Publikuota gyvžurnalyje 2009-01-20 ir lrytas lt 2009-01-21

Pastarosios redaktorius R. Valatka prašymą mano honorarą pervesti Caritas kažkodėl (kažin kodėl?) priėmė kaip asmeninį įžeidimą, tad nepavydėkite, negavau nei cento, o pinigai papildė redakcijos apyvartines lėšas (kavai, cigaretėms, brendžiukui ir pan., spėju).

____________________________

Viens, du, trys… Viens, du, trys… Kairę, kairę!

Kas ne su mumis – tas ožys! Kas kaltas?

– Ožys!

O šitas?

– O šitas – gaidys! Nes jo tėtušis – ožys!

Lupk akmenį iš grindinio. Nagi, ko lauki?

Terkšt! – į langus.

Ohoho! – džiaugsmo kiek gaivalui. Pasididžiavimo kupinas stotas ir žvilgsnis metusiojo.

Džegžt! – stiklas, pabyrantis šukėmis ant aikštės grindinio. Aikštės, tokiu nereikalingu vardu. Kaip ir pats pastatas – simbolis valstybės. Simbolis nugrimzdusių užmarštin svajų ir naivių siekių to, kuo toji aikštė vadinasi. Dar vadinasi.

Toks tad ir simbolis – kaip ir ši valstybė. Antraip, ko prie šio simbolio eiti langų daužyti ir snukių malti? Tik dėl to, kad jis – tai simbolis manęs ir tavęs. Ir dar anų. Išrinktųjų.

Irštva valdžios, godulio ir niekšybių.

Aplink vagys ir idiotai. Tik aš viena protinga tame ratelyje nėriniuota kamizelka ir raštuota bliuskute. Ir pabandykite neduoti pinigų man, vagys-vagys-vagys!

Kad duoti, reikia pirmiau iš kažko atimti…

Terkšt! – dar kartą tau į langus, snuki arogantiškas!

Simbolis?

Dieve mano, koks dar simbolis! Demokratijos, parlamentarizmo, pilietinių teisių, pilietinės atsakomybės???

Ohoho, kokia nesąmonė… Tfu, tau!

Tekšt! – kiaušinis į kaktą.

O kuo tu geresnis, pataikūne?

Dek, parlamente, dek!

Ohoho, kaip vėl juokinga! Ir kupina pasididžiavimo povyza, kad nors snukį ikoniškai ant maikučių dėk. Smurto ir teroro, vadinamo revoliucija ir liaudies kerštu vardan teisingumo, dvasia nemari. Frontas vieningas. Nesvarbu kuo – plikėmis ar vėliavomis. Proletariatas neturi ko prarasti, kaip tik akmenį mesti. Į kitą. Su nuodėme.

Džegžt! – dar vienas stiklas šukelėmis pabyrantis po grindinį.

Vienybė težydi.

Skardžiausiai skamba skardinis būgnelis turgaus aikštėje ankstyvą rytą. Būgnininkas keliasi anksčiau už kitus. Viens du trys. Kairę! Kairę! Ženk į koją! Dek, Reichstage! Dek, parlamente! Mums reikia naujo vado!

Štai naujas vadas! Vadas žino geriau. Kas ne su mumis, tas… pyderas!

Ša, inteligente, skurdžiau nelaimingas! Tik kam tu, kam tu, kam tu, kam tu reikalingas???

Gal nori į snukį? Tuomet mikliai imi akmenį – ana va kryptį matai? Stiklai nauji, prašosi patys.

Dek, parlamente, dek!

Tvarka ir teisingumas ateis. Ordnung muss sein.

Arbeit macht frei. No passaran. Duonos ir žaidimų. Pinigų ir išeiginių.

Tad, dek, parlamente…

Padek biblioteką verčiau šalia jo.

Nes, žinai, knyga geriau dega. Vis tiek jos neskaitai. Ir neskaitysi. Sujaukia protą. Minčių bereikalingų sukelia. O tas Mažvydas, na tas, kurio vardu ji pavadinta, ir nesvarbu, kas jis toks, gal koks kosmonautas buvo, gal kunigaikštis, gal Martynas be mėlyno dangaus su geltonomis žvaigždutėmis ratuku, apie kurį per teliką kur sakė protingi žmonės iš gatvės prieš kameras, jis jau nesivartys kape, nebijok – jo mokytojo knygas jau sudegino. Degino čia, šiame mieste, šio miesto aikštėse, šio miesto seniausiojo Rytų Europos universiteto tėvai įkūrėjai. Tad jo tai nestebins, ne pirmiena.

Dek, parlamente, dek!

Vardan tos. Arba kitos. Ir dar trečios. Užkąsim tik po jos. Tad jau gali ir tu. Šalyje, kur po tuziną universitetų milijonui gyventojų – tad kas čia tau dar per fe? Kultūros sostinėje. Tūkstantmečio proga. Mes pernakt tokie dideli užaugom. Kuo esam blogesni už kapuose miegančius didvyrius? Kas pasakė blogesni??? Geresni! Anie tik miega, o liaudis – ne! Ir visa liaudis čia!

Dek, parlamente, dek.

Terkšt! – dar vieną plytgalį į stiklą. Nes o ko jis, tipo?…

Mintis aiški ir švariai skusta. Viens du trys Brodu – mes už demokratiją ir savo teises kitų sąskaita. Viens du trys brudas jau aikštėje – ir mes jau už teisingumą.

Džegžt! – stiklas grindiniu.

Mes jėga, kai mūsų širdys dega išvien!

Čia jums ne “Marija, Marija“ giedoti. Mes – jėga! Ir nesustosime pusiaukelėje.

Na, nebent pas šinkorką kokią kvortą. Ugniai pakurstyti. Iš vidaus, ne išviršiniam vartojimui. Ir dar akis užsipilti. Čia ir dabar. Nes po 100 dienų dergti gal ir nebebus ko. Neprigijo parlamentarizmo ši tradicija pas mus. Niekaip ir niekur. Nes nenaudinga. Laikas – pinigai. Ir ko dar tiek laukti? Gal kenčiantiems dangus, bet grąžinkit pavogtus pinigus! Ne tuos ir vėl išrinkom. Prasideda medžioklė su skalikais.

Au-au-au! – nuamsi kažkur govėda. Auka yra. Fas, šarikovai! Kąsk! Kąsk! Draskyk!

Nes jei padarys, ką žada, tai kas švaistysis kumščiais po muštynių? Gal dar ir dirbti teks – centas prie cento, litukas prie lituko. Nebus pigios duonos ir dykų reginių. Žiūrėk, anie dar ir išsivynios. Kurgi ne – mūsų sąskaita!

Au-au-au!

Nu taip sakė. Kaimynas, nes jis skaitė. Ne, ne knygą. Toji sudegė, pameni? Skaitė tą popierių, kuris gerai kabinas ant vinies nuošalėje suręstoje būdelėje. Kur karaliai pėsti vaikšto.

Terkšt! – į žvilgantį jų rūmų stiklą. Už kurio vien ponai vagys. Ir jų patarėjai – idiotai. Aš jų nerinkau.

O ką tu rinkai ir pasirinkai?

Nepamenu. Jau pragėriau, už ką balsavau. Balsavau, kad pragerčiau. O tu ką, ne su liaudimi? Gal ne lietuvis, jei ne dar po vieną, kitą, trečią?

Destination Melbourne. O gal London. Ar Dublin. O gal ir Trysblin. Kasjuosžin, blin.

Jo, trys. Kaip toj dainoj. Ne kur ant kalno mūrai, bet kur mūsų tik tiek ar net tiek milijonų. Trys milijonai budulių ir saulenių, elitinių runkelių iš realybės dangaus. Ir jiems prijaučiančių, juos pamaitinsiančių. Dangaus mana, kiekvienam po kilogramą. Iš stilingos rankutės – prieik arčiau, gražuti. Nebijok skalikų. Prie kojos. Ne jam sakau, jis ramus ir dresuotas, o tau, po pamainos vograujančiam mintis gauruotas.

Au-au-au – aidi aidi vis.

Ką dar kaimynai pasakys?…

Kelelis tolimas, o tikslas artimas. Toliau žiūrėt nebūtina. Užsipilam?

Dar po vieną ir – dek, parlamente, dek!

Labas, airijos-šmairijos! Sveikina daugų-zapyškio pavietai, balbieriškio seniūnijos. Atvykau nusižeminęs ir be akmens užantyje, pareigūne, čyyyyyz! Let mį in plyz. Pataikaujanti šypsena ligi ausų. Svoločiai buržujai, blin, čyyyyz. O akmuo liko ten, praeitame gyvenime, už plėnimis virtusių tiltų.

Terkšt į stiklą ir džergžt! – duženos grindiniu ant purvino ištrypto sniego.

Šiandien mes paverkime nuo dujų, o ryt teismuose iš gailesčio sau, vaidindami rūpintojėlius, gailius nekaltus avinėlius. Su brangiais advokatais. Nes mūsų reikalas teisingas – by tik snukį kam išmalti ar langus padaužyti. Vyksta medžioklė, skalikai antai atamsi – au-au-au…

Nereikia tau, lietuvi, parlamento. Kam tau ir demokratija?

A nu jo, a taj niaugi ne, ane, ale kat i tep!

Nereikia tau valstybės. Ir kas pasakė, kad reikia tau tos nepriklausomybės?

Narvas atviras, spyna pamesta, sargai išbėgioję. Helou, Jevropa, aš iš chaltūros sostinės! Narvą tempiuosi su savimi – dar ir pravers. Išsimiegoti jame saugiau – neapvogs. Nulis atsakomybės, maišas ambicijų, vežimas pretenzijų. Nusipelnėm gyventi geriau.

O aplink vien tik rinktiniai vagys. Ir idiotai. Dar pyderai ir žydai. Sąmokslas! Viskas pavogta jau iki mūsų, blin.

Viens du trys Brodu. Ein zwei drei – dek, parlamente, dek. Ir bus tvarka.

O kai sudegs, ateis ir teisingumas. Ateis. Jei ne iš Vakarų, kur dievas tau padės, jei pats sau padėsi, tai bent iš Rytų, kur trečia Roma, penktas Reichas, o koks skirtumas ar skirtUmas? Ateis teisingumas suskilusios geldos, nukainuotų proškų, bambalinio bizalo ir geltono…

Vagys. Vien vagys.

Kur tas akmuo?…

Ugnies medžioklė su skalikais ir varovais.

Dek, parlamente, dek!

Dek, valstybe, pamiršta Vytauto galybe, miškan išvyto valstiečio teisybe…

Dek.