Publikuota gyvžurnalyje 2008-12-16

Kažin, negalima šioje šalyje dar nuobodžiau pateikti verslo naujienų per TV, nei tai daroma dabar?

Toks įspūdis, kad bendra TV stilistika per šiuos kelis dešimtmečius vystėsi, tačiau ne verslo naujienų redakcijose, kur atsirado tik spalvos vietoje baltai-juodos pilkumos. Bet visa vizualizacija liko tokia, kaip gūdžiu sovietmečiu: sėdi diktorius arba diktorė ir perskaito tai, ką iš naujienų pranešimų susiuntė BNS arba ELTA. Visas technologijų ir “enternteinmento“ pasiekimas – tai dar bėganti kokio tuzino (nes daugiau ir nėra) akcijų kurso pasikeitimo eilutė ekrano apačioje.

Ir tai dažniausiai yra viskas, ką gali pamatyti per tas “šviežienas“. Nei skaitovei pačiai įdomu skaityti iš lapelio (“suflerio“) už kadro bėgančias eilutes dažniausiai apie nieką, nes reikėjo eterio laiką užpildyti, nei kam iš viso šiapus ekrano dar ir įdomu tokias naujienas žiūrėti. Gal todėl jos ir įkišamos kažkur žinių pabaigoje, lyg neišvengiamybė prieš kokį sportą.

O kokia informacija perduodama? Kam ji įdomi iš viso?

Pusė jos dažniausiai būna tik politinio pobūdžio žinios, kurios gal kiek palies ekonomiką. Kita pusė – lyg ir makroekonomiką (ir tik ją) liečiančios naujienos, bet arba irgi kažkiek politizuotos, arba iš viso be specialistų paaiškinimų ir komentarų, arba kažkokios gandų lygyje įvardinamos subjektyvios beasmenės nuomonės a-la “anot [neįvardintų] ekspertų“. Bet svarbi informacija, tarkime, liečianti verslo aplinkos pasikeitimą, mokesčių radikalų pertvarkymą ar dar kokie nors valstybei strateginiai klausimai – visuomet ir taip būna pagrindinių žinių bloke. Pasakymas “apie tai plačiau verslo naujienose“ užsibaigia tik tų pačių pergromuliuotų naujienų atkartojimu kitais žodžiais.

Anksčiau žurnalistai, kurie buvo, švelniai tariant, šiek tiek nevėkšlos, nes, nors ir suprato, bet prastai perteikdavo komunistų partijos ir vyriausybės politiką, eidavo dirbti į sporto žinių redakciją. Tuomet ir dikcija nelabai terūpėjo, o ir žodžių daryba rėždavo ausį gana retai, jei kada ir prasismelkdavo kiek ilgesnis sakinys pro statistinių rezultatų apie įvarčius, metrus ar sekundes konstatavimą. Šių sporto žurnalistikos dinauzaurų pavardėmis galima ir neįvardinti – sporto mėgėjai juos ne tik žino, bet ir anekdotą ne vieną sukūrę.

Bendrų žinių pateikimas keitėsi ir tobulėjo (tai pagal CNN vizualizaciją, tai pagal BBC, tai dar kokiam vietiniam “vizualizacijos dizaineriui“ po gerų išgertuvių netikėtai šaudavo kitąkart ir visai šaunių minčių). Ir tas “trečio brolio“ vietoje buvusias sporto žinias per šiuos metus kažkaip išmokta pateikti įdomiai! Iš pradžių tai prasidėjo nuo krepšinio. Štai ta pati “3 milijonai“ per LTV šiandien gal yra vienas iš tokių sektinų pavyzdžių, kur ne vien krepšiniu apsiribojama, o pašnekesiai su sportininkais gaunasi mieli pažiūrėti ir paklausyti.

O dabar ir vėl televizijose į verslo naujienų redakcijas atrenkami nevėkšlos? Jei nieko daryti nemoki – eik skaityti verslo naujienų, taip suprasti? Nes jos vis tiek “niekam neįdomios“?…

Nebūtina suprasti verslo ar ekonomikos (juk ne visi žurnalistai ir nacionalinėse rinktinėse žaidžia), bet gal metas pradėti savo darbą dirbti sąžiningai, kaip priklauso pagal profesiją? Nes čia vienas toks barzdotas redaktorius yra gana griežtai diagnozavęs tokią “chaltūrą“ – “lauk iš profesijos“. Arba pereik žinias skaityti apie ką nors kitą, kas ir pačiam bus įdomu, ir nereiks šiuo “pareigos atlikimu“ užmušinėti paskutinių kantriausių žiūrovų, kurie šias “viarslo“ naujienas priima tik kaip reklaminę pauzę, tinkamą nueiti arbatos išsivirti. Orų prognozes žiūrėti įdomiau, dievaži!

Nenuostabu, kad tuomet ne vienas ir pasako – o kam tos verslo naujienos iš viso rūpi?

Jos nerūpi netgi tiems, kurie dirba versle, kurie patys yra verslininkai, ar kurie netgi pagalvotų apie savo verslą. Juk ne visi gi dirba valstybės tarnybose, o privatus sektorius jau sukuria, ačiūdiev, didesnę dalį šalies BVP. Privačiame versle net ir samdytas darbuotojas be iniciatyvos, idėjų ir kūrybiškumo tėra paprasčiausias brangiai kainuojantis inventorius ar didesnio mechanizmo sraigtelis, kurio beviltiška emocinė būklė išreiškiama vienu šūkiu – “greičiau ta pensija!“ (ir dar palinkėjimu darbdaviui: “kad tu pastiptum po to!“).

Tai jei ne šis bėdžius, ir ne riestanagis verslininkas tas verslo naujienas žiūri, tai, klausiu, kas jas dar iš viso žiūri?…

O gal aš per daug noriu?

Betgi sovietmečiu ir tai sugebėdavo apie penkmečio įgyvendinimo planus papasakoti ne iš lapuko studijoje, o tiesiog nuvykus kad ir į kokį kolhozą, kad parengti reportažą apie melžėją Danutę, lenkiančią socialistinio rungtyniavimo planą 110 proc. savo, tiksliau – karvių, stachanovietišku išmilžiu, arba kokį kombainininką Petrą, prikūlusį tris normas virš nustatyto plano, neminint, kad tai tesudaro vos trečdalį tūlo kanadiečio Džono pasiekiamo derlingumo, o agronomas Juozas prieš kamerą sugebėdavo surasti vis dar pasitaikančių nedidelių kliaučių pakeliui į komunizmą, nepamiršdamas entuziastingai užtikrinti visą tarybinę liaudį, kad šitai niekaip nesutrukdys jiems siekti dar didesnių verslo, t.y. tos jų “ekonominės veiklos, kuri turi būti ekonomiška“, aukštumų.

Dar ir pavaišindavo pirmininkas bei visas kolhozo “aktyvas“ po to, ar prieš tai – nelygu atvykimo tikslas, tą žurnalistą savais deficitiniais kumpiais ar lašinukais, o valgyklos bufetininkė Kristutė įpildavo dievo ašaros tyrumo velnio lašų iš pradžių už pažintį, paskui geresniam apetitui, po to geresniam virškinimui, paskui dar ir ant vienos bei kitos kojos, ir po to dar kad kelelis nedulkėtų. Nes žurnalistas gi ne iš sporto redakcijos atvykęs.

Dabar nevaišina niekas dykai, kad nėra kam verslo žinias rengti?

Kur informacija, kuri iš tikro rūpėtų žiūrovui?

Žiūrovui, kuris dirba smulkiame arba vidutiniame versle, todėl nenori užsidaryti tik savo darbovietės kiaute? Ar žiūrovui, kuris užsidirba, ir galvoja, kur čia pinigus padėti, rinkdamasis ne vien tarp “slojiko“, “pančiakos“ ar “matraco“? Ar, atvirkščiai – neužsidirba, kiek norėtų, bet to norėtų, kad gal bent jau informacinė aplinka kokią mintį pametėtų, atitraukdama nuo rutininės minčių sekos, kad “aplinka kalta, galimybių nėra, visi valdžioje vagys, darbdaviai yra niekšai ir sukčiai, prie ruso buvo geriau, ir kada ta Europa pas mus ateis, nes norim gyventi kaip Švedijoje“? Žiūrovui, kuriam aktualu ekonominės jį kasdien supančios aplinkos pokyčiai, galintys įtakoti jo priimamus sprendimus didesniam gyvenimo pirkiniui ar vos ne viso darbingo gyvenimo trukmės investicijai?

Man taip atrodo, kad niekas ir neuždavė sau klausimo, o kas yra jų transliuojamų verslo naujienų žiūrovas. Juokingai graudu, kai verslo naujienos parduodamos, neturint jokio versle būtino supratimo, kas yra jų “prekės“ pirkėjas ir klientas.

Apsidairykite savo pažįstamų rate – ir vargiai kuris pakels entuziastingai ranką, kad jam nesvarbu bendro pobūdžio (dažniausiai – politikos) transliuojamos naujienos, kurias gali sužinoti tiesiog perskaitęs vien antraštes kokiame naujienų portale per kelias minutes, bet su nekantrumu laukia verslo naujienų per TV, nes gi aktualu kiekvienam.

Kokių nors naujienų apie sportą – taip. Verslo? Nejuokaukite. Įdomiau apie orus paklausyti, nors ir ne pati dr. Audronė Galvonaitė ar koks Naglis Šulija tą naujienų bloką ves.

Bet gana keistas santykis tokių besidominčiųjų, turint omeny, kad sportu ir jo naujienomis domisi daugiau žmonių, nei iš tikro yra bėgiojančių ristele ar reguliariai besimankštinančių nors keliskart per savaitę. O pinigus visi gi čiupinėjam kasdien, nes nebe hipių laikai…

Nežinau, gal kada ir sulauksiu, kad žurnalistas nebebus tik diktoriumi, ir naujienomis per verslo žinias nustos būti tik skaitovės šukuosena ar dėvimas kostiumėlis. Gal kada nors jis ar ji liks už kadro, ir jame su verslu bus susieta ne vien bėganti eilutė, kurioje neaiški akcijų santrupų abrakadabra, o kalbės “kaip sau“ labai konkretūs žmonės, kurie kasdien sukasi toje verslo, ekonomikos, finansų aplinkoje, apie kurią, kas ir kaip šiandien vyksta, kodėl ir kokios tendencijos, gali kalbėti ištisomis valandomis savųjų tarpe, tad gal ras būdą ir žiūrovui pagaliau papasakoti einamąsias aktualijas per pusę tam skirtos minutės?

Gi lenkų TeleEkspress kažkada parodė pavyzdį, kaip papasakoti ne tik visas šalies ir pasaulio naujienas, ir ne vien politines, bet dar ir pusę naujausio kokio muzikinio klipo per tas 15 minučių spėti sutalpinti ir parodyti. Ir nereikėjo tam nei vos ne valandinės laidos, nei atskiros specializuotos televizijos. Matyt, kad jiems, ir ne vien per tą laidą legenda tapusiam Marekui Sierockiui (bet tai kaip atmintyje užsifiksuoja!), buvo įdomu, tai ką darė, patiems. Gal nuo šito ir pradėti reiktų?

Ir tokių gyvų žmonių, savimi įkūnijančių naujienas, galima rasti ne vieną, o tikrai po vieną kiekvienai savaitės dienai ir kiekvienai svarbesnei verslo sričiai. Jei iš tikro norėti ir pakalbinti tuos kitus šių laikų herojus – tą verslo “melžėją“, ar “kombainininką“ arba “agronomą“? Juk ne vien nausėdos apie ekonomiką, ar, juolab, savo veiklą, išmano ar turi ką pasakyti?

Brangiai kainuos? Neis prišnekinti?

Gi tą patį Gitaną Nausėdą prišnekinot – ir ne dėl jo kažkokio galimai liguisto noro reklamuotis. Neprišnekinsit tamkart vieno – sutiks kitas. Svarbu, kad nebūtų tas anoniminis “anot ekspertų“. Gal kumpiais ir dešromis nepavaišins po kiek laiko patys jau besisiūlydami, bet, jei nuoširdžiai dirbsite tą darbą, kuriam ir įgijote profesinį išsilavinimą, tai pastangos tikrai atsipirks dešimteriopai.

Ir tuomet aš irgi pasakysiu ačiū, nes nors bus prasmės tą durnadėžę namuose laikyti. Ir verslo naujienos gal bus apie verslą. Ir versliškai patraukliai pateiktos.

Ko ir linkėčiau visiems sulaukti.