Publikuota gyvžurnalyje 2008-11-19

Tiesa, aš nesuprantu, kam taip akcentuoti tą krizę, nors ją neigti irgi yra kvaila? Lūkesčių ekonomikos teorija jau ne vakar pelnė Nobelio ekonomikos premiją, tai ar tame nėra kažkokio mazochistinio Marijos Žemei būdingo “krikščioniškai sopulingos kančios“ siekio tik dar pagilinti tai, apie ką ir šaukiama?

Mat angliškai “credit crunch“ nebūtinai reiškia “finansų krizę“ per se, o pasitikėjimo trūkumą, jo susvyravimą. Tad esanti ir nueinanti valdžia tą pasitikėjimą seniai iššvaisčiusi, ir bus smagu žiūrėti, kaip lapės dabar rūpinsis vištų prieaugliu.

Nors vis tik Arūnui Valinskui galima pasakyti ačiū ne vien už tai, kad visokie perėjūnai (atitikmuo – avantiūristai), kaip Prokuroras Barbė, Šatrijos Ragana ar Šinšilas nebepateko į Seimą, bet ir už tai, kad vis tik pajudino tą komposto krūvelę, iš kurios ir pasklido nosį riečiantis kvapas, apie kurį kalbėjo seniai šios šalies piliečiai nesivaržydami, bet tą neigė jų pačių ir išsirinkti delegatai toje institucijoje. Pirmininko skyrimas tą takoskyrą tarp “salonų liūtų“ senbuvių, padorioje kompanijoje apie tą kvapą nekalbančių, ir akiplėšų naujokų, vulgariai pasidomėjusių smirdėjimo šaltiniu, akivaizdžiai parodė.

Ir kai kas dar tikrai nesuvokė, kad nebeapgausite savo susireikšminimu ir statusu daugiau tų žmonių, kurie dabar išsirinko kad ir visokius antanus, bet vis tik populiarius, o ne populistiškus, žmones, kurie pasirengę kalbėti paprasčiau ir nuoširdžiau, neprisidengdami išlavinta naująja nomenklatūrine suktkalbe, apie ką tiesiai šviesiai į nuoširdžius Veselkos paaiškinimus “nesusipratėliams“ tiesiogine ciniška kalba apie politikavimo, ne politikos, kultūrą (sic!) Seime ir atsakė Laimontas Dinius.

Žmonėms jau nebesvarbu tuščios Seimo ponų kalbos – jie nori, kad kas nors būtų bent jau daroma už surenkamų mokesčių pinigus (ačiū tam pačiam Valinskui, kad įvardino, tame tarpe ir tuščių, debatų kainą – viena valanda Seimo posėdžio kainuoja 150000Lt, tad pirmas posėdis dėka senbuvių ambicijų persislinko į šešių nulių zoną). Ne politikuojama, o veikiama. Ir nekeliant jokių aukštų tikslų, o tiesiog nustojant pliurpti tuščiai – ką nors ir nerišliai, bet vis tik įvardino Emanuelis Zingeris.

Laikas parodys, kaip ten bus.

* * *

Teisingai pastebėta: kam gi rinkti liberalus, jei keliami mokesčiai? Prie šių dar grįšiu, bet aš pridurčiau – kam iš viso rinkti liberalus?

Nustojus demonizuoti Darbo partiją ir fetišizuoti aikštinguosius net tarpusavyje liberalus (priklauso pagal ideologiją?), neva, jie “dešinieji“ (šiaip jau, Karlas Marksas buvo liberalas ekonomikoje, jei kas pamiršo), tad tik jie tinkami į dešiniąją koaliciją, verčiau jau pragmatiškai pasirinkti pirmuosius – Uspaskichas ne tik iki rinkimų pažadėjo paramą toms dešiniųjų koalicijos idėjoms ir programoms, kurios sutaps su jo, bet ir akivaizdžiai tą praktiškai įrodė jau per pirmąjį Seimo posėdį. Liberalų siekis po rinkimų išsilupti kuo daugiau portfelių ir šokdinti VK (ne “Verslo klasė“ – Valinskas ir Kubilius) duetą, labai jau dvostelėjo tuo senu politikavimo raugu, kuris iš senosios Seimo salės persimesti bandąs į naująją.

Po 2K (Kubilius ir Kirkilas) projektų, kuomet, o tempora o more, konservatoriai parėmė socdemus su visu neobolševistiniu ir stambiakapitaliu elektoratu bei ideologija, jau Darbo partija jokia dėme nei jų ideologijai, nei politkorektiškumui nebeturi įtakos, kaip kreida tepliojant rašalo dėmes ant munduro.

Aš balsavau už Tėvynės Sąjungą, ne už Kubilių su Šemeta.

Juk net “tėtešnykas“ Mazūronis, vakar atšventęs savo gimtadienį, savo partiją irgi įvardino dešiniąja pagal ideologiją – čia, manau, pasiliks metų anekdotas šalia “tapšnojimo“ ir “esmės musyse“, nes tie perėjūnai neturi iš tikro iš viso jokios ideologijos, o tik revanšistinį piktą siekį visiems atkeršinti ir pamauti ant to koto, kurį gavo po pirmos ir, manytina, vienintelės ES valstybės prezidento apkaltos istorijoje. Bet kam tas negatyvumas, jei net ir norėtum sumažinti tvarkos ir teisingumo deficitą šalyje?

Ir kuo čia dėtas Paksas? Tegul skraido, jei skraidosi, tegul šoka, jei Laimutė jau sugeba į šokio ritmą pataikyti – Paksas buvo puikus sportinių šokių šokėjas jaunystėje, tad ir ji neprapuls jo rankose, jei jos kiek paleis partijos vairą ir apglėbs žmonos taliją? Blogiau čia žmonės ir jų idėjos bei siekiai, kurie prisidengia juo.

* * *

O kas stovi už socdemų noro kąsti jei ne į patrauklesnę publikai subinę, taikančią prisėsti kokį kietesnį (abiem prasmėm) krėslą Seime, tai bent jau šarikoviškai krimstelėti į koją?

Tik kol kas gaunasi ironiškai viskas taip, kad įsmunkama į savo išsikasamą duobę. Bet gal gana politikuoti ir maustyti kolegas geresniu statuto ir nomenklatūrinių taisyklių žinojimu? Establišmentas, nori to ar nenori, netgi šalies demokratijos bastione keičiasi. Blogiau nebus.

Ką ten Majakovskis buržujams siūlė apie “riabčikus“? O ar nesuburžuazėjot, anot Orvelo, ponai su rožėmis atlapuose?…

Tai gal pasėdėkite kamputyje ir apsikabinę graudulingo tembro Vytenį Iljičių pavirkaukite sau į liemenes, idant netektų vėl keistis akinukų naujais, kaip tai nutikdavę 1991-aisias?

Reikia nepamiršti, kokia partija, teismo pripažinti teroristine Lietuvoje, čia į valdžią rinkėjo valia vėl atėjo, o kumščiais ginti garbę, liuobiant į tokio paties dešiniojo oponento burną, besišvaistančią nesaugiu atstumu “fašistiniais“ epitetais, dar tuomet mokėjo ir galėjo. Tai dabar bepigu už didžiausio dienraščio svarbiausios kėdės atkaltės slėptis ir leisti sau papostringauti nepaisant autoritetų.

Juk ir Čėska dar tą istoriją pamena (nors jam akinius daužė ne politiniai oponentai su kolegomis, o toji pati gatvės liaudis, kurios interesus jis siekėsi atstovauti), kaip ir aš jo kuklumą ir perdėtą draugiškumą “naujo režimo ramsčiams, durtuvais pasišiaušusiems“, tad gal ir vėl nekenktų prisiminti, nes dabartinis isterikavimas ir susierzinimas ideologijos partinio šulo ir veterano nepuošia?

Kuklumas – tai dorybė, kuri įeis į madą ne vien dėl sunkmečio ir kad jau krikščionys atėjo demokratijos kurti vietoje socialistų – toks va ir krikščioniškas patarimas jums nuo “publikos už lango“, anot Emanuelio Zingerio, kažkaip tapusio irgi krikščionimi.

* * *

Na, krikščionių superžvaigžde tapęs Jėzus buvo irgi tos tautybės, ir netgi gal mažiau “savas“, nes ne litvakas, kaip Emanuelis. O aš vien todėl Emanuelį iškėliau balsuodamas reitinge kuo aukščiau, nes jo pavardės ir partijos pavadinimo derinys TV ekranuose, tikiuosi, dabar jau ne tiek siutins plikakaukuolius, kiek pasitarnaus, kaip ir jo tautietis Bilas vienoje iš trijų geriausioje visų laikų Lietuvos estrados grupėje ŽAS, sėkmę atnešančiu talismanu reformas apsiėmusiai daryti partijai.

O talismano ir sėkmės prireiks, nes statistiko (pagal nuobodumą ir nykumą jų net mokesčių inspektoriai neaplenkia, manau) Šemetos pernakt išgimdytas paklaikusios vaizduotės Antikrizinis gelbėjimo planas yra ne šiaip klaikuma, o tiesiog biblijinis “dieve, atliek jiems, nes jie nežino, ką daro…“ – čia negaliu nepritarti Aušrai Maldeikienei.

Nors daugeliui numatytų ir nepopuliarių priemonių aš iš esmės ir pritariu. Bet kas man paaiškins, kodėl PVM, GPM ir įmonių pelno mokesčiai turi būti vienodo tarifo? Galima, aišku, vienu procentiniu punktu PVMu peršokti Vokietiją, ir dar liks net du (sic!) iki Suomijos lygio, bet va kodėl iškart neįvesti oficialiai progresinių (o ne diskriminaciškai progresuojančių, ką bandė prastumti socdemai) pajamų mokesčių, užuot teigus, kad net 4 punktais GPM mažėja?

Aš suprantu, kad turintys PVM lengvatas labiausiai dabar ir “pyjarina“ tiems patiems rinkėjams, kaip juos visus vargšai skriaudžiami verslininkai pavers bedarbiais arba bent jau visiškais skurdžiais, jei rankos nesiekia, nes tie nedirba tose verslo įmonėse, kurias šis PVM lengvatų naikinimas palies, tad, suprask, eikite kuo greičiau daužyti stiklų Gedimino 11 – tik kad nesupainiotų su Gedimino 9…

Kad duoti, pirmiausia reikia iš kažko atimti.

* * *

Duokime didesnes algas mokytojams!

Duokime socialines garantijas įmokų į socialinį fondą nemokantiems žurnalistams, kūrybiniams darbuotojams ir nuolat paramos reikalingiems žemdirbiams!

Duokime visiems, kam dar Kirkilas nespėjo pažadėti ir duoti pučiantis ekonomikos burbului, nuopelnus prisiskiriant savo ekonominiam išmintingumui, pagrįstam tik prestižiniame Lietuvos universitete nusipirktu tarptautinės prekybos magistro diplomu, o ne to burbulo pūtimosi vaisiams.

Na, duokime – gi labai kilnu. Ar aš prieš?…

Atimsime papildomai iš kokio mūrininko Jono (“juk jie ten tiek daug uždirba!“) ar ištisomis paromis prie vairo iš kabinos neišlendačio “furisto“ Juozuko (“jis vis tiek saliarką vagia ir dar Europą, svolačius, nemokamai pamato!“), ar kokio prie staklių pamainą atstovinčio Petro (“vis tiek pragers!“) ar kasoje galvos nepakeliančios Marytės (“galėjo aukštąją baigti!“), nes tie dirba ne tokį kilnų darbą visuomenei ir, suprask, nusipelnę savo pensija dalintis su tais, kuriuos jie už akių pavadina “šiltai sėdinčiais ir gardžiai valgančiais“, kol tie primityviai ir ne taip kilniai prakaitu duoną užsidirba ir šnairuoja, kaip Krylovo pasakėčios skruzdė į tą “striekozą“, kuri “raudoną vasarą pragėrė“ (“prapiela“ ar “prapyla“ – nepamenu). Rentų nusipelno ne tik signatarai, ar ne?

Čia dar Raimondas Kuodis gerai visai neseniai atvirai išreiškė: štai jums atsakymas, kodėl pensijos gaunate tik trečdalį nuo algos, kai Europoje du trečdalius – nes mokančių į tą aruodą menkai tebuvo, o norinčių iš jo pasiimti, tai rankų miškas tiesiasi.

* * *

Tad iš ko atimsime, kad aniems duotume?

Lengviausia bus iš vaikų ir jų mamų, ar iš senelių, našlių, neįgalių – iš šių atimti lengviausia, nes jiems tiesiog duoti nereiks. Pasiteisinus, kad nėra iš ko… Gi krizė.

Ką ten krizė – čia Krizė iš Didžiosios!

Jei būtų iš mažosios, tai nuopelnai su ja kovojant nebūtų tokie reikšmingi pergalės atveju, o ir pralaimėti trigalviui ar net devyngalviui slibinui ne tik pasakose yra šauniau, nei būti suėstam kokio ciniškai pasalūniško pelkių krokodilo.

Visiems sunku. O ir kam dabar lengva, Joške? Gal ta proga paremsime ir kokio tūkstantmečio projektą – visuomenei iš to tik nauda bus. Nėra duonos – bus nors žaidimų! Vakar per LTV jau pasakė, kad net keturi (!) filmai pritrūko finansavimo, nes, kaip paaiškino vieno jų režisierius, apie kurį kitas filmą kuria, benzinas pabrango. Čia, aišku, dar ir Bušas kaltas – juk tai jis užkėlė kainas, kad šie mūsų kino šedevrai nenukonkuruotų Holivudo?

* * *

Va, Lietuvos įvaizdis, pasirodo, neteisingai buvo “pyjarinamas“ – nueinančios valdžios paskirtas (na gerai – laimėjęs konkursą, nes daugiau norinčių neatsirado) vienos valstybinės ekonomikos plėtra besirūpinančios kontoros direktorius jau prašmėžavo TV ekranuose su “tarptautiniu brandingo guru“ Wally Olins pašonėje (“mes girdime tave, o didysis Kaa!“), subtiliai aiškindamas, kad ne jis čia, suprask, pusę milijono išmeta vėjais (“žinau, kad pusė mano reklamos pinigų išmesta, tik nežinau, kuri pusė“ – kas pasakė?), o tie, kurie visą įvaizdį kūrė ligi šiol.

Juk ateina nauja valdžia su taupymo idėjomis – mokėjimas pateisinti savojo griovio kasimą “nuo čia iki pietų“ yra išlikimo sistemoje bendrai ir toje kėdėje konkrečiai garantas.

Man tik įdomu, kiek tokių kontorų skatina ekonominį augimą, juk ekonomika tikrai kilo, tad bus čia jų nuopelnas? Neabejotinai. O kai ekonomika kris – tai ką tos kontoros pezės?

Na, ta drąsi, nors ir be galvos (tai gal – beatodairiška?) Lietuva ir kubistinis jos “integralumą“ rodantis Afrikos kontūrų simbolis tikrai nebuvo geras sprendimas, tai gal pigiau pasitelkime kokį “lietuvių kilmės“ Hanibalą Lekterį, nelaukę, kol koks piktdžiugiškasis Boratas pasičiups mus pats pareklamuoti, kaip tas nutiko su kazachais?

Ir nesiraukykite dėl minėto kanibalo – rumunai iš pradžių Transilvanijos kunigaikščio Drakulos irgi šalinosi, kol apsisprendė verčiau tą jau išnaudoti ir pelno gauti, nieko neinvestavę į niekuo nepagrįsto įvaizdžio kūrimą, nes joks guru už jokius milijonus galvose perversmo nepadarys, jei patys to nepadarysime savosiose.

O kuo mes patys tikime?…

* * *

Nepagalvojot, kodėl per ekonominį pakilimą ir valdant rūpesčius žmogui deklaruojantiems socdemams lietuviai aplenkė kitas tautas savo emigracijos mastais?

Beje, mastais, kurie skaičiuoti statistiškai minėtojo Šemetos, o ne realiais. Jie nebalsuoja pagal biuletenius rinkimų apygardose, o tik skambučiais ir žinutėmis “Eurovizijoje“, nes nepadėtų ir šimtas olinsų įtikinti kitų tautų, jog mūsiškiai ir dainuoti, ir šokti moka, nors Lietuvoje šou verslas mirga nelietuviškomis pavardėmis. Ir kaip čia mūsų didžiai kilnaus ir subtilaus meno, verto rentų ir personalinių pensijų jonų-maryčių sąskaita, niekas nesupranta? Kaip ir mūsų džiugesio, užimant ne pirmo penketuko vietas tarptautiniuose konkursuose, tarsi būtume absoliutūs čempionai, o ne “lūzeriai“?

Na, nesikankink dėl medalio, nes garbės užteks ir Marijos žemėje. Jei ne emigravai dar.

Savaitgalį buvau metinėse, o už stalo sėdinčių šeimų nei vienoje nebuvo bent vieno emigravusio: šeimininkės dukra Londone, jos brolio dukra ir anūkė Graikijoje (visoje saloje – trys lietuvės!), dar kitų – sūnus doktorantūroje JAV, dar kitų – Airijoje…

Ir niekas neketina grįžti gyventi į Lietuvą. Netgi viena jų anūkė močiutei pasakė, kad sniego atvažiuoti pasižiūrėti gal ir norėtų, bet gyventi tai jai smagiau ten, kur jos draugai “kinietukas ir negriukas“, o kalbėti ji ir vietine kalba jau išmokusi.

Ir jokia valstybinė programa jų atgal nepakvies! O ir kam to reikia, jei jie ten žmonėmis, paprastais, o ne prastais, jaučiasi.

Nostalgija tėvynei?

Baikite! Tai liūdesys to, kad negalėjai to paties turėti savo gimtinėje – ne daugiau. Deficitas tvarkos ir teisingumo, tikro, o ne deklaruojamo. Politikos, o ne politikavimo. Suvokimas, kad duoti galima tik pažadus, o viską vis tiek užsidirbti teks patiems, nes dalintojas dar prieš tai ir atimti turi. Gerai, jei atims iš pertekusio kaimyno, su kuriuo niekaip riboženklių per tas kelias sklypuko pėdas neatsidalini, o jei iš paties, vos prakutusio, kad paremtum tą patį nekenčiamą kaimyną ar jo giminiečius?…

Revoliucijos čia nebus, nes balsuojama kojomis, o iškritęs sniegas užkloja ir išeinančiųjų pėdsakus.

* * *

Man tik keista, kad naujoji Vyriausybė siekia daugiau gasdinti, užuot pirmiau ėmusi nušviesti gerąsias savo plano puses, o jo trūkumus pateikusi kaip privalumus.

Nes kad “yra blogai, ir darys skaudžiai, kad nebūtų dar blogiau“ – manęs neįtikina. Mane suneramina, kad per tokį darymą bus dar blogiau, nei sakoma.

Palyginu Gruzijos planą – tiesą sakant, jie ketina padaryti tai, kas Lietuvoje ir taip yra. Gal tik skirtumas dėl socialinės sferos – pas mus, panašu, norima ne įmokas į fondą padaryti, o išmokas arti to nulio.

Kad Gruzija atsilikusi nuo Lietuvos maždaug 15 metų, ne vienas joje lankęsis patvirtins. Tad tos gruzinų dar tik ketinamos įgyvendinti priemonės nepadėjo mums nenuslysti į sunkmetį, ir netgi turint pinigotekį iš ES. Tad gal svertai vis tik kažkur kitur?

Kodėl nėra dialogo, apie kurį kalba Aušra Maldeikienė?

Bijoma vėl nuslysti į politikavimą? O tai kame, jei ne ginčuose, gimsta tiesa? Ar jos ir nereikia – svarbu, kad yra planas.

Na, tai darykite, kaip nusprendę. Generolas Patonas ne veltui pasakęs, kad geriau prastas planas, prievarta įgyvendintas šiandien, nei geras planas neįgyvendintas rytoj. Bet kažką darykite.

O apie devalvaciją ir kaip apsisaugoti nuo šios grėsmės nesikartosiu. Manęs nenuramina “priežasčių devalvacijai nėra“ tame keliamos isterijos “krizė! krizė! visiems p…zė!“ fone, kuris rengia jau dabar psichologiškai blogiems ir blogesniems, neva, bet neišvengiamiems nutikimams ekonomikoje, įtakotiems tik priimtų politinių sprendimų. Nes Antikriziniame plane nėra žodžių “garantuoti lito stabilumą kaip esminį ir būtiniausią ekonomikos atsigavimo garantą“.

Priminkite, ar ne Šemeta popierių padavinėjo Vagnoriaus pinigų spausdinimo mašinai?

* * *

Tačiau kai kam krizės ir nėra. Jei JAV “credit crunch“ sprendžiamas pagal principą “pelnai privatizuoti, o nuostoliai nacionalizuoti“, tai Lietuvoje nenukentės tik labai vargšai, nes jie ir taip nieko neturi, ir tik variakojai, kurių rūpestis yra gauti nemokamai kavos, perkant naują “mersą“.

Bet su pastaraisiais galima sutikti dėl vieno: tikrai nėra dar sunkmečio Lietuvoje, jei leidžiama ignoruoti klientus ir spjauti į kokybę bei draugiškesnį aptarnavimą. Ir tuo reiktų pasirūpinti jau dabar, nes burbulas pokštelėjo ne vien būsto pardavimų rinkoje.

Ir mane nustebino dar ir ne vienos įmonėsų priimami sprendimai, kritus burbulinėms apyvartoms:

  • Užuot skatinę pardavimus marketingo priemonėmis – taupo šių sąskaita (taip, kam dar aiškintis, kuri reklamos dalis išmetama – nurėžti reikia abi!).
  • Užuot stiprinę pardavimo pajėgas – atleidinėja pirmiausia jų darbuotojus kaip balastą (“tai per jus čia mums, administracijoje, premijų iš nesamų apyvartų nėra!“). Lyg ne šitie ir yra tos bitės, sunešančios medų į avilį?
  • Užuot sutrumpinę darbo valandas ir padarę laisvesnį darbo grafiką, kad paskatintų tą patį produktyvumą – ima skrupulingai skaičiuoti pavėlavimų minutes, o darbo valandas ilgina viršvalandžiais, dažniausiai neapmokamais, manant, kad bus prigaminta ar pridirbta per ilgesnį laiką daugiau. Tad užuot siekus efektyvumo (daugiau per trumpiau) – kuo darbuotojas labiau užsiėmęs imituodamas veiklą ir pridengdamas savo tuščią eigą, tuo jis labiau vertinamas, užuot uždavus klausimą, o kodėl būtina kasti griovį nuo čia iki pietų, užuot iškasus tik tiek, kiek reikia, ir ar iš viso to griovio reikia?
  • Užuot mažinus pastoviuosius kaštus – dažniausiai nupjauti bandomi kintamieji, kurie neretai juk padengiami apyvartos, o kai nėra apyvartos, tai nėra ir tų kaštų.

Gal iš viso verta dalį funkcijų (apskaitos, logistikos, IT, marketingo ir pan.) pirkti iš šalies, iš tų įmonių ir specialistų, kurie tame ir specializuojasi, užuot permetus jas darbuotojams kaip antraeiles pareigas, nes šie ir taip užimti pagrindinėmis pareigomis (t.y. tam jie ir pasamdyti buvo, kad būtent šiose pareigose kurtų pridėtinę vertę, o ne eikvotų laiką kitkam!), pridengiant šį sprendimą būtinu, neva, taupymu?

Gal vertėtų, kad ir kaip parodoksaliai skambėtų, vis tik pirkti patalpas biurui, užuot nuomavus jas kokiame A klasės prestižiniame biurų stiklainyje? Turiu pardavimui trijų aukštų buvusį banko pastatą Laisvės alėjoje Kaune, jei sudomino.

Beje, kalbant apie buhalteriją ir “outsourcingą“ – gal kas galite parekomenduoti žvitraus proto ir nebrangininką buhalterį? Turiu 8 pasiūlymus bendradarbiauti, o kol kas neišsirinkau. Brangiai kol kas nemokėsiu, bet ir griovių kasti nuo čia iki pietų neversiu.

* * *

O geriems specialistams ir sunkmečio metu nebus badmečio. Laisvųjų profesijų (advokatai, buhalteriai, gydytojai, inžinieriai ir pan.) geri specialistai, ar jie bus įdarbinti “ant etato“, ar liks laisvai samdomi ir tik parduodantys savo paslaugas, paklausą vis tiek turės.

Nes taip nebūna, kad nieko nebūna – kaip Šveiką perfrazavo Erlickas. O po žiemos visada ateina pavasaris.

Kol kas – pasidžiaukime pirmu sniegu, o kad žiema dar prieš akis, tai gi tik žiema, o ne apokalipsė. Nes krizė galvose, o ne tupyk…

Ne, profesorius Preobraženskis Bulgakovo “Šuns širdyje“ kalbėjo apie “razrūchą“, ne Krizę. O ir ką jis supranta, kita vertus?…