Publikuota gyvžurnalyje 2009-03-26

Situacija vienoda: mokus ir reguliariai įnašus atliekantis klientas yra paėmęs paskolą būstui iš banko, o būsto rinkos vertė smunka žemiau už paimtos paskolos dydį. Kas darosi šiapus ir anapus Atlanto?

  • JAV: klientas grąžina raktus bankui ir ieškosi geresnio būsto rinkoje, kur persikelia ir toliau tam arba kitam bankui moka tas pačias mėnesines įmokas lygiai taip pat reguliariai. Tai neatsiliepia jo asmeniniam kreditingumo reitingui. Tai nėra asmeninio bankroto pavyzdys.

Tai yra neapskaičiuota verslo rizika ir banko problema: išduodamas paskolą ir pasiimdamas užstatą, jis pasiskaičiavo tuomet galimas rizikas, o jei jos netenkino – apsidraudė tokias paslaugas teikiančioje bendrovėje. Kuo čia dėti asmeniškumai ir klientas?

Kliento ir banko santykiai lietė paskolą čia ir dabar ir užstatą už ją čia ir dabar. Klientas apsiskaičiuotų savo galimybes daryti įnašus – jo problemos, o bankas pasiima užstatą. Bankas apsiskaičiavo – čia ne kliento problemos. Jei nenoriu toliau mokėti – bankas pasiima užstatą. Logiška?

  • Lietuvoje: bankas siunčia reikalavimą įkeisti papildomą užstatą, nesgi “nuvertėjo“ esamas. Arba padengti dalį kredito, kad užstatas ir vėl einamuoju rinkos momentu viršytų likutinę paskolos dalį (kad ji per ateinančius dešimtmečius keisis dar keliskart – “nekaso“). Arba grąžinti visą paskolą.

Arba dar geriau – padaryti viską vienu metu. Ir dar primokėti jam netesybas (kas tai?), nes gi bankas čia, suprask, labai rizikavo bei nukenčia (?) finansiškai, negaudamas planuotų (sic!) uždirbti pajamų per ateinančius kelis dešimtmečius (todėl dabar sumokėkite visa tai iškart).

Turint omeny, kad bankai pastaruosius kelis metus dalindavo paskolas, kurias padengdavo užstatas ne 70 proc., o bene visa einamąja to meto verte, tai nuosmukis vos 5 ar 10 proc. rinkoje jau verčia bankų vadybininkus spirgėti savo kėdėse: grąžinkite paskolintą skėtį, nesgi, rodos, lietus kaupiasi!…

Ir koks skirtumas, kad klientas mokus, kad įnašus daro jis reguliariai už tuomet paimtą paskolą, ir visai neketina tų įnašų nutraukti, nes tūlam lietuviui nuosavas būstas – šventesnis dalykas už krepšinį ir katalikybę kartu sudėjus!

JAV bankas, aišku, bando pasiūlyti klientui naujesnes sąlygas, kurios padėtų jį sulaikyti nuo tokio raktų grąžinimo žingsnio. Gana dažnai tai suveikia, nes žmonės visumoje yra sėslūs gyviai ir prisiriša prie tų “susigyventų“ vietų.

Jei banko klientas Lietuvoje grąžintų raktus, jis nuo banko paprastu bučkiu ir bandele malonumui pratęsti neatsipirktų – jis liktų skolingas įvairius mokesčius, sankcijas ir netesybas, o bankas, jei pats tuo neužsiimtum, bandytų vangiai parduoti būstą, o skirtumą nuo savo tokio aplaidumo dar klientas ir apmokėti turėtų. Jei tuomkart pinigų neturėtų – skola tęstųsi iki mirties ir dar persikeltų jo paveldėtojams, nuolat antstoliams alsuojant į pakaušį.

Kitaip sakant, būsto pardavinėjimas yra dar ir tavo problemos, nors tas būstas, kaip užstatas šioje kategorijoje iš viso yra fikcija, o teises į jį prie skolos apriboja ir perduoda užstato valdytojui (t.y. bankui).

Ar kas naiviai tiki, kad asmeninio bankroto įstatymas labai padės bankų klientams?

Dar kartą peržiūrėkit sistemą ir nuoširdžiai atsakykite – ar grąžintumėt taip raktus už butą šiam bankui ir jau rytoj paimtumėte kitame ir įsikurtumėte tokiame pačiame (mažesnės mėnesinės įmokos) arba geresniame (tos pačios mėnesinės įmokos) būste?

Tikrai grąžintumėte ir skelbtumėte bankrotą?…

Primenu, JAV grąžindami raktus nebankrutuojate teisiškai, ir jokie jums veiklos ar finansinio veiksnumo svertai bei apribojimai artimiausiems gal penkiems metams netaikomi. Tai banko verslo rizikos klausimas – irgi primenu. Parkritus ant kelių bankui nei žiedo, nei juolab aksominės kurpaitės bučiuoti nereikalaujama.

Ten žmonės yra lygiaverčiai verslo partneriai, rankas vienas kitam išsiskirdami paspaudžia ir apsikeičia mandagiomis frazėmis, kad buvo malonu bendradarbiauti, užeikite dar, o tuomkart – gal jums kavos pasiūlyti su šokoladiniu glajumi aplietomis spurgomis, kol mes išdėstysime kitą savo pasiūlymą, kad ryšys ir bendradarbiavimas nenutruktų (ne, jūs neprivalote būtinai tas naujas paslaugas pirkti, vaišinkitės, ana va bandelė man asmeniškai labai patinka, rekomenduoju, o tuomkart…).

LB valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas atmetė žurnalistų ir politikierių kaltinimus, kad bankai iš Lietuvos į Skandinaviją išvežė pelnus ir dar nusiurbė papildomus kapitalus, gautus sumažinus privalomo rezervo fondus perpus – atvirkščiai, anot jo, čia bankai kaip tik tuos srautus “įvežė“.

Nutrija sako – Nutrija žino. Ir jei jis nemelavo, tai kaip čia taip gauvosi, kad mūsų bankai staiga pritrūko pinigų, o paskolų finansavimas sustojo visiškai?

Šarkinas nemelavo. Tiesiog visi šie pinigai, užuot išvežus, buvo investuoti iš tikro Lietuvoje ir apskaityti, kaip “įvežti“. T.y. jie ne “mūsų“, o “skandinavų“, kurie duoda juos mums – šekitės. Kai tiek daug kapitalo, o tikrai mokūs klientai baigėsi prieš gerus trejetą-ketvertą metų, kas nutinka rinkoje?

Beje, kas yra tas geras ir “mokus klientas“?

Kai žiūrėjau paskolos būstui (iš pradžių netgi ketinau statytis namą) apie 1999 metus, sąlygos buvo ganėtinai keistos: reikėjo turėti trečdalį būsto vertės (mažiausiai!) grynais (santaupomis – tuo metu?…), kad įnešti avansu. Po to, neretai, reikėjo “pafinansuoti“ statybininkus, kad tie būstą dar ir pastatytų (statybinės bendrovės visiškai neturėjo apyvartinių lėšų, o bankai joms ir neskolino tokiems projektams). Po to bankui įkeisdavai visą turtą, o jis duodavo paskolą, kuri neviršydavo 70 proc. būsto vertės (formaliai jau 30 gi buvai įmokėjęs, tačiau įkeisdavai, pabrėžiu, visą – tie 30 priklausė iškart bankui kaip “garantas“).

Dabartinis jaunimas, užaugęs pastarojo NT burbulo fone, tokių sąlygų ir reikalavimų, aišku, neprisimena ir nesupranta…

Tuomet, kad šiek tiek praplėsti tą klientų bazę, buvo valstybės sugalvota įmonė BPD (“Būsto paskolų draudimas“ – todėl ir dabar visuose ES reklaminiuose stenduose Lietuvoje prie visokių objektų man BPD niekaip su bendruoju projekto dokumentų nesisieja).

Apsidrausdamas BPDe (t.y. įnešdamas nemažą procentą nuo imamos paskolos) galėjai tikėtis paskolos iki 95 proc. (teoriškai). Bankai gi norėdavo prie to dar ir laidavimo (pageidautina, kad kitas asmuo turėtų ne tik geras pajamas, bet ir kokį nors nekilnojamą turtą) arba įkeisti kitą papildomą nekilnojamą turtą (jaunos šeimos buvo spiriamos įkeisti jo ir jos tėvų butus ar turimus namus – žiauriausia, kad tėvai jautė pareigą vaikams taip padėti ir tą padarydavo, o metinės palūkanos už paskolas per metus viršydavo ir po 40 proc., nors litas buvo susietas su doleriu ir paskola visuomet “užfiksuojama“ užsienio valiuta).

Taip gaudavai paskolą, o bankas trigubą, kaip matote, apsidraudimą. Jūsų nesėkmės atveju jis viską susirinkdavo, įskaitant ir papildomą įkeistą turtą, o likučius, jei tokie atsirasdavo, formaliai turėjo grąžinti. Ačiūdiev, to patirti neteko.

Nors mano supratimu buvau vidurinės klasės atstovas (bankas taip nemanė ir galvojo geriau apie mane), bet teko palaukti dar kelis metus, kol pasikeitė (laikinai, deja – po to perėjau į normalią bankinę paskolą) PVM įstatymas ir VB lizingas (taip, ne bankas!) pasiūlė paprastas ir suprantamas sąlygas: mes tau “babkes“, o tu išsimoki už turtą, kuris yra mūsų nuosavybė iki išsimokėsi. Jokių papildomų laidavimų, draudimų, įkeitimų, o mėnesinės įmokos “tas ant to“. Paspjaudom delnus ir – deal?

Kuomet atlaisvinti nuo rezervinių atskaitymo ir neišvežtų pelnų pinigai plūstelėjo į Lietuvos rinką papildomai dar 2007 metais, “mokiais vartotojais“ tapo labai daug Lietuvos gyventojų. Visi pasidavė ne šiaip goduliui – šią vieną iš 7 mirtinų nuodėmių galima visuomet kaltinti. Pasidavėm iliuzijai, kad per vieną naktį dideli užaugom ir tapome “europiečiais“ – su jų visu bendru sukuriamu vidaus produktu, nors gaminome nedaug pagerėjusį šlamštą kaip ir anksčiau, o ir gaminome vis mažiau. Badėme pirštais į skandinavus, kad tie gyvena pigiuose būstukuose, nes mes staiga atsidūrėme gerovės karalystėje. Kur ne tik pieno upės meduoliniais krantais teka maksimose.

Matrix got you, Neo!

Nemokių klientų bazė pradėjo augti jau pernai, staigiai sukilus paskolų palūkanoms ir padidėjus mėnesinei įmokai. Prasidėjo paskolų mokėjimo atidėjimai – laikini ar “iki geresnių laikų“.

Bankai prisėdo uodegas ir tylėjo grauždamiesi nagus – formaliai tokie atidėjimai net nėra laikomi bloga paskola. Bet kuomet iliuzijos išsiklaidė ir NT vertė rinkoje ėmė sparčiai ir nenumaldomai bliukšti jau po gerų metų 2008-ais, tai po 95 ar net 100 (ko neduoti skaičiuojant į priekį, žinant, kad “būtai brankz“?) proc. už užstatą duotos paskolos “perlipo“ užstato einamąją rinkoje vertę.

Atrodytų, sėdėk ramiai – kol klientas moka, tai jis, kaip minėjau, čia raktais nuo įrenginėjamų šviesiai ateičiai būstų nesišvaisto. Juk ir įmokos tos eina už kreditus, išduotus ne vieniems metams, ne vakar, ir nuolatinis pajamų srautas į banko sąskaitas būtent ir yra jų veiklos tikslas.

Todėl man labai juokinga, kai bankai staiga pradeda skelbtis rodantys “daugiau dėmesio tau“ ir kelti įvarias sąlygas: prašome mums pervedinėti visas pajamas, kad neduoktudiev ir pan.

Mainais? “Sutaupysi tryliktą atlyginimą“ – tik nesupratau kam sutaupysiu: sau ar jums dėl overnigh rate (apie palūkanų mokėjimą klientui už einamąsias atsiskaitomąsias sąskaitas, jei laikomas likutis nesiekia 10000, šioje šalyje kalba neina, bet tai rask kvailį, kuris tokią sumą laikytų ne terminuotoje)?

Beje, reikalavimas pervedinėti visas pajamas yra keistas, nes mano pažįstamų tarpe yra žmonių, turinčių nedideles paskolas keliuose bankuose (apie mokesčių lengvatas ir perdėliojimus, kad tokias paskolas imti – kita kalba ir kitąkart) – ir visi bankai reikalauja to paties: visų (!) pajamų tik į savo tame banke, vieninteliame ir nepakartojamame, sąskaitą!

Ir kas anksčiau buvo formalumas, tai dabar pradedama reikalauti pagal sutarčių raidę – įdomu tik, ko tuo siekiama, nes perskolinti tikrai mokus klientas (tas, kuris pilnai pajėgus daryti įmokas ir šiuo metu), kurio įkeisto turto vertė, netgi nukritus dvigubai, bus didesnė už paimtos paskolos dydį, gali ramiai (na, gerai – popieriai, gaišinamas laikas ir pan.) pasikeisti tokį įkyriu tampantį banką?

Dar kitas bankas staiga paskelbia, kad nesi jų ypatingas ar auksinis klientas – turėtų būti labai gėda, suprask? Tuoj va atlekiu, prisiperku fondų vienetų, prisiimu vartotojiškų paskolų, apdraudžiu uošvienę ir jos katiną, kad tik vėl auksiniu, o ne prasiskolinusiu, jei rimtai, mane vadintumėt?…

O kitas, žiūrėk, netikėtai sumažina kreditinės kortelės limitą perpus, nors tos kortelės kreditinėmis galimybėmis ir nesinaudojai, o tampaisi su padoriu likučiu po užsienius kaip draudimo garantą ar mokėjimo nuolaidų “generatorių“ (pvz., AmEx Gold ir aukščiau). Ir t.p.

Visi, aišku, nepamiršta deklaruoti rūpestį klientu ir siekį gerinti aptarnavimą, užtikrinant ilgalaikį bendradarbiavimą…

Nes kur tu, žmogau, žiemą basas dingsi!

Galima šitą mano papostringavimą nurašyti į keistų verslo praktikų kvailių (kvailinamųjų) šalyje skyrelį. Bet aš taip pagalvojau: o kas nors atsakomybę dėl susidariusios situacijos, neskaitant tiek bankų godumo, tiek žmonių, vedinų tradicinių “lietuviškų“ svajų (pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti vaiką), prisiima? Ne kaltę užkaria, o prisiima?…

Beveik 8 metus pravaldžiusi anoji Vyriausybė (sudėties kataliojimas nieko daug iš esmės nekeičia) nusiplovė rankas – prie jų gyventi buvo “geriau“. Dabartinė gavo anos veiklos (ar neveiklos) pasekmes, o priežastys – toli gražu neberūpi tokioje situacijoje. LB – “mes norėjome geriau“ (o gavosi – “kaip visada“). Skandinaviški bankai – “patys jūs kalti dėl to, o mes, geručiai, matote, netgi pelnų neišsivežėm, jums palikom“ (kaip Trojos arklį).

Ir ne kaltų reiktų ieškoti, o gal pagalvoti, ar mums, kaip šios šalies piliečiams, iš tikro tinka tokia bankininkystė, kuri yra Lietuvoje?

Nes skandinaviški bankai – anoks čia stabilumo garantas, kaip deklaruojama. Ir tai tikrai Vyriausybės ir LB darbas derinti sąlygas, susėdus su “motininių“ bankų vadovais, kokios bankų paslaugų rinkos ir kokios gerovės valstybės norime mes su jumis, Lietuvos gyventojai. Nes bankų pozicija aiški – Vyriausybės garantijos, jei kas nutiktų (o jau nutinka, ir ne be pačių bankų kaltės). Kurios yra mūsų ir jūsų įsipareigojimai. Lyg asmeniškų, paskolas paėmę, šiems bankams neturi…

Po žiemos ateina pavasaris, o po ekonominio nuosmūkio – pakilimai. Svertus jau ir dabartinė Vyriausybė turi, ir įstatymų pakanka. Nereikia ir jokio asmeninio bankroto įstatymo, kurio, neva, labai jau tie bankai nenori. Pakaktų tik patikslinti: kai lietuvis sugrąžina raktus skandinaviškam bankui – tai yra nebe jo ir nebe Vyriausybės problema. Tai yra banko verslo rizikos įsikūnijimas. Neapskaičiavai tuomet? Oi, brangusis, kas dėl to kaltas… Nausėdos reikėjo atsiklausti – tas jau tuomet viską žinojo!

“Į laisvę su švaria sąžine ir švariu kreditingumo rodikliu“ – kuo ne svertas? Ypač šiomis sąlygomis.

Garantuoju, mokūs klientai turės pasirinkimą netgi šioje, ir bankininkystės, monopolizuotoje rinkoje, o tūlas lietuvis apsimes, kad nieko tokio ekonomikoje neįvyko, kad viskas tik laikina (mes esame pesimistai momentais, bet nepataisomi optimistai, žiūrėdami į neapčiuopiamas perspektyvas) ir toliau mokės už savo svajonių, kad ir iliuzinių, būstą.

Nieko baisaus neįvyks. O kas nemokus buvo tuomet, tik patys bankai apsimetė, kad to nemato, tai ir dabar nuo to mokesnis nepasidarys. Jūsų teisė su jais tartis – kaip verslo partneris su verslo partneriu, kaip paslaugos tiekėjas su jos gavėju ir klientu. O ne grąsinti ar reikalauti.

Bet aš, aišku, per daug noriu, kad bankų versle Lietuvoje irgi galiotų normalios verslo taisyklės ir papročiai. Todėl eidami į banką paskolos nepamirškite ir vazelino lūpoms pasitepti – teks dažnokai žiedą bučiuoti. Ne klientas čia karalius, o bankas. Nepriklausomai nuo oro.

Tad kol kas, deja, skolinkitės ir jauskitės skolingi ne vien už pasiimtą paskolą. O kaip įsigyti didelius pirkinius, kaip kad būstas, be paskolos – kito realesnio kelio pasaulyje kol kas niekas nesugalvojo.