Publikuota gyvžurnalyje 2008-11-20

Perkeliu skaitytojų prašymu į atskirą temą kiek papildydamas:

Sunkmečiu, kuomet lengvų įplaukų iš burbulinės ekonomikos tikėtis neišeina, tenka pirmiausia sumažinti kaštus ir apriboti švaistūniškas nuotaikas įmonėje, kad išsaugoti pelnus.

Toks noras suprantamas ir logiškas. Tačiau mane nustebino ne vienos įmonės priimami ne visai jau tokie logiški, o kaip tik – atvirkštiniai, sprendimai, kuriuos galite pastebėti ir patys savo darbovietėse:

  • Užuot skatinę pardavimus marketingo priemonėmis – taupo šiųjų sąskaita.

“Aš žinau, kad pusė mano reklamos pinigų išmetama, tik nežinau, kuri pusė“. Na taip, tad kam dar aiškintis, kuri reklamos dalis išmetama – nurėžti reikia abi!

O kaip dėl: “reklama – prekybos variklis!“?…

  • Užuot stiprinę pardavimo pajėgas – atleidinėja pirmiausia šiuos darbuotojus kaip balastą, nes sako: “Tai per jus čia mums, administracijoje, apyvartų nėra! Neuždirbate! Lauk!!!“

Atleisti galima visai nesunkiai, ir gal reikėtų atleisti, pakeičiant labiau tinkamais, bet reikia suvokti, kad šitie ir yra tos bitės, sunešančios medų į avilį. Tad gal reikėtų ne užkrauti likusiems atleistųjų kolegų darbą, o pagalvoti, kaip sustiprinti šias “pirmos fronto linijos kareivių“ pajėgas ir kuo?

  • Užuot sutrumpinę darbo valandas ar padarę laisvesnį darbo grafiką, priderintą prie poreikių, kad paskatintų tą patį produktyvumą – ima skrupulingai skaičiuoti pavėlavimų minutes, o darbo valandas ilgina viršvalandžiais, dažniausiai neapmokamais, manant, kad bus prigaminta ar pridirbta per ilgesnį laiką daugiau.

Tad užuot siekus efektyvumo (daugiau per trumpiau), kuriuo deklaruojami šie sprendimai, siekiama skatinti situaciją, kur kuo darbuotojas labiau užsiėmęs imituodamas veiklą ir pridengdamas savo tuščią eigą, tuo jis labiau bus vertinamas, ypač, kai jis dar ir nepamiršta laiku ir vietoje patetiškai paaimanuoti, kaip sunkiai dirba, kaip užsiėmęs, kaip nieko nespėja.

Tai gal nelabai jis tinkamas, kad taip? O gal vertėtų užduoti klausimą, o kodėl būtina “kasti griovį nuo čia iki pietų“, užuot iškasus tik tiek, kiek reikia, ir ar iš viso to griovio reikia? Ar ne tame prasmė teiginio mokėti už rezultatus, o ne valandas jam pasiekti?

Mane nustebino vienos įmonės pasakymas, kad jų pardavimo vadybininkai gauna tik pastovią algą, o kintamos dalies nėra.

– Kodėl? – paklausiau.

– O jie patys nenorėjo!

– ?!

– Direktorius buvo sumąstęs tokią motyvavimo sistemą, bet jiems patiko geriau gauti garantuotą ir pastovią algą, o kai pardavimo planus pradės viršyti stabiliai, tuomet nueiti derėtis dėl jos pakėlimo.

– O nepasiekus pardavimų plano, rašomi pasiaiškinimai?

Kaip vaikų darželyje, pagalvojau.

Tiesa, man visi papeikimai, įspėjimai ar pasiaiškinimai yra tiesiog mažvaikiški žaidimai darbovietėse, lyg dar nebūtų išaugtas “šiandien žaisime parduotuvę, o rytoj daktarus“ vaikystės laikotarpis.

Na ir kas, kad darbo kodeksas tą numato?

Bet, gerbiami vadovai vyrai, pabandykite raštišką papeikimą parašyti savo žmonai, kad ji persūdė barščius, parlėkusi ne mažiau nuvargusi po savo darbo, ir manau suprasite, kiek tokios priemonės yra suaugusių žmonių santykių pagrindas. Kodėl manote, kad darbuotoją jos veiks geriau, nei nuosavą ir jus mylinčią žmoną?…

Bet čia kita tema.

Ir kam stengtis viršyti planus, jei tai nebus premijuojama? Vardan galimybės eiti kalbėtis dėl algos pakėlimo su direktoriumi? O kada jūs paskutinį kartą tą darėte su malonumu ir savo noru? Ar tame ir yra toks sumanymas, kad neprašytų? Ar vis tik kalbama čia apie “ant kilimėlio“, “pasiimk vazeliną“, “užsidėk antkelius – nenutrinsi“, ir pan.?

O ir viršinus tą planą keliskart iš eilės gali paklausti, kodėl taip perpus mažiau padarei jau kitą mėnesį, jei dirbai tiek pat? Tau ką – irgi “aplinka kalta“?

Tad ir lieka svarbu tik rodyti užimtumą, nors sistema represinėmis priemonėmis, aišku, vis tiek išsireikalaus savo – to paties plano vykdymo. Bet ar gavus ramybę dėl, neva, garantuotos algos, gaus toks darbuotojas ramybę iš savo tiesioginio viršininko, kuris irgi patiria spaudimą dėl būtinų įvykdyti planų?

  • Ir užuot mažinus pastoviuosius kaštus – dažniausiai nupjauti bandomi kintamieji, nes prie jų labai lengva “prieiti“.

Bet šie juk neretai padengiami apyvartų, nes su ja ir susiję, o kai nėra apyvartos, tai nėra ir tų kaštų!

Tad gal iš viso verta dalį funkcijų (apskaitos, logistikos, IT, marketingo ir pan.) pirkti iš šalies, iš tų įmonių ar specialistų, kurie tame ir specializuojasi, iš to duoną valgo, užuot permetus jas darbuotojams kaip jų antraeiles pareigas, nes šie ir taip užimti pagrindinėmis pareigomis – t.y. tam jie ir pasamdyti buvo, kad būtent šiose pareigose kurtų pridėtinę vertę, o ne eikvotų laiką kitkam!

Kiekviena papildoma ir su tiesioginiu darbu nesusijusi užduotis ar pavedimas tik mažina laiką atlikti pagrindinei, o ir perėjimo laikas nuo vienos užduoties prie kitos pagrindinio darbo laiką tik dar labiau sumažina. Šis sprendimas pridengiamas pasiteisinimu, kad būtina taupyti.

Taip, bet dar reikia ir uždirbti, o uždirbama iš pagrindinės veiklos. Ir laiko, reikalingo atlikti pagrindinėms pareigoms, čia tikrai nesutaupoma, o jis begėdiškai perskirstomas neefektyviomis kryptimis. Iššvaistomas, kitaip tariant. Juk laikas – pinigai, tai kam švaistytis kapitalu?…

O gal vertėtų, kad ir kaip parodoksaliai skambėtų, vis tik nupirkti patalpas biurui, kad ir kuklesnes, užuot jas nuomavus kokiame A klasės prestižiniame biurų stiklainyje? Prisėskite su savo finansininku – kitąkart labai įdomiai persiskirsto tiek kaštai, tiek ir mokesčiai. Jei domina, turiu pardavimui trijų aukštų buvusį banko pastatą Laisvės alėjoje Kaune.

Suprantu, kad tarnybinis automobilis, naudojamas asmeniniams tikslams, yra darbuotojo motyvacinio paketo sudedamoji dalis, kurios VMI neketina dar apmokestinti, kaip to reikalautų įstatymas. Atimdami jį galite būti lygiai taip pat suprastas, kaip nurėžiantis gerą gabalą algos. Bet gal verta peržiūrėti šio “bonuso“ kaštų sudėtį? Gal darbuotojas pasitenkintų naujesniu ir ekonomiškesniu automobiliu vietoje jau nutrinto naudojamo, kuriam pakeisti, neva, nėra lėšų, nes dabar sunkmetis ir visiems reikia taupyti, nes remontas yra pigiau?

O gal ne visiems taip jau ir būtina per spūstis grūstis iki biuro ir po to atgal namo, nes dalį savo funkcijų jie ir taip gali atlikti ne biure? Gal nešiojamas kompiuteris yra parankiau už biurokratiškai įrengtą darbo vietą su stalu, standartinėmis kanceliarinėmis priemonėmis bei staliniu kompiuteriu? Ar būtinai reikia prižiūrėti, kad tas darbuotojas atsėdėtų tas valandas nustatytoje darbo vietoje, užuot kur, nors ir kavinėje, sau ramiai gurgšnotų kavą savo nusistatytų, kurios ir taip būna darbe, pertraukėlių metu, ir būtų vis tiek pasiekiamas tiek mobiliu, tiek ir internetiniu ryšiu?

– Ar ne per gerai nori?! – jau girdėjau klausiant.

O ar ne pigiau taip vidurinės grandies samdiniui suteikti aukštesnės grandies vadovo darbo stiliaus pojūtį? Kuo prastas nieko nekainuojantis ir dar kaštus mažinantis savotiškas “bonus paketas“? Juk skambiais atliekamų tų pačių pareigų titulais, dailesnėmis odinėmis kėdėmis ar visokiais kanceliariniais bei IT niekučiais ir taip panašiu būdu motyvuojame!

Neįprasta. Nepriimtina. Dar. Bent jau kol kas.

Žinau.

Sunkiausia šiuos teiginius bus priimti įmonėms, valdomoms administraciniais (“biurokratizuotais“) metodais. Nes jie prieštarauja jų vadovų supratimui, ką ir kaip reikia daryti.

O gal tai susiję su tarpusavio pasitikėjimo trūkumu? O gal ir – su paties vadovo pasitikėjimo savimi stoka.

Kitąkart gal reiktų ir vadovus pakeisti?…

Jei esate samdomas darbuotojas ir matote tokius sprendimus bei girdite jų pagrindimus “gamybiniuose pasitarimuose“, nepradėkite garsiai prunkšti, pridengdami savo šį linksmumo priepuolį kavos puodeliu. Gali būti, kad sutaupys jumis to pratrūkusio guvumo pretekstu.

Bet jei galite įtakoti sprendimus – pirmyn!

Nebūtina visko įdiegti nuo A iki Z ir pagal parašymo raidę. Jei kažkas tiks – jau gerai. Negaila. O jei klystu, duokite žinoti – apsvarstysim. Nes aktualu.