Publikuota gyvžurnalyje 2007-12-18

* * *

Ar anties kvaksėjimas turi aidą?

Sklando “bobučių pasakos“, kad antis kvaksi be aido, ir aš čiumpu netikėtai sutiktą panašių sparnuotų paukščių specialistą “ŽASiną“ (be nosinės) Bilą už rankovės ir klausiu:

– Ar eini šiandien į “Anties“ naujo albumo Ančių dainos pristatymą?

– Tai kad ne, – jis numykia kažkaip neužtikrintai, ir aš pagalvoju, kad gi susiveiks patyliukais iš kažkur “kontramarkę“…

Ir mes padiskutuojame šiek tiek apie “Anties“ sugrįžimą su nauju albumu po 17 metų, ir kokios galimos šito performanco perspektyvos. Kaip bebūtų, “Antis“ – viena iš trijų grupių Lietuvos estrados (jei norite – populiarios muzikos) istorijoje, jai padariusių neabejotiną įtaką. Ir darančių iki šiol. Tai antis, kurios “kvaksėjimo“ aidas nenuslobo, ir vargu ar užmarštis jai gresia artimiausius kitus 17 metų. Manau net simboliška, kad vienos šių grupių narys, atsiliepdamas apie kitą trejetuko grupę, pasiremia kitos trejetuko grupės pavyzdžiu.

Bet iš pradžių aš išsitraukiau iš spintos savo “antikvarinius“ marškinėlius “Roko maršas per Lietuvą’96 – Mums ne vis vien!“. Nes proga kaip tik tam tinkama – supurtyti “senus kaulus“, nes, pastebėjau, kad tai savotiška tradicija “Ančiai“ rengti savo “Kalėdinį balių“, kuri siekia dar… 1986 metus! Kai dar jaunas ir gražus gavau kontramarkę į tokį, bene, pirmąjį “Kalėdinį balių pas Antį (sovietmečiu – ir kalėdinį!) Sporto rūmuose iš mūsų anglų kalbos jaunutės ir simpatiškos mokytojos, atsiųstos atlikti praktiką iš Pedagoginio instituto (dabar VPU), Violetos Putriutės (u be brūkščio, nes, anot jos – “latviška“), kuri asmeniškai pažinojo Sniegių (Petrą Ubartą), tad mūsų klasės kai kuriems bernams ši pažintis sovietmečiu visuotinio blato laikais tikrai “nuskilo“ (ech, tikiuosi, kad ji nepyksta už tai, kaip jau sekančią vasarą DPSe su kibiru, sklidinu vandens, vijausi ją per kviečių lauką, kad atsiteisti aname mūsų būrio “vandens mūšyje“… Jei ką – tai ji paspruko. Tikrai!).

Bet čia ne apie pauglišką romantiką ir anuomet buvusius tikrai šaunius santykius su pedagogais. Marškinėlius bereikia tik išsilyginti – ir pirmyn į “Forum Palace“! Koncerto pradžia 20:00 val., bet dar 15 minučių iki pradžios žmonės stovėjo didžiulėje eilėje priduoti paltus ir striukes. Praslinko Samas su savo garbane drauge. O šalia buvo pardavinėjami ir senieji bei naujas albumai. “Jamam“ naują!

Ir mokomės naujų dainų tekstus (dar vienas “Anties“ nustatomas standartas lietuviškos muzikos leidyboje – kiek lietuviškų grupių pasirūpina tekstus prie albumo įdėti?), kol lauksime priduoti nereikalingus būsimam šokinėjimui apdarus. O dar galima pabendrauti, aišku, ir su liūdnojo veido Stasiuku (Stasiu Povilaičiu), kuris atsistojo į eilę už mūsų. Užbėgdamas pasakysiu, kad dar mačiau Juozuką (Juozą Statkevičių), kuris kažką energingai įrodinėjo kažkokiam berniukui (ne perkeltine prasme berniukui – gal sūnėnui), vėliau įteikusiam Algirdui Kaušpėdui gėlių, bei po visko – dar ir Pažaduką Garbėsžodis (Petrą Auštrevičių). Žodžiu, elitas renkasi. O mums – į “parterį“, kur stovimos vietos!

Nes kas gi eina į roko koncertą pasėdėti, kad ir prabangiai, už staliukų su vynu ar martini??? Neturiu brilijantų, kuriais galėčiau pablykčioti, kaip siūlė kažkada tokia proga a.a. Džonas Lenonas. Bet vilkiu tuos tikrai “prabangius“ marškinėliais, kurie, pastebiu, sukelia smalsius žvilgsnius, o ypač – žalio jaunimėlio…

Pradžia vėlavo, kaip ir reikėjo tikėtis. Tada po dešimties minučių atėjo Rakauskas ir “nukniaukė“ mikrofoną. Publika pradėjo nedrąsiai skanduoti “Antis! Antis!“ ir bandyti plojimais iššaukti “dvasias“ į sceną. Rakauskas grįžo po dešimties minučių ir sėdo “pabrousinti“ kažko prie aparatūros. Užgrojo intro “Bergždžias darbas“…

Patyliukais, vilkėdami visiškai juodus marškinius, mūvėdami juodomis kelnėmis ir pasirišę juodus šilkinius kaklaraiščius, pradėjo į sceną po vieną lipti ir užimti savo vietas prie instrumentų “Anties“ muzikantai – ir visų laukiančių nuotaika pakilo dar gerais 15 procentų! O tada scenoje pasirodė nerealiai ilgų kojų “kap numieruota“ juoda aptempta minisuknele vilkinti blondinė su padėklu, ant kurio buvo kibirėlis ledo, šampanas ir sidabrinė taurė. Apėjo scenos perimetrą kaip podiumu ir, iš aukšto paniekinamai nužvelgusi publiką, pastatė padėklą ant stalelio kairėje scenos pusėje, kur jau stovėjo prabangus antikvarinis krėslas.

O tada atėjo eilė ir pačiai atgijusiai mumijai! Algirdas Kaušpėdas – du įspūdingi metrai jo ūgio, atrodo, fiziškai ypač jaučiami stovint beveik prie scenos tame visame makabriškame scenos fone ir: juodas kostiumas, padabintas blizgučiais lyg medaliais, juodi marškiniai, juodas kaklaraištis. Juodai apvedžiotos akys. Juodai lakuoti nagai, blizgančiais žiedais papuoštas kiekvienas pirštas. Glotniai sušukuoti atgal juodi plaukai. Blyškus veidas juodomis lūpomis. Emo patyliukais verkia kamputyje, o gotai keistai pasvirę stovi prie Neries su besiplaikstančiomis vėjyje žvakutėmis…

Poetai, dėmesio!
Esmi beveik Maironis!
Šukuosena aukštyn, glotnus lig ruonis!
Poezijos pavasariu tikiu!
Tekstus eiliuoju ir kaskart verkiu…

(CV)

Entuziazmo man pakako kiek taktiškai pastumdyti aplink mane esančią publiką, kad ji irgi pradėtų krutėti, ir kuri laukė neaišku dar ko beprasidedant. Man tai keista, kai žmonės ateina į roko (!) koncertą ir po to dar laukia kažkokio atskiro pakvietimo. Lyg bandydamas prisibelsti antrąja daina Kaušpėdas:

Beldžiu-meldžiu, bet nesibeldžia…

Sveikatos užsakyt malda geidžiu,
Bet nesimeldžia…
Telegrafuoju turtų, malonumų, pareigų,
Bet nesibeldžia…
Sutrikus dvasiniams ryšiams ieškoti reikia priežasčių,
Kad nesimeldžia…
Matyt aš kaltas – kaltas, kad meldžiu,
Bet nesibeldžiu…
(Meldžiu-beldžiu)

– Labas vakaras, bičiuliai! – po šios dainos jau pasisveikino A. Kaušpėdas ir trumpai paaiškino susirinkimo čia priežastį – naujo albumo “Ančių dainos“ (“jei, bičiuliai, žinote, ką reiškia zuikių dainos…“) pristatymas. Tame ir buvo esmė, o ne, gal kaip kas tikėjosi, “pasitūsinimas pagal senus gabalus“ (tam gi buvo skirtas 2003 metų koncertas “Antis gyva“). Tad:

Paryčiais grįžau namo pavėpęs
Pragydo, išgirdau, pirmi gaidžiai
Skubėdamas užtaikiau į nešvarią vietą
Kažkur susitepiau kostiumą negražiai
Gal kur prisiglaudžiau, atrėmiau ranka
Pakalęs ko žmogus nepadarai
Išpurvinau vienintelį padorų švarką
Pražuvo mano ateities planai…

(Dėmė)

Bedainuodamas pametė vieną medalį. Tikrai, “Grėsmė! Reputacijai grėsmė!“

“Senukai“, prisipažino, kad kiek nuvargo, bet publika pagaliau atgijo. A.Kaušpėdas vis pasinaudodavo pauzėse proga prisėsti į fotelį, nusišluostyti prakaitą ryškiai raudonu rankšluosčiu bei gurgštelėti šampano iš taurės gerklei praskalauti. Tad dabar perėjo prie lyriškos atitinkamos dainos apie “mielą apsiseilėjusį senelį“:

…Verkia senukas
Jam hemarojus
Jis aklas kaip kurmis
Nemato rytojaus
Vien tik anūkas
Gerbia senelį
Masažuoja jo ranką
Ir tinstantį kelį

Senelis geras
Geresnis už mamą
Kai anūkas paprašo
Dovanoja bananą…
(Senelis)

O aš kažkaip prisiminiau, kad prieš kelias valandas man gi sulipdytas išvakarėse visai netikėtai nuskilęs dantis (aha, “ahoi, ponas bebre…“ – pasitaiko), tad buvo “nušaldytas“ geras pussnukis, o va dabar bešokinėdamas (prisiminkime Šapro meistriškai ir šmaikščiai įgarsintą Garfeldą-2…), plodamas, mosuodamas ir bepritardamas dainoms visiškai apie tai pamiršau, nors pačiupinėjau, ar vis dar?… Muzika išties gydo. O miela širdžiai muzika – gydo ir nuo gydymo!

Po lyrikos, atėjo eilė vėl kiek patriukšmauti, nes į sceną atnešė didžiulį gongą. O kol ruošėsi, A. Kaušpėdas, lyg dabar čia populiarus koks užsieninis atvykęs “sėkmės guru“, pravedė trumpą paskaitėlę dainos įžangai:

– Ar žinote, ko reikia sėkmei? Dviejų priežasčių. Vienos jų – subjektyvios, o kitos – objektyvios. Subjektyvios priklauso nuo jūsų – tai, ką jūs pats padarėte. O objektyvios – nuo kitų žmonių… ką jie jums padarė!…

Išklausyk, bandyk išgirsti
Sėkmė gyvena tavyje
Pakelk sparnus jau laikas skristi
Tikėk asmenine galia
Sėkmė nelanko pesimistų
Sėkmė nevengia paslapčių
Tiktai gyvenimo artistai
Sulauks rugpjūčio trisdešimt trečių!

(Rugpjūčio 33d.)

O jau po to ir apie mažiau populiarinamus, tačiau dvasinius dalykus, nors Marijos Žemėje ir egzotiškus, bet tokius įprastus:

Europos sostinėje, rue des Minimes
Jau sumokėjau išpirką – keliauki su manim.
Saulėtas, tobulas ir dieviškai gražus
Šypsaisi medituodamas, lyg paprastas žmogus.
Tad nuramink mane, balta šviesa paliesk,
Ramybės ratile sustiprink ir nušviesk.

Auksinis Buda, auksinis Buda
Tu gero būdo, Tu gero būdo
Parodyk kelią į laimės šalį
Nutiesk man lieptą į meilės miestą…
(Auksinis Buda)

– Bičiuliai, nors Kovo 8 dar toli, bet artėja kita šventė – Kalėdos! – po dainos pratęsė dialogą su publika A. Kaušpėdas, pasiėmęs pilną kibirą dirbtinių raudonų rožių, kurios iš toli man panašesnės buvo į kalėdines gėles. – Tad norėčiau ponias ir paneles kažkaip ta proga pasveikinti ir įteikti šias gėles. Tik nelabai žinau, kaip padaryti… Tai gal kavalieriai jas perduos?

Ir šliukštelėjo gėles į publiką!

Pagavom vieną skrendančią pro šalį dviese su šalia buvusiu vaikinu. Džentelmeniškai jam palikau, bet jo dama, pasirodo, pati buvo pasigavusi, tad jis perdavė man, kad aš atiduočiau savo poniai. Kiek pamenu, meilė ir draugystė tarp publikos visada buvo būdinga visiems šios grupės roko koncertams (ko nepasakysiu, iš savo patirties, apie BIX, kad ir tais pačiais marškinėlių metais – 1996-ais). Ta proga sekė “Anties“ tvistas:

Sustok, akimirka žavinga
Aš noriu Tavo foto
Ar būsi su manim laiminga
Gražuole iš Bankoko?

…Tu nekalta, nepriekaištinga
Aš verslininkas kietas
Ar būsi su manim laiminga
Žarstydama monetas?
(Sustok, akimirka)

Vienok, jau sekančia sunkių akordų kupina daina “Antis“ pabandė pasitaisyti savo pradėjusią, neva, šlyti reputaciją, kaip ir priklauso pagal jų stilių, aprangą ir amžių:

Mes galim suvaldyt aistras,
Naujai pažvelgt į moters kūną,
Užgydyt dvasines žaizdas,
Suteikti moterims orumo.
Mes parašysim taisykles
Nerimto elgesio merginoms –
Uždrausim eiti į gatves
Geriau tegul aplanko kiną…

Nes mes rimti, rimtai galvojam.
Mes rimtas rimtai traktuojam.
Labas vakaras, ponia,
Susikaupkime drauge…
(Mes rimti)

Trumpam pasišalinęs nuo scenos, jau grįžo vilkintis baltą švarką su juodais išpaišytais kiniškais hieroglifais ir drakonais. Ir iškart užsipuolė:

– Kas pasakė? Tamsta pasakė??? – dūrė savo pirštu kažkur į brangiausias sėdimas vietas. – Ar tu pasakei? – pradėjo priekabiauti prie muzikantų, o Sniegius, likęs “kraštiniu“, tik nedrąsiai papurtė jam galvą.

– O ką sakė?… – toliau pasidomėjo A. Kaušpėdas. – Ką? Kad aš – SUKNISTAS buržujus???

– Rakauskai, – pristojo prie šio, – tu pasakyk man, kas toks esi?

– Saviveiklininkas… – atsakė tas kukliai.

– Šavyveiklininkaš! – pasišaipė “suknistas buržujus“ Kaušpėdas. – Tai gal ir aš tada – saviveiklininkas? 0 juk buržujus – tai progreso variklis!

Ir pagaliau…
Ir pagaliau aš gyvenu, kaip Vakarų buržujus
Varau per Afriką ofroudiniais keliais
Lengvai pakalęs ir miklus, kaip bulius
Skubu medžioti zebrų su drambliais

(Buržujus)

Melodijos motyvas “tram-pararam, taryra-tram-pararam“ – labai girdėtas, bet niekaip neatgaminu kur ir kame (ei, o tai ne perdirbtas “Alyvų“ melodijos motyvas???). Bet ši – neabejotinai viena smagiausių dainų albume!

Nors sekanti daina turėtų tapti labai populiari užstalėje, vien dėl priedainio (antras):

Girtuoklis budi pasiruošęs pilti
Girtuoklis žvalgosi: kokia proga?
Girtuoklis turi gert ir nenuvilti
Jį stebi mylinti, girta Tauta…

Išgerkim ežerą, išgerkim vandenyną!
Už tikrą troškulį pakelkime taures!
Aukokim paskutinį lašą vyno –
Ir aukuras troškimų neužges!
(Girtuoklis)

O va paskutinės albumo dainos “Jei kas“ nepamenu, kad būtų groję. Nes…

Nusivilkus švarką ir, kaip įprasta, pakabinus ant menakeno “torso“ kitame scenos gale, Linas Būda pradėjo kalti pažįstamą iki kaulų smegenų ritmą “ta-a ti-ti, ta-ta-ti“…

– Aha, prisimenate dar!… – gudriai prisimerkęs A.Kaušpėdas pastebėjo vėl suošusios publikos reakciją. – Bet kol kas leiskite pristatyti muzikantus ir padėkoti visiems prisidėjusiems ir padėjusiems.

Be abejo, tai vis dar ta pati “Antis“:

– už klavišinių su spalvota tiubiteika sėdintis Vaclovas Augustinas, kompozitorius ir dainų muzikos autorius bei visų “saviveiklininkų“ muzikinių idėjų sustatymo į rėmus;

– tai gitaristas Gintautas Rakauskas (kuris, anot A. Kaušpėdo, “10 metų rūsyje sau patyliukais grojo, kol jį vėl ištraukė į viešumą šiam koncertui“ – iš tikro, tai projekto “Ančių ferma“ nenuilstantis vadybininkas ir organizatorius);

– tai nedidukas gungtelėjęs “dar nuo anų laikų užsilaikęs“ bosistas Gediminas Simniškis, grojantis “penkialadžiu bosu“ (paskui pasitaisė – “penkiastygiu“);

– tai solo gitaristas Arūnas Blušius, “tikras Anties fanatikas, prieš miegą užsipiešiantis ant kaktos trikampį ir taip einantis miegoti“;

– tai prie mušamųjų sėdintis “būgnų dievas“ Linas Būda (“Buda“);

– tai dabar midi gitara grojantis, o anksčiau “dūdų orkestro vadas“ Petras Ubartas – “Sniegius“. Nes dabar pučiamųjų orkestras buvo kviestinis, kuriame visiems pažįstamas saksofonistas Brazaistis, dar du trombonistai ir trimitininkas (kurių pavardės man iš galvos išdulkėjo, atsiprašau).

Padėkojęs po to visiems prisidėjusiems ir organizavusiems, aišku, A.Kaušpėdas paskelbė tai, ko laukė antroji publikos dalis, įbridusi į upę antrąkart ir bandžiusi pasigauti “senąją Antį“.

– Pasitūsinam?

Ir ko tu stovi taip keistai pasviręs?
Ar nebūsi, tamsta, apsirijęs?
Lašiniai, dešra, degtinė, blynai –
Kūnas šaukia, trokšta vitami…?

“- NO!!!“ – kad tave kur, aišku, kad nepamiršome! Ir rėkiam, dainuojam, skanduojam, ošiam, siūbuojam kartu! Kas sakė apie “senus kaulus“?…

Alio, alio!
Baločka Jonas klauso!
Aš jūsų balsą per silpnai girdžiu…

Rėkėm taip, kad skųstis “per silpnai“ tikrai nebuvo kaip!…

– Ar jau kažkas atsitiko? – lyg tarp kitko pasiteiravo… – A, man sako, kad dar ne… Nes…

Nelauktai iškilo grėsmė
Gandai aplink – ateina zombiai!

Pradėjęs dainuoti, galėjo ir nebetęsti vienas, nes mikrofoną nukreipė publikai, kuri puikiausiai atidainavo likusią dainos dalį.

Kažkas atsitiko?
Mergaitė supyko!
Per vidurį kino
Paliko vaikiną…

Ir tada atrodė, kad už sienų tikrai ne 2007-ieji. O kaip seniau. Kai dar buvome jauni ir…

Aš nežinau, kodėl taip myliu
Tavo romantiškas akis
Apsirengimo keistą stilių
Ir senamadiškas viltis!

“Senukai“ tuo ir baigė koncertą, žemai lenkdamiesi publikai, taip nuoširdžiai palaikiusiai (tai ne – kai taip išsiilgsti!) ir priėmusiai šauniai naujas dainas, kaip ir nepamiršusiai senųjų.

…tai aišku, kad išsikvietėme bisui! Po dviejų minučių grįžo ir nusprendė pakartoti įsimintiniausias jų naujo albumo dainas:

Mes mylim moteris rimtas,
Kokybiškas, sertifikuotas.
Jūs pasilikit sau linksmas.
Koketiškas, nesušukuotas.
Mes konservatoriai širdy
Mus domina solidžios ponios.
Drabužiai tinka tik juodi,
Kašmyro vilna ir kapronas.

Nes mes rimti, rimtai galvojam.
Mes rimtas rimtai traktuojam.
Labas vakaras, ponia,
O ar jūs tikrai rimta?

Ir vėl – gėlės. Kiek žinote roko muzikantų, gaunančių gėles kaip “klasikiniai“ artistai?

Ir pagaliau…
Ir pagaliau aš gyvenu, kaip Vakarų buržujus
Perku-parduodu nekilnojamus turtus
Kas vakar buvo litais – šiandien “jevrais“
Dėkoju Landsbergiui, tebūna jam dangus!

Štai čia suvokiau, kad “Antis“ puikiai įskrido į XXI-ą amžių, užpildydama tą laiko tarpą, ir dabar už sienų tikrai 2007 metai, o ne 1986 ar 1991-ieji… Nors senosios jų dainos, kaip nebūtų keista, dar neprarado savo aktualumo ir šiandien, kas, sutikite, yra neįtikėtina grojant savotišką politizuotą ar socializuotą “agit-roką“, bet naujomis dainomis jie, mano galva, puikiai parodė, kad nėra tik tie “naftalininiai senukai“ (“jau smėliuku takelius čia pabarstantys“ – pacituojant saviironišką A. Kaušpėdą), pagrojantys tik “ant nostalgijos“. Jie yra šiandien.

Sveiki atvykę į kapitalizmą su “Antimi“!

Ir, aišku, kad gerai publikai ir – “Alyvos!“ (o va vakar vakarėlyje, kurį nupirko visą Hansabankas savo klientams, sako, šito nebuvo…)

Nemyli-myli!
Buria ratu
Ieško ieško
Laimės žiedų!

Ilgai dar jie lankstėsi aidint plojimams, nes nenorėm paleisti, nepaisant to, kad rankos jau virš galvos nuo nuovargio nebesilaikė, o gerkės perštėjo nuo rėkimo… Gavo nuo gerbėjų dar gėlių, o viena įteikė sudvejintus kaspinėliu perrištus du apelsinus ir… lesyklėlę su anties iškamša viduje!

– Pagaliau mes turime savo būstą! – pakomentavo aktualijas A. Kaušpėdas.

Publika ošė ir nerimo, bet jis jau išmaldavo, kad pagailėtume senukų… Atsisveikinimui palinkėjo visiems sau būdingu “antišku“ rimtu tonu:

– Laikomės visi prieš krizę!…

Besiskirstydamas dar padėkojau už “gerą šokinėjimą“ gal mano amžiaus panelei su akinukais ir su panašiai inteligentiškai atrodančiu jos partneriu. Ji pasakė, kad irgi turi tokius marškinėlius, tik raudonus… Gaila, kad neapsivilko šįkart.

Prieš tai dar persimečiau akimis su dešimtmečiu vyresniu už mane pražilusiu vyriškiu, kuris šėlo man iš kitos pusės. O kažkur jau spėjo pasprukti ne mažiau su visais lingavęs dvimetrinis plikai skustas brandus žaliūkas su savo drauge. Atsimosavome su jauniklėmis, puikiai mokančiomis mano jaunystės dienų tekstus ir iš pradžių atsargiai privengusiomis tokio “senuko“, kuris ne mažiau (gal dar ir daugiau, kukliai pastebėsiu…) “dalyvauja beigi tūsinasi“. Nusišypsojau rūbinėje belaukiančiai eilės moteriai, tinkančiai pagal amžių į mano mamas, kuri buvo užsikišusi vieną tų rožių, pamėtėtą į prie scenos šėlusiai publikai…

…užkimimas man praėjo tik paryčiais. “Mynthon“ padeda. Išdūktas prakaitas kompensuotas po koncerto litru “Borjomi“. Ir va liko tik “anties kvaksėjimo aidas“ bei malonus jausmas, kad “Antis“ visiškai ne paseno. Ir kas svarbiausia – neužsiliko aname laikmetyje! Jie visą tą laiką kito ir brendo. Ir tai – jau ketvirtas jų kūrybinis etapas, kuris mane itin džiugina. Belieka tik dar kartą pasileist jų albumą…

Ir jei spėsite – šiandien 20:00 val. dar vienas koncertas! Galiu lažintis, kad bus daugiau dainų, nes vis tik pataupėme “Antį“ ir jums pasidžiaugti

Jei kas sužinotų
Kiek kartų mes mylėjom
Nustebtų kaip mokinys
Jei kas suskaičiuotų
Kiek vyno mes išgėrėm
Atsivertų gilus šulinys

(Jei kas…)

Reklama