Publikuota gyvžurnalyje 2008-11-25

Sakoma, kad Ronald Reagan, tapęs JAV prezidentu, papokštavo, kai jam reikėjo rinktis ekonomikos patarėją:

– Give me one-handed economist!
– But why one-handed, Mr. President?
– Because I need a clear advise and these folks always use to say ‘on the other hand’…

Patarėją vis tik gavo dvirankį, o JAV ekonomikos, pramintos pasekoje “reigonomika“, augimo pakako dar ir prezidento Bilo Klintono dviem kadencijoms, idant tas galėtų Ovaliniame kabinete stažuotojas netrukdomas šviesti apie cigarų ypatumus ir privalumus.

“- Kartais ir cigaras tėra tik cigaras!“ – bepostringaudamas apie psichoanalizę, paskubėjo užbėgti žurnalisto klausimui už akių Sigmund Freud, prisidegdamas savo cigarą.

Kadangi esu šiek tiek krimtęs ekonomikos mokslus, mano laimei, ne pas vieną gerai žinomą šioje srityje specialistą, tai pamenu tokias man įkaltas vadovėlines tiesas:

  • 1. Kai ateina recesija (ūkio augimo sulėtėjimas), krizei išvengti siekiama:

a) sumažinti mokesčius ir

b) padidinti biudžeto išlaidas (viešų paslaugų pirkimus).

  • 2. Kai įsibėgėja ekonomikos augimas, perkaitimui išvengti siekiama:

a) padidinti mokesčius (tuo pačiu ir kaupiant lėšas sulėtėjimo atveju) ir

b) mažinti biudžeto išlaidas, kurios gali skatinti vartojimo augimą (taip pat stengtis dalį viešųjų paslaugų funkcijų privatizuoti).

Taip buvo ir yra kapitalistiniame pasaulyje dar nuo John Maynard Keynes laikų, kuris savotiškai savo tezėmis “apvertė“ klasikinę ekonomikos teoriją. Tame tarpe, ir patarimais, kaip išvengti recesijų, ekonomikos depresijų ir finansinių krizių (nekalbant, kad nuspėjo iškart ir po Versalio taikos būtinai greitu laiku kilsiantį Antrąjį pasaulinį karą, aiškiai įvardindamas priežastis). Ar bent jau sumažinti jų poveikį ir pradėti greičiau krapštytis link naujo ekonomikos pakilimo.

Atkreipsiu dėmesį – jo tezės nepaneigė klasikinės ekonomikos teiginių, o veikia juos papildė paaiškindamas “on the other hand“…

Lietuvoje, kiek pamenu, Keinso (jei apie tokį girdėta iš viso) mintys ir jau senai sėkmingai taikomos praktikoje ekonomikos teorijos mėgiamos niekuomet nebuvo, nepriklausomai nuo to, kokia ideologija besidengianti partija prie valdžios vairo stotų. Kai kas tame įžvelgtų homofobiją ar netoleranciją ne vien Eton koledžo absolventams, bet ir visokiems, pasakykime švelniai,… išsišokėliams?

O gal taip yra todėl, kad toliau keliskart šviestų ir peršviestų bei kreivai šleivai iš nemokėtos anglų kalbos išverstų konspektų (“špargalkių“?), skirtų pirmo kurso ir pirmo semestro ekonomikos studentams jų pirmai makroekonomikos įskaitai (kurioje kalbama tik apie pasiūlos ir paklausos dėsnius ir nematomą laisvos rinkos ranką), paskubomis kažkur pertraukoje tarp plenarinių posėdžių permestų akimis dėl “bendro išsilavinimo“, nei vienas, turintis sprendimų teises ir įgaliojimus, nenuėjo?

Tuomet ir fizikai, chemikai ar matematikai, nekalbant jau apie ideologinių bolševizmo doktrinų studijų absolventus, patyliukais “susitvarkiusius“ tinkamus naujai ekonominei formacijai savo diplomus, tikrai šiame nemokšiškumo lauke tampa specialistais, geriau ne tik už “vienarankius ekonomistus“ žinančiais ir išmanančiais ekonomikos tvarkymo principus, dėl kurių, suprask, jau keli šimtmečiai nesėkmingai (?) ginčinasi ir patys “tikri“ ekonomistai, kuriems, kaip bebūtų juokinga, vis dar atsiranda progų už ką skirti Nobelio premijas.

Kompartijos pirmasis sekretorius, pasekoje tapęs ir prezidentu, neskyrė, kaip žadėjo, nei Nobelio, nei savo vardo premijos tiems, kurie netikėtai net patiems sau praktiškai įrodė, kad Lietuva gali išgyventi be SSRS ekonominės pagalbos, o juolab – jos kariuomenės. Nebus skiriama ir jokia premija “2K projekto“ bet kuriai iš galvų, nesvarbu, kuri būtų vairuojančioji ar šturmano žemėlapius bevartančioji, kuomet jos apsiimančios pavairuoti ekonomiką ne pagal kažkokias kvailas ir nuvalkiotas vadovėlines tiesas, o pagal savo “supračių“. Juolab, kad tie ekonomistai net ir tarpusavyje dažnai nesutaria, tai iš kur dar paimsi “apsisprendusį vienarankį“?

Ar valdžios ponams tiesiog ekonomistų ir specialistų balsus užgožia jų pačių girdimi kažkokie svarbesni balsai, atsklindantys iš kažkur aukščiau?

Nes kitąkart ne tiek baisi pati krizė, kiek jos įveikimo planas, nesuprantant, kokį poveikį turės, ir ką iš viso pasiekti norima, kas yra pasekmės, o kas yra priežastys.

Nors – kam gi to reikia?… Konjuktūra gilintis nerekomenduoja.

Šiandien Seimas išrinks ministrą pirmininką, ir labai nesunku nuspėti, kad, nepaisant kilsiančių emocijų, juo vis tiek bus išrinktas dar vienas dviratininkas. Tad Lietuvos vykdomoji ir įstatymus leidžiančioji valdžia mins tandemu, pypkuojančiam tenisininkui šalikelėje paviauksint dėl nelikusios vietos bent jau ant “bagažnyko“. Kur numins – pamatysim.

“Kas manęs nenužudo, tas padaro mane tik stipresniu“ – kažkada pastebėjo Friedrich Wilhelm Nietzsche, atkeldamas nuvirtusią ant jo kojos komodą.

Išgyvensim. Ne pirmas kartas gi. Gal ir sunkiau, bet išgyvensim.

Juk ne viskas tame plane taip jau ir blogai, ir gerai bent jau tai, kad kažkas bus iš viso daroma. Kitąkart ir griovimas yra reikalingas.

Na, argi nesmagu žinoti, kad laisvos rinkos ekstremistas diegs teisingumą šalyje, o Abonentas – tvarkysis su kyšininkavimu daktarų tarpe? Gal jau ir teikiamas į užsienio reikalų ministro pareigas, paambasadoriavęs svarbiose diplomatinėse atstovybėse, atsirinko, kur yra Rytai ar Vakarai, ir nebeklaidžios ant Palangos tilto, laukdamas saulėtekio iš už Baltijos horizonto linijos?…

Tuo ir pasidžiaukime.