Publikuota gyvžurnalyje 2009-10-02

Rūta Grinevičiūtė (tai “brand-as“, o jo savininkė dabar Rūta Janutienė) laidą skyrė mano “grupiokui“, buvusiam premjerui Gediminui Kirkilui.

Tiksliau, per jo “išsilavinimo“ klausimo kėlimą pakapstė link dabartinio ministro Gintaro Steponavičiaus “terbukinės“ reformos ir planuojamų machinacijų buvusio bankininko Niedvaro, vadovaujančio dabar minėto grupioko Alma Mater ir prie minėto grupioko, buvus jam premjeru, spėjusio pavadovauti liūdnos šlovės LEO LT (dar viena įdomi laidoje parodyta sąsaja: dabar TVMe esanti mecenatų… Vilniaus prekybos auditorija – tuomet dar TVMas bazavosi II Saulėtekio rūmų viršutiniame aukšte, tad man laimės joje pastudijuoti neteko).

Įdomu tai, kad Niedvaras yra buvęs ir laidoje šiek tiek pakalbėjusios (gaila, kad daugiau laiko neskirta) Aušros Maldeikienės, kuri yra ir šios laidos režisierės gera draugė, viršininku. Tuomet, kai jiedu “atsisveikino“ (įdomi situacija buvo: žurnalistas tvarko bankinius reikalus, o ekonomistė užsiima to banko PR), pastarosios linksma pastaba pirmojo kvailoko pareiškimo adresu vos nesužlugdė Vilniaus banko, kurį užklupo išsigandę indėlininkai, pralaikę banko kasas apgultyje geras trejas dienas. Nuo tol man būdavo smagu su Maldeikiene sveikinantis universitete perklausti, ar vėl kokio banko ji nežlugdo?…

Tiesą sakant, iš laidos nesužinojau nieko naujo dėl Kirkilo “studijų“, ko ir nežinojau anksčiau – visus tuos jo figūravimo studentų sąrašuose dvejus metus ir iki šios laidos. Toji vieša paslaptis yra lygiai taip pat ne paslaptis ir kai kuriems STT bei prokuratūros darbuotojams, su kuriais nuo 2004 metų teko pabendrauti man dėl buvusios mano profesinės veiklos (ne kaip įtariamąjam, nepergyvenkite!).

Ne, pareiškimų jiems nerašiau, bet pareigūnų reakcija irgi nuspėjama: nuo linksmo pakikenimo ir piršto pasukiojimo prie smilkinio iki pasiūlymo keiptis pačiam asmeninio kaltinimo tvarka civiliniu ieškiniu, jei taip norisi.

O kuriam jūsų, taip ranką prie širdies pridėjus, norėtųsi skirti tam laiką ir lėšas? Bet nors ir paliudyti galiu, jei prireiktų, kaip ir, manau, visi bendrakursiai (galop, juos įpareigoja ir BPK), dar nereiškia, kad gaišiu laiką ten, kur įrodymų daugiau nei pakanka, jie yra paviršiuje, bylą gali išnagrinėti ir pradedantis tyrėjas, o ir kalba eina ne apie patį Kirkilą ir jo diplomą konkrečiai, po teisybei (ir gal būtent tai ir stabdo, kad byla nepradėta ir nebus, manau, pradėta?).

Juoksitės, nes bet ir sekasi, jei tai vadinti sėkme, man, tačiau taip jau nutiko, kad Uspaskichas panašiu laiku turėjo gintis savo disertaciją KTU, kai aš ten akimis (laikykime, kad tik akimis) ganiau KTU Ekonomikos ir vadybos fakulteto studentes (kurios, mano galva, yra pačios gražiausios merginos visame KTU, jei ne visame Kaune!), o jo magistro tezės yra žodis žodin kaip jo darbo vadovo Navicko vadovėlio (taip jau sutapo, kad tos temos magistro tezių prireikė mano grupiokei – tik, vargšė, daugiau už dėstytojo vadovėlį, kaip matote, nepešė).

Tiesa, skelbimas apie viešą jo disertacijos gynimąsi, prakabojęs nepilną savaitę prie lifto (ten ir kabinami fakulteto skelbimai buvusiame Žemkalnio projektuotame Pieno centre – sidabro medalis architektūroje Paryžiaus parodoje tarpukariu), buvo pakeistas jau be jo pavardės, nes norinčių stebėti procesą atsirado ne vien iš žurnalistų gildijos. O ką? Mes savo šaunia grupele irgi buvome susiplanavę nueiti…

Kitas reikalas, kad Kirkilas “gynėsi“ savo tezes VU jau irgi be įrašymo į besiginančių sąrašus ir be paskirtos kvalifikacinės komisijos – sąrašai kabojo vieši, ir užtikrinu, kad auditorija būtų lūžusi nuo smalsuolių, ne vien jo bendrakursių.

Pareigūnai nematė tuomet, nemato ir po šios laidos jokio asmeninio ar tarnybinio reikalo ginti viešąjį interesą. O kam, jei iš tikro pagalvojus? Manote, kad Kirkilas išimtis, “spec.projektas“, o ne taisyklė, kaip laidoje irgi teigiama?…

Pradėjus knistis, tektų kelti bylas ir terliotis su nemaža dalimi akademinės “grietinėlės“ ir su teisiniu nesusipratimu kaip kad “akademinė autonomija“, kur valstybės ir visuomenės interesai yra seniai pajungti asmeninės kišenės turtinimui, o visuomenės interesas yra susimokėti dar papildomai ir už studijas, ir bankams už malonę pirkti teisę (kad ir už 11 proc. metinių palūkanų, kaip šiandien) į tas studijas. Todėl suprantamas ir Kunčinos, ir Juodkos, ir Steponavičiaus, ir Niedvaro tas nenuslepiamas pirminis pasimetimas prieš kameras, ir po to sekantis sunkiai tramdomas pyktis dėl teisingų ir jų sukčiavimą gražiai įvardinančių žurnalistės klausimų.

Įteisinti vagys įteisino sukčiavimo sistemą. Arba atvirkščiai. Ir čia niekaip neišsisuksi, nors ir vadink vagystę “skolinimusi neatsiklausus neapibrėžtam laikui“ ar pan. “Prekyba diplomais“, žiūrint į bendrą kontekstą ir bendrus kaštus bei patiriamą žalą, irgi skamba per švelniai.

Priminsiu detales dėl Kirkilo diplomo: žmogelis (nors koks čia jums žmogelis – pirmo ešelono nomenklatūrinis politikas!), turėdamas tik nebaigtą tarybiniais metais pedagoginį išsilavinimą (keli kursai) ir partinės mokyklos diplomą, kuris nepripažįstamas LR, priimamas studijuoti į VU TVM magistratūrą (2002-2004 metai, MA1 grupės sąrašai, jei kam įdomu), nors jo netgi priimti į ten neturėta teisės.

Grupės draugai jo nematė per visus tuos dvejus metus. Nors ne, meluoju – matė pirmo semestro gale užėjusį kavos gerti pas TVMo tuometį direktorių (dabar pavaduotoją) Kunčiną. Ko laida nepaminėjo, kad jau apie Niedvarą – pastarojo marti irgi buvo tuose pačiuose sąrašuose. Kaip ir kito socdemo, Vytenio Iljičiaus, sūnus (buvo ten ir daugiau įžymybių mano grupėje). Tiesa, šiedu paskaitas lankydavo, kiek galėdavo, ir netgi egzaminus laikydavo, nors gabumais ir pažangumu, kuriais gyrėsi Kirkilas žurnalistams po studijų, nepasižymėjo (bent jau mano žiniomis, nei vienas negavo cum laude diplomo).

TVMas tuomet iš tikro buvo studijų prasme keistoka institucija, turėjusi nemažą autonomiją pačio VU viduje. Kaip ir vykdžiusi ne tik komercinę veiklą, kas ir priklauso verslo mokyklai, viešai ir teisėtai (tuomet studijos aukštojoje mokykloje buvo nemokamos, arba menkai teprimokėti reikėjo, o čia VU imdavo pinigus pagal pilną programą), bet dar ir dariusi kartais “labdarą“ – kad ir duodama darbą lingvistams iš apatinių aukštų, nes studijuoti antrą kalbą prie anglų (šios lingvistai užimtumo trūkumu nesiskundė) buvo privalu. Kaip paaiškėjo iš minėto diplomo istorijos – vykdžiusi (ir kas galėtų paneigti, kad ne tebevykdanti?) taip pat ir šešėlinio verslo požymius atitinkančią veiklą. Nusikalstamą.

Iš vienos pusės, tai viešoji sistema buvo padaryta taip, kad nelabai gabūs vis tiek kursą baigti galėjo, nes egzaminų laikymas (susitarimas, nusirašymas ir pan.) buvo kiekvieno individuali problema (sunkesniais atvejais TVMo vadovybė supratingai egzamino balą pakeisdavo įrašu “įsk.“, kaip kad nutiko su prof. Siemens tartautinės teisės egzaminu). Bet semestro pabaigimui būdavo rašomas ne individualus (palyginimui: KTU rašydavai iš kiekvieno dalyko ir individualų!) kursinis darbas, bet grupinis – 4-6 žmonių. Todėl kol aktyvesni grupiokai plušėdavo prie darbo, galėjai vaišinti juos picomis ir kitaip atsidėkoti už priėmimą į autorių kolektyvą. Kirkilas nesiteikė nusileisti netgi iki tokio lygio.

Vis tik TVMo privalumas buvo tame, kad tuomet galėjai neišvažiuojant iš Lietuvos “paragauti“ užsieniečių dėstytojų – šie sudarė daugiau nei pusę visų dėsčiusių, o tuomet JOKIA KITA aukštoji mokykla Lietuvoje negalėjo objektyviai pasiūlyti tokio lygio. O ir lietuviškoji pusė žibėjo tokiomis pavardėmis kaip (atsiprašau, jei ką pamiršau): prof. Palšaitis (Lietuvos logistikos mokslo “tėvas“), prof. Mackevičius (audito “tėvas“), Sigitas Urbonavičius (kiek pirmų marketingo vadovėlių bestselerių jis parašęs!), dr. Margarita Starkevičiūtė (finansai), dr. Arvydas Paškevičius (tuomet Vertybinių popierių komisijos narys, atsakingas už ekonominę sritį), prof. Juozas Ruževičius (Europos visuotinės kokybės vadybos federacijos viceprezidentas), dr. Aušra Maldeikienė ir pan.

Pastarosios autorinis ekonominės minties kursas labai padėjo man galvoje struktūrizuoti supratimą apie ekonomiką (ir politikos ekonomines ideologijas), ir, manau, kad toks tiesiog turėtų būti privalomas visiems ekonomikos magistrantams (kaip ir verslo etika, kurią dėstė dr. Randy Richards – prasilenkėm praeitą savaitgalį Gedo prospekte).

Todėl tikrai pritariu jos minčiai, kad jei Kirkilas būtų bent apsilankęs šiose paskaitose, tai nebūtume girdėję tiek nusišnekėjimų, kuriuos girdėjome pernai (na, bet gal jam užteko dabartinės prezidentės paskaitų partškoloje – šioji kartais irgi ekonomine “išmintimi“ blyksteli?). Į tas paskaitas derėtų taip pat nuvaryti ir ne vien dabartinį premjerą.

Deja, TVM konkrečiai ir VU bendrai įrodė, kad jie “prisitaiko“ prie studijuojančių poreikių itin lanksčiai. Labai gaila, kad per TV taip ir nebuvo parodytas lenkų filmas “E=mc2“, kur banditą vaidinantis iš per BTV rodyto “13-tos nuovados“ serijalo pažįstamas Cezary Pazura irgi “perka“ daktaro disertaciją filosofijoje (ten be jumoro yra dar ir meilės istorija – pažiūrėti verta). Lenkai tam tikra prasme visuomenės procesuose lenkia mus, tad filmas pasitarnautų kaip edukacinis. O jo rodymui dabar ir palanki dirva Grinevičiūtės dėka sukurta.

Todėl dabar galiu pasakyti, kad nuo šiol, jei mano įmonėje norėsite pralinksminti besidarbindami, tai pasigirkite konkrečiai TVMo diplomu arba bendai VU diplomu su Juodkos parašu.

Ir taip bus iki tol, kol manęs, kaip ir visuomenės, neįtikins teisėsauga bei valstybinės atsakingos institucijos, kad jos gali išaiškinti, įvardinti ir nubausti įstatymo numatyta tvarka šios įteisintus vagis ir sukčius, užimančius valstybinėse aukštojo mokslo įstaigose atsakingus postus.

Neteigiu, kad kitų universitetų diplomai kuo nors geresni – aš vis tik labiau žiūriu į žmogų, nei popierių (ko verti Uspaskicho – KTU, Šustausko – KU, kokio ten Karo akademijos rektoriaus, baigusio aukštąjį mokslą bevadovaujant minėtai įstaigai, Numavičiaus medicinos ir pan. diplomai?), nes, kaip minėjau aukščiau, netgi tame pačiame dabar nuskambėjusiame TVMe buvo galima studijuoti, jei to iš tikro norėjai.

Tačiau ją ir baigti galėjai lengvai ir neskausmingai kaip Kirkilas, besinaudojantis tarnybine ir valstybėje užimama padėtimi (valdančios partijos pirmininko pavaduotojas, ambasadorius specialiems pavedimams, KAM ministeris ir t.p.), arba nusipirkdamas tik už triženklią sumelę magistro tezes ir jas apsigynęs teigiamam pažymiui, nes studijavai vardan diplomo, o ne žinių.

Bet tai gal truputį turėtų būti gėda, tokį diplomą turint?…

Nors ką aš čia postringauju – jei man tik taip atrodo, tai tik man taip ir atrodo. Vienas kvailys antai VU diplomą atsiėmė ir čia pat viešai Šv. Jonų bažnyčioje sudegino, nes jam buvo dėl tokio “išsilavinimo“ gėda. Gi kitas koks kvailys net nesiteikė jo iš viso gal imti ar, juolab, pagerbti valstybinės atestacinės ir egzaminų komisijos, lengva ranka (?) pasirašančios ir “magistrų“ popierius, pateikiamus iš šono – o ar verta tokius gerbti? Tam kvailiui belieka tik atsiprašyti nebent darbo vadovo, kurį pavedė tokiu žingsniu, nes, spėju, jiems irgi ataskaitose svarbu, kiek jų kuruotų magistrantų darbus apsigina ir kokiais balais.

Todėl duosiu patarimą: jei tik galite studijuoti užsienyje – ten ir studijuokite. Nusipirkti diplomą Lietuvoje visuomet spėsite. Ir visai nebūtina dėl to imti paskolos, patikėkite.