Publikuota gyvžurnalyje 2009-04-27

Artėja gegužės 2d., bet nepanašu, kad kuris kandidatas pajus netikėtą sąžinės priekaištų priepuolį kaip Seimo pirmininkas ir atsiims savo kandidatūrą iki šio numatyto termino.

Ir situacija neguodžianti: 7 kandidatai – ir nulis pasirinkimų.

Bene pirmąkart, naudodamasis pilietine teise (tai – ne pareiga!) rinkti, eisiu balsuoti tam, kad sugadinčiau balsavimo biuletenį.

Gaila, kad nėra punkto “prieš visus“. Punkto, kuris, jei surinktų, tarkime, 25 proc. atėjusių rinkėjų balsų, įpareigotų VRK rengti rinkimus iš naujo, paliekant tik du viršutinius kandidatus, o kitus, įpareigojant partijas bei suteikiant teisę palengvintomis sąlygomis visuomeniniams judėjimams, iškelti kitus kandidatus.

Pasvajokim, gal praeis.

Turime nebe tą Respubliką, kurios deputatai Seime rinkdavo karalių konsensuso būdu, užvetuodami daugumos neretai primetamą valią. Dabar belikęs tik cenzas amžiui ir, bent jau kol kas, menkam ir laikinam “formalumui“ – pilietybei. Ir tie patys žmonės turi teisę vairuoti automobilį, įsigyti šaunamąjį ginklą, vartoti svaigalus ir, formaliai ribotai dar kol kas, kvaišalus, gimdyti ir auginti vaikus. Naudotis teisėmis, o pareigas nuleisti kanalizacijos vamzdžiais. Tai tie patys rinkėjai turi teisę rinkimuose keršyti, pykti, tikėti, tikėtis ir viltis bei nusivilti.

O ir ne karalių renkam, tiesą sakant, tai – koks skirtumas tuomet? Nepatiks – perrinksim po penkerių metų kitą (jei išgyvensime dar tuos metus), “užknis“ – atstatydinsim (patirties yra).

Esu kartą nepilietiškai (sic!) praleidęs pirmąjį rinkimų etapą, kuomet dabartinis balotiravosi antrai kadencijai – nes nebenorėjau, kad jis būtų dar kartą išrinktas. Bet į antrą atėjau – nes alternatyva buvo daug klaikesnė. Kandidatas ne mano vieno norą, kaip suprantu, iš šių užuominų suprato – per antrąją kadenciją per daug ir “nesivaideno“…

Šįkart gi yra puikus pasirinkimas – sudėti kryžiukus prie visų. Nes nebalsuodamas palieki tiesę sudėti juos kitiems. O neiti negaliu – kvailas “pilietiškumo“ (ar “bugailiškiškai-prūdiškas“) įsitikinimas nenueiti neleis.

Pirmąkart rinkimai tokie nykūs ne tik dėl naujos jų agitacinės ir rengimo tvarkos, kuri drastiškai įvesta siekiant skaidrumo ir objektyvumo. Gerais norais kelias į pragarą grįstas – turime favoritus ir be jokių agitacijų, ir net jiems net nespėjus pareiškimo pateikti. Turime emocijas be pasirinkimo ir programų analizių. Turime vien dėl to dabar ir sąmokslo teorijas, sakančias, kad čia “prastumiamas tinkamas žmogus valstybininkams“ ar pan. – ir įvairiausius gandus, pagimdytus tos va “tvarkos“.

Formaliai nušalinta nuo rinkiminių pinigų žiniasklaida turi bene didžiausias galimybes dabar manipuliuoti masių psichologija, puoselėti ar gesinti gandus ar nuslėptos informacijos išviešinimo galimybę – ir kas atsirinks, kuomet meluojama ir manipuliuojama “kaip visuomet“, o kas šįkart jau yra toji “neparanki tiesa“, būtina žinoti iš anksto?

Ir joks čia VSD su STT nepadės, ieškodamas, ar apsimesdamas ieškąs, tų šešėlinių ar nedeklaruotų pinigų užsakomiesiems straipsniams ar tik nuoširdaus susižavėjimo paremtoms liaupsėms. Kaip kažkada mizantropiškai pastebėjo dr. Aušra Maldeikienė: “Kova su korupcija Lietuvoje prasidės tuomet, kai už korupciją bus nuteistas pirmas žurnalistas“.

Ketvirtoji valdžia neteisiama. Ji – pati teisia ir linčuoja. O pagal valdžių atskyrimo principus įstatymus priima Seimas, vykdo Vyriausybė, teismai užtikrina jų priežiūrą ir “teisėtumą“ ar “procedūriškumą“. O prezidentas?

O ką prezidentas? Jis – “subalansuoja“, sakoma mūsų Konstitucijos aiškintojų. Kandidatų gi pažaduose, deja, girdima visuomet tik “barbiadevyndarbiškumas“. Ir autoritetingas žinojimas, “kaip geriau“.

Kam geriau?…

Rinkimai nykūs ir todėl, kad kandidatus galima sugrupuoti lyg F1 komandas: yra pagrindinis pilotas ir jo dubleris. Konservatoriška, viena dalis – pagal nevykusį pavadinimą, kita – veiklą, įvardintą patrauklesniais nuolat keistais marketinginiais “brendais“, komanda išstato su finansų mokslo ragavusius Grybauskaitę ir Butkevičių. “Savi“ – užsirekomendavusias politikos štormuose Prunskienę ir Graužinienę. “Tėtėšnykai“ – tvarką žadančius kareivėlius, vieną – partinį, kitą – atsargos, Mazūronį ir Jezerską. Lenku gimęs ir mirti juo Miliūtei pažadėjęs Tomaševskis dublerio net neieško – už jo stovi kortomis pliekiantys anapus ištrintos sienos “liolekas su boleku“. Gražus skaičius – tas septynetas!…

Gaila, kad parašų rinkimą negalima laikyti kažkokiu rinkėjų nuotaikų barometru ir preliminariu jų pasirinkimu, nes reprezentatyvių apklausų būdu (ar tikrai?) sudaromi reitingai, tikėtina, eilinį kartą klaidinančiai, pranašauja. Nes surinkti gete (sąvoką paaiškinsiu: uždara tautiniu ir kalbiniu pagrindu susibūrusi bendruomenė, gyvenanti glaudžiai ribotame teritoriniame vienete, kur sudaro daugumą, skirtingai nuo išorės) daugiausiai parašų nebuvo taip sunku, kaip lietuvius sukviesti ir į Baltijos kelią, tačiau bent tuziną parašų parsivežti šiam kandidatui iš kokių Šiaulių ar Kauno be pasekmių išvaizdai ar sveikatai nebūtų taip paprasta – sprendžiant iš komentarų ir nevyniojant lietuvių liaudies nuostatų į vatą.

O ir kandidatui, kuris savo CV vrk.lt puslapyje profesiniu gabumu įvardino agitatoriaus talentą, neliko kitos išeities, kaip tik išsikelti į prezidentus, kur ir vienas lauke karys, nes partija, sudaryta akivaizdžiai tautiniu (segregaciniu?) principu, neperlipa reikalaujamo barjero, o laimi, geriausiu atveju, tik vienmandatėse apygardose, kurias seniai metas naikinti kaip atavizmą (o įvesti savivaldos rinkimuose – kaip pas mus čia viskas “atvirkščiai“?), o gal ir peržiūrėti tokių “partijų“ (neaplenkiant, pavyzdžiui, ir trijų rūšių liberalų – gal apsispręskite, pagaliau, kurie esate “tikrieji“?) registravimo teisėtumą – grynai sveiko proto požiūrio prasme.

Dar kartą pasvajokim. Gal irgi praeis.

O juk ir kandidatai vienas kito verti – tik rinkis!

Turime gerą šeimos tėvą ir vyrą, kurio giminystės linija bei visuomenės ląstelės vertybės aiškūs ir tradiciniai, kaip priderėtų Marijos žemei.

Turime nemažai iš likimo smūgių patyrusį našlį ir sportininką, kuris įrodė puikiai galįs vesti žmones, būti lyderiu ir vadovauti jiems sunkiu Tėvynei metu.

Turime profesorę, kurios CV yra bene vienas solidžiausių ir profesionaliausių, o patirtis daugiau, nei visapusiška, nors vietomis ir kontroversiška.

Turime nesvyruojančiai lojalią ir nuoširdžiai sąžiningą kandidatę, pasirengusią aukotis vardan turimų idealų, tad gal ir – “vardan tos, Lietuvos“, jei prie jų svertų prieitų.

Turime unikalią galimybę sugrąžinti “istorinę skolą“ už kažkada “paskolintą“ Jogailą galintį pasiūlyti kandidatą, kuris, gal netgi formaliai žiūrint, liktų objektyviausias susiskaldžiusių lietuvių ginčuose ir dar padėtų integruotis tautinės mažumoms.

Turime puikią funkcionierę, puikiai pažįstančią tiek buvusios Sąjungos, tiek ir dabartinės mūsų Europos sąjungos valdžios koridorius, gebančią koordinuoti nevadovaujant (komisaras pagal įgaliojimus – ne ministras!) skirtingų šalių finansų ir kultūros ministrų darbą vardan bendro sprendimo.

Turime kuklų ir prezidento posto netrokštantį aiškias ideologines nuostatas turintį kandidatą, kuris, vienok, turi ir principus bei moralines vertybes, neaukojamas vardan posto, o galintį paaukoti netgi ministro postą vardan jų.

Tad kodėl ne tiek sunku pasirinki geriausią iš geriausių, o atvirkščiai – nėra iš ko rinktis?…

“Liūdna, merginos“ – pasakė Ostapas Benderis. Taip norėtųsi, kad mieliau tiktų jo pasakymas “ledas pajudėjo, ponai prisiekusieji tarėjai!“. Deja.

Ledynmetis Lietuvos politiniame gyvenime gal dar tik prasidės. Ir tai nieko neturi bendro nei su stabilumu, nei su stagnacija, jei ledynmetį suprantate tik šitaip.

Gera žinia: bet kokia demokratiškai išrinkta valdžia gali pagerinti arba pabloginti šalies gyventojų gyvenimą 5-10 proc. Net jei pablogins 15 – pasistenkite, kad pasigerintumėte sau bent 16. Patikėkite, tam padėtos pastangos atsipirks labiau, nei emocijos, kad “ir vėl ne tą išsirinkom“ ar pan.

Ko visiems nuoširdžiai ir linkiu.