Apie brudą Brode

Publikuota gyvžurnalyje 2008-03-20

* * *

Neketinau labai jau Kovo 11-os proga Gedimino prospektu pramarširavusių plikagalvių tema plėstis ar išvis čia rašyti, juolab, kad jau ir taip pripostringavau keliuose LJ komentaruose, ką apie tai manau. Ir už maumazą geriau šia tema irgi nepasakysiu, ypač, turint omeny, paskutinį tą sakinį.

Tą darau čia ne dėl kiek niūrokos nuotaikos (ne oras kaltas ar aplinka, nes oras gražus – tiesiog grįžau iš laidotovių), o atsiprašinėdamas, kad, pasirodo, esu patriotas, o gal dar ir koks nors nacionalistas. Aišku, viskas priklauso nuo sąvokų ir kaip jos suprantamos. Pavadinti mane visaip galima, nes tą įtarimą patvirtinančių “įtartinų“ įrašų rastumėt gal ir mano dienoraštyje ar tekste toliau.

Apie patriotizmą mes čia neseniai su vklase irgi persimetėm kelias žodžiais (na gerai, sakiniais). O po to jau sekė zeppelinus įrašas jo dienoraštyje, kur aš pamaniau, kad jis apsiėmė to nedėkingo “velnio advokato“ vaidmens pliuralizmo vardan.

Tik va nematau tame marširavime aš jokio patriotizmo, todėl ir klausiu, kur jis – nes gal kiti kažkaip jį geriau mato?

Nuoširdžiai klausiu. Kaip patriotas. Remiantis “radikalius“ filmus apie “visokius banditus“. Kažkaip iki tol laikiau save tuo patriotu (kiti – dar ir idiotu, bet ginčui šiuo klausimu man yra argumentų stygius). Balsuoju už profesorių Vytautą Landsbergį bei tuos, už kuriuos jis liepia. Vaikštau kasmet prie Signatarų namų Vasario 16 bei prie Seimo Kovo 11 dienomis, Trispalve ten pamosuoju, himną tame “senukų nuopezų“ chore unisonu pagiedu. Bet panašu, kad teks likti jau namuose kitąmet, kaip pataria Rytas Staselis.

Todėl, kad nei VSD, nei VRM, nei Policijos departamento aukšti pareigūnai nemato jokios problemos.

Na, buvo pora nesantaiką kurstančių šūkių, bet visumoje, anot jų, šūkavo tik du neaišku kaip toje “patriotų sueigoje“ atsiradę infantilūs provokatoriai, o ir pačios vaikštynės gi, suprask, buvo taikios. Na, užtikrino policija jų “pasyvų stebėjimą“, kuris iš šalies greičiau panašėjo į nesankcionuoto ir pažeidžiančio viešąją tvarką bei kitų šios Lietuvos Respublikos piliečių teises, masinio susibūrimo oficialų palaikymą ir eskortavimo būdu šios eisenos dalyvių saugumo užtikrinimą. Kitąmet policija jau žada imtis “netradicinių kovos priemonių“ – kad kokia nors “liberastinė“ visuomenė nebaksnotų pirštu į nesuvokiamai Lietuvos policininko uniformos teršiamą garbę, tai jie, matai, patruliuos jau persirengę civiliokais. Mažiau į akis kris.

Mažiau bus gėdos? Nors kuo čia dėta gėda, sąžinė, garbė? “Drąsiai šaliai – įžūlią Vyriausybę!“ ir tvarką palaikančius atitinkamus “organus“ – išplėčiant ir percituojant šios savaitės “Veido“ fotokoliažą su Vytautu Landsbergiu 19psl.

O pabandykite įsivaizduoti, kaip koks pašlemėkas staiga spontaniškai sumanytų pastoti jiems kelią arba pripuolęs išluptų tąsomą šiame kontekste valstybinę vėliavą iš, jo supratimu, ją ir tai, ką ji simbolizuoja, dabar niekinančių kumščių? Nes Trispalvę, mano galva, elementariai šitie išniekino. Jie mano, kad didžiuodamiesi tokiu būdu ja Trispalvę tik išaukštino. Kažkuris iš mūsų klystame. Tebūnie, matyt, kad aš.

Bet va kaip manote, ar šio pašlemėko atžvilgiu policija išliktų tokia pati “taikiai pasyvi“, ar imtųsi vis tik aktyviai ir neraginama čia pat atidirbti už mokesčių mokėtojų jiems mokamas algas bei piliečių suteiktus nepaprastus įgaliojimus veikti tada ir ten, už ką tie mokesčiai ir eina?…

Pašlemėkas mano asmenyje, tarkime, taikiai ir pasyviai, prieš tai dar apžiūrėjęs ekspoziciją Seime, skirtą Adolfui Ramanauskui-Vanagui, nieko neįtardamas apie policijos prieglobstyje vyksiančias “drąsių žmonių“ eitynes, patraukė valgyti spagečių pietums po tojo oficialaus minėjimo Nepriklausomybės aikštėje, kur masinėms riaušėms vaikyti išmuštruoti policininkai, jų kolegų tarpe dar kažkodėl vadinami “goblinais“, nelabai gal taikiai, bet jau tikrai aktyviai vaikė vaikučius iš išdžiūvusio fontano baseinėlio, idant šie negalėtų smalsumo vedini kažkaip prisliūkinti valdžiažmogiams iš už nugarų, tuo, matomai, sukeldami grėsmę šiųjų saugumui ir valstybės pamatams.

Kariuomenės paradas tuomet irgi nužingsniavo ne prospektu, kaip buvo žadėta, o kažkur link savo paliktų priešingoje pusėje murzinai žalia spalva dažytų autobusų, tai vaikai šiame patriotiniame vyksme matė ne daugiau dėdžių ir tetų pasturgalių ir kojų, kaip kokiame “Akropolyje“ išpardavimo metu, išskyrus gal tik foninį triukšmą, susijusį ne su kainapjūte, o kažkuo tolimu ir dar iš būsimo svetimo suaugusiųjų pasaulio.

Jei dar nenuvargino mano siūlymas įtempti vaizduotę, tai pabandykite įsivaizduoti kad ir a.a. maestro Vytautą Kernagį, kurio atliekama Bernardo Brazdžionio eilėmis daina “Šaukiu aš tautą“ tapo Atgimimo Sąjūdžio neoficialiu himnu. Tiesa, daugelis šių plikagalvių vaikštynių dalyvių tuomet dar tik po stalu pėsti vaikščiojo, tai jie to nepamena.

Vienok – patriotiška dainuška, ne? Tautą žadinanti? Apie Lietuvą, kurią taip visi mylime? Tinka vaikštynėms plikai skustomis galvomis ir su Trispalve rankose?… O kaip pats maestro žiūrėtųsi tame fone? Subrendęs ant Brodo grindinio, tarp muzikos konservatorijos ir greta stūksančios F. Dzeržinskio vardo “konservatorijos“…

Štai aš irgi sunkiai įsivaizduoju, ypač po paskutinės jo kalbos Prezidentūroje. Tiesa, jo bobutė Odesoje gimusi, tai gal todėl sunku įsivaizduoti? O gal kad buvo “teisingas hipis“, ir iki tokios “beprotiškai fantastiškos“ minties apie brudą Brode gal nebūtų irgi prisigalvojęs. O ir nesužinosime dabar, tai kam spėlioti?

Bet mano vaizduotė nors ir laki, tačiau, matomai, labai ribota. Nes aš dar negaliu įsivaizduoti toje eisenoje ir visos eilės patriotiškai “užsiangažavusių“ žmonių, įskaitant ir profesorių Vytautą Landsbergį, kuris yra “teroristų“ ir nacionalistų partijos garbės pirmininkas bei Savanoris Nr.1. Sunkiai ten man telpa ir koks nors Kazys Saja, žemaičių vyskupo Valančiaus propaguotojas, koks nors a.a. Laimonas Noreika ar Justinas Marcinkevičius, su savo “L ir ie, tai bus Lie…“.

Negaliu įsivaizduoti tėvo draugo a.a. Simono Juozapavičiaus, kuris buvo karaimas, o to nelemto 1991 metų sausio dienas ir naktis praleido Parlamente, nors jo žmona dailininkė ir sakė jam, ko tu ten eini, senas kriene, vos įžlibindamas savo butelio dugno storio akiniais, jei net taikiklio neįžiūrėtum – protėvių priesaika Vytautui, matai, jį ten ginė.

Sunkiai įsivaizduoju ten ir Loretą Asanavičiūtę, kurią ne mažiau sunku tūlam patriotui įsivaizduoti buvus Lietuvos totorių kilmės.

Sunkiai įsivaizduoju savo draugą, aršų lietuvį ir patriotą, žinantį dar nuo vaikystės begalę gana karingų lietuviškų liaudies dainų, kurias, iš jo pramoktas, traukdavome net ne visada pritariant prastai suderinta gitara ir klaikiai falšiojančiais balsais ne į toną prie laužo ar židinio, ir kurio senelis iš motinos pusės buvo vienas Trakų apylinkių sentikių popų, tėvas pagal kilmę – iš Mažosios Lietuvos “vokiečių“, o su savo uošviais jis labinasi jiems įprasta jų gimtąja kalba “jak žyčia biez vypyčia?“

Man tai vis tik yra kriterijus, kad suprasčiau, kurioje “tusovkėje“ dalyvauti. Toks menamas, gal todėl ne visada ir ne visų susivokiamas. O va JAV sostinėje Vašingtone yra jų Nacionalinis istorijos muziejus, ir viena salė padaryta taip, kad iš jos gali išeiti tik pasirinkęs vieną iš durų su užrašais: “Colored“ (spalvotiems) arba “White“ (baltiems). O per kurias duris išeitumėt patys?…

O gal – per kaminą?

Žinote, ligi šiol Štuthofo koncentracijos stovykloje barakų vietose karštą dieną tvyro toks sunkiai ištveriamas šleikštus kvapas. Ir sodas, pelenais barstytas, vis dar žydi. Ir vis dar negali įeiti į “pirtį“, o dujokaukių neduoda. Vis dar krosnys stovi. Ačiūdiev, nepakurtos. “Dievų miškas“ – irgi ne iš tų skaitinių, kuriuos tūlas tų vaikštynių dalyvis vakarais pasiskaito, jei iš viso skaito. Tad, manding, nerastų supratimo ir jo autorius, Balys Sruoga, toje eisenoje.

Kažkaip su “kuršių nacionalistu“ skimasu vis paerziname, tikiuosi, kad vis dar draugiškai, vienas kitą apie balvonų nuvertimą nuo Žaliojo tilto, kuriuos jis vis užstoja, motyvuodamas, kad tie stabai nebeturi dabar įtakos sovietinių šiukšlių sankaupoms piliečių makaulėse, nors aš šiam teiginiui nenusileidžiu ir vis radikaliai grasinuosi ištaikyti momentą kurią gūdžią naktį, kada jis toje savo vachtoje ant tilto užsnūs ir jo beisbolinė kuoka saugiai, mano kaukuolės džiugesiui, išsprūs iš jo rankų.

Tai va pagalvojau, kad jei jau tokie dideli patriotai šitie vaikštynių dalyvai, tai kodėl neišlindus jiems kuriais metais pagaliau iš už dėdžių policininkų nugarų ir pradžiai bent jau socrealistinio pseudomeno nenuvertus? Negi nebūtų patriotiška? Pagal skaičių ir įmitimą, matosi, pajėgų užtektų. Taigi tik “viens-du“ ar “viens su puse, du su puse“ – ir žiū jau griūva priešiški lietuvio sąmonei simboliai žemyn į Nerį! Tai kur tas veiksmas, ką?

O gal jie visi keliasi gyventi masiškai į Vilnijos apylinkes ir demografiškai, savo gausiomis daugiavaikėmis ir tautiškai susipratusiomis šeimomis bei savo tauriu pavyzdžiu “išgrynindami naciją“ bei atkariaudami viešąją erdvę lietuviškumui ar bent jau pradžiai pakeičiant užrašus nevalstybine kalba į labiau pritinkančius?

Va žiūriu ir nesuprantu, kodėl šitam tauriam reikalui jiems neatsistoja? Ar, atsiprašau už grubų žodį priešvelykio kontekste, kiaušų trūksta tą įgyvendinti? Suprantama, juk prie kiekvienos kaimyno trobos, nuo kurios tokią iškabą nuluptum, kampo, iš už kurio gali išlįsti “po prostu“ savo nelabai taikius ir net ne pasyvius smurtinius veiksmus šios akcijos vykdytojui pateisinantis žaliūkas, “tautiškai susipratusio“ policininko nepastatysi – teks suktis pačiam.

O gal jie rūpinasi apleistais savanorių, sukilėlių ir partizanų kapais?

Tai kurgi tie patriotai plikagalviai, kai jų labiausiai reikia netgi šiukšlėms kapuose sušluoti ir išgrėbti? Šiukšlėmis kitus savo valstybės piliečius vadinti ir grąsintis jų išvalymu, matyt, yra “drąsiau“. Kaip ir pritinka pagal būsimą šalies kuriamą įvaizdį. Juolab, jei, tarkime, už tai dar ir geri dėdės sumoka neapskaitomais grynaisiais. Na ir kas, kad tai gal tik kažkokia ambasada kažkur Žvėryne prie kažkokio prūdelio – juolab, kad didesnę dalį plikių net ir už 30 sidabrinių naujųjų “kerenkių“ įkalbinėti nėra netgi jokio reikalo. Juk patys pasisiūlys. Nemokamai. Argi pirmas kartas šioje šalyje?

Trumpas plaukas – ilgas protas, o jau skustas plaukas – tai tiesiog idėjų ir minčių spiečiai?

Susiprasti, kiek jie čia gero tuo padaro Lietuvai, naudojant plauko ilgumą kaip matą, tai reiktų juos ne tik skusti ar depiliuoti makaules, bet, matomai, jau ir kaukuolės poliravimas jiems nebepadės. Tik leisk pamušti skardinį būgnelį miesto aikštėse – galvojimas čia tampa antraeilis. Svarbu – vadas. Svarbu – idėjos ar, tiksliau, ideologija. Juolab, kad ir ne plauko ilgumu tas protas matuojamas. Kaip ir patriotizmas – ne šūkiais apie Lietuvą lietuviams ir etniškai tyrą grožį. Nes man, prisipažinsiu, Greta Šapkaitė tikrai yra simpatiška – kaip lietuvaitė.

Mano nuomonė, aišku, nebūtinai sutampa su vyraujančia pagal apklausas.

Na, bet bent jau aš su Romu Sakadolsiu vienoje valtyje. Ir man čia kažkaip mieliau. Bet tai ką iš manęs paimsi šiuo atveju – mane sovietmečiu kaip buržuazinį nacionalistą iš istorijos pamokų yra išmetę, taip ir likau toks visai ne istorikas, tad tų vaikštynių dalyviai to nesupras.

Jų niekas iš niekur nemėto. Jie lygiai taip pat ir su malonumu naudojasi demokratijos iškovojimais, prisidengia žodžio laisve ir nuomonių tolerancija, tuo pat metu propaguodami netoleranciją ir agituodami už šių laisvių apribojimą kitiems bendrapiliečiams. Juolab, kad gi policija ir nemokamai apsaugą užtikrina. Ir net neprašoma.

Bet tai kas per “drąsi šalis“, kur net jos “skinheadai“ – bailiai?!

O, žinot, dar Vilniuje gyvena ir toks ginkluotas “retrogradas“ szhamanas, kuris turi visiškai kitokią tiek miesto viziją, tiek nuomonę apie jo dabartinius gyventojus. Ir, kas mane pralinksmino, tai, kad iki šiol jis šia eisena, skirtingai nuo manęs ir kitų “savų lietuvių“, visiškai nepasipiktino – nei puse žodžio!

Gal kad ginkluotas?… Jam gal saugu, skirtingai nuo manęs. Jis gali nepaisyti. Galop, jis atitinka, su nedidelėmis išimtimis, kurios lengvai pataisomos, rasinius plikagalvių ideologijos kriterijus. Ir jei jo kalibras bus didesnis tuo momentu, kada šiais kriterijais bus kažkieno su mažesniu kalibru suabejota, tai kriterijus juk visada bus galima peržiūrėti, idant jau ir taip aišku, išskyrus kokį nors nesusipratėlį istoriką gedasą, jog “chorošyj bandit – dochlyj bandit“. O su banditais bei visa jų paderme, pagal tautišką ar kitokį kriterijų – gi irgi tik viena kalba. Svarbu, kad tik būtų tinkama proga ir mažiau uniformuotų jų gynėjų.

Bet, nepaisant pavejui pastabos man dėl nekorektiško žodžio, vis tik, prisipažinsiu, kad esu negras, jei kam įdomu. Būtent “negras“, o ne “tamsiaodis“. Nes nesvarbu, kaip save vadinsi – ar pagal rimavimą su bebru, ar pagal “spalviškumo“ požymį žaliu, bet svarbu tai, kuo kiti laiko. O kriuksei, kuri įtarė mane dar ir dangaus spalvos esantį, tai dedikuoju šį klipą (perspėjimas: jo pradžioje ir pabaigoje vyrai bučiuojasi!), kurio vieną iš herojų pareklamavo vklase savo įraše apie žodžius ir jų poveikį.

Galop, juk Brode “nieko tokio“ kovo 11 dieną ir neįvyko – tai irgi buvo “tik“ žodžiai, tiesa?…