Publikuota gyvžurnalyje 2007-10-31

Pamaniau, kad šį diena tinkama pagaliau įvykdyti mano duotą pažadą ir išdėstyti savo papostringavimus apie aktyvus, investavimą, kas yra kapitalas, ir kaip aš pats šias sąvokas suprantu. Tai nebus tikslūs, siauri, specializuoti ir akademiški profesiniai apibrėžimai. Jei juos žinote, galite toliau ir neskaityti.

Čia bus tik mano idėjos, kurios gal padės pritaikyti “žinomas tiesas“ praktiškai ir savo asmeninei naudai. Ir, tikiuosi, padės bent jau sąvokas pavartoti teisingai kasdieninėje kalboje.

Ir nors mano kolega perspėjo skaidyti į atskiras trumputes serijas, aš jo atsiprašau, nes bus daug pliurpimo, tačiau tekstą galima ir ne visą skaityti, o gabaliukais, sugrįžtant. Tam aš “serijas“ jo ir kitų patogumui atskyriau *** (čia ne keiksmažodžiai!). Arba galima ir visai neskaityti, nes “ir taip viskas čia žinoma“ arba “ai, neįdomu“ – aš pats sau kartais būnu neįdomus.

* * *

Kai aš girdžiu tiradą “vakar turguje pirkau mašinikę; le-adas!; dar kažkiek litukų suinvestuosiu, bus sutvarkyta kapitaliai, ir tai jau bus tikras turtas?!“ – noriu paklausti: ar ja taksuosi?…

Keliskart esu ir perklausęs, tad į išpūstas akis, apie ką aš čia, koks dar čia taksi, o po mano paaiškinimo – į pasiuntimą man eiti keliuku link Nachičevanės ežero vėžių gaudyti, dabar tik numoju ranka. Nes neverta mokinti kiaulės dainuoti, sakoma, kadangi gaišti laiką ir dar kiaulę suerzini (tai pirma gera žinia, jei skaitote toliau!).

O ir pasiuntimo kryptimi kartą su būsimu Merkinės klebonu Almantu esame bandę nueiti, pakeliui klausinėdami praeivių, kad nepasiklystume, ar vis dar teisingą kryptį išlaikome (kai kurie patvirtindavo ir patikslindavo siuntimą – malonūs žmonės, tikri samariečiai!). Vėžių, tiesa, nepagavome. Sako, juos reikia gaudyti ant luptos varlės, tad vien šita mintis mane atbaidė nuo biologijos studijų po mokyklos baigimo.

Grįžtant prie temos, “investuojantieji“ tokiu būdu į asmeninės apyvokos daiktus, ne turtą (bus toliau!) iš tikro šio veiksmo ir nedaro – greičiau atvirkščiai: jie patiria išlaidas, kurios yra negrįžtamos ir iššvaistytos, jei išleistos ne turtui (arba – aktyvui), kuris duos pajamas, didesnes patirtoms išlaidoms. Šiek tiek užbėgau, bet kantriausi pereina prie sekančio skyrelio:

* * *

“Kas ciesoriaus – ciesoriui!“ – ištarė Jėzus Kristus, apibrėždamas savo požiūrį į pinigus.

Dievobaimingi žmonės šimtmečius po to guodė save mintimis apie kupranugarius, šmurkščiojančius pro adatos skylę, ir turtingesniam kaimynui pavydo savyje taip nesukeldavo, į mirtiną nuodėmę nepuldami. Verčiau melsdavosi. Kartais vienuolynuose ir vienumoje.

Bet kiekvienai organizacijai, netgi dievobaimingiems ir neturto įžadus davusiems vienuoliams, galop prireikia gero apskaitininko, kad einamosiose sąskaitose, kur velnias sprandą nusilaužtų, padėk jam tai padaryti, viešpatie, kažkaip patys atsirinktų kelius ir klystkelius – vien todėl, kad tokia ne pelno siekianti organizacija nenueitų šios nuodėmingos pagundos keliais.

Taip pranciškonas dvasiškas tėvelis Luka Pačiolis sumąstė dvigubo įrašo principą šiose apskaitos knygose. Gal jo pirma mintis buvo suklaidinti minėtą šėtoną ta dviguba buhalterija, kaip dabar VMI (velnio mokesčių inspekcija) klaidinama, tačiau ši jo sukurta praktika padėjo pagrindus ir šiuolaikinei finansų apskaitai.

Principas labai paprastas: yra dvi kišenės, iš kurių traukiami pinigai vieniems arba kitiems tikslams, kaip ir šias kišenes papildant.

Kadangi prie ašutinės kišenių nebuvo (davus neturto įžadus ten vis tiek vėjai švilpaus, o švilpimas – tai velnio prisišaukimas!), tai teko pasikabinti du kapšus pinigams ant to virvagalio, kuris tą ašutinę ir sujuosė. O kad jie išlaikytų pusiausvyrą kabaliodami ir nesvertų į vieną ar kitą pusę, buvo sugalvotas ir jų balanso bei balansavimo (balanso suvedimo) principas, kuris ir pavadintas dvigubo įrašo principu: jei iš viename kapše pilnėja arba mąžta – tai kitame irgi kažkas įvyksta, ir atvirkščiai. Balansas – (lot. “bis“ – dukart, “lanx“ – svarstyklių lėkštė).

Dabartinis finansinis balansas atrodo iš principo taip, kaip atrodė jis tada ir šiam viduramžių italui: kairė pusė pavadinta madingai, lotyniškai – debetu (lot. “debet“ – jis privalo, skolingas [mums]), o dešinė – kreditu (lot. “credet“ – jis patiki [mums], tad mes jam skolingi).

Kairė – “velnias“, dešinė – “dievas“ (ant laužo tuos, kas žegnojasi kaire ranka!).

Jei dabar turite tikrą įmonės balansą prieš akis, tai matomi užrašai kažkaip prieštarauja logikai, nes daug “gėrio“ yra kaip tik kairėje pusėje? Bet pranciškonui, davusiam neturto įžadą, velnias kaip tik ir buvo turte, todėl kairė pusė dar gavo “turto“ pavadinimą, o dešinė – kapitalo ir visokių įsipareigojimų (skolų), įskaitant ir prievoles atiduoti pelną, susimokėti mokesčius ir panašiai atsikratyti pinigų pertekliumi.

Bet įdomumas toliau: ne visas turtas ir daiktai, kuriuos turi, yra vienodai naudingi. Jei arklys tavo, ir juo ari žemę, iš kurios paskui gauni naudą (derlių, pajamas pardavus, pelną), tai viena. O va jei arklys skolintas, ne tavo, jį reiks grąžinti? Šį įsipareigojimą reikia kažkaip atžymėti – ir tam įsimeti į dešinį kapšą raštelį, kad “arklys ne mano“ (kreditas). O jei juo neari, o šiaip šeri ir prižiūri, nes tiesiog gyvuliukus mėgsti, kaip Pranciškus, tarkime? Tai arklio savininkas pasakys, kad tu visai to jo turto neišnaudoji – vieni nuostoliai tau, durneli

Taip sukurta koncepcija, kad turtas, kuris naudojamas naudai gauti (apskaitomai naudai), yra vadinamas aktyvu. O visi įsipareigojimai, skolos ir pan. – pasyvu. Nes arklys arklidėje stovi ir neatidirba už save ir juo ariantį (arsiantį).

Tad kairė balanso dalis dar ir vadinama aktyvais, o dešinė – pasyvais. Aktyvas būtų turto sinonimas, tačiau…

* * *

Ne visas turtas yra aktyvas.

O tik tas, kuris neša naudą (ir dar įvertinamą pinigine išraiška – kalbame gi apie finansus, ne filosofiją!).

Net ir labai brangus daiktas jūsų namuose finansiškai turtu nelaikomas, jei naudojamas (ar nenaudojamas) neduoda jokių pajamų. Taip, kaip ir kiekvienas turtas, toks daiktas, angliškai dar vadinamas “inventory“ arba “expendiable supply“, nusidėvi, ir ne tik fiziškai nuo naudojimo, bet ir jo finansinė vertė krinta einant laikui (apie antikvarinius daiktus ir vertę įgyjančius – atskira kalba, nes čia veikia kiti veiksniai, kurie atsveria pasyvus ir didina jo vertę kaip aktyvą).

Nenusidėvi tik žemė, nes jos tiesiog yra tiek, kiek yra – ir, nepaisant jos kainos ar vertės kilimo, priklausomai nuo paklausos, atskaičiuojant nusidėvėjimą jai, vieną dieną prieitume tašką, kad jos ten finansiškai neliktų – “tuščia“, “nulis“, “nicht“. Tai ir neskaičiuojama, kadangi “nicht“ nebūna – velnias juoktųsi, kad Dievo kūrybą Dievo tvarinys sunaikintų… Šiukštu!

Jei turtas nenaudojamas pajamoms gauti, tačiau jis reikalauja finansinių įdėjimų, tai jis mažina mūsų galėjimą tas pačias lėšas panaudoti kažkur kitur. Tuo būdu jis tampa pasyvu – kaip girnapusė prie kojos.

Komercinės įmonės tad stengiasi tokius pasyvus mažinti, nes dvigubame įraše dar yra toks pokštas, kad pelnas rašomas prie kredito-pasyvo dalies (kas reiškia, kad balansas išliks, tačiau pelnas didėja, mažinant įsipareigojimus ir skolas!), o kasa (gryni pinigai) rašomi prie turto dalies – nes pinigus tikrai aktyviai gali panaudoti gauti kitiems pinigams, kas yra komercinės įmonės tikslas, arba… galima jų, kaip aktyvų, skaičių mažinti, o pasyvą, skolas – didinti.

Šituo aš šiek tiek užbėgau prie tolimesnės minties, tačiau dar noriu pakalbėti apie skirtingas pajamas iš skirtingo turto:

* * *

“Ekonomika turi būti ekonomiška!“ – ūkiškai pasakė KPSS gensekas Leonidas Brežnevas, ir šūkis tapo kūnu lozunguose visoje Sovdepijoje.

Ekonomikoje (o tai graikiškai reiškia “namų ūkio tvarkymas“) gamybos veiksniais, kaip ir pajamų generavimo šaltiniais (paprasčiau – aktyvais) yra laikomi trys dalykai: žemė, darbas, kapitalas (beveik kaip iš lozungo…)

Žemė – tai ne šiaip dirva, kurią sliekai purena ir arkliukas tręšia pakeliui dar ir vagą bulvėms išversdamas. Žemė – apibendrinta sąvoka, reiškianti ir sklypą, ir būstą arba būstinę (todėl angl. “land“ – žemė, o “landlord“ – nuomotojas, valdytojas, ir nebūtinai šito “lendo“), ir tiesiog vietą po saule, kur joms reikia prisiglausti ar fiziškai būti, kad galėtumėte kokia nors naudinga (latv. “nauda“ = liet. “pinigai“) veikla užsiimti.

Jei “žemė“ priklauso ne jums, tai teks “žemės lordui“ (iš angl.) susimokėti. Pajamos iš tokio turto, tapusio aktyvu (žr. aukščiau, koks turtas laikomas aktyvu), vadinamos renta. Nes toks “niekšas“, kuris valdo tokį veiksnį, naudojasi savo unikalia ir išskirtine padėtimi, plėšdamas iš vargšų nuomininkų pinigus už nieką, vien už savo turto turėjimą! Maža to, tuo pačiu principu rentą gauna ir ypatingi kuo nors ar išskirtiniai žmonės, ko neturi kiti mirtingieji.

Jei valdai gerą ir reikalingą sklypą – gauni nuomos pinigus ir rentą. Jei esi gabus krepšininkas, kuris labai reikalingas dėti iš viršaus ir ant priešininko gynybos – gauni honorarą ir dar rentą. Jei esi vienas iš nedaugelio nepakartų maištininkų, pasirašiusių šalies nepriklausomybės deklaraciją ir šaliai tą nepriklausomybę dar po to sėkmingai iškovojusiai – irgi gali gauti ne tik įprastą pensiją, bet ir priedą prie jos – rentą. Nes pats esi “toks vienas ir nepakartojimas“ toje rinkoje, nes kitų žvėrynų, arvydųsabonių, vytautųlandsbergių tiesiog nėra. Aišku, jei dar jų “pirkėjas“ sako: jamam šitą, negaliu be jo, pasirengęs ir daugiau sumokėti!

Kitas veiksnys – darbas. Kaip sakė Karlas Marksas, vienas didžiausių visų laikų ekonomistų (Harvardo mokyklos apklausa iš viso jį pripažino tiesiog Nr.1, beveik dvigubai aplenkus A. Smitą ir Keinsą): proletaras neturi ką jau prarasti – tik savo grandines.

Tai buvo 19a. viduryje. Bet jis suformulavo koncepciją, kad samdomas darbuotojas, t.y. tas, kuris parduoda save kaip darbo jėgą, darbinį ar žmogiškąjį išteklių (kaip pavadinsi – taip nepagadinsi, iš esmės), yra tiesiog proletaras. Apie grandines net tuomet Marksas šiek tiek hiperbolizavo, tačiau – tik šiek tiek.

O proletaras gauna algą. Tad ir dar viena sąvoka: alga – tai nauda (pajamos), gauta iš darbo [veiksnio], kaip aktyvo. Pamirškite, kad tik darbininkus sovietmečiu vadino proletarais. Markso apibrėžime – tai kiekvienas samdomas darbuotojas.

Aišku, bobutė su žibučių puokštelėmis Gedimino prospekte pavasarį gali ir pasirodyti labai “proletariškai“ suvargusi, tačiau ji bus… nesijuokite! – kapitalistė, Markso požiūriu. O “stilių“ ir panašių “gliancinių“ gyvenimo būdo žurnalų liaupsinami verslininkai neretai pasirodo esantys viso labo samdomi darbuotojai, tad – tik proletarai. Tad ne pajamų dydis svarbu, bet iš kokio aktyvo dar jos yra gaunamos.

Todėl ekonomistai dar ligi šiol ginčinasi, ką laikyti darbo veiksniu praktikoje, nes vieni teigia, kad darbo veiksnys gauna vidutinį atlyginimą “kaip visi“, o jei gauna daugiau – išnaudoja savo “rentiškumo“ privalumus. Kiti sako, kad gal tame ir yra logikos, bet svarbiau yra tai, kad jis gyvena iš algos, kaip iš to Odesos žydų prakeiksmo.

Man ne tiek svarbu, kuri pusė teisi, kiek svarbu suprasti principą. Jei esu specialistas, kurio paslaugos dar papildomai apmokamos (renta, nors formaliai ir neįvardinta tas priedas prie atlyginimo), tai aš vis tiek liksiu proletaru, nes parduodu save kaip darbo “jėgą“ ar darbo išteklių.

Ir paskutinis veiksnys – kapitalas. Tai finansinės lėšos, kurios duoda pajamas, vadinamas palūkanomis (liaudiškai “procentais“, o jei iš akcijų, tai dar ir konkrečiai – “dividendais“). Marksas čia kaip tik ir įvardino kapitalistais tuos, kurie valdo ir įdarbina savo kapitalą (pinigus), už kuriuos tą naudą vienaip ar kitaip gauna. Kapitalistai – tai tie verslo savininkai, kurie siurbia kraują iš prakaitą liejančio proletariato. Sinonimai vartojamose šiame sakinyje sąvokose gali varijuoti, bet mintis aiški?…

Todėl aukščiau minėta bobutė su žibutėmis gal nėra tiesiogiai suvokiama kaip kapitalistė, nes ji gal nei cento neįdėjo į savo šią veiklą. Bet gal ji išvijo savo dieduką į mišką žibučių, prigrasinusi, kad sriubos senas perdyla negaus, nes ir taip jai visą gyvenimą suėdė, tai nors ką nors gero nuveiktų, užuot ant pečiaus riogsojęs ir “Verslo klasę“ skaitęs!

Tačiau jei ji pati žibutes skynė, tai, prisiminus, kad laikas – pinigai, ji save pasamdė, tad yra ir kapitalistė, ir proletaras vienu metu (Marksas tokius įvardina kaip “save samdančiais“). Bet ji save ir investavo į šią veiklą, tikėdamasi naudos jau netolimoje ateityje. Pardavinėti žibutes save irgi po to pasamdė (pardavinėdama – proletaras, samdydama – kapitalistas). O finale visą naudą sau ir susižėrė – kaip ir priklauso kapitalistui, nes dar tiek asmenybė nesusidvejino, kad dalintųsi gautas pajamas pati su savimi.

Šiam pavyzdyje yra svarbu dar ir tai, kad ji išnaudojo rentos principą – siūlydama žibutes, kurios aplink prospektą neauga, kad tiesiog nusiskintum užuot pirkęs.

* * *

Bet dėl kapitalo yra viena painiava.

Dešinioji balanso pusė juk irgi vadinasi “kapitalu“, o matome, kad iš jo juk nauda gaunama. Ir kad šią balanso pusę mes laikome pasyvais. Kita vertus, juk grynieji – tai tikras “kapitalas“, paprastai kalbant, juos galima naudingai panaudoti, o jie įrašyti prie aktyvų, o ne pasyvų, kur rašoma “kapitalas ir kiti įsipareigojimai“. Kažkoks prieštaravimas?

Nelabai. Kapitalas įrašytas pasyvų pusėje todėl, kad jis savaime naudos neduoda. Jį dar reikia investuoti. O tai reiškia – paversti aktyvu. Pinigai gi yra aktyvas, nes tai yra turtas (turtingas = “pilnos kišenės pinigų“). Nors… tai labai trumpalaikis turtas – tiek finansinės sąvokos, tiek ir empyrine, kaip atsitinka gyvenime, prasme (“easy comes – more easily goes!“). Ir tik nuo jų panaudojimo priklauso, kuo jie tampa: aktyvu, nešančiu naudą, ar pasyvu, gramzdinančiu į skolas.

Kad finansinis veiksmas vadintųsi investicija, žiūrint iš Luka Pačiolio sumąstyto principo pozicijų, tenka turimą kapitalą “perstumti“ iš dešinės į kairę – iš pasyvo į aktyvą. Taip įvyksta, kai įsigyjamas turtas, kuris duos naudą. Toks naudą nešantis ar padedantis kurti turtas, pasikartosiu, yra aktyvas.

Jei įsigysime nekilnojamo turto arba panašaus, kuris duos rentą, tai šios pajamos (renta) mums, kaip kapitalistams, tampa palūkanomis, kurias mes gavome iš teisingai panaudoto (pasyvo paversto aktyvu) kapitalo. Jei samdysime proletarus, tai padidinsime savo įsipareigojimus (nes esame skolingi jiems algą).

Tačiau jei jie sukurs vertę, didesnę už šį mūsų investuotą pasyvą, kurios užteks ir algoms, ir dar mums liks – tai ši vertė, vadinama pridėtine verte, mums tampa tuo pačiu kapitalo prieaugiu – palūkanomis.

* * *

Taip, jei dar nežinojot, tai kapitalistas iš to ir gyvena, kad geria kraują iš jam prakaituojačio proletariato, nusavindamas visą pridėtinę jų sukurtą vertę!

Ar aš jau kažkur sakiau tai?…

Socialinės gerovės valstybėse ši pridėtinė vertė, tampanti akcinio kapitalo prieaugiu (dividendais), sudaro maždaug 20-40 proc. kapitalistams ir 60-80 proc. padengti verslo, mokesčių ir proletaro kaštus (algas). Dabar nežinau, kiek yra Lietuvoje šiuo metu – niekas neskaičiuoja, o jei skaičiuoja – viešai neskelbia, nes svetimus pinigus skaičiuoti yra nedora, ypač, jei jie yra “viarslinykų“.

DJ Starkos (dr. Margarita Starkevičiūtė) padedamas esu 2003 metais atlikęs vienos gana neblogai besiverčiančios įmonės, turinčios dar ir savo sportinę komandą nacionalinėje lygoje, tyrimą, tai santykis buvo maždaug 65 proc. kapitalisto (vienas vnt.) naudai vs. 35 proc. “verslui“, įskaitant visus verslo kaštus ir visas algas su jų mokesčiais (formaliai mokamus ir, neva, darbdavio). Ar dabar šis santykis kitose įmonėse pasikeitęs? Drįsčiau abejoti…

Užuot kvietęs kelti proletariato revoliucijas, tiesiog noriu atkreipti dėmesį, kad… na, kartais gera būti kapitalistu, tiesa?…

Bet yra ir kita tiesa – jie irgi rizikuoja. Jei jų įsipareigojimas (pasyvas) proletarams yra maždaug aiškus, tai va jo gaunamas prieaugis iš kapitalo investavimo į šitą visą veiklą, vadinamą verslu, yra kintamas ir numatomas tik ateityje. Ir kuo veikla rizikingesnė, tuo kapitalistas labiau sieks didesnės kapitalo grąžos ir didesnių palūkanų. O dar reikia nepamiršti, kad verslas irgi neveikia tuščioje erdvėje – netrūksta konkurentų, ypač, jei kapitalo grąža yra viliojanti.

Todėl pelningesnė bus ta įmonė, kuri išnaudos savo “rentos“ principą – kažkuo išsiskirs ar teiks kitų neteikiamą paslaugą arba prekę. Visi kiti verslo veiksniai – aptarti aukščiau, tad mąstykite, kaip juos kombinuotumėte konkrečiu atveju.

* * *

O dabar klausimas: ar darbuotojai įmonėje yra “brangiausias turtas“?

Rimtai – net jei itin brangiai apmokami (tarkime, govėda išskirtinių krepšininkų nacionalinės rinktinės marškinėliais, kai beveik visos lėšos šiai “įmonei“ tik jų honorarams ir nueina)?

Deja, nėra jie joks turtas – vieni pasyvai.

Jie yra įsipareigojimai, o ne aktyvai, nors juos aktyviai ir išnaudoti būtų galima (ir siektina). Juolab, kad jų ir už grandinės, kurias proletariatas grasinasi nusigraužti kartu su koja, niekas prirakinęs jokioje įmonėje nelaiko, nakčiai su signalizacija apsaugos pultui nepriduoda ir inventorinio numerio neuždeda. Na, gali išduoti darbuotojo kortelę net su barkodu ir liepti prisikabinus nešioti, kaip “byrką“ (sen. “etiketė“). Bet amortizacinio nusidėvėjimo tai niekas jiems irgi neskaičiuoja, kaip būtų turto atveju.

Tad darbuotojas tikrai nėra įmonės turtas. Nors taip kalbant jį pamaustyti motyvaciniais tikslais galima, kadangi turtas – tai, brol, ohoho, kaip skamba!

Daug teisingiau sakyti “žmogiškasis kapitalas“. Pačioliško balanso prasme juk proletaras – tai tie patys įsipareigojimai, kurie irgi apskaitomi kapitalo pusėje. Tik – svetimo kapitalo, ne nuosavo. Kapitalo, kurį samdai ir už tai moki jam palūkanas (kitaip vadinamą – algą, nes šio veiksnio savininkas – pati darbo jėga).

Bet aš nepliurpčiau čia po truputį apie įvairias koncepcijas aukščiau, jei neturėčiau kažkokio tikslo viską apibendrinti ir suvesti į vieną:

* * *

Ne viskas, kas jums ir itin brangu, yra turtas.

Siūlau patiems dabar palyginti du pavyzdžius per aukščiau išdėstytą aktyvų ir pasyvų sampratą: lizingu perkamo automobilio sau ir nuosavo būsto panaudojimo savo naudai (dar galite pasiskaičiuoti pastarojo variantą, kai būstas nebuvo parduotas, o tiesiog išnuomotas, apie ką aš iš pradžių maniau, kad jie darė: tokio buto nuomos kaina panašį į kotedžo nuomą priemiestyje ir namo užmiestyje). Palyginti ir padaryti išvadas, kur pasyvas dideja ir kaip jis sparčiai naikina jūsų turtą ir aktyvus, o kur ir kaip turtas tampa aktyvu, dar labiau turtindamas jo savininką.

Ir pamąstyti, kas jums yra aktyvai, kuo disponuojate? Kiek patys esate aktyvas, ir koks jumyse aktyvų ir pasyvų balansas? Primenu, kad jei balansas tarp aktyvų ir pasyvų yra lygus – jokios naudos (pelno) nėra. Kuo pasyvai mažesni, tuo pelnas (nauda) toje pačioje balanso pusėje yra didesni, tuo ir jūsų aktyvai, kuriuos galite išnaudoti, yra didesni kitoje pusėje.

Ir pagalvoti, kokios būdo ar charakterio savybės, kvalifikacija, gebėjimai, talentai, profesija yra aktyvas, o kurios kenkia jums save realizuoti, nes yra tik pasyvas, nors ir “labai brangus kaip atminimas“? Ir kas tada bus toji investicija į save, kaip veiksnį ar kuriančią ir veikiančią asmenybę? Kame yra jūsų pačių asmeninis aktyvas, duodantis dar ir rentą? Ir kokį kapitalą ir kur reikia investuoti, kad gauti didesnes palūkanas iš savęs.

Atsakinėdami sau į šiuos klausimus, mąstykite plačiau, ne kaip “žiurkės-buhalteriai“, kurie viską mato vien piniginiais matais ir per debetą-kretitą. Patys sau susiveskite balansą plačiąja prasme. Ir savęs neapgaudinėjant.

Nes kartais savo asmeninį balansą verta sąžiningai susivesti ir nebūtinai prie kapo vėjyje su žvakele rankoje…

* * *

Niekam nežadu, bet temą gal kada pratęsiu apie tai, kas yra santykių ekonomika ir kaip parduodamos idėjos barteriu. Bet nepažadu. Kol kas.

Reklama