Publikuota gyvžurnalyje 2009-05-17

…ov Jevrovyža!

Ne?

Ką, ir vėl – ne???

Bet juk tame konkurse nelaimėti tapo mums įprasta! Kaip ir saldžiai mėgautis, sprendžiant iš komentarų, vėl pralaimėjimo kartėliu.

Barkšt! – dar kartą į kaktą grėblio kotas. Vaje, kaip saldu – guzą tik pasitrini. Ir vėl su tokiu pačiu malonumu lipi vėl. Barkšt!

Stebiuosi, kad fone vietoje back vocals pamosuoti jojiko šmaikštimi korsete įspraustąją Ditą Von Teesę pasikvietė vokiečiai, o ne mes.

Na, kita vertus, jie, sakoma, priešingų lyčių santykius būtent taip ir supranta ne “kaip normalūs Jonas su Katre“, o mums užtenka gi metafiziškai patyliukais individualiai pasinerti į saviplakos ir erškėtrožėmis akarstyto rūpintojėlio pozos ekstazę, tuopat metu dievagojantis, kad visi intymūs santykiai pas mus yra tik misionieriaus pozoje, be aistrų ir prieskonių, o tai, kaip baksnojasi tik gyvuliukai, tai Marijos Žemėje yra sunkus okupacinio režimo palikimas. Todėl šiukštu!

Vienok, tikriems katalikams kančia “rūlz“. Politkorektiška šioje šalyje. Per aspera ad astra and not the other way around.

Bet tai kaip smagu – ir vėl pralaimėjom! Ir, neduoktudiev, dar būtų laimėjęs – taigi net Valdovų rūmams pinigų nėra, ką ten konkursai-šmonkursai kokie, o dar ir guhenhaimai su visokio plauko “sostinėmis“ laukia savo investicijų (rus. prokat, otkat, nakat)! Eurovizijos organizavimui ir TVF paskolos neduotų, o dar ir premjeras mantrą kartoja, kad neprašysiu-neprašysiu-neprašysiu-antjūsųsutaupysiu.

Ir, įsivaizduok, o būtų bent penkta vieta?

Taigi Mamontovas ir Ko, kaip supratau iš nesenų jų pareiškimų po mūsų atstovų pasibėdavojimų dėl piktų rusų blokuojamos “scenografijos koncepcijos“, turėtų eiti iškart muilinos virvės ieškotis ir kabintis kokiam tvartuky ant balkiaus… Negalima gi taip su popso metru ir centimetrais elgtis! Kas per įžūlumas!

Ačiūdiev, parodė Europa tam… (kaip ten jaunasis konservatorių lyderis išsireiškė?…) jo vietą – ekspertiški chaltūros snukučiai galės vėl papostringauti, kaip aplink visi nieko nesupranta, ir kaip reiktų čia padaryti. Iki užknisimo. Lyg šešta vieta yra kažkiek daugiau už dvidešimt kelintą, kuomet ir antros vietos nugalėtojas jokiu nugalėtoju nesijaučia.

Kaip bežiūrėsi, bet Dima vis tik šaunuolis, kad pusfinalyje išsiskyrė tarp tos dainų klaikumos ir svarbiausia, pateko į finalą. Nes būdavo visaip, ir apie tai kiek žemiau. O dėl (ne)sėkmės finale, tai ką – ne pirmiena gi. Išgyvensim.

Pasimėgausim.

Aplinka kalta. Vėl?

O ne – šįkart ne tik taikomasi paspardyti gulintį, bet ir gerai lopeta per maumenėlį užvožti. Už ką?

Pasirodo, kad bėda bei nesėkmių pagrindinė priežastis tame, kad Sasha Son(g) dar padainavo posmelį ir savo gimtąja kalba!

O kokia kita kalba galėjo dar dainuoti Dimitrij Šavrov? Sanskrito prokalbe, atskiesta švento Gango upės dialekto, kurią su motinos pienu gavo iš Dubysos slėnio geltonkasių, kurios šneka oi kaip šneka?

Anglų kalba yra savotiškai bendrinė tokiuose konkursuose, kas suprantama. Bet tai kodėl niekas nesistebėjo, kai Diavara dainavo prancūziškai (užteko, kad Erica padainavo savo dainos dalį gimtąja angliškai, o lietuviškai daliai užteko ir Viliaus)? Kodėl niekas nesipiktino, kad be lietuviškojo Džo Kokerio iš Mokolų ir penkių oktavų pempės su daina ne į temą (ar “formatą“, jei taip patogiau), visi kiti mūsų atstovai dainuoja ne gimtąja nuo Marijampolės apylinkių, o va, žiūrėk, “pataikauja Vakarams“?

Dimai Eurovizijos scena, pasak jo, buvo ligi šiol gyvenimo svajonė, todėl nenuostabu, kad čia, Lietuvoje, jis dainavo “pataikaudamas mums“ lietuviškai, o Eurovizijoje – angliškai ir savo gimtąja. Nes to malonumo apsisiausti Trispalve, kaip sportininkai olimpiadose, jis, deja, neturi. O ir nesu tikras, kad mosavimas nacionalinėmis vėliavomis dalyviams scenoje yra labai jau taip ir leidžiamas.

Aš to jo sprendimo atlikti savo dainą abiem kalbom pataikavimu šaliai, konkurso šeimininkei, nelaikau (nebent apsirengtų šarovarais ar parėkautų “lav jū raša!“ – ir tai, gal kas užskaitytų kaip parodiją a-la Vera Serdiūčka pernai). Kad apsidraustume nuo tokių, kaip matau, mums nemalonių dalykų, matyt, turėtume segregacinius reikalavimus įvesti – o tai, neduoktudiev, dar koks Sinickis kitąkart laimės ir, jei konkursas bus Varšuvoje, tai padainuos “po prostu“?

O gal tiesiog tuomet atrankoje nebalsuokite už nebaltiškai skambančią pavardę? Tik kad labai jau daug tos mūsų scenos balsų atkristų: Chošnau, Melman, Vėber, Mamontov, Šapiro, Ščegolova(itė?), Krysko, Koff (Igor Kurdiukov), Natalija, kuri dabar Zvonkė, Stano (Stanislav Stavickij), o taip pat (ačiū [info]maliboo už sąrašo papildymus!) Merlin – Feliks Kutka, Rafail Karp, Funky – Beata Vilkin, Rondo – Aleksandr Ivanov, Hiperbolė – Michail Garber ir Igor Berin, Aleksandr Makejev, Alina Orlova, Pieno lazeriai – Andrius Šarapov, Vilius Tarasov, Aleksas Lemanas, Radži, Ganelin, Tarasov, Šinkarenko, Smorigin, Zacharenko ir Ditkovskij, Sinickij, etc. – o cicinais, matyt, į finalą neprasimušt.

Estės taip aukštai šįkart, kaip ir serbės prieš kelis metus iš viso laimėję konkursą, pakilo ne todėl, kad dainavo savo gimtąja kalba, sutapusia su atstovaujamos šalies, o kad tiek daina, tiek ir jos atlikimas jau velniškai geri buvo. Geriau už mūsiškį (sic!) Dimą. Ir, pastebėsiu, netgi už Patriciją Kaas, dainavusią šiemet irgi gimtąja prancūzų, ir turinčią masę gerbėjų būtent šiose platumose, tikintis pritraukti papildomų balsų.

Todėl manau, kad Dima turėjo pats savigarbos, padainuoti savo gimtąja, o ne atvirkščiai. Ir nepaniekinti tos šalies, kurią atstovavo, padėkodamas lietuviškai. Nors tiek ten to ir palaikymo iš mūsų tebuvo…

Šįkart ir mūsų išeiviai nelabai didelį indėlį balsais įnešė, tačiau manau, kad šiemet buvusios komisijos šį diasporos vaidmenį gerokai labiau apkarpė už tą sunkmetį ir būtinybę taupyti balsavimo skambučiams. Antra, apžvalgininkai irgi pastebi, kad po pernai metų Dimos Bilano pergalės sukruto aktyviau balsuoti ir patys kitų šalių gyventojai, tarsi koks patriotinis polėkis juos apėmęs būtų. Taip va suma sumarum ir atsiskiedė tas anksčiau turėtas balsų indėlis iš “laikinai išvykusiųjų“ – tame tarpe ir Lietuvai.

O kad dainavo finale pirmas, tai jokia tragedija. Nes visi, kurie dainavo po jo ir neužėmė pirmos vietos, nesvarbūs lygiai taip pat, ir jau ryt bus pamiršti. Daina tiesiog turėjo būti įsimenanti – tuomet jokia kalba jai netrukdo. Kaip ir pats atlikėjas – turėti charizmos. Net nebūtinai vaikščiojantis love in the pants a-la Seal, bet tas video instaliacijoje “hope“ atrodė taip nykiai ir beviltiškai, kad iškart priminė patarlę apie viltį – motiną, o deganti ugnelė nei suponavo mintį apie “darbą delnuose degantį“, nei juolab Prometėją. Ne pranašo ir ne geradario stilius (nebent geradaryste laikyti bandymą reabilituoti Eurovizijos scenoje “vyšniauskinį“ fortepijoną) – gal todėl rusų režisieriai, patyliukais ironiškai šypsodamiesi, kilnaširdiškai ir leidosi įkalbami tokiam fonui.

Nes pažiūrėkite į nugalėtoją – taip, laimėjo, galima sakyti, pernykščio Dimos Bilano klonas (o ir nemažai nugalėtojo pernykščio šou elementų kiti dalyviai begėdiškai nukosėjo ir atsivilko į sceną, kai šešėlių teatrą gal vieni slovėnai prisiminę iš mūsų “forfunų“), ir dar vienas bendravardis klonas, kuris savo vardą užmaskavo į prancūziškai skambančią “dešrelę“, apetito jau nesukėlė, sprendžiant iš balsavimų. Sotūs.

Bet ši nugalėtojo kopija daug geresnė už originalą – tiesiog patobulinta beta versija! Sveikas sveikai džiugesiu trykštantis jaunuolis, paperkančia šypsena: tokį merginoms tiesiog norisi priglausti prie savo putnių krūtinių, o vaikinams pasikviesti į savo komandą fūlę paspardyti.

Ir, skirtingai nuo Dimos, kuris jei dar ir nukurnės nuo aikštės vidurio iki vartų, tai jau tikrai uždus ir atgal neparsivilks, Aleksander Rybak atlakstys atakuojančiu puolėju kelias valandas ir dar mielai dėl kompanijos nueis alaus išmaukti ir pasijuokti, kaip jis “kalė į deviatkę, bet pramazino“!

Kad norinčių merginų būtų mūsų Dimą priglausti prie savos krūtinės, negirdėjau. Jis toks… hm… greičiau jau plaukų kirpimo stilistas. Su juo nesiglaustoma ir fūlė nežaidžiama. Bet su juo, net jei tai tik “pikti pletkai“, gali, rodos, aptarti manikiūrą ar naktinio kremo rūšis. Kas, sutikite, nėra irgi blogai. Priklauso nuo kompanijos. Bet… nepaperka.

O kada mūsų atstovas stengėsi papirkti? Kada bandėme dainuoti į taktą Europai?

  • 1994 metai: Ovidijus Vyšniauskas atlieka “Lopšinę mylimai“ – nulis taškų (nepamirškite, kad skirstė komisija, nebalsavo žiūrovai ir šalys), 25-ta vieta. Laimi airiai Paul Harrington and Charlie McGettigan su “Rock’n’Roll Kids“. A girdž, ne lopšinė – rokenrolas, a pagauni kampą?

Tik pykti ant Mokolų dainorėlio nereikia – tuomet jis tikrai buvo geriausia tai, ką turėjome savo estradoje (jei būtų kas geriau, važiuotų tas “geriau“). Ir fortepijonas tiko vėliau kaip rekvizitas (Dima Bilan). Ir nacionalinė kalba vėliau tiko (“Molitva“). Ir dainininko amžius bei stilius kojos Eurovizijoje nekiša (Olsenų broliukai danai). Pirmas blynas dažnai prisvyla, bet… kada matėte paskutinį kartą Ovidijų atrankinėje komisijoje? Nes ir tokia patirtis – reikšminga. Jei išvadas daraisi.

Mes geriau žinome, o klaidų nedarome, tad ir mokytis nėra iš ko!

  • 1999-ieji: Aistė Smilgevičiūtė atlieka dainą “Strazdas“. Nepaisant aukštų natų ir net keliomis oktavomis daugiau už įprastinį valdomo balso, į dangų nepatenka, nes tą padaro švedė Charlotte Nilsson su “Take Me To Your Heaven“. Nenubraukiu Aistės gabumų, bet čia ne “jie“ kalti, kad “durniai ir neįvertino“ – who cares, ką ten tu gali.

Čia, manding, gavosi lindimas pamokslauti į svetimą vienuolyną su savo statutu. Nežinau, ką įsiminė europiečiai, kuriems šis konkursas – ilgesnė, nei kad Aistė gimusi, tradicija su savomis taisyklėmis, bet aš prisimenu pempiškai kyšančias kojas iš puskelnių ir šaižų baksnojimą per ausis, “o aš moku taip ir ana va taip“. Eat my shorts, Europe?

Bet jei aš, kuriam šios dainos kalba gimtoji, neturiu ką niūniuoti, tai ką niūnavo tūlas Europos klausytojas? 13 taškų, 20-ta vieta, diskvalifikacija ir vėl keliems metams.

  • 2001-ais pagaliau išsiunčiame grupę, kuri iš tikro kosmopolitiškai europietišku stiliumi – Skamp su “You Got Style“. Jų bėda? Per daug žaižaravimo ir viso to “ir to, ir ano“ (nieko neprimena?), kad sunku į kažką vieno sukaupti dėmesį (ir tai ne pati geriausia Skamp daina, būkim atviri). Todėl pelnytai laimi estų (!) duetas Tanel Padar su juodaodžiu (!!!) Dave Benton & 2XL “Everybody“, sugebėjęs geriau būtent va šitą atlikti (juk apčiuopėme, rodos, ko reikia!) ir… nekamuojamas vargšės “mažos šalies“ sindromo. Nors dainos, nors užmušk, neprisimenu.
  • 2002-ais šioks toks korupcijos prieskoniu atmieštas skandalas lydi nacionalinę atranką. Muzikų rėmimo fondo direktorė dievagojasi, kad šįkart nieko neįtakojo, ir prašome jai neprikaišioti – “patys jūs švogeriai!“. Laimingas sūnelis Aivaras užsimaukšlina stilingą beretę ir, perkrypęs kaip vėjų iškankinta švendrė, skuba scenoje dalintis savo “Happy You“ laime. Tuo pelnydamas 12 taškų ir 23 vietą. Po jo pasirodžiusi latvė Marie N pasako, ir pademonstruoja, aiškiai, ko ir kodėl ji čia nori savo “I Wanna“. Europa blizgančiomis nuo sužadintos aistros akimis savo balsus sumeta kaip gėles po jos kojomis.
  • 2004-ais nedrąsiai apie savo 19-to amžiaus gimnazistų meilę bando iš “šperų“ prabilti Linas ir Simona su savo desperatiškai-retoriniu klausimu “What’s Happened To Your Love“. Gal ūgiai neatitiko, nors pora iš šalies žiūrėjosi kaip tik “itališkai“ madingai, o gal kaip tik dėl to – festivalis ne San Remo apylinkėse, bet… 26 taškai, 16-ta vieta pusfinalyje ir jokių prošvaisčių išsiaiškinti finale, kas gi tai jų meilei nutiko. Finale visus pavergia ukrainiečių huculiškoji Ruslana su “Wild Dances“, laukine aistra, odiniais aptemptais ir vos kūną dengiančiais kostiumėliais, raumeningais prakaituotais ją supančiais vyrukais-kazokais ir šmaukšinčiais aplink rimbais.

Lietuviškas rūtų darželis sutrypiamas galutinai, o devinto nuopolio rato nuodėmės pažadas tampa nauja religija Eurovizijos standarte.

Bet ne Marijos Žemėje. Bandome patempti rūtytėles už viršūnėlių.

  • 2005-ieji (dabar mūsų jau nebediskvalifikuoja pagal naujas taisykles), ir į sceną paleidžiam Laurą su jos “meilužiais“ – “Little By Little“, mažais žingsneliais smaluotais žuoliais vejamės seniai nulėkusį traukinį: 17 taškų, 25 vieta pusfinalyje (tolumoje girdisi švilpimas… tikėsimės, tai – tik traukinio švilpukas). O finale graikė Helena Paparizou aiškiai pareiškia pretenzijas į tą sekso (!) vietą, į kurią Ruslana kelią jau pramušė – kapojantis ir išskaičiuotas, nebe aklos aistros, o trokštančios ir subrendusios moters, žinančios, ko nori, ir jau nebefiltruojančios mokinukiškai su savo “meilužiukais“ “My Number One“ (paskanintas Iron Maiden “Nomad“ motyvų – Up the Irons!).

Viskas, Europa nuvarginta aistros – ką daugiau kitąmet bepakiši? Nes ką bepakištum, jau bus tik beskonybė, kad ir kokios matytos per šiuos kelis metus iš eilės eurovizinės femme fatale idėją beplėtotum. Dainos tokios ir pateikiamos: “belenkas“.

  • Lygiai tokį patį “belenką“ atsiunčia ir Lietuva 2006-ais (nors K. Smoriginas “hamletą“ lyg ir kitur nusiuntė su “jo chaltūra“): LT United stabiliai pusfinalyje paima 163 taškus ir 5-tą vietą, ir tą patį beveik pakartoja finale, surinkdami 162 taškus ir imdami 6-tą vietą, tačiau rėkdami visai balsais ir per megafoną, kad “We Are The Winners“ “i ni priot!“. O kas ligi šiol netiki, kad jie laimėjo, gali graužti VEKSo vamzdį prie Neries!

Konkursą tarp visiško dainų šlamšto ir idėjų atoslūgio tais metais galutinai vis tik iš tikro laimi freak show – suomių silikoninės pabaisiukų kaukės Lordi su “Hard Rock Hallelujah“ (nors būtų tikę ir “bilibirda osana“). Paauga konkursui jau vaikiukų balsuojanti karta, džiugiai krykštaujančių nuo tokių “pokemončikų“, todėl ginkluoti mobiliais telefonais šiai grupei prisiunčia papildomų savo balsų. Nors ne visi telefonai buvo Nokia, ši bendrovė gali drąsiai prisiimti dalį nuopelnų už suomių pergalę. Rusai daro apšilimą su Dima Bilanu, vos nelaimėjusiu kokurse, ir spjaudosi rūgštimi ant supuvusių Vakarų.

  • Tačiau 2007-ais metais dar eilė jam neatėjo – užburia šįkart ir vėl moterys, tačiau su užuomina kai kuriems vyrukams, kad ne tik Martynui žydro dangaus negauti, ir jie vis tik balsuotų verčiau už bilanus. Serbė Marija Šerifovič atlieka gimtąja kalba “Molitva“ – neturi reikšmės, kuria kalba melsiesi, dievas ir Eurovizijos klausytojai maldą supranta vienodai, priima nuoširdžiai ir atgailauja už ankstesnių metų nuopolius ir pragaro stabus, išrinkdami ją nugalėtoja. Dėl “bajerio“ lietuvių grupė 4Fun atlieka kamerinį kūrinį su “barbakano mergiote“, brazdinančia gitara ir už portjeros pasislėpusiais kukliais muzikantais, kurių vienintelis svaigus gėrimas studentavimo metais buvo “čaj gruzinskij v paketikach“ – “Love Or Leave“. Europa renkasi ne pirmą opciją: 28 taškai, 21 vieta.
  • Pernai gi pagaliau išsipildė ostapiška svajonė anksčiau apšilimą padariusio Dimos Bilano, ir jo “Believe“ (rus. orig. “билыв“) priverčia patikėti šiuo kiču ir daugumą Eurovizijos balsuojančiųjų. Patys rusai dar ilgai šaiposi iš nugalėtojo “Kindzadza“ filmo motyvais (“a skripač nie nužien!“), kurdami anekdotus, kaip dievas triskart per metus jiems pergales žadėjęs, ir futbole bei krepšinyje (sic!) jie visus nugalėję, o va čia ta Eurovizija įsimaišė anksčiau už ledo ritulio pasaulio čempionato finalą…

Lietuvos atstovas Jeronimas Milius pasiklysta pusfinalyje kaip jo “Nomads In The Night“ su 30 taškų ir 16-ta vieta. Dar už kokių 20 metų Marijonas Mikutavičius galės kokiame “kaboke“ atlikti šį valsą, balzakiško amžiaus moteriškėms giliai dūsaujant ir varvinant ašarėles ant savo DD dydžio dekolte. Bet jaunas vaikinas, pakylėtas romantiško priepuolio išsitraukti šliūbinius savo bajoriškojo protėvio marškinius, klausytojų nesužavėjo – 30 taškų ir 16-ta vieta. Na, nors baikeriškomis kelnėmis aptemptus klubus būtų pakraipęs gašliai, ar ką?…

Akivaizdu, kad niekaip nepataikom į Eurovizijos madą, nebent pliekdami iš patrankos į žvirblius (jei dar ir žvirbliai palauks to mūsų šūvio), ir gal dar ilgai nepataikysime. Nes kol vyraus tas vienkiemio valstiečio mąstymas “visi aplink durniai, tik aš vienas ant kalniuko švilpiniuoju“ (galimi variantai su “idiotais“ ir “kamizelkomis“), tol aplinka visuomet bus kalta, nors, ironiška, esmė kaip tik mūsyse – kas beatstovautų Lietuvą šiame konkurse.

Pirmiausia, tai reiktų vieną kartą mesti tuos kvailus lūkesčius laimėti Euroviziją. Gana kurti “nerealius projektus“ ar “ypatingas dainas“. Pakaktų dainos, kurią patiems norisi niūniuoti. Kuri nepretenzinga, bet ir neprimityvi. Kad įsimintų ne kaip “kirminas“ galvoje, o kalbėtų universalia muzikos kalba. Kad ją atliktų dainininkas ar dainininkė su sveiko žmogaus cholesterolio kiekiu kraujyje. Nesidemonstruojantis, nepataikaujantis, ne toks, kur “o, kaip gerai, mums pagaliau pavyko įveikti jaudulį!“. Kuris apie seksą, jei jau ta tema dainuoja, galūgale, žino ne iš biologijos pamokų apie kuokeles ir piestelius.

Šiemet Dimos Šavrovo bandymas tiesiog padainuoti gerą dainą yra labai vertintinas ir gerbtinas. Labai tikiu, kad sekančioje atrankoje rinksime vėl savo “dainų dainą“, o ne “kad aniems tiktų“. Dar ilgai nebus tinkamo formato pas mus, bet tai nors būkime nuoširdūs prieš save ir, jei jau išsirinkome, o ji užėmė paskutinę vietą, tai ir sakykime, kad mums taip gražu, ir mes dar nepriaugome iki tarptautinių konkursų. Mums gražu savo pelkėje – čia ir maurai savi, ir varlės mielai mūsų ausiai kurkia.

Nekaltinkime kitų šalių, kad nemyli mūsų beatodairiška meile vien už kokias mūsų dvasines stigmas ar neįvertintus būtovės slėpinius. Neieškokime kaltų tarp savos valdžios užsienio politikos. Atminkime, kad jei nuo dydžio pareitų, tai karvė kiškį aplenktų. Juk ne viena didesnė ir finansiškai galingesnė šalis, įskaitant ir tas, kurios turi daugiau įtakos muzikos pramonei Europoje ir pasaulyje, neprasimuša į aukštumas šiame konkurse – tad kam kompleksuoti?

Nedarykime politikos iš konkurso, kurio tikslas buvo ne šaudytis ar apsimėtyti bombikėmis, vietoje to kariaujant dainomis, o vienytis, ieškant bendro Europos vardiklio, kur muzika yra svarbiausia. Kas, kad populiari muzika ar popsas, kas, kad kitąkart – atviras kičas. Kas, kad televizija jau nebevaidina to, ką ji reiškė teletransliuotojų gildijai konkursą kuriant anuomet, kai mes jei ko ir norėjome gyvenime, tai dainuoti – mažiausiai.

Kada nors supanašėsime su europiečiais, ir kada nors mūsų dainos savaime pataikys į taktą tam skoniui. Be patoso ir stenėjimų.

Išimčių, aišku, būna, ir paskutiniai konkursai, išplėtus Eurovizijos dalyvių skaičių, rodos, dabar demonstruoja didesnį “neeuropietiškumą“. Bet drumzlės ilgainiui nusės. Ir visos aukščiau išvardintos dainos, kaip ir neišvardintos aukščiau tarpuose, kuomet konkursą tik stebėjome, laimėjo finalus pelnytai.

Atsitiktinumų nebūna. Dėsningumus pastebėti galima. Kai norima.

O man šįkart, prisipažinsiu, patiko estės – tikrai aukštas lygis, nors daina ir prasideda beveik lenkišku keiksmažodžiu (gal todėl kaip ir savesnės?), o žodžių prasmės suprasti visiškai neįmanoma. Ir jei kas kurs filmą “13-to kario“ tema ir stilium, tai vikingų raganos vaidmeniui toli ieškoti žmogaus nereiks – prikaustė Urban Symphony vokalistė Sandra ir užbūrė!

Rändajad (žodžiai ir muzika Sven Lõhmus)

rändajad…

kõrbekuumuses liiva
lendab kui jääkülma lund
öö peagi laotamas tiivad
rändajaid saatma jääb tuul

see on tee
nad rändavad nii päevast päeva
see on tee
nad rändavad siis ajast aega
see on tee
ta nähtamatu rajana kulgeb
nende tee
ta ootab kui riskida julged

külmunud hingi vaid saadab
kuuvalgus varje neist loob
päikesekiirena sooja
hommik taas endaga toob

see on tee
nad rändavad nii päevast päeva
see on tee
nad rändavad siis ajast aega
see on tee
ta nähtamatu rajana kulgeb
nende tee
ta ootab kui riskida julged

nad rändavad nii päevast päeva
nad rändavad siis ajast aega
ta nähtamatu rajana kulgeb
ta ootab kui riskida julged

üle mägede taevasse kaigub hääl

nad rändavad nii päevast päeva
nad rändavad siis ajast aega
ta nähtamatu rajana kulgeb
ta ootab kui riskida julged

see on tee