Publikuota gyvžurnalyje 2009-01-04

Kadangi apokalipsė šios šalies neištiko, kaip gasdino visi Kubiliaus ir jo statist(ik)o Šemetos aršiausi oponentai, tai nupėdinau į artimiausią parduotuvėlę nusipirkti pieno kavai ir juodos duonos prie dešros. Parduotuvėlės durų rankena tabalavo.

Pasilabinau su linksmąja pardavėja, pasilinkėjom gerų metų ir klausiu, ar čia ne Naujametę naktį prisišventę klientai bandė veržtis vidun, kuriems pritrūko ugninio vandens, kad nulaužė?

Toji sako, kad ne – čia jau antra savaitė taip, nes meistro prisišaukti neina niekaip.

“Tai kur čia ta krizė, jei prisišaukti meistro neišeina?“ – pagalvojau.

Krizė bus, kai jis pats jau ateis prašytis, ar ko pataisyti nereikia, o ne tuomet, kai rankenos tabaluoja neprisuktos, nes meistro neprisikviesi. Vadinasi, turi dar jis darbo, kad neskuba pinigų pasiimti.

Draugai savo naujojo įnamio irgi neprisikviečia. Mat tas yra persiškas katinas, išdidusis. Vardu Krizius – įsigijo jį lapkritį, kuomet šis vardas antraštėse buvo bene populiariausias. Rūpesčių Krizius irgi sukelia: reikia kailį šukuoti, nosį valyti ir akis. Kartais Krizius ir pasidrasko, jei jo priežiūra nesuderinama su jo nusistatymu tokios priežiūros nenorėti. Vienok, Krizius namuose – mielas toks visas ir pūkuotas… Prisijaukino. Jauku su Kriziumi, kuriam jau 5 mėnesiai.

O jei kalbėti apie kitą “krizių“ – sunkmetį, – tai yra ir teigiamų dalykų, pastebiu.

Kritus pardavimams ir paklausai, kainas teks irgi mažinti. Tai iš pradžių bus bandoma pelningumą išlaikyti prie mažesnių apyvartų, bet bandymas truks lygiai tiek, kiek konkrečios įmonės sukaupę rezervų tokiems smukimams kompensuoti. Paskui kainas teks mažinti neišvengiamai, ir pirmiausia tą padarys ne tos, kurios pasirengę ir turi rezervų (t.y. “gudriosios“), o kaip tik silpniausia tos šakos ar sektoriaus įmonė. Tad jau lapkritį stebėta trumpalaikė defliacija (kainų kritimas) gali pasikartoti dar ir vasarį bei kovą. Kelis mėnesius iš eilės pasikartojantis nuosmukis fiksuosis ir ne vien statistikos duomenyse.

Nes pirmiausia šis buvęs didelis infliacijos spaudimas bus nuimtas nuo bankų sektoriaus. Kas reiškia, kad ne vien centriniai bankai mažins savo maržas ir palūkanas – tą galės lengviau padaryti ir komerciniai bankai. Kas atpigins ir verslo paskolas. Kas naudinga ir verslo įmonėms – joms kaštai sumažės, atsiras daugiau patrauklesnių verslo projektų. Ilgai neišvedžiojant – jos atsigaus.

Aišku, tai neįvyks dar staiga. Dar ilgai lūkesčiai dėl niūrių ekonominių prognozių ir įsikalimo, kad šalies valdžia artina ne sunkmetį, o finansinę apokalipsę, neleis pjauti per palūkanas ne vien bankams. Bet pirmi pajudėję – pirmi ir atgaivins savo išsekusias apyvartas. Sunkmetis – geras apsivalymo ir nuo nepamatuotų lūkesčių metas.

Žodžiu, neprikrėtus kvailysčių, bandant pataisyti tai, kas nesugedę, greičiau sulauksime ir atsigavimo. Jei kas galvoja apie terminuotų indėlių pasidėjimą – dabar siūlomos bankų palūkanos yra bene pačios aukščiausios, pastebėsiu. Grįžtantys pinigai į bankus padidins kreditinių išteklių pasiūlą, kas savo ruožtu irgi mažins verslo palūkanas. Ne, banke aš nedirbu, ir čia ne paslėpta reklama.

Tad jei norisi labai taupyti, kaip agituoja mūsų Vyriausybė, dabar gera proga ir užsidirbti šiek tiek tą padarius ir pataupius. O norintys pradėti ar vystyti verslą – jau gali sėstis prie verslo planų rašymo.

Dar pastebėsiu, kad ir gyventojų pajamų mokestis (GPM) sumažėjo. PVM padidėjo visumoje nedaug (kine buvau: bilietas tapo net! 17 Lt, vietoje 16.20 Lt – “vaje, vaje, kultūra sužlugs!“), išskyrus anksčiau lengvatomis lepintas ir skatintas verslo (?) sritis, kurios jau senokai prašėsi pertvarkomos, tad dabar ir čia gaus gerą postūmį – iš vartotojo pusės žiūrint, ne iš šio verslo, aišku.

Pelno mokestis padidėjo ne tiek, kad jo surinkimas (jei tas pelnas būtų rodomas iš viso) labai smuks iš viso. Gaila, kad praleista gera proga įvesti progresinius GPM, ir vietoje to įvestos diskriminacinės taisyklės, padidinančios pajamas gaunančiųjų takoskyrą, kuomet pajamas už tam tikros ribos apsimokės pačiam darbuotojui gauti “vokelyje“ ir dar su džiaugsmu apie tai patylėti. Ir toji “gaunu ir tyliu“ VMI socialinė reklama eteryje už mokesčių mokėtojų pinigus pasitarnaus priešingam.

Pakilusios kuro kainos, padidinus iki ES reikalauto ir įsipareigoto taikyti akcizo dydžio, nepasiekė tų aukštumų, kurios buvo pernai metų pradžioje. O nafta ir toliau pinga, tad momentas įvesti šį akcizą tikrai nėra nepalankus, o jau greičiau – atvirkščiai. Bet akcizai pačios ES Vadovų tarybos bus peržiūrėti jau kovo mėnesį, tad nenustebsiu, kad atpings vėl ir pas mus. Kita vertus, reikia nepamiršti, kad kaip tik akcizai labai stabiliai ir konkrečiai papildo biudžetą, o tai reiškia, kad nuimamas spaudimas kelti kitų, tiesioginių, mokesčių tarifus.

Tai jau trečias sunkmetis Lietuvoje per Nepriklausomybės laikotarpį, ir kol kas pagal požymius jis nėra sunkiausias – gi pirmi du reikalavo didesnio ir radikalesnio ekonomikos pertvarkymo ir buvo labai susiję su Lietuvos valstybiniu savarankiškumu. Šįkart mes esame jau “sistemoje“ – ES, tad vieni nepražūsime, bereikia tik pasinaudoti siūlomomis ES bendromis ekonomikos skatinimo priemonėmis ir būti aktyvesniais europiečiais. Ir šis sunkmetis mūsų šalyje yra lydimas ir sunkmečio pasaulyje, tad drastiškai skirtumas tarp mūsų ir “jų“ nedidėja, kaip tai būtų mums smunkant, o jiems kylant. Kas, savo ruožtu, nuima ir spaudimą mūsų ekonomikai: darbo rinkai, finansams, bendram kainų lygiui ir perkamąjai galiai ir t.p.

Nežinau kodėl, bet man artėjantys metai atrodo kupini didesnių galimybių ir progų, nei praėję. Bereikia tik dviejų dalykų:

  • – nustoti verkti, kaip blogai ir bus dar blogiau;
  • – stengtis pamatyti tas galimybes.

Ir čia pastebėsiu dar vieną gerą dalyką: mūsų tauta turi labai gerą palinkėjimą – “sėkmės!“

Niekad nesusimąstėte, kad ne visiems tikrai svarbu, kad kaimyno tvartelis dega?…

Ir kitąkart mes paniurzgame ir pasiskundžiame tik todėl, kad nenorime įžeisti kitų savo gerbūviu. Ir neprisipažįstame, kad gyvename gerai, į klausimą atsakinėdami tik nieko nereiškiančiu “normaliai“. Bet, dažniau nei bažnyčioje linkėdami ramybės, mes kaskart iš tikro daug dažniau pasilinkime vieni kitiems sėkmės.

Tad ir nesireklamuokime pasauliui ir kitiems kaip drąsi šalis. Gal tiesio ir būkime toji sėkmės lydimų žmonių šalis?

Bus dar tų sunkmečių! Prisijaukinkime savus “krizius“. O sėkmės ieškokime jau šiandien. Kaip iš tikro ir įpratę daryti, o neapsimetinėti prieš visus, prisidengdami “tautiniu“ ar “mandagiu“ niurzgėjimu.

Palinkėkime sėkmės šiais metais savo artimiems ir “tolimiems“. Palinkėkime jos Vyriausybei. Palinkėkime jos savo kolegoms, darbdaviams ir darbuotojams. Juk jų sėkmė – tai ir mūsų sėkmė.

Sėkmės visiems!