Publikuota gyvžurnalyje 2007-10-27

Kai anksčiau VU susitikdavau mano labai gerbiamą dėstytoją dr. Aušrą Maldeikienę, tai pasisveikinęs vis perklausadavau, ar ji ir vėl kokio banko “nežlugdo“ – turėdamas omeny, kaip ji tiesiog nuoširdžiai ir tiksliai atsiliepė apie tuomet dar VB valdytojo Niedvaro nusišnekėjimus, paskelbtus spaudoje, kas jau sekančią dieną išprovokavo nenormalų VB klientų antplūdį, atsiiminėjančių savo indėlius iš šio banko.

Šįkart straipsnis Delfyje (primenu, kad Delfio komentarų skaitymas gali sutrikdyti dvasinę ir emocinę pusiausvyrą, įtakoti psichinę sveikatą bei sukelti virškinimo ir skrandžio trakto sutrikimus), kur ji “užsimojo plačiau“ – laukiu jau dabar Šarkino, Šadžiaus ar Kirkilo, kuris, tarp kitko, jos (o ir visų likusių) paskaitų nelankė, kursinių nerašė, egzaminų nelaikė, bet diplomą gavo, – paneigiančių ir labai motyvuotų pareiškimų. Kai juos girdėsite, turėkite omeny A. Maldeikienės argumentus, kurie yra čia. Kadangi vis buvo pakalbama apie lito devalvaciją, tačiau nemotyvuotai, tai verta atkreipti dėmesį jau dabar ir į motyvavimą. Ištraukos:

Vienintelis infliaciją vidutiniuoju periodu lemiantis veiksnys yra nominaliųjų pinigų augimas, — dar Milton‘as Friedman‘as griežtai pamokė, kad infliacija visada ir visur yra pinigų fenomenas. Nors tokie veiksniai kaip monopolinė įmonių galia, stiprėjančios profsąjungos, streikai, fiskalinis deficitas, naftos kaina ir panašiai nulemia didesnį nominalių pinigų augimą, jie neveikia infliacijos ilgesniu laikotarpiu.
<…>
Dabar grįžkime į Lietuvą. Kad ir kas būtų kalbama, lūkesčiai (žr. apie Nobelio premiją už čia A. Maldeikienės užsimintą “lūkesčių teoriją“ – mano past.), kad ateityje kainos didės Lietuvoje dabar tokie stiprūs, kad spartėjantis kainų augimas yra tiesiog neišvengiama realybė, ką besakytų žvaigždės. Tai bloga žinia.
<…>
Dabartinę Lietuvos situaciją aštrina tai, kad kalbame apie atvirą ekonomiką su fiksuotu valiutos kursu, kur gamyba (tad ir kainų lygis) priklauso ne tik nuo vyriausybės išlaidų ir mokesčių, bet ir nuo realiojo valiutos kurso. Atviroje ekonomikoje esant fiksuotam valiutos kursui ir tobulam kapitalo mobilumui centrinis bankas nebegali keisti palūkanų normos, kuri aiškiai apibrėžta užsienio palūkanų normos. Kitaip sakant, esant fiksuotam valiutos kursui centrinis bankas netenka galimybės taikyti pinigų politikos kaip vieno iš ekonominės politikos instrumentų.
<…>
Paprasčiau kalbant, augantis kainų lygis brangina šalies prekes, taigi mažėja jų paklausa, o tuo pačiu ir gamyba. Prisiminus, kad mažėjanti gamyba, mažina infliaciją, turime neblogą žinią (čia kalbama apie Phillipso kreivę ir atvirkščiai proporcingą nedarbo lygio ir inliacijos priklausomybę – mano past.).

Vis dėlto. Nors ekonomikos teiginys, kad net esant fiskuotam valiutos kursui ekonomika ilgainiui grįžta į natūralųjį lygį, ir labai svarbus, deja, prisitaikymo procesas gali būti pernelyg ilgas ir skausmingas.

Devalvacija gali pagreitinti gamybos grįžimą į natūralųjį lygį. Taigi, jeigu valstybė esant fiksuotam valiutos kursui susiduria su pernelyg dideliu prekybos deficitu (o tai jau stiprėjanti Lietuvos tendencija) ar nuosmukiu, ji patiria stiprų politinį spaudimą arba apskritai atsisakyti fiksuoto valiutos kurso, arba bent jau atlikti jo vienkartinę devalvaciją.

Apibendrinant galima pasakyti, kad devalvacijos lūkesčiai gali tapti kibirkštimi, uždegančia laužą, ir sukelti valiutos kurso krizes. Susidūrusi su tokiais lūkesčiais, vyriausybė turi dvi galimybes: arba pasiduoti ir devalvuoti valiutą, arba kovoti ir išlaikyti paritetą aukštos palūkanų normos ir galimo nuosmukio kaina. Deja, tokia kova gali būti ir bevaisė. Recesija gali priversti vyriausybę pakeisti savo politiką vėliau arba pašalinti pačią vyriausybę.

Svarbu ir tai, kad devalvacija gali įvykti ir tuo atveju, jei lūkesčiai, kad ji artėja, iš pradžių yra visiškai nepagrįsti. Net jei išties vyriausybė neketino devalvuoti valiutos, ji gali būti priversta tai padaryti dėl finansų rinkų įsitikinimo, kad tokia devalvacija įvyks (panašios tendencijos jau stebimos). Pariteto palaikymo kaina gali būti ilgalaikės aukštos palūkanų normos ir recesija; ir vietoje to vyriausybė pirmenybę atiduos devalvacijai.

Mano prognozės tokios, kad, jei nebus žymesnių sukrėtimų, tai šiemet dar devalvacijos nebus. Tačiau kitų metų pradžia žada būti labai įtempta Vyriausybei. Dėl šito dar bus ir užkulisinių politinių žaidimų.

Reikia nepamiršti, kad Kirkilas savo visas problemas tikrai permes su džiaugsmu (ir sugebėjimu) po jo ateisiantiems politiniams oponentams (ar reikia pirštu rodyti, kas jie?). Politika vis dar per daug įtakoja ekonomiką Lietuvoje, o tai reiškia, kad, einant į Seimo rinkimus ir jiems prasidėjus, gali “neapsimokėti“ prisiimti recesijos padarinių savo atsakomybei – geriau jau permesti tą kitiems. Turint omeny, kiek savo veiksmų “anoji partija“ (LKP-LDDP-LSDP) perkorė ant TS ir Landsbergio – nenustebsiu, kad bus, jei dar nėra, šiame kontekste irgi ieškoma variantų spręsti šias aukščiau A. Maldeikienės minėtas problemas panašiu būdu. Kad Kirkilas ir vėl “išdurs“ Kubilių – net lažintis nuobodu, nes akivaizdu, kaip po nakties ateina diena ir ją vėliau keičia naktis.

Bet grįžkime prie ekonomikos.

Mažinant pajamų mokestį ir skiriant vis daugiau lėšų finansuoti vyriausybiniams įsipareigojimams, į ką įeina ir visas viešasis sektorius su medicina, švietimu, teisėsauga, galima išlošti iš infliacijos tik tokiu būdu, jei įplaukos didės ne mažesniais už infliaciją tempais. Tačiau ar yra tokių požymių? Maža to, infliacija praktiškai “kompensuos“ visus šituos biudžetinius išmokėjimus, tad nominaliai pakeltas atlyginimas tikrai nebus įvertintas kaip faktinis Vyriausybės nuopelnas, nes pajamų padidėjimas perkamąja galia nesijaus – tik jų kiekis piniginėje padidės.

Daug paprasčiau tai padaryti radikaliai, vienu mostu, devalvavus litą. Nebuvo? O Vagnorių prisiminkite… Vienąkart atlikus – kyla pagunda kartoti ir kartoti, kas dar labiau didina minėtą pinigų kiekį rinkoje ir įsuka infliacijos spiralę. Žinau tik vieną premjerą, kuris šiai pagundai atsispyrė – Kubilių. Visa bėda, kad jo priemonės ir “diržų užveržimai“ kaip tik “pribaigė“ ekonomiką tuo metu, kai, ironiška, kaip tik reikėjo elgtis atvirkščiai ir ją skatinti vyriausybiniais užsakymais, projektais ir kitomis ekonominio poveikio priemonėmis. Bet Kubilius buvo fizikas – jam irgi “ne lygis“, įskaitant ir dėl politinių emocijų, kad ir iki čia minėtos A. Maldeikienės nueiti ir įsiklausyti ekonomistų patarimų (beje, Keynso teoriją pavaizduoti grafiškai ir tai paaiškinti – žinau, kad tai padariusi yra tik ji; labai geras ekonomikos modelis per Keynso teorijos prizmę)

Litas susietas su euru, o eurais srautas į Lietuvą iš ES vis tik didėja. Mes tų pinigų neuždirbame nei viduje, nei eksportuodami – vienas privalumas, save ten “nusieksportavom“ ant jų galvų (tiesa, yra vienas niuansas, dėl ko jie iš to naudos išpeš, o mes – ne, bet apie tai kada nors vėliau). Taigi, nenorom ES “padeda“ mums patiems tą infliaciją ir didinti, kartu reikalaudama laikytis Mastrichto kriterijų, kas yra visiškai suprantama.

Ir būtų įmanoma… jei tik LB turėtų galimybės naudoti finansinius svertus keisdama kursą, ji po truputį revalvuotų litą, išimdama per didelius jo kiekius iš apyvartos. Prisiminkime tarpukario Lietuvą Didžiosios depresijos fone: litas nuo 10 už dolerį pakilo per dešimtmetį iki beveik 5 už dolerį, o Lietuva stabiliai tapo eksportuojančia, nors ir ne industrine, šalimi! Tai reiškia, kad eksporto nereikėjo skatinti nacionalinę valiutą devalvuojant, nors tokius teiginius galima neretai išgirsti.

Visa laimė, kad formaliai šalies viduje vis dar negalima atsiskaitinėti eurais – paklausa litui kristų dar labiau (nors pagal apklausas lietuviai eurų kaip ir nenori, tačiau litu atsikratytų dar greičiau, jei tai trenktų per kišenę), o eurų kiekis apyvartoje didėtų, santykis litais ir eurais keistųsi ne lito naudai, kas paskatintų dengti Vyriausybės įsipareigojimus ir biudžeto deficitą papildoma litų emisija.

Kitaip tariant, TVF primestas Valiutų valdybos modelis labai tiko ikiESiniam Lietuvos ūkiui. Dabar – tai tėra tik viena garantija, kad dabartinė valdžia “atkeis“ mūsų pinigus į “normalius“ pinigus pagal tą patį fiksuotą kursą (t.y. ne Vyriausybė ir LB valdo Lietuvos užsienio rezervus, o mes, šios laisvos, demokratiškos ir nepriklausomos Respublikos piliečiai – kiekvienas atitinkamai pagal turimų litų kiekį). Nes šiuo metu LB veiksmai yra tiesiog rankų nusiplovimas nuo beįsisukančios infliacijos spiralės ir atsakomybės permetimas Vyriausybei. Kuri, savo ruožtu, problemą spręs paprasčiausiu ekonominiu būdu – lito devalvacija. Kai tik politiškai viską “apsiformins“.

Sekite politines žinias ir politinius pareiškimus. Nepaisykite “ekonominių“, jei nesate tikri, kad už jų neslypi politinis interesas. Taip rasite aiškesnius atsakymus, kas ir kada įvyks dėl lito. Ir galite atitinkamai priimti sprendimus, kaip nuo to laiku saugotis.

Dar mane išgasdino prieš kelias savaites išgirstas vienas paprastas “patarimas“ tokiais atvejais: infliacijos atveju reikia kuo greičiau išleisti gautus pinigus, kol dar nenuvertėjo, o jei galima, tai pirkti avansu ir skolon. Suklusau… Visa bėda, kad pajamos taip greitai nekils. O antra bėda – tokia “strategija“ tikrai nėra pavienė, ir tai reiškia, kad kritinė masė šitaip besielgiančių vartotojų padidins visuminę paklausą, kuri kels rinkoje kainas, kas irgi reiškia infliaciją.

Tad saugokitės ne tik valdžios veiksmų, bet dar ir minios. Nes, anot Warren Buffett, minią valdo godulys ir baimė. Aš pridursiu, kai iš godulio baimė pereina į paniką – geriau ant tako tokiai bandai nestovėti…

Nors “šopintis“ ir gali būti “fun“. Ypač, turint dar vieną pasiteisinimą, šįkart skambantį “solidžiai“, kodėl tai darai.