Publikuota gyvžurnalyje 2009-09-14

* * *

Ot, durna tauta – išsikėlė sau [ekonominį] tikslą pasiekti dugną! – pelė politologas Surskiewicz.

Nuleiskime negirdomis tuomet dar ES finansų ir biudžeto komisarės Brukalo atsakymą “riboti vartojimą“ į žurnalisto klausimą, ką reikia daryti Lietuvos Vyriausybei krizės akivaizdoje. Gal gerbiamoji būsimoji prezidentė ne taip suprato, gal žurnalistas ne taip percitavo.

Bet jei paklaustum kad ir ne vienarankio ekonomisto, tai tikėtina, kad bene pagrindiniu bet kokios vyriausybės makroekonominiu uždaviniu jis įvardintų visuminės paklausos skatinimą. Nes su juo auga ne šiaip vartojimas, bet ir, be įplaukų mokesčių pavidalu į biudžetą, dar ir gyventojų pajamos, net jei jos yra ne vien iš verslo (darbo), bet ir kokios nors iš tų pačių mokesčių transferinės išmokos pašalpoms. Viskas sukrenta į apyvartų didėjimą, o šios savo ruožtu kartais, kaip bebūtų kam keista, didina ir darbuotojų, ir verslų pajamas, ir jų sukuriamą pridėtinę vertę, ir BVP augimą. Turtėjame, vienžodž…

Kitas reikalas, kai šis augumas stabteli arba ima kristi (o taip nutinka periodiškai) – būna ne šiaip finansinė krizė, bet ir neretai… na, kitokia “-izė“.

Žodžiu, negerai būna ir biudžetui, nors formaliai vyriausybė bankrutuoti lyg ir negali. Bet už tai būna kartais ir taip vadinamas defoltas. Pardon my French. Čia kuomet vyriausybė skėsteli rankutėmis, konstatuodama, kad savo įsipareigojimų nepajėgi vykdyti ne iš kvailo užsispyrimo, nors išraiška jos snukutyje intelektu ir netrykšta.

Koks kairiarankis ar dešniarankis ekonomistas, pakrapštęs maumenėlį, gal dar išlementų, kad šitatai, tą visuminę paklausą, gi galima paskatinti monetarinėmis arba fiskalinėmis priemonėmis, jei nesėdėti vyriausybėms nusišalinus nuo einamųjų reikalų, pypkuojant kur ant aukšto kranto patiesintos upės mėlynos pas svainį su meškerykočiu proletariškai funkcionieriškose rankutėse arba mąsliai braidant po rūkanos klojamus miškus beigi rąžienas, spaudžiant tvirtose nomenklatūrinio statybininko rankose kokią medžioklio “berdankę“.

– Kuo kuo tę skatyti??? – perklaustumėte spausdami skylančią perpus makaulę pirmadienį po gerų pagirių, pralaimėjus Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei “lenkUOse“.

Na, tai, maždaug, kai galima prispausdinti daugiau “fantikų“ – tai būtų kaip ir monetarinės. O kai atsisakai “fantikų“ daugiau į iždą “susižebravoti“ – tai kaip ir fiskalinės priemonės.

– Nu, če jeu kic reikalz, jo! – galima atsakyti besigydant tuo, nuo ko susirgai.

O tai prišneka žodžių, kurių paskui patys nesupranta… Net jei jie yra pagal pareigas kokie tais iždo žarstekliai, kuriems tokiais žodžiais žongliruoti tinka prie fasono.

* * *

Kuomet kalbama apie fiskalines skatinimo priemones, dažniausiai lyg ir remiamasi Barro-Ricardo teorija, kuri teigia, kad esminis ilgalaikis mokesčių dydžio pokytis paveiks vartojimą. Tai yra, kad vyriausybė gali atsisakyti dalies mokesčių dabar tam, kad vėliau atsiimtų juos su kaupu.

Pagal minėtus 18a. pabaigoje gyvenusius ponus, kurie, užtikrinu, turėjo abejas rankutes, laikoma, kad vyriausybė atsisako kokių 100 fantikų iš gyventojo dabar. Ir daroma prielaida, kad tas gyventojas jam paliktus 100 fantikų sutaupo, būkštaudamas, kad vyriausybė vis tiek atsiims juos vėliau ir dar pasiims papildomai. Dabar ši logika grindžiama tuo, kad vyriausybė, biudžeto deficitui dengti, skolinasi pati, mokėdama už tą paimtą skolą palūkanas – va tas palūkanas ir tektų bent jau padengti, nes jos irgi didina biudžeto įsiskolinimą ir deficitą jų nepadengus.

Sutaupo, tai reiškia, kad jis nesugrūda į “slojiką“ ir nepakasa kur po obelimi toliau nuo savos pačiutės žvitrių akučių ir kibių pirštukų. Tai reiškia, kad jis investuoja, siekdamas gauti palūkanas, kuomet teks, tikėtina, ateityje grąžinti vėl mokesčiais šiuos 100 fantikų susidariusiai skylei ižde padengti ir sumokėti papildomai už vyriausybės malonę atidėti ir dėl to skolintis iš kitur, o ne iš mokesčių mokėtojų, iždo trūkumui užkamšyti.

Kadangi liberalizmo šaukliai dievagojasi, kad žmogus savais šlamančiais ir skambančiais pasirūpina geriau, nei jo rinkta mieloji valdžia, o šioji skolinasi visuomet pigiau, nei minėtoji ypata (o taip yra todėl, kad palūkanų dydis – tai mokestis už riziką skolinant, nes kuo rizika didesnė neatgauti, tai tuo ir palūkanos yra didesnės skolinti – vyriausybė gi nebankrutuoja, tai ir skolinti jai galima drąsiau, ir mokestis, t.y. šitos palūkanos, yra mažesni), tai skirtumas tarp valdžios sumokėtų ir atsiimtų palūkanų ir žmogaus gautų palūkanų lieka pastarąjam. Anot liberalų, aišku.

Tokiu būdu, fiskalinėmis priemonėmis, arba – mokesčių mažinimu, skatinamas pinigų kiekis apyvartoje.

Kuris mažina palūkanas (nes pinigų daugiau – pasiūla stumia jų rinkos kainą pigimo link).

Kurių mažėjimas skatina verslą investuoti (skolintis), nes planuojamos pelno maržos mažesnė dalis eina kapitalo skolinimosi kaštams dengti.

Kas, per multiplikatorių (koeficientas, išreiškiantis realaus nacionalinio produkto pokyčių priklausomybę nuo investicijų, vyriausybės išlaidų ir eksporto, pokyčių; kai ribinių mokesčių norma yra lygi nuliui ir nėra importo, multiplikatorius yra 1:ribinis taupymo polinkis), didina bendrai ekonomikoje ir visuminę paklausą – ir verslai įsisuka.

O verslo ciklui apsisukus – visi lieka su uždarbiais (pelnais). Ir – visumoje praturtėję (fiksuojamas ir BVP prieaugis).

* * *

Panašų ciklą galima sukurti ir monetarinėmis priemonėmis, kuo, tarp kitko, užsiėmė ir anapus Atlanto išrinktasis prezidentas Obama, įmesdamas į rinką planuotai ne vieną šimtą trilijonų savų piniginių ženklų.

Padidinus pinigų pasiūlą, buvo numuštos ir palūkanos skolintis, kas skatina verslą imti kreditus ir investuoti, kas, savo ruožtu, per minėtąjį multiplikatorių gaivina visuminę paklausą ir didina nacionalinį produktą ir veda šalies ekonomiką nuo dugno link tolimesnio kilimo beigi visuotinio turtėjimo. Valio!…

O “ne valio“ būna, kai ši masė apribojama – tada išauga palūkanos, mažėja patrauklumas investicijoms, nacionalinio produkto kūrimas mažėja. Panašus “ne valio“ ir fiskalinių priemonių taikymo metu – bet apie šias labai daug bubnijama viešoje erdvėje pastarąjį gerą pusmetį, kad plėsčiausi papildomai.

Aišku, čia supaprastinti modeliai – ir niuansai, kuomet galima naudoti vienas ar kitas priemones, taip pat yra ne mažiau svarbūs. Bet bendrą principinį modelį verta turėti omeny pasižiūrėjimui, o kaip tvarkomasi mūsų didvyrių žemėje, kur saulė tamsumus prašalina.

* * *

Kuomet dar tik beįsibėgėjant aštuonmečiui AMBalo ir jo chebros valdymui Lietuvos banko (LB) valdytoju paskyrė nosimi juokingai trūkčiojantį Nutrijų, bankininkai leipo juokais, susiėmę pilvus ne iš šiojo nevalingo mielo įpročio, o kai šis pareiškė, kad jo pirmaeilis uždavinys dabar bus užtikrinti Vyriausybės obligacijų emisijos išplatinimą. Mat, priminsiu, kad dukart didesnės emisijos už mažesnes palūkanas, nei kad paskutinioji emisija didesnėmis palūkanomis žlugo (tiksliau – buvo išplatinta kažkur apie 40 proc.).

Šyptelėjau ir aš.

Bet juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis! Emisija buvo išplatinta visa ir tikrai mažesnėmis palūkanomis, nei prieš tai buvusioji. Kiek supratau, ir buvusiosios perskolinimas buvo įskaičiuotas į einamosios platinimą…

Bankai nebesijuokė, o aš švilptelėjau nustebęs, kaip gi tai pavyko – tikrai parūpo sužinoti tuos svertus, kuriais remiantis LB valdytojo pateiktas pasiūlymas buvo toks, nuo kurio bankai negalėjo atsisakyti. Akivaizdu, kad ne jų profesinis godumas šįkart nulėmė motyvaciją išpirkti visas šias obligacijas “popigiaja“ – juk nepirko gi jie “brūngiai“, kuomet buvo siūloma!

Paaiškėjo, kad komerciniai bankai paprasčiausiai naudojosi ankstesnių vyriausybių žioplumu ir landomis, manipuliuodami tiek VILIBOR, tiek ir LB taisyklėmis. Jie pasiskolindavo iš LB pinigų tam, kad pirktų obligacijas iš Vyriausybės, perskolindami jai iš esmės jos pačios pinigus ir pasiimdami už tai dar savo maržą.

Taip, viskas formaliai dangstėsi Valiutų tarybos modeliu, bet realiai manipuliuoti šia specifine ir siaura rinka porai bankų nebuvo sunku, kai viena Lietuvos finansinė ranka – finansų ministerija, nežinojo, ką daro antroji “ranka“ – LB. O gal ir žinojo, tik nelabai suprato?

Gi Nutrijus pasakė bankams, kad gal gana, vaikinai. LB suteikia paskolas bankams likvidumui užtikrinti, bet tai nereiškia, kad jas suteikinės tam, kad maustytų Vyriausybę, kai ši patiria likvidumo problemų. Nors į LB funkcijas neįeina komercinė veikla ir paskolų dalinimas iždo deficitui dengti, bet tai nereiškia, kad LB pinigais kažkas kitas tą darys, pasiimdamas komisinius.

Nuvyto bankeliai per nagučius gavę, bet, kaip matote, rezultatas pasiektas buvo.

* * *

Ir štai praeina aštuoneri metai, ir Vyriausybę suformuoja buvę politiniai autsaideriai. Taip jau nutinka, kad Lietuvos ekonomika ta proga irgi pradeda smukti į sunkmetį. Kokių priemonių imamasi?

Formaliai sumažinamas GPM (gyventojų pajamų mokestis). Valio!

Valio? Aš stebiuosi, kad savivaldybių asocijacija, būdama gana ženklia lobistine politikoje organizacija, šį žingsnį, net krizei šnopuojant nebe į pakaušį, o jau į veidą, sutinka su belgiška ramybe!

Ar jie pamiršo, kad jų biudžetai būtent ir formuojami iš GPM?

Ir dar nebuvo krizės Lietuvoje, o einamoji yra trečioji, kurios nelydėtų bedarbystės augimas – t.y., skaitykite, ponai merai, ne tarp eilučių: jūsų mokestinės bazės mažėjimas garantuotas, nes mažės žmonių, iš kurių ir sumažintą GPM bus galima išlupti, o ir atlyginimų mažėjimas bei tokiais atvejais padidėjančios šešėlinės pajamos šio mokesčio biudžetinėmis įplaukomis į jūsų savivaldybių biudžetus taip pat nesuneš!

Na, gerai, šie ramūs, nes jų kompetencija daugiau savo “daržo“ nesiekia. Bet ramūs ir Vyriausybės strategai, planuodami fiskalinėmis priemonėmis ne tik sumažinti biudžeto deficitą, bet ir, reikia manyti, paskatinti ekonomikos augimą bei aukščiau minėtą visuminę pasiūlą pagal tuos modelius?!

Pakliuvus į duobę, matomai, joje giliau įsirausti – yra pati ta strategija!… Dugną susikurti patiems. Kongenealu, hofmaršale!

Tarkime, kad biudžeto ir valstybės finansų stabilizavimas tikrai buvo pirmaeilis uždavinys. Jo tikslas – parodyti galimiems kreditoriams, kad finansai tvarkomi tvarkingai, defoltas negresia, skolinti mums yra mažai rizikinga. Juolab, kad kiti mokesčiai po truputį imami kelti (ar bent jau atsisakoma jų taikymo išimčių), o švaistūniškomis galimas laikyti išlaidas žadama drąsiai nurėžti saulėlydžio giljotinomis.

Nes, vis dar sakoma, kad prie Valiutų tarybos modelio, LB negali skatinti monetarinėmis priemonėmis ūkio. Maža to, Vyriausybė teigia, nepaisant prasivardžiavimų iš geltonosios spaudos, kad buhalteriškai ji biudžeto eilučių nesuvedinės, nes devalvacija jiems nėra priimtina. Toks pareiškimas, suprantama, turėtų numušti ir VILIBOR palūkanas, kaip rizikos mokestį už šios valiutos (lito) pirkimą.

Tačiau pastarasis dydis kažkodėl ima sparčiai augti, lenkdamas EURIBOR (kai tuo euro klonu mūsų šalyje ir yra tas litas) palūkanas triskart!

Nutrijus ramiai skėsčioja letenėlėmis. Premjeras važiuoja į Skandinaviją nusilenkti jų bankams ir bučiuoti žiedą – dar pabūk, vikinge raguotasis su savo kapšu mūsų sodžiuj, dar pabūk…

Jų bankų filialai įsuka palūkanų pasiutpolkę ir… nutraukia iš esmės verslo kreditavimą Lietuvoje. Arba reikalauja papildomų garantijų už nežmoniškas palūkanas (priminsiu, jos šioje stingstančioje rinkoje turėtų būti mažinamos, o ne didinamos), nors palūkanų norma padengti turėtų (a-ū, liberalai?) prisiimamą riziką.

Kaip suprantate, nei monetarinėmis priemonėmis LB, nei fiskalinėmis Vyriausybė ūkio nestimuliuoja – nei pro kur.

Bet tai kažką veikia – ne kortomis gi darbe pliekia!

Netgi Bronislavas Lubys nepatingėjo savo minkštosios atvilkti į tiesioginį eterį, kad Kropui, įgarsinančiam bankų poziciją, ir Šimonytei, įgarsinančiai Vyriausybės poziciją, tiesiai tėkštų tiesą į akis: kokio velnio bankai turi skolinti verslui (ką netgi jam, vienam iš trijų Lietuvos ūkio magnatų, bankininkai prie kavutės akiplėšiškai ir pasakė), kai jie brangiau gali paskolinti Vyriausybei?

Ir kodėl Vyriausybė skolinasi iš komercinių bankų šalies viduje, nukonkuruodama tuo visus verslus kovoje dėl kreditų? Dar ironiška: pasiskolinusi brangiai, ji žada Kreivio lūpomis paskui kreditinę paramą dalinti verslui – kas skirtumą ir tą samarietišką dosnumą apmokės, jau aš klausiu?

Ir kur ten tas LB, kodėl irgi nieko nedaro?

Neklauskite manęs, ką atsakė minėtas ponas ir panelė. Aš jų atsakymo nuoširdžiai nesupratau – galva pliušinė ir pjuvenų prikimšta, tad esu tik menko protelio meškiukas. O gal atsakymo, nepaisant virpinamo oro ir padrikų žodžių, sklindančių sakiniais iš jų lūpų, teisybės dėlei – ir nebuvo?

Nes pirmojo buvo demagogija, nuvedanti nuo užduoto klausimo, antroji bandė, kaip sakoma pagal rusų kriminalinį žargoną (“fenia“) – “mėtyti pontus“. Vedančioji, deja, su savo, kaip moderatoriaus, vaidmeniu nesusitvarkė. O gaila. Tokios galimybės greitu laiku ne tik per LTV neišvysime.

* * *

Kitaip tariant, Lubys uždavė gana įdomų klausimą: ar gerbiamieji strategai Vyriausybėje, turint omeny korupcijos indeksą ir “atplaišiukų“ (rus. otkat) kultūrą, yra šiaip vagys, kaip ir teigia liaudies išmintis apie “visus tokius tame seime bei vyriausybėje“, kadangi žaidžia komerciniams bankams naudingą žaidimą, ar šiaip yra “konceptualiai durnos pelės“?

Kadangi iš visų partijų patriotizmo stoka, parsidavėliškumu užsienio interesams ir korumpuotumu vienintelių konservatorių apkaltinti neišeina, aš linkęs likti prie pastarosios nuomonės.

Nes durnumas – ne nuodėmė, nepaisant to, kad, sako, už tai bažnyčioje muša (iš tikro mušama už kurtumą – glušas nėra kvailas). Krikdemams gi nepritinka vogti. Nežinoti, ką daro ir kodėl tą daro – ne pirmiena, ir straipsnio Dekaloge nerasta. Amen.

* * *

Ne, dar ne amen, nes norėčiau atkreipti dėmesį, kad žmonėms iš tikro ne tiek terūpi tos politinės peripetijos, ir ar atstatydins Valinską iš Seimo pirmininko pareigų, ar ten jo žmona susipažino keli metai anksčiau iki jos draugė tapo žmona bandito, apie kurį informaciją turi spauda, bet ne teisėsauga, ir kaip ten pas mus teisėsauga eilinį kartą pramiegojo, nes tai teroristus konservatorius išrenka į valdžią, tai organizuoto nusikalstamumo marionetes, ir – kur žiūri policija, prokuratūros, estėtė, kriminalkė bei saugumas, nes negi teisėsauga terūpi vienoms grinevičiūtėms, ką???

Žmonių susidomėjimą politika rodo smunkantys rinkimų aktyvumo (ar tiksliau jau – pasyvumo) rodikliai. Žmonėms rūpi labiau grynai ekonominiai dalykai, nors ir paprasti: ar ryt turės darbo, iš kurio gaus pajamas, ir ar valdžia dar teiksis pašalpas mokėti, kam prisižadėjusi, ir ar bus už ką pavalgyti, ar belieka tik krautis terbelę ir emigruoti užjūriuosna, nes su terbele čia eidamas ne ką teprisižebravosi.

Todėl jiems visai nesuprantami tie aiškinimai, kodėl, tarkime, veržtis diržus turi visi, tik ne tie, kas tą ragina.

Jei prezidentei vienintelis ministrų kompetencijos kriterijus tėra, kad jie “nors nevagia“, tai nesuprantu, kodėl mano tėvai pensininkai negalėtų lygiai taip pat būti ministrais, nes jų gal vienintelis trūkumas ir būtų tai, kad per visą sovietmetį taip ir neišmoko vogti (ar – “kombinuoti“, vadinant tai “disidentine kova prieš sistemą“)?

Ką, pasakykite, per šitą laiką nuveikė ministrų kabinetas? Galite pavardinti ministrų nuveiktus darbus?

Ūkio ministras daug ir gražiai žadėjo. Na, vaikinas nors savo magistrinio darbo reikalus susitvarkė ir diplomą gavo, sako.

Finansų ministras gavo pašildytą komisaro vietą Briuselyje. Investicijos drastiškai per tą laiką sumenko, skola išaugo. Dabartinė finansų ministrė irgi didesnė dėmesį skiria polemikai interneto erdvėse, kaip Lenkijos ūkis netinkamas pavyzdys Lietuvos ūkiui, nors akis ir bado neprašomas.

Pamoralizavęs apie krikščioniškas, jo, kaip buvusio socdemo supratimu, vertybes, buvęs socialinės apsaugos ir darbo ministras bedarbių skaičiaus nemažino, socialinės sistemos problemų neišsprendė, o ir savo “klientų“ būklės nepagerino, nebent įvarydamas stresą besilaukiančioms ir tik ką pagimdžiusioms motinoms, kurios jaučiasi sukiršintos visuomenės akyse “vagilkomis“. Kaip ir palikdamas “buržujus“ ant ledo, kurie tikėjosi iš antros pakopos pensijų nors dalinai pasigerinti senatvę, kilnaširdiškai atleisdami būsimas valdžias nuo primestos prievolės mokėti visą pensiją – jų menkų 5 proc. įmokų dalies sąskaita kaišomas tas pats einamasis biudžetas.

Naujasis energetikos ministras vis dar tūpčioja apie seniai nustipusio liūto pradvisusį kailį. Ramindamas, kad negamindami savos elektros jos turėsime triskart didesnę pasiūlą, bet… už didesnę kainą (a-ū, nematomos rinkos rankos šalininkai – kaip ten su paklausos ir pasiūlos spaudimu rinkos kainai?!).

Razma gi savo silpnu balseliu ramina, kad tas tūpčiojimas – tai teisingumo atstatymas, o ne šiaip restitucija, įteisinanti korupciją ir vagystes (nors netgi Konstitucinis teismas pusiau pripažino, kad pusiau kaip ir teisėta – pasirinkite patys, kuri pusė svarbesnė, o jei neatsirinksite, tai yra dar ir atskiroji KT nario nuomonė).

Aš kitų nevardinsiu, nors gal tik žemės ūkio ministrui pretenzijų nerastum, o krašto apsaugos ministrei dar ir padėkotum, kad naujo karo nepradėjo. Nes… neturi kareivių, tik karininkus dar neišsilaksčiusius – nėra net už ką kariaunos pasamdyti paprasčiausiai. Krizė.

Dar ir kokį švietimo ministrą paminėtum, kuris įvedė “terbukių“ sistemą. Bet ne vienu ypu, tik taip, profilaktiškai pabandymui. Todėl dabar kokie antrakursiai gali pasišaipyti iš pirmakursių, nes universitetuose vieni gyvuliai, atsiprašau – studentai, yra kažkiek lygesni už kitus. Kad šios reformos pokyčiai jau negrįžtami, tai pabijotų teigti net didžiausias optimistas.

Man dar įdomu, kodėl LB vadovas šįkart nerodo tokio aktyvumo, kurį rodė kadencijos pradžioje? Pripažinęs, kad komerciniams bankams privalomų atskaitymų rezervams sumažinimas paprasčiausiai leido išpumpuoti “sutaupytus“ milijonus į Skandinaviją ten esančių pensininkų gerovei palaikyti. O toliau aiškinimai, kad viskas čia tvakoje, kitaip nebus, ir ką jis dar, suprask, begalįs.

* * *

Pradžiai – gal atsistatydinti?

Nes jei jau nenori Vyriausybė skolintis užsienyje (o ES kažkaip jau formaliai mums ir ne užsienis, o ir direktyva apie laisvą kapitalo judėjimą buvo bene pirmiausiai įgyvendinta iš viso konvergencinio paketo – tai ko nesinaudojam?), tai galima pareikšti susirūpinimą bankų sistemos stabilumu – kas skaitoma tarp eilučių taip: bankai turi galimybę sunešti savo milijonus į LB sąskaitą, padidinus reikalaujamą procentinį dydį nemokamai, arba išpirkti Vyriausybės obligacijas už 2 proc. (tai kiek daugiau nei EURIBOR – nemažai namų ūkių, pasiėmusių paskolas eurais, dabar moka bankams apie 3 proc. palūkanų). Ką rinktumėtės jūs?…

Tai kodėl tik man susidaro įspūdis, kad Nutrijus elementariai sabotuoja savo veiklą? O premjeras, kaip ir anos krizės metu, iš kurios ilgiausiai po jo buvimo Vyriausybės galva visada regione ir paipaliojomės – na, visiškai “konceptualiai nenuodėmingas“.

Kiek keistokas ir tas nenoras kreiptis į TVF pagalbos. Taip, ne visi pas mus supranta, kad tai ne bankas – jis pinigų nedalina. Jis išduoda savotiškus laidavimo raštus, kurie yra skolinimosi teisės – jomis naudojiesi skolindamasis iš sistemoje dalyvaujančių bankų už mažesnes palūkanas, nei kreiptaisi tiesiogiai. TVF pasirašo su Vyriausybe tarpusavio supratimo memorandumą, kuriuo Vyriausybė įsipareigoja priimti tam tikras priemones, užtikrinsiančias paskolos grąžinimą ir finansų rinkos stabilumą – t.y. prisižada neįpulti į defoltą ir paskui patetiškai neskėsčioti rankutėmis prieš turtingesnius buržuinus, kad verkė tų iššvaistyti drąsioje šalyje pinigėliai.

Keisčiausia, kad mūsų Vyriausybė ir neįsipareigojusi TVFui visų tų priemonių ėmėsi! Būtų sveikintina, jei ji po to dar ir skolintųsi užsienyje (eurais gi palūkanų norma nesiekia 2 proc., o doleriais – ir dar mažiau), kartu būtent su aukščiau minėtomis fiskalinėmis ir monetarinėmis priemonėmis pigindama kreditus vidaus rinkoje, tuo paskatindama investicijas ir nacionalinio produkto gaivinimą bei auginimą multiplikatoriaus dėka.

Kažkaip užsitęsė tas laukimas, kol pradės ji tą daryti…

Jei pasakei A, tai metas sakyti ir B – to gi laukiame!

O jei baugu – užleisk vietą kitiems. Ačiū, jau šauniai (be ironijos) padirbėjote stabilizuodami iždo švaistūniškumą, bet… taip verždami diržą jau “pacientą“ prismaugsite.

Ir kur toji išgirtoji ekonomikos ir finansų specialistė, ko delsia mūsų konstitucijos garantas, ką? Dar ne visuose postuose savus protežė susisodino, dar ekonomikos situacija, tiesiogiai veikianti visas valstybės sritis, nėra jos darbotvarkėje prioritetuose?

Ach, tiesa, gi Batka atvažiuoja – va tai naujiena!…

* * *

O va žinote, kas nebus naujiena?

Kad Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė, nepaisant dedamų (ar tiksliau – kaip ir nededamų) pastangų, nesugebės visam laikui užlaikyti krizės Lietuvoje.

Ne pirmiena juk – išsivyniosim, nepaisant Vyriausybės deklaruojamo rūpesčio ir dedamų pastangų.