Publikuota gyvžurnalyje 2009-06-10 kaip dalis didesnio teksto

Kad jau apie kartelius, tai pralinksmino Norfos tinklo naujausia reklama, kad joje apsipirkti, girdi, negėda.

Man, tiesą sakant, dar būdavo ir pakeliui iš treniruotės – o nuolaidų kortelė atsipirko jau per patį pirmą apsipirkimą, skirtingai nuo kokios lipdukų kolekcijos mainams, už kurią dar ir primokėti po to reikia. Viena bėda – labai jau nepastovus Norfoje asortimentas: jei kokią einamąją prekę nusižiūri kaip nebrangią ir kokybišką, tai kitąkart, žiū, jos jau ir nėra prekyboje.

Ir kaip dabar tas kilęs nedidelis karas tarp šio tinklo, neva, dempinguojančio kainas tokiu sunkmečiu (suprask, tinklams ir jų valdytojams, ne pirkėjams sunku – tie, padlos, ir taip kasdien ėsti nori, tai kur jie dėsis nepirkę!), ir nepaisančiam sutarimo laikytis išvien (o ko nesilaikyti, kai visa prekyba Lietuvoje, lyginant su tradicine rinka, per tinklus sudaro vos ne 70 proc.)?

Pamanyk, pasakytų kiekvienas, dirbantis didmeninėje prekyboje ir gavęs atitinkamus primygtinius reikalavimus iš tinklų sumažinti tiekimo kainas beigi pasirūpinti nuolaidomis, kad prekybos tinklai suskubtų pademonstruoti savo rūpestį klientams, neva, čia jie pelnus paaukojo (och, koks socialiai atsakingas verslas – nors duok dar ir elektrines statyti!): sumažino jie ten 15 proc. kainas – tikrai dar sočiai liko.

Taigi prie norimos kainos ir taip tinklas prideda (jūs, tikuosi, dabar sėdite, kai skaitote? Jei ne, rekomenduočiau tą padaryti tučtuojau)… 75 proc. plius PVM (19 proc., kas pamiršot).

Oi, atleiskite, pamiršau perspėti prieš sėdantis, kad kėdę nestatytumėte po palubėje kabančiu ventiliatoriumi ar kokia lentyna – nes impulsyviai stryktelėjus galima tikrai galvą prasiskelti.

Koks pelnas Lietuvoje versle įprastas? Na, jei mažiau 200 proc., tai esi, švelniai tariant, nevykėlis – tokiomis maržomis čia eina nuo seno statybos, drabužiai, avalynė, esminiai maisto produktai ir pan.

Aišku, jūsų teisė rinktis, bet apie viską seniai pagalvota, ir tikrai labai patogu apsipirkti pašonėje esančiame maisto prekybcentryje, užuot vaikščiojus po kažkokias menamas privatininkų bakalėjininkų parduotuvėles pienuko ar duonukės, o kartą per savaitę, dažniausiai, aukojant brangų savaitgalinį laiką, kurį naudingiau praleisti tūsinantis beigi uliavojant (“o tai negi į bažnyčią eiti?!“), važiavus į miližinišką bazę pirktis pusfabrikačių visai savaitei.

Nes tuomet gali paaiškėti, kad vis tik geriausias automobilis yra su talpiausia bagažine – na, maždaug, toks, kokiais išsipūtę ir pasipūtę amerikiečiai važinėja, – nes tai taptų net ne prabanga ar ego išraiška, o šeimynine bei gyvenimiška būtinybe. Nebent, kaip tose pačiose JAV, galėtum užkandžiauti kur tik praalktum.

Ten – apie viską pagalvota. Mes valgome “sveiką maistą“, nes gaminamės jį patys. Tiesiog trys milijonai gurmanų ir kulinarų. Čia – Europa. O važinėti maistu kad šaldytuvą (beje, irgi ne tokį mažiuką, kaip įpratę, o dvidurį kaip kluonas) užgrūsdinėti – kažkaip ne europietiška, ar ne?

Ir pakelkite rankas, kas norės dabar jau atsisakyti savo įpročių taip apsipirkinėti “šiandienai-rytdienai vienoje vietoje už kampo“? Aš – tikrai ne. Nes į mano citroeno bagažinę tik trys maksiminiai maišai tetelpa.

Juolab, kad retkarčiais jums bus priminta, jog pavieniai prekijai visada (?!) pardavinės brangiau už “masto ekonomijos“ efektais ir privalumais besinaudojančius prekybos tinklus, kurie, anot reklamos “ar aišku?“, kadangi nemoka, suprask, už elektrą ar kitus komunalinius patarnavimus bei algas darbuotojų laiko minimalias (o dar geriau – vokeliuose), tą dėl jūsų, mieli pirkėjai, gali leisti. Ar aišku?

Man tik neaišku, kodėl aš perku visada mėsą ir jos produktus (o skilandukus, kumpiukus, rūkytas ir vytintas dešrytes beigi lašinukus aš mėgstu kaip ir kiekvienas tūlas lietuvis šaknimis iš bakūžių samanotų vaizdiniais apipintos istorinės romantikos – ir kur, pastebėsiu, namo gyventojai patys nuo dūminės pirkios išrūkę ne mažiau už tuos “kindziulius“), o pieną ir dažoves dažniausiai irgi – iš va tokių specializuotų parduotuvėlių, o ne iš prekybos tinklų, įskaitant ir dempinginę Norfą? Nes ir kokybė geresnė, ir… pigiau. Netgi tas pats “brand_as“.

Ir dar, kai žmonių nebūna daug, pasišneku su pardavėjomis – nieko nereiškiančios (argi?) kalbos apie orą, kaip sekasi, vaikus, tėvus, sveikatą. Tai ne šiaip asmeninis pardavimas iš jų pusės. Tai iš tikro ir bendravimas abipusis, nes va sužinai, kad štai ana pensininkė, kuri tik ką eilę gerokai užlaikė, čia paskandalinti jau n-tąjį sykį ateina reguliariai kaip į darbą, o kelia sumaištį dėl to, kad parduotuvė neparašo į “Nemateką“ dėl kalakutienos dešrelių pretenzijų (gi jomis prekiauja!), nes šiai pirkėjai nuo jų būna, kad ir inkstai nedirba… nors su tokia kūno mase ir jos poveikiu sveikatai bei nuolatiniu (!) šių dešrelių pirkinėjimu – tas lyg ir stebint neturėtų.

Gal IKI “arčiau mūsų“, o MAXIMA apie viską ir pagalvojo, tačiu apie vienišų žmonių socializacijos poreikius – mažai. Juk ne visi vaikšto į bibliotekas internetu naudotis. Anot kitos socialinės reklamos.