos pačios “Mažeikių naftos“, kurios tiesiog elementarus sunaikinimas barbariškai (kuriam nėra malonu žiūrėti į pleškantį ne savo kluoną?) galutinai išspręstų didesnį kiekį Lietuvoje vyraujančios politinės migrenos, korupcijos ir broliško kibimo savo artimam į atlapus, kad tas ne toks gudrus ir neteisingai supranta visą šitą verslą.

Juk ne aborigenai mes… Gudrūs esam.

***

Turint vamzdynus žaliavai atsipumpuoti (“Biržų naftotekis“, tarkime) ir perdirbimo gamyklą (“Mažeikių nafta“) beliko logiškai tik įsirengti ir šios naftos eksporto (bei reikalingą žaliavos importo) terminalą, nes “Klaipėdos nafta“ yra nepajėgi užtikrinti jos reikalingų apyvartų tokiame sekliame ir ankštame vieninteliame (kol kas) mūsų uoste. Juolab atkurtai Trečiąjai Respublikai reikėjo spręsti ir naftos gavimo alternatyvos galimybes, nes 1991 metų ekonominė blokada skaudžiai šią būtinybę parodė.

Todėl reformatoriai per daug ir nesipaistę tarpusavyje iškart priima sprendimą statyti tokį pigų plūdurą su abipusios krypties čiaupu švartuotis didesnę grimzlę (ir talpą, aišku) turintiems tanklaiviams Būtingės apylinkėse, remdamiesi arabų pavyzdžiu. Sąmata sudaroma ir paskaičiuojama pagal realiai darbus galinčius atlikti rangovus, kuri siekia apie 47 mln.USD.

***

O po to dainuojančios revoliucijos reformatorius su muzikologu priešakyje išmeta naujieji konservatoriai. Taip, nenustebkite dėl termino: į valdžią grįžo jau nuo 1991 metų antros pusės, nepavykus SSRS pučiui ir ekonominei blokadai, vėl po nokdauno atsigaunančių šeimininkų nurodymus gaunanti ir uoliai vykdanti “penktoji kolona“.

Toji pati, kuri reformavo Lietuvos komunistų partiją, pasilikdama prie šios ideologijos (“naujieji komunistai“). Toji pati, kuriai “buržuaziniai valstybės atributai“ tebuvo skuduras bei kuinas, o Tautiška giesmė – morfijumi piktnaudžiavusio savamokslio violančelininko daktariūkščio perdirbta užstalės dainelė…

Toji pati besitransformuojanti ir nuolat besireformuojanti grupuotė, kuri suformavo gelžbetoninę opozicinę daugumą (rus. “bolšie“) minėtiems nevieningiems reformatoriams, kartais net sugurinantiems nosį už vienas kito pavadinimą fašistu (Patackas Valatkai). Toji pati, kuri uždraudus tradiciškai naudotą “brendą“ persivadino į LDDP. Toji pati, kuri vėliau suvalgė socdemus, po kiek laiko išspjovusi ir uolųjį Vytenį Iljičių, atnešusį šį jau patrauklesnį “brendą“, kaip leidimą į Socinterną.

Taip, tai toji pati, kurios Genseką mes turime vėl “Lietuvos faktišku valdovu“, kas ironiška – atstatinėjančiu Valdovų rūmus kaip valstybės simbolį… Bet aš užbėgau.

***

Sugrįžus reformuotiems konservatoriams iš kur per žioplumą (ar tiksliau – dėl jų pačių reorganizacinių sunkumų) buvo beveik ir iškritę, Būtingės terminalo darbai buvo tiesiog sabotuoti ir beveik numarinti. Nes jiems alternatyvos juk nereikėjo – Šeimininkas naftos juk ir taip davė. Tiesa, iš esmės brangiau, nei pasaulinės kainos (čia pat prekiaujant jos produktais pigiau, nei pasaulinė kaina), bet ar turi alternatyvą imti iš kitur?..

Genseko ir LDDP dėka Būtingės terminalo faktiška sąmata pašoko iki 256 mln.USD, o darbus reikėjo baigti – mokant už netesybas baudas, arbitražinius mokesčius, delspinigius ir peržiūrinėjant rangovus bei statybos sąlygas. Iš esmės, kam rūpi ta Būtingė – lyg be skolų tai ką nors keistų?…

O po to grįžo kiek atsipeikėję reformatoriai, pasivadinę jau konservatoriais, ir jiems teko spręsti per tą laiką susikaupusias šio objekto bėdas.

***

Spręsti teko kompleksiškai: greta Būtingės įsiskolino dirbtinai bankrotinama ir prie “Azoto“ privatizavimo į “Achemą“ scenarijaus varoma Kiesiaus vadovaujama “Mažeikių nafta“, dariusi “monkės biznį“ (perku brangiau – parduodu pigiau). Pačiam Kiesiui palikinėjant savo prabangų visureigį už kelių kvartalų nuo kokios ministerijos, kur eidavo tvarkyti reikalų ar zyzti pas realius ūkio valdovus, o privažiavus Vilnių savo prabangų kostiumą persivilkus į nunešiotą sovdepinę eilutę, kad tie pasigraudenimai ir baksnojimai “o Lubiui tai buvo galima“ turėtų tinkamą efektą.

Nenuostabu, kad tai krito į akis banditams, pasinaudojusiems tokia dviprasmiška padėtimi ir tiesiog primityviai radusiems progą tokiu momentu “numelžti“ ir vėliau nužudyti Kiesių, jo vairuotoją ir ta proga atvažiuoto kartu pasiimti užjūriuose (kaip priklauso nuvorišams ir elitui) studijuojančio sūnaus. Deja, Kiesiui negalėjo sektis pasičiupti jo valdomą įmonę vien todėl, kad jis su Genseku nemedžiojo ir geopolitinių aukštesnio lygio ryšių neturėjo, skirtingai nuo Kremliaus ekonominio emisaro Lietuvoje Ivano Paleičiko.

O protingą šitos situacijos sprendimą aborigenams, vėl vediniems nenuilstamo muzikologo, aklai pasitikinčio “daugiau ekonomikoje suprantančiu“ žemaičiuojančiu premjeru, parodė frankrukinis milijonierius, iš prakutusių užjūriuose aborigenų – Kazickas. Juolab, kad generalgubernatoriaus rūmuose šeimininkavo toks pats “amerikonas“ Adamkus, tad šitos “genties“ atstovams susišnekėti buvo paprasčiau.

Bet ne aborigenų premjerams, kurių akys sužibėdavo vos jie prisiliesdavo prie puikios “nuvorišinės“ Kazicko sumąstytos schemos, siekiant ją “patobulinti“ savo naudai. Asmeninei, ne valstybinei – nepainiokite su tada naudota viešąja retorika. “Ir aš noriu gabalo!“ – pagrindinis motyvas, vedęs gobšuolius link schemos dar didesnio supainiojimo ir to pasekoje – sumaišties politinėje erdvėje, dėl ko muzikologui skaudėjo galvą daugiau, nei bandant sudiriguoti kokių girtų “muzikalkės“ studenčiokų kakafoniją.

***

O schema tai ganėtinai paprasta, nors ne man vienam ligi šiol yra keista, kad privatizavimas Lietuvoje iš esmės beveik niekad nevyko viešu akcijų pardavimu biržoje – vis siekiama pergudrauti kitus ir rinką, neva gaunat kuo didesnę kainą (ir “otkatą“ sau), kuriant visokias schemas, planus ir ieškant “strateginių pirkėjų“.

“Williams“ tuo metu siekia diversifikuoti savo verslą, pirkdamas naftos versloves ir su šiuo verslu susijusias įmones visame pasaulyje, tik kad “laisvų“ rinkoje jų iš esmės nėra. Bet yra kažkoks Kazickas, jo asmeniniai ryšiai ir jo kažkokia idėjinė tėvynė.

Bet kas pirks praskolintą įmonę, varytą sąmoningai į bankrotą, prie kurios (pirmoji aborigenų gudrybė!) priklijuojamas Būtingės terminalas su jo per 1992-1996 metus “netikėtai“ išaugusiomis skolomis ir įsiskolinimu pagal Genseko grupės išpūstą sąmatą? Net jei amerikiečiai ir “durni“, tai ne iki tiek… Tiesa, nuo plano jų neatbaido ryžtas susidoroti su visomis sovdepinio stiliaus vagystėmis, nes JAV a-la enroniniams genijams toks primityvizmas – tėra vaikų žaidimas.

Tad pasiūloma antroji gudrybė, kuri daro pirmąją “gudrybę“ amerikiečiams patrauklesne: 256 mln. USD Būtingės skola pasidengs pelningu “Biržų naftotekiu“ (tuo metu turėjusiu 80 mln. USD pelno per metus), sujungus visus tris objektus į vieną kompleksą. Belieka tik restruktūrizuoti “Mažeikių naftos“ skolas – tad pagrindas deryboms yra, nes restruktūrizavimo (kitaip tariant, kas ir už kiek jau konkrečiai mokės) klausimas ir yra derybų objektas.

Aborigenai neturi pinigų, pasirodo. Todėl sugalvota dar viena gudrybė šioje schemoje: mes parduodame (brangiai!) trečdalį akcijų, o už šitus pinigus padengiame didesnę dalį įsipareigojimų (skolų) pagal savo valdomus likusius du trečdalius.

– O kodėl turėtume mokėti brangiai už trečdalį? – klausia amerikiečiai iš “Williams“. – Kontrolinis paketas tai jūsų, ką mes su savo mažuma valdyboje begalėsim?…

– Todėl, – atsako jiems gudrūs aborigenai – kad mes esame niekam tikę valdytojai (dundukai) šio turto (“va, į bankrotą vos nenuvarėm“ – ir amerikiečiai pritariamai linksi galvomis), bet atiduoti jo viso nenorime (nes esame godūs dividendams ir įsivaizduojamiems pelnams). Kitaip tariant, mes mąstom kaip strategai ir Lietuvos ūkio patriotai!

– Bet tai vis tiek jūs pinigų neturit investicijoms, kurios bus reikalingos, pagal savo turimus du trečdalius, reiškiančius ne tik pelno dalį, bet ir verslo išlaidų atitinkamai – prariję kaip jauką šią penktąją gudrybę, spaudžia “Williams“ aborigenus.

– Taigi jūs, kaip strateginis investuotojas, tuos pinigus ir duosit, o mes atsiskaitysim į šitą investicinį katilą iš jūsų dėka uždirbtų dividendų (kurių bus daug daug daug) – šeštąją gudrybę akiplėšiškai porina aborigenai.

Tada ir “Williams“ sugudrauja, sakydamas, kad už investicijas atsiskaitys vekseliu (skolos įsipareigojimu) – juk ir jie gali šitą vekselį dengti iš savo trečdalio gauto pelno, kaip ir gudraujantys aborigenai. O už vargus gaus tantjemas – pagal valdymo sutartį.

Visa kita – tik detalės, nekeičiančios esmės, kuriose akivaizdžiai galima pamatyti tik tai, kad arkliai perkėloje nekeičiami: tai, ką suderėjo Vagnorius – Paksas nusprendė perderėti ir dar labiau pablogino gudragalvių aborigenų pozicijas.

***

Nes bet kuris profesionalus derybininkas patvirtins, kad yra tokie dalykai kaip ZOPA (Zone Of Possible Agreement) ir joje esančio optimalaus susitarimo taško paieška (BATNA – Best Alternative To Negotiation Agreement), o jų nesuvokiant iš tikro bus tik “žopa“ (rus.).

Kitaip tariant, jei aš noriu pirkti už 10, o pardavėjas nori iš manęs gauti 50, tai mūsų ZOPA yra tarp 10 ir 50, kai BATNA, priklausomai nuo mūsų sugebėjimų ir sąlygų, nebūtinai bus aritmetinis viduriukas 30 [=(10+50)/2].

Iš tikro, tai Paksas, kamikadziškai įlindęs į derybas “persiderėti geriau“ (nes jis gudresnis už visus aborigenus ir atėjūnus…), nebuvo realiai ir objektyviai pajėgus pagerinti pozicijos. Atvirkščiai: neturėdamas patirties ir suvokimo derybose bei nuolat murkdomas netgi “parsidavusio priešams agento“ Abišalos, jis galėjo pradėti derybas tik nuo pozicijos, kai praeita BATNA (tarkime, pagal aukščiau pateiktą pavyzdį, 30) jau buvo “Williams“ pradinis derybinis (nes dėl šito jiems persiderėti nereikėjo – jau remiamasi suderėtomis pozicijomis) ZOPA taškas (vietoj aname pavyzdyje pateikto 10). Todėl ir ZOPA sumažėjo, ir BATNA persistūmė link “Williams“ naudos nuo to “idealaus“ 30 link sąlyginio 20 [=(30+10)/2]. Bet tai čia su sąlyga, kad Paksas ir jo komanda buvo lygiaverčiai amerikiečiams derybininkai, kuo abejoju…

O pridergus kaip katinui į miltus teko savo kailį gelbėti nuo pagaliau esmę pradedančio suvokti muzikologo ir “frankrukinių“ gudragalvių keršto, pradėjus rėkti apie kažkokius prasiskolinimus, kurie iš esmės tebuvo dviejų trečdalių (vietoj visos) skolos pripažinimas ir jos padengimas vekseliu (sugudrautu ir vėl, nes neforminamu kaip vekselis) tiems patiems amerikiečiams mainais į tokį patį jų vekselį. Žodžiu, apsikeitimas skolos rašteliais, kurie padengiami dar kitokiais skolos rašteliais, kurie dengiami iš ateities pelno, o einamosios skolos – iš apyvartinio prieauglio kad ir tų pačių “magaryčių“ duotuoju “Biržų naftotekiu“.

Ironiška, kad ir sutarties premjerui nereikėjo pasirašinėti, nes šio valstybinio ūkio subjekto reikalus atstovavo tam turintis visus įgaliojimus ūkio ministras, o ne visos vyriausybės vardu – jai pirmininkaujantis, kadangi tai buvo verslo sandėris, o ne bendravalstybinis aktas. Na, bet turint omeny Pakso ir vėlesnį norą pasirašinėti ES stojimo dokumentus, kuriuos pasirašinėja premjerai, stebėtis nereiktų – spurdantis vaikėzas, ir tiek…

***

O kas toliau, kai ir per vargus ir pykčius šita schema vis tik prastumta?

Naujieji konservatoriai (neobolševikai – jei kam ideologinės klišės, kurios Lietuvoje yra perverstos aukštyn kojomis, yra patogiau) gauna paramą iš savo šeimininkų ir suintensyvina propagandinę šmeižto kampaniją pagal 1991 metų scenarijų. Tuo pat metu “Williams“ netikėtai apeina Maskovijos ekonominius emisarus iš “Lukoil“ ir susidera su “Jukos“ dėl žaliavos ilgalaikio tiekimo, kas čia buvo įvertinta kaip stebuklas, o iš tikro – tai tebuvo pirmas rimtas ženklas Kremliui apie didėjančias Chodorkovskio ambicijas valdyti šalį. Ir kas kainavo šiam ponui verslą, turtus ir laisvę pasekoje.

Deja, to pasekoje reformatoriai, kaip ir 1992 metais, iškrenta iš valdžios balno. “Senieji kadrai“ sugrįžta. “Lukoil“ emisaras atkunta. Kremlius rengiasi rimtai kovai su “Jukos“, o kad Lietuva jam – per maža žaidimo aikštelė, tai paliekama tvarkytis vietiniams įtakos agentams.

Gensekas paguodžia medžioklės draugą ir nedviprasmiškai leidžia “Williams“ suprasti, kad trečdalis – tai ne kontrolinis paketas. Prikandus lūpą, bet nepatyrus didesnių nuostolių (“investicinis vekselis“ suplėšomas, taip Gensekui išgelbėjus Lietuvą nuo, neva, skolų, o iš tikro – atleidus amerikiečius nuo įsipareigojimų, kurie dabar jau nebeįdomūs), “Williams“ pasitraukia iš verslo, parduodamas savo dalį “gerąjam rusui“ iš “Jukos“. Su Kremliaus žinia. Geranoriškai. Juk ne jis moka, o pati “Jukos“ patiria išlaidas… Lyg ir aukojant Kremliui pėstininką, kad prašokti su geresne figūra į strategiškai svarbesnį lauką.

Ir Gensekui dar nemokamai (!) pridedant “geriesiems rusams“ trūkstamą dalį iki kontrolinio paketo… Ironiška ir vėl, kad muzikologas pardavė trečdalį, o Gensekas atidavė kontrolinį, bet juk čia – tai Williams“ išvogė “Mažeikių naftą“, kuri prie kaip tik prie jų pradėjo dirbti stabiliai ir atsikratė skolų.

Dar pridursiu, netgi socdeminiam provokatoriui Vyteniui Iljičiui, esant tuo metu profsąjungų idėjiniu vadovu ir vykdant “Mažeikių naftoje“ kiršinimo akciją šeimininkų pavedimu, jis buvo tiesiog šių “parsidavusių amerikiečių imperialistams“ įmonės darbininkų išgrūstas nemandagiai ir grubiai lauk, kurie žmogiškai tenorėjo stabilaus darbo, mažiau vadovų vagysčių, daugiau tvarkos ir su tuo atėjusių didesnių algų bei socialinių garantijų. Ir kurių socialdemokratai duoti negalėjo, turėdami kaip tik destrukcinių tikslų.

***

Kremlius sužaidė savo partiją ir “Jukos“ sunaikino galutinai, ko ir reikėjo tikėtis. O Gensekui teko dabar vykdyti tiek metų uždelstą perdavimo emisarui (ir medžioklės draugui – tad dvigubai malonu) šio komplekso darbą.

Ir kaip nelaiku išlindo tie “nedamušti“ reformatoriai, pradėję klykti apie jo mylimos Bufetavos gobšumą ne perlams ar deimantams, o maitinimo įstaigoms ir tam nelemtam viešbučiui “Draugystė“, kuris “po draugystei“ ir gautas iš to paties emisaro, nes Bufetava nebenorėjo būti, kaip toje pasakoje apie auksinę žuvelę, “paprasta -iene“, o norėjo turėti savo karūną – “Crowne Plazą“…

Bet vis tik teko pėdas kiek politiškai sumėtyti, išrenkant konkurso nugalėtoju bet ką, tik ne “Lukoil“, ir net “protokolinio sprendimo“ oficialiu popieriumi (“čiem bolšie bumagi, tiem čyžčie žopa…“) prisidengiant slepiamus interesus, kad jau derėsimės tai su bet kuo, tik ne su…

O koks skirtumas derybose, nesiekiant rezultato ir išbaidžius visus galimus interesantus, kuriems “Williams“ karti patirtis gudragalvių aborigenų krašte – geriausias antireklaminis investuoti kvietimas?

Skirtumas tik toks, kad finale “susitarti su užsispyrusiais ožiais“ nepavyks, o parduoti “Mažeikių naftą“ būtina, nes mes “per durni“ patys sau šį kompleksą valdyti, tai ką čia darysi – likęs tik tas pats vienas “Lukoil“.

Nepatinka? Kelia grėsmę? Kokią dar grėsmę?..

O kas čia dar rėkia apie Rusijos grėsmę?

Na, gal šiomis dienomis per anksti spygtelėjo iniciatyvusis iš sriubos kaip musė išmestasis Vytenis Iljičius, kad nėra čia jokios grėsmės (lyg kas klausė – o tai kodėl išlindo kaip Pilypas iš kanapių?), bet negi ką nors gąsdina seniai šitų neobolševikų apdergto muzikologo ir jo reformatorių kompanijos likučių perspėjimai ar rypavimai? Jau net ideologo Juršėno kaip anksčiau tam nebereiks, kad šitą cypavimą užgniaužti.

***

Ir vis tik Genseką suerzino estafetę partijoje iš senstančio muzikologo perėmęs buvęs fizikas. O dar ir žmonelė Bufetava protą namuose knisa, kad anuos užčiaupti. Ir draugas Paleičikas vėl nekantriai trepsi, praradęs kantrybę, kada pagaliau su juo vis tik bus imtasi elgtis pagal jo tikrąją padėtį, rangus ir nuopelnus…

Neišlaikė nervai – numetė kišeniniams prokurorams kandžiotis. O šių nuolat eteryje spirgantis ir niekaip “generaliniu rotveileriu“ netampantis Jasaitis dvi dienas pamąstė ir kažkokį Gensekui akibrokštą mestelėjo: politikai nors ir vienas kitam gerkles perkąstų – Aukščiausias Teismas leido! (“suprask Gensekai – su manimi irgi reikia skaitytis… Na, prašau, skaitykis.. Skaitykis, ką?… Au-au…“)

Ir čia pat apsidraudė: “Bet iš tikro tai mes nieko negalim, nes čia patys jūs Seimo nariams privilegijas būti nepatraukiamiems įsivedėt, todėl mes ne principingi – mes šiaip rankas nusiplaunam…“… Tiesa, Butkevičiaus atvejui tas negaliojo – bet čia kita istorija.

Susierzino Gensekas (“valstybė – tai aš, kas čia per?!…“) ir išsikvietė “tą, kuris atsakingas už šitą darbo barą“.

O tas ir paaiškino: “Ar užmiršai, bevaldydamas vienašališkai Lietuvą, kad mes esame tik trečioji pagal balsus partija Seime, kas kad Kirkilas mus valdančiąja padarė, tad privilegijų lojantiems opozicijos lyderiams atšaukti niekaip nesugebėsim balsuodami… Juolab, kad ir pirmoji partija dantį griežia už nustūmimą nuo lovio, tai nesusitarsim“… Prakeiktas parlamentarizmas, ar ne?!

Capt Jasaitį Gensekas už gerklės: “Ko šokinėji, pienburni? Dar ir savo darbo nesusitvarkai, man čia bėdos vienos…“

Užuominą suprato.

***

Juk generalinis komisaras Katanis, kurio patikimi bendražygiai dar nuo “kriminalkės“ laikų, padedami betarpiškai JAV ambasados atašė ir per šią “imperialistų irštvą“ tiesioginių kontaktų su JAV teisėsauga, apeinant visus oficialius formalumus ir oficialius kanalus, tuo pačiu apsaugant ir nuo informacijos nutekinimo, sučiupo vis tik turėjusį amžiams iš akių dingti garsiausią ekonominį bėglį Petriką, kaltinamą iššvaisčius aborigenų pinigus. Tais pačiais neobolševikų valdymo laikais ir su jų žinia. Ir visiems šiandien čia veiksniems šios aferos dalyviams, kuriems bėgti nereikėjo, praradus atmintį ir veiksnumą komisijoje, besiaiškinančioje kaip ir kas tada buvo.

Lyg vargo Gensekui maža būtų. Lyg šituo ne kišeninė prokuratūra užsiimti turėtų.

Visa bėda su Kataniu tame, kad jis į kiekvieną politinį grasinimą dabar atsiliepia subtiliu viešu šantažu prakalbinti bėglį, nes yra įsitikinęs, kad laiko savo rankose svarbų ir kenksmingą šitai valdančiai Genseko grupuotei liudininką. O ir kiekvienas bandymas įspirti Kataniui iš neobolševikų pusės kaskart apmaudžiai jų pačių laikinai užgniaužiamas, jiems susipratus, kad vis dar (kol kas!) yra nepajėgūs to padaryti, nors nagai niežti – nors vilku stauk! Kuo netiesiogiai ir pripažįsta jau seniai viešais tapusius įtarimus, kad LDDP buvo EBSW “stogas“…

***

Todėl Jasaitis ne tik tada apsidraudė “negalimumu vykdyti baudžiamojo persekiojimo“, pripažindamas, kad buvo kiek per grubus, palikdamas politikų rietenas politikams ir tuo suerzindamas Lietuvos valdovą. Jau sekančią dieną po šito pareiškimo ir Genseko pelnyto įsiūčio ant savo galvelės, Jasaitis viešai aprėkė Grigaravičių, kad – “ne policijos čia reikalas tarptautinius bėglio išdavimo ir kitokio teisinio persekiojimo reikalus spęsti, nes tai (ir kas beje, visai teisėtai ir pelnytai) yra tik prokuratūros prerogatyva pagal visus BPK procesinius reikalavimus!“

O generaliniu prokuroru taps dar vienas išoriško mėmiškumo turintis subjektas, kuris buvo sau prokuroru kažkokiame provincijos užkampyje, o paskui “berniokas iš kaimo“ pasiekė savo (ne)kompetencijos viršūnę, įsitrindamas sostinės 2-ąjame apylinkės teismelyje…

Nes pavargęs nuo politinių virvelių tampymo ir numojęs ranka į garbingą kaip teisininkui profesinį pasiekimą, Klimavičius tiesingai viską apskaičiavo, pabėgdamas iš savo kėdės kaip žiurkė iš skęstančio laivo: ant jo galvos nukristų tiek vargo per visus šitus “Mažeikių naftos“ perpardavimus, petrikus visokius ir EBSW, “Draugystes“ ir draugystes, kad iki pensijos jis niekaip nenutemptų – sveikata sušlubuotų nuo nervų ir įtampos, o ir iki kadencijos galo prie šitos klikos – vargiai bepatemptų… O ir bedarbiu vaikščioti, prisimenant jo būtent tokį neslepiamą pareiškimą, ir būti visų prakeitu raupsuotoju, jam dar nesinori – geriau ramiai tapti Aukščiausiojo teismo teisėju, kur į pensiją iš teismo salės taip be vargo ir išneš, kad ir kokias nesąmones darytum ar iš viso nieko nedarytum.

***

Senstantis Gensekas gali tik paprašyti savo sėbrų ir kreditorių kiek palaukti: komisaro kadencija baigsis kaip ir jo visa “saviveikla“ (ir ne vietoje parodyta iniciatyva) pagal BPK, emisaras ir medžioklės draugas gaus savo seniai pažadėtą ir numatytą dalį, kai tik baigsis fiktyvios derybos, o ir konservatoriai-reformatoriai tuoj užsičiaups – čia tik laikini sunkumai ir jų iššauktas dėl to Gensekui susierzinimas…

Nes juos užčiaupti svertai ir galimybės yra.

Galop, kas jie tokie, ta opozicija, išsivadėjusi reformatorių dvasna?… Juk pats valstybingumas tėra tik iliuzija, o šalies teritorinis priklausymas yra tik nereikšmingas formalumas – kažkur apie galą tarp kitų būtinybių. Netgi tokioje nepriklausomybėje privalumų daugiau – mažiau reikia rūpintis kaip vaikais, nes aborigenai dar kažkaip patys save pramaitina.

O kas išalksta labai – emigruoja. Svarbu, kad ir likę linktų link visiško nihilizmo. Už tai juos netgi apdovanoti bus galima skambiu piliečių vardu. O kas patriotai – idiotai.

Bet čia jau kita istorija…