Publikuota gyvžurnalyje 2007-10-28

Šiaip aš apie karybą ateityje rašyti neketinu, nes esu pacifistas. O parašyti savo nuomonę, kokia turėtų būti Lietuvos kariuomenė, tiesiog paprašė zvyras, kuriai šauniai tinka ne tik riterio šalmas ant galvos ir kirvis rankoje kaip anai fėjai, kur be nuotaikos. Aš taip vis tik spėju, šis klausimas jai parūpo ne veltui – gal kur savo moksliniame darbe ar tolimesnėje savo aktyvioje visuomeninėje veikloje panaudos, todėl gerai būtų, kad išgirstų ir kitokią nuomonę, nei tą dažnai klaidinančią brukama visuomenei – beje, net labai neslepiant tikslų. Štai tik todėl ir prisiprašė va šito mano dėstymo dabar ant savo galvos!

zvyras:

Vat man labai įdomus pastebėjimas dėl profesionalios-neprofesionalios kariuomenės Lietuvoj, pati savo nuomonės kaipo ir neturiu, nes nežinau šitų dalykų, tik tiek, kad skaičiau, jog mum samdoma kariuomenė būtų per maža ar pan., būtų įdomu kada nors išgirst kokių trumpų argumentų ta tema :]

Argumentai bus kuo trumpiau, tačiau tam prireikė atskirai rašyti, nes yra jų ne tik kad daug, bet dar ir svarbu jų kontekstas. Perskaičius prašome savo nuomonę susidaryti, o ne mano perimti – aš tik atkreipsiu dėmesį į kitą monetos pusę!

Pradžioje sutarkime, kaip vartosime sąvokas. Karys, kareivis, kariškis, kariūnas, karininkas, kareiva – ne sinonimai! Antra, profesionali kariuomenė yra vertinama pagal jos kovines savybes vykdyti iškeltas kovines užduotis, tad žodis efektyvumas čia yra itin svarbus (nesiplėsiu, nes skirtingi dalykai yra skirtingai efektyvūs prie skirtingų sąlygų ir keliamų tikslų!). O jei tarnyba ginkluotose pajėgose renkamasi kaip profesija – tokia tarnyba vadinama profesine, o kariuomenė – profesiniu pagrindu suformuota. Kaip yra ir savanorišku bei šauktiniu. Gremėzdiškas terminas, bet mažiau klaidinantis. Tą reiktų turėti galvoje, nes toliau tekstą skaitant dar prisiminsim.

Kariuomenė gali būti ir samdyta – tai reiškia, kad profesiniai reikalavimai ir atitikimas jiems yra svarbiau už keliamus nacionalinius ar kokius kitus politinius. Nelįsiu į istoriją. Bet JAV kariuomenė yra formuojama būtent profesiniu pagrindu, iš savanorių, tačiau pilietiniu (nacionaliniu) pagrindu, o daugelį nekarinių ir tiesiogiai su mūšio lauku nesusijusių funkcijų jie tiesiog persamdo per rangovus (outsourcing).

Kartais kariuomenė gali būti iš samdinių, kurie atlieka ir tiesiogines kovines užduotis – tarkime, Prancūzijos Svetimšalių legionas. Arba kai kuriuose Afrikos šalyse taip diktatoriai ir vietiniai vadukai užsiveisė savo privačias kariuomenes. Skirtingai nuo Prancūzijos, šie nėra visuotinės tarptautinės praktikos pripažįstami legitimityviai atstovaujantys nacionalinį interesą, todėl jų kariuomenės yra “nelegalios“.

Suprantama, kad tokia samdinių naudojimo praktika šiais laikais mūšio lauke neatitinka tarptautinės teisės normų ir Ženevos konvencijos reikalavimų, todėl samdiniai nėra ginami šios konvencijos dėl karo belaisvių teisių. Atvirkščiai – tokie karo veiksmai traktuojami kaip nekonvenciniai, o juos vedantys – kaip karo nusikaltėliai. Jei teritorijoje oficialiai galioja karo stovis ir veikia karo lauko teismai – tokie kariškiai gali būti teisiami mirties bausme vietoje.

Beje, partizaniniai veiksmai taip pat laikomi nekonvenciniais, todėl nėra ko stebėtis bet kokios okupacinės kariuomenės per pastarąjį šimtmetį taikytais žiauriais kovojimo antipartizaniniais metodais bet kurioje šalyje, kur toks karas vyko – galioja principas “akis už akį“.

Kadangi Vakarų pasaulis pats įteisino SSRS okupacijas Jaltos ir Potsdamo kongresais, tad, deja, nėra ko stebėtis, kad mūsų LLKS (Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis 1944-1953) patyrė taip pat nehumaniškus, kiek karas gali būti humaniškas, aišku, antipartizaninius NKVD metodus, patys LLKS partizanai nebuvo laikomi teisėtais priešiškos valstybės kariais, jokios konvencijos jų atžvilgiu nebuvo taikoma, o baudžiama pagal galiojančius vietos baudžiamojo kodekso įstatymus, nors vyrukai labai stengėsi elgtis ir kovoti kaip pridera konvencinei Lietuvos kariuomenei: karinės uniformos, laipsniai, organizavimas, taktika ir pan. Beje, Lukša-Daumantas, grįžęs atgal paskutinį kartą, jau siekė reorganizuoti visą LLKS pasipriešinimą ilgalaikei kovai IRA pavyzdžiu, tačiau nespėjo (o ir pranašu savo kaime nebūsi, tiesą sakant – nesisekė jam įtikinti vadovybės, kad laikas mesti konvencinio kariavimo žaidimus, nes jų priešas ir taip nepaiso).

Tarp kitko, partizaninis karas irgi gali būti dvejopas, kaip ir dvejopai vertinamas: kaip reguliarios kariuomenės veiksmai priešo užnugaryje (pvz., britų commandos arba JAV “žaliosios beretės“ – special forces; nepainioti su kitomis specialios paskirties JAV kariuomenės rūšimis, kurios taip pat atlieka užduotis prieš užnugaryje – jos neatlieka plataus masto partizaninių veiksmų!) ir kaip “teroristų“ ar “banditų“. Šitą kontekstą irgi turėk omeny, nes tuoj suprasi kodėl.

Ir galop dar vienas, paskutinis, bet esminis kontekstas: kokia karo paskirtis? Pamiršk, kad nėra teisingų karų. Karai yra teisingi vienaip ar kitaip, bent jau vienpusiškai – po to dar ir įteisinami. O kas jų metu vyksta – jau sutinku, gali būti ir neteisinga, ypač civilių atžvilgiu, kurie nukenčia labiausiai. Aišku, teisingai pasakyta, kad verta kelti karą tik tada, kai žinai, kad ir jam pasibaigus priežastis vis dar bus svari ir pateisinanti tą buvusį karą (nepamenu, kuris prūsokas pasakė – gal Karlas fon Klauzevicas?). Nors pritariu ir minčiai, kad tik Trojos kare vyrai žinojo, už ką ir dėl ko iš tikro kovojo – dėl moters, Elenos.

Karas tėra diplomatijos variantas. O diplomatija – tai politikos įrankis. Galima su oponentu šnekėtis, galima derėtis, galima prašyti. Jei jis kalbos nesupranta – kalbėti tokia, kuri jam suprantama. Jei jam suprantama tik kalba iš jėgos pozicijų, o tikslas mūsų yra teisingas (aha…) – tada galimas ir karas.

Tiesa, karai prasidėdavo dėl daug menkesnių priežasčių, nei mes linkę manyti ar istorijos vadovėliai aiškinti. Kartais tereikia tik preteksto. Arba sugalvoti jį po to, nes “o ko jis tipo?…“ Nugalėtojai neteisiami. Todėl nekonvenciškai kariavęs partizanas Fidelis Kastro yra laikomas teisėtu savo šalies vadovu, o jo kolega pagal ideologiją ir metodus komandantė Če Gevara buvo sušaudytas kitur kaip “lūzeris“.

* * *

Kadangi kontekstas aiškus, tai prieiname prie Lietuvos aktualijų. Ir čia vyraujančių mitų.

Tarkime, Didysis Mitas Nr.1 – “NATO mus apgins!“ Šitas mitas lemia tai, kad reikia paleisti kariuomenę kaip nereikalingą.

Ironiška, bet taip nusišnekėti nėra “sarmata“, kadangi būtent Abiejų Tautų Respublikoje vyravę sarmatiškos idėjos kaip tik ir privedė prie kariuomenės išformavimo ir tolimesnio karinio Respublikos nuosmūkio. Panašios idėjos, išdėstytos Lietuvos premjero Voldemaro jau 1919 metais mums po metų “kainavo“ Suvalkus… O Napoleonas labai aiškiai pasakė: “kas nenori maitinti savo kariuomenės, tas pasekoje šers svetimą!“. Na, mes tikimės, kad maitinsime svetimą, bet “mielą“ NATO, o patys būsime “grynpys i vsio takojie“?… O juk mes kariuomenės geriau ir neturėtume, nes vis tiek tie vagys Seime tik siunčia ją į neteisingus JAV karus, po ko ateis čia supykę islamistai-teroristai ir išsprogdins mūsų Zuokulos bokštus ar net visą AMBo taip sunkiai ir pasiaukojamai sovietmečiu sukurtą “baltamūrę Lietuvą“.

Deja, realybė tokia, kad NATO kolektyvinė gynyba pirmiausia įpareigoja šalį pačią gintis. Ne šiaip gintis, o užtikrinti savarankišką gynybą. Ir karinės galimybės, užbėgant, turi būti tokios, kad dar ir su kitais pasidalinti galėtume (dabar dalinamės jėgeriais ir logistais – man tai įdomu, kas Lietuvą gins, kai visi jie užsienyje bus?). Ir, tarkime, patys tiesiogiai gindami NATO partnerį Turkiją nuo kokio Irano antpuolio – ką, prieš stodami nepagalvojom apie tai? O tai apie ką galvojom?…

Antra, kai NATO šalis užpuolama, kitos šalys imasi adekvačių veiksmų savo kariniam saugumui užtikrinti.

Būtent pirma savo, o ne užpultosios! Galima tuo metu visuotinė arba dalinė mobilizacija, karo padėties paskelbimas šalių viduje. Po to NATO šalys skubiai renkasi pasitarti, kaip elgtis: skelbti karą agresoriui ar tartis. Paskelbus karą, reikia nepamiršti, kad kariniai daliniai nebūtinai yra siunčiami “neaišku kur“ – kaip buvo Lenkijos atveju 1939 metais. Ir kas 1940 metais leido Hitleriui visai teisėtai po to kariauti su prancūzais ir britais, nes ne jis gi jiems karą skelbė…

Kai nusprendžiama, kad karas skelbiamas, tada sutariama dėl karinės pagalbos teikimo. Ji gali apsiriboti tik karinės technikos siuntimu (JAV pagalba Britanijai Antrojo pasaulinio karo metu) ir visokeriopa politine pagalba egzilinei vyriausybei. Reikia nepamiršti, kad JAV yra paskelbusi Baltijos šalių teritorijas kariniu strateginiu požiūriu neapginamomis, o aš nemačiau, kad ši nuostata kada nors ir kur nors būtų paneigta.

Tad kas lieka, gerbiamieji patriotai?

Taip, gintis patiems.

Ir kiek tai laiko užtruks, jei pagal optimistinį variantą mes sulauksime šaunių JAV karinių pajėgų kontr-invazijos? Mūsų politikai, formuojantys Lietuvos karinę (atsiprašau – gynybinę) doktriną, duoda kelių savaičių terminą. JAV į Kuveitą Persijos įlankos karo metu 1991 metais beveik metus niekaip neprisiruošė įeiti, o motyvų ten skubėti tikrai turėjo daugiau nei į Lietuvą per pastarąjį šimtmetį. Tad ar yra svarių motyvų NATO surengti išlaisvinančią invaziją per trumpesnį laiką, nei Kuveito atveju, pačioje Lietuvoje agresijos atveju?…

Na, tada mes “partizanausim“. Nes kas ir beliks, tiesa?

Visa bėda, kad nekonvencinis karas ir laikomas nekonvenciniu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – žr. aukščiau. Štai todėl aš esu už konvencinės ginkluotės įsigijimus: mums reikia savų naikintuvų, savų tankų, savų laivų – nors ir lengvų, nors ir ne didžiausios smogiamosios galios, nors ir ne pačių naujausių, bet turi būti aiškus ir pakankamai ilgai trunkantis, pasaulio opinijoje užfiksuotas konvencinis pasipriešinimas, kad po to jau veikiantys partizanai būtų laikomi priešo užnugaryje (arba okupuotoje teritorijoje) veikiančiais reguliarios kariuomenės daliniais, nepriklausomai nuo to, kokiais nekonvenciškais metodais jie vėliau realiai kovos su okupantu – o ilgai kariauti, ne po vienus metus, tai mes jau kažkiek dar pamenam kaip! Ir gal dar yra kur džiūstančių obelų, kurios ligi šiol vis palaistomos alyva (kad pakastas po ja “šmaiseris“ nesurūdytų).

Ir įsakymai kariauti ar pasiduoti, ar jų nebuvimas, kaip 1940 metais, čia nėra tiek svarbu. Beje, dėl šitos priežasties JAV todėl ir pasiskubino išformuoti oficialiai Irako kariuomenę ir formuoti ją po to iš naujo, nors ir iš tų pačių “kadrų“ – ne lojalumas čia yra svarbiausia, o antipartizaninių priemonių taikymo teisėtumas ir pateisinimas, kadangi kovojama ne su Huseino kariuomene, bet su “teroristais“.

Tad ar realiai Lietuvos kariuomenė pasiruošusi priešintis?

Ne.

Nepriklausomybės pradžioje 1991-1992 metais buvo paskaičiuota, kad mums reikės apie 9-12 sausumos kariuomenės brigadų. Skaičiavimas yra paprastas: 3 arba 4 galimos agresijos kryptys (lenkai priešais nelaikyti, o latviai pasirinkti kaip kryptis tik todėl, kad per juos galima iš Pskovo ar Leningrado karinių apygardų įeiti), kuriomis reikia minimaliai ginti bent po vieną brigadą.

Kodėl po 3 tad krypčiai? Nes teritorinės gynybos, o ir šiaip karybos požiūriu, viena dalis karių visada kariauja, viena – ilsisi, persigrupuoja, performinama, permokoma, o trečia – žuvę arba sužeistieji po pirmo kontakto su priešu, kuriuos ir keičia pirmieji. Vykdant aktyvius puolamuosius veiksmus reikia triskart didesnės gyvosios jėgos, lyginant su priešu (sovietinis skaičiavimas, bet ironiškas, nes…) arba penkiskart – pagal NATO standartus (ironiška, nes Vakaruose taip savo kareivukais nesišvaistoma, kaip Rusijoje, kur, anot Gorkio, “žmonių kaip smėlio – semti nepersemti“…).

Kiek Lietuva suformavo? Vieną – “Geležinio vilko brigadą“. NATO stojimo išvakarėse formaliai suformavom minimaliai perskirstydami išteklius dar vieną brigadą “Žemaitija“, bet ji vėliau buvo pertvarkyta (kai jau leido neformuoti tų reikalingų realiai brigadų pati NATO vadovybė – jei mums patiems nerūpi gintis, tai kodėl jie turi dar mus versti tai daryti?) arba į pagalbines funkcijas atliekančius karinius dalinius, arba sustiprinti “vilkai“. Kur dingo dar bent aštuonios???

AMBas, kaip sakoma, išsigando 1993 metų Pakaunės savanorių maišto, todėl finansavimą nutraukė krašto apsaugai ir ėmėsi priemonių realiai naikinti netgi tuos “patriotus-idiotus“ savanorius, kurie ir be pinigų, ir paramos, patys įsigydami amuniciją ir net ginklus už asmenines santaupas, ruošėsi būti tomis “aštuoniomis neįvykusiomis brigadomis“. Tai tik dar vienas mitas – AMBui tai buvo tik pretekstas! Už tai visuomenės nuomonę ir baimes dėl saugumo nuramino dirbtinai išpūsdamas VRM ir policijos etatus, dėl ko problemos tęsiasi su tuo jų finansavimu ligi šiol. Negali finansuoti to, kas yra nefunkcionaliai perdėta, tiesa? Ypač, kai sistema yra palaikoma Minsko aukštosios milicijos mokyklos ir jos filijalo Baltupiuose absolventų, kurie net neįsivaizduoja, kad gali būti tiesiog kitaip organizuojamas policijos darbas ir veikla.

Ir dėl tokių AMB veiksmų mes turime dar vieną “vidaus kariuomenę“, žandarus, oficialiai dabar vadinamą viešojo saugumo pajėgomis. Estams to nereikia. Mano kolega, kuris yra jaunesnis už mane, todėl dar šiuo metu ir savanoris Estijos karo pajėgose, šiemet per našistų riaušes saugojęs Estijos prezidentūrą, labai paprastai paaiškino: tvarką prižiūri ir palaiko policija, o esant komendanto ar ypatingai valandai – visada į pagalbą ateina nacionalinė gvardija, savanoriai, nes vidaus kariuomenė reikalinga tada, kai reikia malšinti “revoliucinę liaudį“ ir kitokio plauko maištininkus prieš valdžią. O kad mūsų “viešieji saugumiečiai“ yra visiškai nepasirengę užtikrinti visuomenės saugumą parodė neseni įvykiai “Vėtros“ stadione.

Prisiminus istoriją, kaip Radvila su Katkevičiumi pjovėsi Vilniuje su savo privačiomis kariuomenėmis, kad neapsikentęs karalius atvyko ir atidalino teritorijas (“kartonkių statyboms“…), tai nestebina dar ligi šiol pastebimas toks “milicija už Brazauską, o savanoriai tai už Landsbergį“ susiskirstymas. Nes karalius joks čia neatvyko – pakako už tai drumstėjų tiek iš Rytų, tiek iš Vakarų. Prisipudravome nesutarimus galop patys. Išsiuntėm Landsbergį į jo paties “Kirholmo mūšį“ (Europarlamentą), kur, kaip ir Katkevičius 1605 metais, šis puikiausiai susitvarkė, sudaręs įspūdį, kad “Radvila visgi su mumis“ (tik mūsų etmonas savo gurguolei pavedė Radvilos pulkų vėliavas tampyti aplink dulkes keliant ir sudarant įspūdį, kad ateina kariuomenė, o AMBas vis tik išsiuntė savo metu oficialų prašymą priimti į NATO – istorija kartojasi, kai pažiūri, iki nuobodybės).

Jei pamenat, dėl šito kvailo skirstymo, užuot sprendus strategiškai ir iš esmės, buvo didelis skandalas, kam priskirti pasieniečius. Juk pradžioje jie buvo krašto apsaugos dalis, tikintis, kad pereita bus prie modifikuoto tarpukario varianto, kada pasienį visumoje saugojo šauliai ir pasienio policija. Galop priskyrė juos kaip savarankišką organizaciją, nebe pasienio policiją, vis tik VRMui (suprask, atėmė iš “landsbergistų“ ir atidavė “ambalams“). Panašus skandalas kilo ir dėl tų “viešo saugumo užtikrintojų“ – atiduoti Grigaravičiui tiesiogiai labai nenorėta, nes nors Paulauskas ir flirtavo su AMBu, bet ta Barbė (cituojant H. Daktarą) ir Papūnei gi kažkada uoliai dirbo, tai ką gali žinoti, kokią savarankišką politiką čia vykdys?!…

Kodėl aš rašau apie vidaus politikos peripetijas? Nes jos yra svarbios sprendžiant ir klausimą, kokios realiai kariuomenės mums reikia. Ir nuo to priklauso mūsų visų saugumas. Aš nesutinku, kad politikos Lietuvoje nėra. Ji yra. Tik klausimas, kiek mes patys ją savarankiškai formuojame, o kiek ją mums primeta, kas ir kokiais tikslais. Nes nekartokite to Didžiojo Mito – neapgins, patys turėsime tą užtikrinti.

Ir dar pasisengti, kad išlaisvinanti NATO sąjungininkų invazija įvyktų kuo greičiau ir turėtų realų politinį motyvą. Kadangi JAV ir yra “pusė NATO“ (arba kaip astronomai sako apie Saulės sistemą: Jupiteris ir visokia smulkmė), tai efektyviausia su jais bendradarbiauti, nes jie ir būtų tas garvežiukas, kuris apkiautusius ir aptingusius europiečius patrauktų paskui save.

Jei turėtume jūrinių interesų, antruoju mūsų tiesioginiu darbiniu NATO partneriu turėtų būti Britanija, o jei Šiaurės jūroje arba Arktyje – Norvegija, jei Juodojoje jūroje – Turkija. Bet mes nesame jūrinė valstybė karine prasme. Mes net savo laivo prie Afrikos krantų kažkada nesugebėjome apginti nuo pakrančių banditėlių, nors ir laivyną turime, ir specialias pajėgas…

Todėl mums ir belieka JAV (jiems mes tik dėl skaičiaus reikalingi vidaus politikoje pagrįsti užsienio politikos veiksmus). Ir dar danai – kad pas save priimtų į brigadą tarptautinėms misijoms, nes mes vienos patys brigados tam niekaip suformuoti nesugebam. Tik jei jie vis dar “vikingai“, tai mes tame vaidmenyje labai ne “kuršiai“, o greičiau jau “slavai“…

* * *

Pereidamas prie konkretaus kariuomenės modelio, pacituosiu, deja, tik pats save:

Apie karybą diskutuoti rimtai išeina tik su žmonėmis, kurie yra patys ragavę kareivio duonos (ar tiksliau – košės), yra tarnybos metu šąlę ar leipę nuo karščio ir troškulio, yra neišsimiegoję ar žino, kas yra miegoti stovint ar kur nugriūni, žino, kas yra saldafoniškumas, karinis bukumas, karinė drausmė, įsakymai, pareiga, ir kam žodžiai “ginklo broliai“ nėra tik knygose perskaityta sąvoka, o ne su tais, kurie visus šiuos potyrius pakeitė romanuose perskaityta ar iš gandų girdėta informacija. Esu tarnavęs SSRS ir Lietuvos kariuomenėse, karyba aktyviai domėjausi nuo vaikystės, esu pacifistas ne iš mados ar reikalo, tinkamiausiu Lietuvos karinio saugumo modeliu laikau šveicarišką (ar modifikuotą suomišką arba žydišką) variantą NATO sudėtyje. Samdomos kariuomenės, klaidinančiai visuomenei vadinamos “profesionalia“, idėjos stūmimas yra visiškas Lietuvos istorijos ir realybės ignoravimas.

Pirmiausia, kas yra galimi agresoriai?

Nr.1 – Rusija, Nr.2 – Baltarusija.

Jei dar iki įstojant į NATO sklandė tokia iliuzija, kad Rusija gal net greičiau taps NATO nare už Baltijos šalis, tai šiuo metu pati NATO krūpčioja nuo Putino siūlomos realybės, pareiškimų bei konkrečių veiksmų. Labai asmeniškai Lietuvos Rusijai imti neverta, kai ir taip viską turi čia, ką turėtų okupacijos atveju (tik dar turėtų mokėti iš savo kišenės, o dabar mes patys susimokame – ir jokio vargo!). Bet kaip papildomą priedą karo atveju – mus pasiimtų. Nes ne pirmas kartas. Mes esame maža žuvis, plaukiojanti tarp didelių. Didelės žuvys kada nors praalksta ir nusitaiko į mažesnes. Klausimas tik, kokios žuvies norime būti suryti arba su kokia draugausime, nes nesame jos raciono dalis, bet tuo apsiginsime nuo didesnės, kuri laižosi mus pamačiusi.

Baltarusija prie Lukašenkos saugi mums, todėl kol kas tik Nr. 2. Po jo, kai ateis į valdžią ten taip vadinami “litvinistai“, kurie jau dabar mokomi oficialiai istorijos vadovėliuose, kad jie yra “tikroji“ LDK, Vilnius yra jų, mes tik “žemaičiai-okupantai“ – bus liūdniau mums. Ta šalis po diktatūros baigs ir savo ekonominį bei vidinės galios formavimo procesą, kuriam pagrindus būtent Batka ir padėjo (Rusijos nemažam nepasitenkinimui). O potencialas ir jų ištekliai yra didesni už mūsų. Interesai tada irgi pasisuks į išorę (apie langus į Europą ne vien Petras I svaigo).

O kad jie didesnė žuvis už mus – aiškinti nereikia? Ir kas yra Didysis Mitas – žr. aukščiau. Ir kad Vakarai šiuo metu investuoja į tai, kad šitą “ešeriuką“ išlaisvinus iš jo balos ir įleidus laisvai plaukioti į mūsų tvenkinuką…

Tokiems konvenciniams priešininkams reikia ir konvencinės kariuomenės – tų pačių 9 brigadų. Tiesa, jas visas išlaikyti taikos metu yra per brangu, o ir nebūtina. Britų pavyzdžiu galima formuoti taip: trečdalis brigados yra reguliari kariuomenė (profesiniu pagrindu arba pagal savanoriškas trumpalaikes darbo sutartis), trečdalį užpildo savanoriai (KASP), dalyvaujantys pratybose keliskart per metus, o likusi – iš pasyvaus kariuomenės rezervo. Netgi vieną brigadą galime pavadinti Užjūrio ir formuoti pagal Svetimšalių legiono principą – nebus labai visuomenei svarbu, kad ne lietuvių karstus iš “svetimų karų“ parsivežam…

Tai taip pat reiškia, kad vis dar galioja ir taikomas visuotinis šaukimas ir visuotinė karinė prievolė, be išimčių! Dar nuo Antikos laikų pilietis įgydavo teisę dirbti valstybinį darbą tik atlikęs šią prievolę, o ir lietuvių liaudies dainos traukia: “nepabuvęs kareivėliu, nebus geras…“

Tiesiog pradinį kario parengimą galima laisvai sutrumpinti iki 3 mėnesių – tiek trunka “dūchovkė“ sovietinėje kariuomenėje, tiek panašiai ir “boot camp“ netgi profesionaliose JAV, Kanados, Britanijos ir Prancūzijos kariuomenėse. Aš irgi viską, kas buvo vertinga pėstininkui žinoti mūšio lauke, sužinojau per pirmą mėnesį, o per kitus du, galima sakyti, mokiausi lovą teisingai pasikloti, pagalves pagal siūlą lygiuoti, sienas ir grindis su muilo putomis plauti (ir kaip jas padaryti “tazike“) ir visokių kitokių su karyba nesusijusių dalykų, nebent, sugebėjimą apsirengti per 45 sekundes ir po trijų minučių su visa amunicija sėdėti sunkvežimyje, o po minutės – jau atsidurti atgal lovoje ir nusirengus, laikyti karybai būtinais dalykais.

Nes tolimesnis karybos tobulinimas gali pilnai vykti laisvalaikiu. Ir tam tinka KASP modelis, po kurio (maždaug po 5-7 metų, kurių metu tarnaujama po 2-3 savaites žiemą ir vasarą pratybose, tad – gal tik mėnuo per metus) jau būtų pervedama į pasyvesnį rezervą, tarkime, šaulius (maždaug iki 45 metų amžiaus, po ko gali juose ir likti, tiesiog prievolės vykti į pratybas nebeliktų). Būnant šauliu tektų skirti gal kelias savaites per kelis metus – ne daugiau.

Panašus modelis yra Šveicarijos kariuomenėje, panašiai yra Suomijos ir Izraelio. Beje, pastarąjame tarnauja ir merginos. Galima žydus kaltinti militarizmu, tačiau, manau, merginoms ir pas mus atsirastų ką veikti, jei jos to pačios panorėtų (tada nereiktų verkti dėl sportinio abonemento brangumo arba kamuoti savęs “kalafiorų dietomis“ – ai, čia iš JAV rekrūtinimo plakato gi cituoju!).

Tarp kitko, Izraelio kariuomenė neturi netgi kareivinių – ne vien dėl klimato ar bijodami tapti teroristų taikiniu. Jie tiesiog savaitgaliui namo visi traukia… Tokiu būdu atliekant būtinąją karinę tarnybą kelis mėnesius “pastovyklaujant“ ir grįžtant pas mamą cepelinų pavalgyti – nebūtų ir streso “muilintis“ nuo pareigos, įtvirtintos Konstitucijoje (nepamirškite, kad šitas mintis čia dėsto pacifistas!).

Ar būtų per brangu?

Ne. Lietuva ir dabar neskiria NATO pagal įsipareigojimus tų minimalių 2 proc. nuo BVP. Bet palyginimui, Britanija, į kurią visi bėgam, skiria kiek daugiau – apie 2.4 proc. (2003 metų duomenimis), o kokią kariuomenę turi, jau nekalbant apie laivyną, antrą pasaulyje, kuris irgi “kainuoja“! Šveicarija, su savo visuotinia karine prievole, tam skiria tik 1 proc. BVP (2006 metų duomenys), bet daug įrangos perka pats pilietis, už ką paskui gauna mokestines lengvatas (kaip mes už kompiuterius ar banko palūkanas būstui).

Kai Vilniuje viešėjo chamiškasis JAV Gynybos sekretorius Rumsfeldas, į AMBo inkštimą susitikime, kad JAV galėtų čia atidaryti pastovią oro pajėgų bazę, perimsiančią oro policijos misiją iš NATO komandiruotųjų, jis atrėžė taip, lyg šlapiu skuduru anam per veidą… Na, trumpiau – “sugebėkite pradžiai bent patys kažką padaryti ir paskirti bent minimumą lėšų, o ne tuos menkus 1.47 proc.!“

Tarp kitko, tai skaidriausiai apskaitomos biudžeto lėšos, kurių didesnė dalis (iki 80 proc.) grįžta civiliams: pirkimai, algos (ne tik kariškiams), užsakymai, mokesčiai ir pan. Vienu metu net buvo pradėję remti viešojo saugumo ir teisėtvarkos funkcijas užtikrinančius policininkus, kurie gauna virš 10 kartų daugiau lėšų už KAM, tačiau NATO būstinė pirštu pagrūmojo taip daugiau nesukčiauti.

Bet spėkite, ar misijoms, aprūpinimui ir kariškių algoms pinigų vis tik realiai pakankamai skiriama? Aha, o kodėl? O tai kas dabar valdžioje?… Įleisti Kirkilą į KAM buvo tas pats, kas lapę į vištidę vištomis rūpintis.

Šveicarijos pavyzdys rodo, kad visuomenės susiklausymas ir siekis bendrų tikslų ir vertybių prie tokio varianto yra tikrai didesnis. Visuomenė irgi vieningesnė. Ir pilietiškesnė. To pas mus trūksta, ir to nenorima niekaip leisti. Nes jei būsi ginkluotas ir pasijausi savo Tėvynės piliečiu, tai ar maža kokios mintys ateis į galvą laisvalaikiu – kad ir per tuos pačius rinkimus balsuojant…

Izraelyje kariai taip pat labai gerbiami, nors tarnauja ne 3 mėnesius, o 3 metus va taip. Ir kai jie keliauja namo – juos visada kas nors būtinai neprašomas paveža. Nes jei aš šiandien pavešiu Joškės sūnų, tai gal Joškė paveš iš kažkur pargrįžtantį ir mano. Kariuomenėje tarnaujančio sūnaus neturiu, bet visada sustoju pavežti kareivius. Ir Rusijoje savo kareivius myli žmonės – ligi šiol prisimenu, kaip Maksvoje bobutė mus be eilės praleido ir dar supyko, kad nenorime pirmiau jos eiti, nes mes juk ją saugome…

Čia pas mus kitaip. Čia dergti Lietuvos valstybingumo atributus ir simbolius yra madinga ir šaunu. O jei kas bado akis savo buvimu – išformuoti, pakeisti, nusimesti atsakomybę, kad tik toliau nuo akių ir galvos (bei galvojimo). Kam tai naudinga?

Galop ir niekinti pačią Lietuvos Nepriklausomybės idėją ir valstybingumą darosi įprasta. Nes po kiek laiko ir pasakys kažkas – o kam tau, lietuvi, to iš viso reikia?

Ir palinguosime galvomis tyliai sutikdami, kad gal nelabai ir reikėjo (“čia tik tas prakeiktas Landsbergis 1990-ais liaudį supjudė!“). Nes kas spėjo – iš čia jau emigravo. Arba šiaip “pastoviai laikinam“ terminui įsitaisė briuseliuose, liuksuose, airijose, londonuose, ispanijose…

O Lietuvą be lietuvių (pagal Suslovo viziją) tegul NATO gina. Kad pati ta NATO to ir nori.

O ir nuo ko ginti, tiesą sakant?

O ir kam?…

Reklama