Publikuota gyvžurnalyje 2008-12-10

Vienas dalykas Lietuvoje sunkmečiu tikrai pagerės – demografinė padėtis.

Kiek buvo kalbama ir agituojama, kiek programų prikurta ir pradėta įgyvendinti – o padėtis tik visai neseniai pradėjo keistis į teigiamą “prieaugį“, kuo pasidžiaugė paskirtasis socialinių reikalų ministras Dagys, lyg jo nuopelnas betarpiškai (sic!..) tai būtų.

Ir nenuostabu: ekonominio pakilimo metu rinka siūlė daug progų ir būdų pasigerinti savo gyvenimą. Daug dirbama, dar daugiau vartojama ir stabtelėti prie proziškesnių dalykų, tokių kaip vaikų auginimas ir auklėjimas (nepainioti su jų darymu – čia, kaip sakoma anekdote, dviejų minučių reikalas), nėra nei kada, nei apsimoka finansiškai. Ir Sodros biudžetas pasipildo didesniais mokesčiais nuo augančių pajamų. Kuriuos labai knieti pasiūlyti mainais piliečiams į taip vadinamas “žiurkių lenktynes“ – spartų pinigų “užsidirbk-išleisk“ ratą.

Pastaruoju metu apsidairau ir matau vis daugiau vidutinės ir aukštesnės socialinės klasės moterų besilaukiančias (ir tai tikrai ne mano darbas!). Bekalbant taip ir paaiškėjo priežastis – labai “apsimoka“ būtent dabar gimdyti.

Tai lyg ir proga stabtelėti. Juolab, kad Sodra apmoka tą stabtelėjimą kaip niekur kitur – dvejus metus gaunamos vos ne visos prieš tai uždirbtos pajamos! Moterys, kurios užėmė aukštesnes padėtis įmonėse, dabar, pajutę spaudimą, savotiškai susiranda ramesnę ekonominę išeitį, kitąkart žiurkių lenktynių atsisakymą pateisindamos “o kada kitąkart, jei ne dabar?“

Ir kad tai būtų pavienis atvejis!

Nes kai viena ar kelios – tai dar nekreipi dėmesio ir palinksi galva, kad “gal ir seniai reikėjo“ ir pan. Bet tą pastebiu ne tik pažįstamų tarpe (ir visai ne todėl, kad mėgstu į merginas dairytis!). Kai moterys statistiškai (!) gauna 15 proc. mažesnes algas už vyrus, tai ne vien reiškia, kad jos daugiau dirba mažiau apmokamus darbus – šį veiksnį jau ir statistiką renkant sugebėta neutralizuoti. Jos tikrai kitąkart padaro daugiau “už tą patį“.

* * *

Visai neseniai pervažiavęs per inžinerinės pramonės (t.y. gamybines ir eksportuojančias) įmones pastebėjau, kiek pas mus, lyginant su užsieniu, iš tikro daug (lyg karas būtų praėjęs) moterų dirba vadovaujančiose rinkodaros, pardavimų ir netgi gamybos vadovių pozicijose. Ir visos turi ne po vieną išsilavinimą – greta inžinerinio ar techninio, jos dar turi ir marketingo ar vadybos diplomus, kai vyrams neretai, būkim atviri, pakanka prie diplomo ir “žinių iš bendro išsilavinimo“ (nes vaikystėje mašinytėmis žaidė ar iš kaladėlių nekilnojamą turtą statė?)

Ir štai įmonei pajutus tikrai didelį išorinį spaudimą dėl sunkmečio, nebūtinai tik dėl kokio nors vyriško generalinio vadovo “mačizmo“, bet pirmiausia vis tik spaudimas perkeliamas viduje į emociškai jautresnes būtybes (ar tiksliau – perkeliamas visiems vienodai, tačiau ne visi vienodai reaguoja). Nes vyras pasikeikė, prisilakė po to ir ryt, žiūrėk, jau direktoriaus atsiprašinėja, kad “kam nepasitaiko, nu žinai gi, jo…“ – ir tuo jo stresas tam kartui nuimtas.

O lankstesnės iš prigimties moterys pagalvoja ir apie lankstesnes išeitis. Ir kodėl kitąkart nepasinaudoti valstybės siūloma išeitimi ir laikinai taip iškristi iš rinkos iki geresnių laikų?

Kas blogiausia, tai pirmiausia šitai kirs per tos pačios Sodros biudžetą – tos, kurios mokėjo didžiausias įmokas, dabar ir pareikalaus savo dalies. Ir dar nemenkos dalies, net jei toji išmoka ir turi “lubas“ – Sodrai nuo to ne lengviau.

Maža to, iš rinkos iškrenta kitąkart būtent tos jaunos, perspektyvios ir su keliais išsilavinimais specialistės. Įmonei tam kartui lyg ir finansiškai palengvėja – etato pareigas galima perskirstyti, o ir mokėti už laikiną nedarbingumą jau ne pati įmonė turės, tad, kiek supratau, didesnių priekaištų vadovai savo pavaldinėms dėl “dekretinių“ kaip ir neturi.

Bet kitąkart gero specialisto iš gatvės, net jei jis “sutrumpintas“ silpnesnių konkurentų ten dar ir valkiojasi, taip paprastai nepasiimsi – ir lengvai patirties bei specifinių veiklos toje įmonėje įgūdžių taip pat “neinstaliuosi“. Tad prie sunkmečio pridėtų išorinių neigiamų veiksnių prisidės dar ir vidiniai pačios įmonės.

Tai nereiškia, kad aš siūlau dabar susilaikyti visiems nuo dauginimosi! Atvirkščiai – kaip tik krizių laikotarpiu vaikai ir yra tarsi investicija į šalies ekonominę ateitį! O ši krizė – tai ne karas.

O, beje: gi būtent per vokiečių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metu jau po kelių metų Paryžiuje ženkliai padidėjo gimstamumas. Turint omeny, kad daugelis prancūzų vyrų arba sėdėjo belaisvių stovyklose, arba sąjungininkų bazėse užsienyje, tai prancūziškojo “baby boom“ ariško kraujo autorių labai toli ieškoti ir nereikėjo. Galop, ne vien nuoboduliu ar gašlumu reiktų kaltinti (?) paryžietes – krizė gi buvo, kuro apšildymui (dviese ir šilčiau kažkaip…) trūko, maisto produktų, darbo ir pajamų.

Tad demografinio burbulo finansavimo šaltiniai gali būti įvairūs, ir tikrai nesiūlyčiau dabar staiga drastiškai mažinti Sodros išmokas ir atsisakyti tokios vaikų skatinimo politikos.

Gal kaip tik atvirkščiai? Juk vaikai – gyvenimo žiedai, kaip sakė draugas O. Benderis, tad tegul jie ir džiugina ne tik tėvelius!

* * *

Vienok, pastebėsiu, kad gimstamumui įtakos turi ne šios išmokos – ar bent jau ne tiesiogiai tos išmokos ar ekonominė situacija. Trys veiksniai įtakoja, kurie, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad visiškai nesusiję:

  • – religingumas,
  • – patriotizmas,
  • – optimizmas.

Suprantu, kad žmonėms, kurių asmeninė moralinė sistema nesiremia ant šitų “piliorių“, lengviausia jas yra atmesti ir išsijuokti. Ypač, kai jie – erzina (o ir kodėl juos erzina?).

Bet jei palyginti Europos socialinės gerovės valstybes su liberalizmo citadele (oksimoronas) JAV (o lyginti ir derėtų panašias ekonominiu išsivystymu šalis), tai teigiamas gyventojų prieaugis yra pastarojoje, netgi baltaodžių tarpe, nebūtinai kitų rasių, į kuriuos badoma pirštais, kad jie ir naudojasi tose pačiose JAV išmokomis ir privilegijomis, o va pats neigiamiausias prieaugis – labiausiai ta gerove besirūpinančiose Europos valstybėse. Ir to niekaip kitaip nepaaiškinsi, kaip būtent šių aukščiau išvardintų veiksnių įtaka ar jos nebuvimu.

Tiesiog sau palyginkite, kiek religinga iš tikro ES, kurioje kilo aršūs ginčai dėl dievo įrašymo į rengiamą bendrą konstituciją ir kur dar nuo prancūzų revoliucijos laikų Bažnyčia atskirta nuo valstybės, ir JAV, kuri net ant pinigų (Mamonos simbolių!) užsirašiusi, kad jie tiki į Dievą?

Pastarojoje atskiriamas tikėjimas, suteikiant jo išpažinimo ir praktikavimo liberalumą religinėje “rinkoje“ (kuo ne kapitalizmo principas, skatinantis šios rinkos sužydėjimą?), tačiau neapribojama Bažnyčios įtaka. Atvirkščiai, nieko nestebino kokio Ronald Reagan pareiškimai, kodėl jie privalo nugalėti Blogio Imperiją SSRS – “nes mes tikime į Dievą, o jie ne, todėl!“

Patriotizmo stoka amerikiečių irgi neapkaltinsi (“united we stand!“, “God bless America!“). O europiečiai jau net pradeda vardan politkorektiškumo atsižadėti kitąkart ir savo tapatybės, ne vien stereotipinio tautos įvaizdžio.

Optimizmu irgi daugiau trykšta pirmieji, kitąkart ir dirbtinėmis šypsenomis pridengtu, kai antrieji suras daug istorinių pavyzdžių sau, kodėl neverta šokti aukščiau bambos, o verčiau kokio vynelio išlakti ar vytintą kumpį sugraužti, jei sūris perdaug supelijo.

* * *

Gal kiek ir perdedu. Bet kaip tie veiksniai veikia iš tikro gimstamumą?

Juk ne visi religingi žmonės yra iš tikro nuoširdžiai tikintys į dievą. Ir ne visi yra Romos katalikai, kurie atsižegnoja nuo kontraceptikos, todėl, kai maldomis ar rožiniu neįveikia kūno gundymo, tai ir “užšoka“ beigi “pasigauna“, o paskui “neišsivalo“, idant gi būtų “nuodėmė“.

Yra įvairių konfesijų, yra ir įvairių tikinčiųjų. Ir dauguma net ne fanatikai ar davatkėlės, o tokie “šiaudiniai katalikai“ ar “nevierni tamošiai“, neretai prisimenantys tą bažnyčią tik reikalui esant, ar iš tradicinių bei paprotinių sumetimų.

Tiesiog Bažnyčia, nebūtinai katalikų, suteikia tam tikras pamatines vertybes, atskleidžia tam tikros moralinės sistemos principus (ar kitąkart supaprastintai tiesiog dogmas – tokį “vadovą žaliems“), kalba apie tam tikrą etiką, ir kas yra dora. Visame tame “sistema“ vaikų gimstamumo reguliavimo atžvilgiu sudėliota taip, kad ir skatintų kartų atsinaujinimą, bet kartu ir ribotų per didelį bei nekontroliuojamą gimstamumą. Ir duoda patarimus, kame tas vaiko auginimo džiaugsmas, kame tas jo turėjimo gėris (gi ne vien senatvėj vandens stiklinę paduoti ar rogutėmis į mišką išvežti), kodėl tai ne prievolė ar pareiga, o teisė ir privilegija žmogui. Ir galop tai suveikia.

Patriotizmas irgi nesuprantamas kaip “daugiau sūnų, dūkrų gimdysime respublikai!“ (Antis: “Laima“). Patriotizmas – tai dar viena moralinių vertybių sistema, kuri atsako į klausimus, koks visuomeninis gyvis yra žmogus. Ir kokia jo vieta toje visuomenėje.

Teisingos vertybės lygiai taip pat skatina visuomenę gausinti atsakingais jos nariais, ir neskatina “prikurpti“ pamestinukų. Ir ne vien ši “sistema“ veikia todėl, kad “o ką kaimynai pasakys“ ar kad “pareiga liepia“. Šeima – bendruomenė – visuomenė. Ir ką duodi kiekvienai iš jų. Tai sudaro patriotizmą, o ne maršai prisisiurbus “tautinio“ alaus su “patriotinėmis“ vėliavomis centriniu miesto prospektu po kokių nors svarbių (?) rungtynių ar renginių.

O optimizmas ne tik padeda šviesiau žvelgti į ateitį, dėl kurios tą “vaiko investiciją“ ir planuoji. Optimizmas kelia ūpą, tame tarpe ir ūpą tam – na, ir tą ūpą žemiau bambos… Niurzgliams ir pikčiurnoms vaikai negimsta. Nepriklausomai nuo lyties.

O kaip Lietuvoje su tais “pilioriais“?

Ogi ne kaip. Sunku Lietuvoje su visais veiksniais: religingumas vyrauja pas mus apsimestinis, išugdytas “geležinės uždangos“, kuomet iki šiol į Lietuvą Antrasis Vatikano susirinkimas dar ir neatėjęs. Dievą “mylim“ mes prie iškilmingos progos ir pasipuozuodami. Dažniausiai prieš gimines. Kaip ir jie prieš mus. Ir kieno giminės pozuotis reikalo neturi, tam laisvamaniu būti lengviausia.

Patriotizmas per pastaruosius 18 metų buvo įkaltas kaip idiotizmo atmaina. Jei idiotas – ilgam, tai patriotas, reikia suprasti – nepagydomai “su visam“… Na, dar galima pasipatriotinti, jei kokie žaliai-balti ar raudonai-juodi į kiaurą rezgę guminių moliūgų primėto daugiau už priešininkus. Arba kad širdis krauju apsipila matant, kaip Lietuvą išvagia ir baigia sugriauti: komunistai, rusai, žydai, romai (čigonai – vert.past.), gėjai (homoseksualai – kt. vert. past.), juodaodžiai (negrai – tarpt.ž.) – įrašyti norimą pagal kontekstą. Na, dar gali griauti ir: Seimas, Vyriausybė, partijos, prezidentas, valstybininkai, oligarchai, biurokratai, nomenklatūra, Briuselio valdininkai, žiniasklaida su purvasklaida, mafija, masonai, bebrai-žmogėdros bei burundukai-diversantai – nepriklausomai nuo to, kad vienus mes patys renkame, kitų ir akyse nematėme, o tik gandais tikime, o trečius sukūrė laki, nuo žodžio “lakti“, vaizduotė…

– Kaip gyveni?
– Normaliai… O tu?
– Ai, neklausk – o kam dabar, Joške, lengva?…

Lietuvių tautoje optimizmu trykšti yra nemandagu. Žeidžia pašnekovą. Nes, neduoktudiev, jis pasijaus prastesnis už tave ir tuomet: “ir ko čia taip giriesi, gal pasikėlęs, ką?“ (variantas: “gal į snukį nori, kad nusileistum?“).

Ir optimizmo šaltinis čia dažnai išteka tik skaidre čiurkšle, “atkorkavus“ kokį “stumbrinės“ butelį. O dar geriau – du. Ant galvos. Palinkit sveikatos pradžioje, o paskui, kai procese atsiranda poreikis pasitikrinti, ar esi gerbiamas, o gal ir kažkuo iškreiptas Ekleziasto pasiūlymas eiti “pasidauginti lytiniu būdu“ (gi ne pumpurėliais ar ūsiniu-vegetatyviniu).

O vienišų jaunų žmonių daugėja…

Ir “senbernystės“ ar “senmergystės“ riba nusistumia į neapibrėžtą ateitį. Ir tikrai ne “davatkėlės“ atsisako šeimos kūrimo. Galop, jau ir nebe ta ekonominė formacija, kad nevedę ar netekėjusios savimi papildytų šeimas sukūrusių giminaičių ūkio darbo išteklius. Ir labai gerai. Ir kaip tik dėl tų pačių aukščiau išvardintų trijų veiksnių.

Todėl ir sakau, kad vyriausybės pasiūlyta vaikų gausinimo programa nors ir nelabai veiksni buvo prie ekonominio pakilimo, bet sunkmetis mums išeis tik į naudą šįkart. Bent jau iki tol, kol atsigręšime patys į veiksnius, nieko bendro, atrodytų, neturinčius su gimstamumo didėjimu.

Pradėsime nuo savęs, o valdžios sprendimai kažkaip ateis paskui, kai to reiks kritinei masei šios šalies piliečių. Dabar gi valdžiažmogiai kitkuo užimti – sprendžia kvazisvarbius reikalus. Vardan tos.

– Poručike Rževski, jūs vaikus mylite?
– Nekenčiu! Bet patį procesą – dievinu!

Čia apie tuos tris veiksnius, jei ką.