Publikuota gyvžurnalyje 2009-03-02

Argi neapima džiugesys, kad antra diena pavasaris?

Ne? Nejaučiat?

Tuomet pasiguoskite, kad bent širdy dar ne ruduo. O šis mėnuo žada būti įdomus ir nerimastingas, kaip atbundanti gamta, ar berašant dukart perkrautas protuoklis nešioklis (pirmąkart – naršyklė, antrąkart – pats kompas; ačiū Mozilla Rudei, kad išsaugo tekstą, o tai spjaučiau ir tikrai neperrašinėčiau; o gal ir neačiū – kaip kam patogiau).

Štai Rimvydas Valatka pajautė morčių. Ir, nepaisant valatkiško jo rašymo tono (nors, pripažinsiu, jo realiai tepakako tik pirmai teksto daliai) bei lietrytiško stiliaus tipinės antraštės, jo mintys šįkart, net keista, yra visai nenuamsėjusios į grybienojus – nei nuo beprasidedančio pavasario, nei nuo posavaitgalinių kokių nors pagirių.

Tad kažkaip nepataikydamas į visuotinį smerkiančiųjų chorą ir net nepykdamas, kad gerbiamas lrytas.lt redaktorius nusavino “Vilniaus Caritui“ dalį mano paskirtos labdaros, šį jo vedamąjį užskaitysiu kaip tikrai adekvačią žmogišką reakciją į dabartinį politinį brukalą (angl. spam) – tai paaiškina ir mano nuostatą ignoruoti einamuosius politinius įvykius bent jau iki balandžio 3 dienos, nes už brukalą aš nebalsuosiu ir taip iš grynai asmeninių nuostatų, o dėl kitų kandidatų geriausiai tinka tai, ką pasakęs Ostapas Suleimanas Berta-Marija Bender-bėjus Zadunaiskis: “liūdna, merginos“.

Tik čia kažkiek paantrinsiu (ne apie politiką – istoriją bus!) artėjančios Kovo 11 proga, kad ligi šiol nuo Antano Smetonos laikų Lietuvos prezidentais patapdavo ir sėkmingai išbūdavo tik, ironiška, aiškiau nukrypę nuo pageidaujamos (sic!) “marijažemiškos“ darnios ir doros katalikiškos šeimos etalono normos. Palyginkime more or less freaky ir jų sėkmės ar nesėkmės istorijas:

  • — teisininkas Antanas Smetona – žmona dvarelyje Ukmergėje biteles inspektuojamas augina, kol jis Kaune su Zingerio močiute (Emanuelis taip sakė!) kortuoja, bet va kaip atėjo į valdžią ant durtuvų, taip nuo kitokio tipo durtuvų ir movė kuo toliau;
  • — generolas Jonas Žemaitis – šeima “dora katalikiška“: nepripažintas prezidentas bunkeryje, nužudytas, kapas nežinomas;
  • — profesorius Vytautas Landsbergis – žmona antroji, nuo Aloyzo Sakalo numerginta, bet du šaunūs ir kultūringi išsilavinę vaikai: už valstybės valdymą sunkiu metu gavo Didžkio Vyckos cepūrą su dvigubu pliusu kaip valstybės vadovas, bet tik ne titulą, kuriam šios regalijos priskiriamos (prisidainavo kažkada su savo “kas man iš tos laimės, ir iš tos garbės“ – jei “cepūrą“ gausiu, tai visi tylės?), bet irgi “nenusisekė“ pavaldyti, nes neperinktas atšaukus, nebeišrinktas prie progos jau kitąkart (ir, užbėgant, įtariu nebepatvirtintas netgi partijos taryboje jau šįkart);
  • — inžinierius Algirdas Mykolas Brazauskas – vietoje žmonos protokoliškai šmėžuojanti dukra ir nesantuokiniai santykiai su ištekėjusia gerai kavą ruošusia bendradarbe: pilna kadencija, ligi šiol prezidentinis autoritetas, bet Lietuvoje, aišku, reikia pabrėžti, ne Vakaruose, kaip yra su minėtuoju aukščiau; beje, Zeniau iš Puskelnių – Robkė nuo Liudvinavo sako, kad prie Dovinės krokodilo kūrybos proceso šis jaunas studentas būdamas nagus yra prikišęs tiesiogiai (“krokodilinės“ užtvankos su elekrine neskaitant);
  • — administratorius Valdas Adamkus – bevaikė šeima (uošvienė – nesiskaito): prezidentas, kuris kalba su vienodu akcentu lietuviškai ir angliškai, tai va taip ir su jo neperrinkimais-sugrįžimais nei šis, nei tas – renkamos šlepetės, ir neperrenkamas, kai į jas įsispiria;
  • — lakūnas Rolandas Paksas – simpatiška ir atsidavusi žmona, žvitrus sūnus, gražuolė dukra… Ir taip neplanuotai kažkaip nuobodžiai nebeestetiška tas tapšnojimas ir tualetinio popieriaus rulonai pasidaro, todėl išmetamas visuotiniu politinio elito sutarimu lauk, nes jau tik keista jo aplinka liaudį belinksmina, o esmės reikia ieškoti tik musėse;
  • — teisininkas Artūras Paulauskas – todėl tik ir laikinai einantis pareigas, kad šeimyniškas (ir vaikus, ar tiksliau – procesą, mėgstantis kaip poručikas Rževskis), bet va nors laikinai, nes – kaip ne kaip, o tai jo antroji šeima su sekretore, pametus pirmąją “teisėtą“; turėjo galimybių, bet nenusipelnė – užsistovėjo, reikėjo trečiosios niolikinės ieškoti;

Tai va ir spėkit, kas dabar turi daugiausiai galimybių per šiuos rinkimus dar be funkcionierės Dalios Grybauskės (politkorektiškai taip jos pavardė turės būti tariama), kurios liemenuką trejus metus migracijos departamentas saugojo kaip faktinės gyvenamosios vietos įrodymą (precedentas su šlepetėmis jau buvo), o apie mokamus gyventojo pajamų mokesčius deklaraciją teikia Briuselis, o ne gimtos tėvynės VMI?

Beje, šios senmergės (va, nors toks nedidukas, bet katalikiškos doros šalyje vyraujančiu tipiniu tampantis ypatumas pagelbėtų išrenkamumui!) menama netradicinė lytinė orientacija netgi būtų didžiulis privalumas pagal aukščiau išdėstytą logiką, bet kad labai jau nuvylė rinkėjus ji tą paneigdama tiesmukai ir paprastai, be “nekaltos mergelės“ laužymųsi kaip ramunės žiedelį skabant “eit į rinkimus ar neit, to be or not to be, i chočietsa, i kolietsa“…

Aš nežinau tik kaip protokoliškai teks spręsti sutuoktinio ir netgi draugės (ar bent sūnaus ar dukros – AMBo atveju) nebuvimą prie šono.

Na, bet ką nors aplinka sugalvos: gal advokatas Vasiliauskas palydės kaip dabar, gal Kirkilui atsiras vietos proteguojant jo draugelui Kubiliui, gal be veiklos palikusį Albiną Janušką kas prisimins, gal Vitas Tomkus kokį savo draugelį nuo Sorošo Lionką įsiūlys, jei Europarlamento šturmas nesigaus, o ant Everesto užsikorus su gitara brazdinti be pykčio nepavyks.

Bus matyt, kai pergalės šampanas išsivadės.