Publikuota gyvžurnalyje 2009-05-27

[info]maliboo pasidalino gana viena įdomia jo girdėta prielaida: neva, Vyriausybė platina taupymo lakštus (niekaip man liežuvis neapsiverčia jų taip vadinti – norisi tiesiog iždo obligacijomis), kad paskui galėtų atlikti lito devalvaciją.

Tema nėra nauja, ir pats apie tai rašiau. Tiesa, ten galima rasti ir sąlygas, kurios maždaug jau rodytų, kad tokios operacijos atlikimas jau galimas. Tačiau [info]maliboo minėta prielaida nėra tokia jau ir neverta dėmesio, jei gerai įsiskaitysite į dr. A. Maldeikienės aprašomas devalvaciją paskatinančias sąlygas.
Bet aš trumpai pirma pereisiu dar kartą per tame įraše įsiplieskusią diskusiją, nes kažkaip reiktų apraminti devalvacijos ištroškusius protus.

* * *

Taigi, sakau, kad prielaida galima, bet nesusijusi. Devalvuoti galima ir be šių lakštų. Nes juos išleidžia dengti biudžeto deficitą, kuris susidaro dėl transferinių mokėjimų (kitaip tariant, visos pašalpos ir išmokos) bei viešųjų pirkimų (ekonomikoje reiškia ne tai, kas pas mus vadinama, o tai – algos tarnautojams, mokytojams, gydytojams ir t.t.). Šią skylę galima uždengti iškart devalvacija (kas buvo ne kartą ir ne du siūloma tų pačių ES ekonomistų, ir ką TVF būtinai įtrauks į privalomą veiklos planą, kreipusis į juos praktiškos finansinės pagalbos), nelupant užslėptų litų iš gyventojų čiužinių.

Tokių lakštų (arba iždo obligacijų) poveikis ir paskirtis, be iždo deficito refinansavimo, ekonomikoje yra tokia: sumažinti vartojimą vidaus rinkoje ir sumažinti finansų ištekėjimą iš šalies.

Įdomu tai, kad šiems tikslams įgyvendinti nelabai daug turi reikšmės, ar šalis importuojanti, kaip mūsų, kas suprantama, kur tie pinigai keliauja, ar yra eksportuojanti, kaip Kinija, Indija, Japonija ar Vokietija – mat pastarųjų santaupų pinigai keliauja dažniausiai į JAV, kur yra didesnė kapitalo grąža ir geresnė finansų sistema už jų šalių siūlomą alternatyvą (juokingas faktas: Kinijos vyriausybei neseniai išleidus tokias pačias iždo obligacijas juaniais, gyventojai jomis nesidomėjo, kol jos nebuvo pakeistos “dolerinėmis“).

Problema tame, kad pas mus lakštus leidžia dėl vieno tikslo (refinansuoti deficitui), o poveikis bus dar kitas makroekonomikoje, ir apie tai dar nekalbama (kaip ir sunku įsivaizduoti diskusiją viešoje erdvėje, kuomet bet kokie argumentai pasitelkiami tik tam, kad aploti Vyriausybę – pelnytai ar, dažniausiai, kol kas ne).

Tagi, kad mažiau savo BVP atiduosime už kitų šalių prekes – mums gerai. O va kad mūsų vidaus ekonomika yra priklausoma nuo importo… tai čia bus smūgis ir per vartojimą, kas atitinkamai įtakos ir uždarbius bei tuos pačiu nuo jų ir apyvartų surenkamus mokesčius (visų pirma PVM), net jei tas sukimasis ir buvo iš skolintų lėšų (tų, kurias parūpino skandinavai dėl didesnės kapitalo grąžos čia – tai va, iš kitos pusės, dabar ir jiems morka į srėbtuvę, kad nesišieptų, nes pinigus gaus mūsų iždas pasiskolinti, nes anie, matai, skolinti ne taip dabar linkę, kaip pinigus jau atsiimti).

Tačiau poveikis gali būti ir toks, kad skylę uždengsime tik tamkart, ir klausimas apie devalvaciją vėl neišvengiamai iškils, nes fundamentalios sąlygos ekonomikoje nepasikeis. Ir šis klausimas kils labiau tol, kol kietakakčiai Frankfurte, kur yra ECB, pagaliau nesusivoks, kad laikas devalvuoti tą pervertintą eurą, nes Merkelių Angeliutė nebepajėgi “bundes-iždo“ lėšomis tempti didžiausios ES ekonomikos.

Šiaip jau, jei lakštus išleistų mūsų LB, o ne Vyriausybė, tai LB nereiktų jų konvertuoti – tai tiesiog padėtų sumažinti būtinas užsienio valiutos atsargas litui dengti, kurios iškeliautų padengti neigiamą užsienio prekybos balansą (tuo pačiu, jei jau gerai perskaitėt dr. A. Maldeikienės pastabas, švelninant spaudimą lito devalvavimui). Bet eurų gi nereikia ir Vyriausybei – vykdys gi ji už pasiskolintas lėšas išmokas irgi litais. Štai todėl ir sakau, kad prielaidos su devalvacija nesusiję.

* * *

O po to įsijungė [info]gerasirdis (kuris šiaip jau visai nėra geraširdis diskusijose, o ginčinasi dažnai dėl sportinio intereso):

Būtent- jau seniai sakiau, kad LR finansines problemas reiktų spręsti devalvuojant ne litą, o eurą :-).

Tik va, problema- o kaip tą euro devalvavimą įsivaizduot? Dabartinis euro kursas nulemtas euro pasiūlos ir paklausos tarptautinėse finansų rinkose, tai ar čia paklausą ar pasiūlą ECB turėtų keisti?

Be to, euras jau po truputį (po TRUPUTĮ, bet visgi) tampa pasauline valiuta- ar bandymas devalvuoti eurą neprilygs bandymui trumpinti metrą?

Įdomiausia (baisiausia?) čia yra tai, kad tavo mėgstami cituoti Bretton-Woods susitarimai (dabar jau žlugę) kažkada buvo sugalvoti kaip tik tam, kad valstybės nelenktyniautų devalvavimais, vis pakaitomis skatindamos eksportą. Todėl tokio žingsnio ne tik galimybės yra abejotinos, bet ir pasekmės labai jau neaiškios. Vikipedija:
The “beggar thy neighbor” policies of 1930s governments— using currency devaluations to increase the competitiveness of a country’s export products to reduce balance of payments deficits— worsened national deflationary spirals, which resulted in plummeting national incomes, shrinking demand, mass unemployment, and an overall decline in world trade. Trade in the 1930s became largely restricted to currency blocs (groups of nations that use an equivalent currency, such as the “Sterling Area” of the British Empire). These blocs retarded the international flow of capital and foreign investment opportunities. Although this strategy tended to increase government revenues in the short run, it dramatically worsened the situation in the medium and longer run.

Į ką beliko atsakyti:

1. Jei “devalvuosi“ eurą lito atžvilgiu, tai greičiau bus lito revalvavimas euro atžvilgiu – nes tik tam turime galios, o ne eurui. Problemų neišspręs, kai kurias paaštrins. Mano mintis buvo apie pervertintą eurą, prie kurio prisirišę, tačiau aš nesiūlau keisti lito santykio su euru. Turime surogatinį eurą – džiaukimės (valio!…).

2. Euro kursas nelabai nulemtas paklausos jam (vieną kartą išmeskite iš galvos tą liberalų fetišą – “nematomą ranką“) – tai išpūstas burbulas, kurį palaiko ECB (“nėra jums sorošų, kad tą burbulą išleistų“, o tikrasis tokiu vardu asmuo yra suinteresuotas pats šiuo burbulu). Vienintelis tikslas, kurio ECB naiviai siekia, tai bandymas konkuruoti tokiu būdu su pasaulio finansų “saugyklomis“ ir “siurbikais“ (Nr1. JAV, Nr.2 JK). Na, na – tik kad nepatruktų…

3. Čia pro kur, atsiprašant, euras tampa pasauline valiuta? Kaip doleriais pasaulio valiutos rezervai sudarė 65-69 proc., taip ir toliau yra. Tai, kad euras apjungė vokiečių, prancūzų, italų ir visokios smulkmės fantikus – ir tėra jo vienintelis privalumas (ir dar mūsų eurų padirbinėtojams va džiaugsmo buvo, kad užsakovai pietryčiau užsimanė šitos valiutos, kuria turėjo “prekes“ pirkti Irako ir Afganistano karams iš europinių tiekėjų). “Metro“ netrumpinsi – dabar jis pailgintas, nes “metru“ yra doleris. Basta.

4. Bretton-Woodso susitarimai ne tokią paskirtį turėjo. Ta citata visiškai ignoruoja finansų pasaulio realybę, ir kam reikalingos devalvacijos, ir kaip veikia globali prekybos rinka. Ar tu irgi manai, kad jei kinai viską gamina JAVams, tai kapiec jankiams? Kai šitą jų santykį suvoksi, lengviau bus suprasti ir tavo pateiktos citatos prasmę ir nepilnumą.

Į ką [info]gerasirdis:

Žodžiai “po truputi” buvo didžiosiomis raidėmis parašytas ne be reikalo :-). Į dinamiką pažiūrėt būtų įdomu, bet dabar nėr kada (AKA tingiu ieškot gūglėj). Bet visgi, eurai sudaro apie trečdalį pasaulyje esančių pinigų. Galima juos vadinti fantikais, popiergaliais ir kitais negražiais pavadinimais, bet už juos perkama nemaža dalis pasaulio prekių ir paslaugų. Tarptautinėje rinkoje EU parduoda daugiau nei bet kas kitas, netgi išskaičiavus iš balanso ne-eurinę Didžiąją Britaniją (Lietuvą, Daniją ir pan minusuoti tingiu, nemanau, kad kas nors nuo to pasikeistų).

Remiantis https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook/geos/ee.html tai EU eksportas 15-ka procentų viršija importą, taigi euras, būtų galima sakyt, nedavertintas (WTF? kažkokia pačiam netikėta išvada, po teisybei; tiesa, čia 2007-ųjų duomenys).

4 ir įdomiausia. Vikipedija, aišku, ne pats patikimiausias instrumentas šio pasaulio tiesoms pažinti, tas tiesa. Bet “visiškai ignoruoja finansų pasaulio realybę”? Iš ties, matyt esame skirtingome realybėse, iš čia ir kyla ginčai. Gal pasidalintumėte kokiu langeliu į Jūsų realybę internetinės nuorodos pavidalu?

Iš esmės, diskusiją buvo galima šioje vietoje nutraukti, tačiau:

Ne, euras sudaro ne trečdalį – tik iki 25 proc. didžiausiame pike. Jei sudėtum buvusius fantikus ir palygintum su euro santykine dalimi, nustebtum, kad… ši Europos dalis nepaaugo, o gal netgi atvirkščiai?

Kas pasaulyje perkama eurais? Visa esminė pasaulio prekyba pagrindinių strateginių žaliavų ir prekių vyksta doleriais. Europa turėjo netgi eurodolerį savo reikmėms (kaip mes dabartinį “eurolitą“). Niekas netrukdo, aišku, partneriams tarpusavyje nors ir tiugrikais atsiskaityti, bet, įtariu, jiedu vis tiek “ant pirštų“ primes, kiek tai yra iš tikro verta doleriais.

Eksporto perviršis ką įrodo ir parodo? Pvz., Kinija vs JAV? Ir aš kalbu apie ekonomiką, ne geopolitiką (nors būtent tai irgi įtakoja geopolitiką). Tarkime: ES eksportuoja į JAV, gaudama kaskart nuvertėjančius dolerius. Spėk iš dviejų kartų, kuris pralaimi, kai importuojančiojo valiuta yra pagrindinė (čia esminė sąlyga!) ir ji sminga?

Noras laikyti aukštesnį kursą labiausiai ir kenkia pačiai ES, bet ECB, kaip sakiau, jų tikslas yra konkurencija su finansų sistema, o ne prekybos saldo gerinimas (dar kartą skaityk aukščiau).

Paimkim tavo paprastą pavyzdį (nors galima taip su kiekvienu teiginiu pereiti): pagal CŽV duomenis, ES eksportas 15 proc. viršija importą. Tavo išvada – euras yra nepakankamai įvertintas. Kaip koreliuoja, nesupratau?

Ir kodėl neperskaitei to, ką rašiau aukščiau?

Paprastas ekonominis modelis sprendimui: šalis A (tarkime, JAV, valiuta – doleris) ir šalis B (ES, valiuta – euras). A prekiauja su B, saldo 15 proc. B naudai. Atsiskaitymas doleriais. Dolerio pigimas euro atžvilgiu tebūnie irgi 15 proc. per metus. Kainos stabilios (tikslinu: skaičiuojant doleriais, suma ta pati!), ESe produkto sukūrimo savikaina kyla vidutiniškai 5 proc. per metus (imu BVP augimo tempą), pelno marža pirmais metais 20 proc.. Paskaičiuok, per kiek laiko B šalis patirs krizę.

Modelis čia iš viso supaprastintas, ir be matematikos aišku, kas čia laimi – eksportuojanti ar importuojanti. Ir kuo valiutos pervertinimas ESui gresia.

* * *

Beje, anas modelis aukščiau paaiškina iš dalies taip pat ir ECB siekį pritraukti kapitalą, konkuruojant su JAV, stengiantis išlaikyti aukštesnį euro kursą (bulių rinka, investavimas į kylančią valiutą… žinia, kuo finale tai baigiasi?). Bet tai yra tas pats, kas pjauti šaką ant jos sėdint, tuo pat metu kaltinant perspėjančius apie pavojų, kad tie neužsiimtų šamanizmu ir nekarksėtų. Japonijos lyg nebuvo, ir kuo jai, eksportuojančiai šaliai, jau keliskart baigėsi tas jenos sustiprėjimas, defliacija ir pan.?

Šiaip jau, įdomus pastebėjimas, kad eksportuojančiomis šalimis po Antrojo pasaulinio karo ilgainiui tapo tos, kurios tą karą pralaimėjo. Ironiška – greta dviejų didelių post-kolonijų – Kinijos ir Indijos. Ir ne be JAV ar jos sąjungininkių (tikrų, ne satelitinių) pastangų. Kai Reichas buvo sutriuškintas ir sąjungininkai ėmėsi administruoti išsidalintą Vokietiją, JAV prezidentas Ruzveltas į gautą pastabą, kad vokiečiai tuoj iš bado savo sultyse sriubą virs, atšovė, kad tegul jie stimpa! O po to staiga – Maršalo planas… Čia kas – krikščioniška atjauta pramušė, ar kaip?…

Įdomu dar ir tai, kad beveik iki šešiasdešimtųjų galo JAV visą pasaulį iki 70 proc. aprūpindavo savo prekėmis (pasaulio ekonomikos lokomotyvu JAV ir dabar išlikusi), o po to kažkaip perleido tą gamybos “malonumą“ palaipsniui štai šioms išvardintoms. Tiesa, JAV ekonomika savistovė, t.y. pajėgi save pilnai aprūpinti ir išlaikyti ir dabar, įvairiais skaičiavimais, virš 86 proc. visų jai reikalingų suvartojimui išteklių ir prekių.

Jei esi samdomas darbuotojas, tai dienos gale gali padėti savo sukurtą produktą ir pasakyti: va, štai aš šitai sukūriau, aš už šitą gausiu tiek ir tiek pinigo, o mano darbdavys visą dieną prabimbinėjo, nieko neveikė, ir dar man pingus už tai sumokės! Vadinasi, jis durnius – o aš valdau?…

Kažkas šitoje sistemoje neveikia.

Vadinasi, mūsų supratimas apie pasaulio sąrangą, ar, konkrečiau, tarpusavio ekonominius ryšius, ne visai atitinka tai, kaip jie iš tikro funkcionuoja.

Nežinoti – ne nuodėmė. Likti nežinioje užsispyrusiam… na, gal ir patogiau, tiesą sakant, nesu tikras, kad nuolatinis klausimų sau kėlimas neveda į kokias nors neurozes per nepasitenkinimą gaunamais netenkinančiais atsakymais. Dvi piliules Morfėjus Neo tik filme siūlo, o čia negauni netgi tos, kuri padėtų užsimiršti.

Ar gali tokie neatitikimai ekonomikoje mikro lygmenyje kažkuo būti panašūs ir į makroekonomikoje vyraujačius santykius?..

Kažkaip komentaruose [info]vklase dėl “Iliustruoto mokslo“ daviau tokį palyginimą: didžiųjų geografinių atradimų pradžioje svarbiausiu sponsoriumi buvo katalikų Bažnyčia. Ir dar gerą šimtmetį po to į parapijiečių klausimus, tai Žemė apvali ar plokščia, bažnyčiose kulto tarnai atsakydavo: “- Kaip tau, sūnau mano Kristuje, ji tikrai plokščia!“ Ir tam taip vadinamam “30 mylių žmogui“ (nes jo pasaulio pažinimas nuo jo gyvenamos vietos siekdavo tokį spindulį) to pakakdavo. Ir visi laimingai gyveno.

Nes taip teigti Bažnyčią skatino ne kažkoks radikalumas, konservatyvumas ar sąmokslo teorijomis grįstas noras valdyti žmonelių protus – taip vertė elgtis… suvokta socialinė atsakomybė!

Taip, nesistebėkite – Bažnyčia iki pat prancūzų kruvinosios revoliucijos dalyvavo to meto visų lygių politikoje, ir būtent ji buvo atsakinga už visuomenės tolygesnę raidą be nuskurdinančių ir į badą varančių krizių ir kruvinų revoliucijų (ir ligi šiol tą atsakomybę jaučia, tik kad veiklos metodai yra kiti – žmonės, nepriklausomai nuo proto ir technologijų prieinamomu, savo esme likę tokie patys).

Ir tuo pat metu tie, kuriems šitų žinių reikėjo pagal profesiją, galėjo jas ramiai gauti – ne tik geografines ar navigacines. Prisiminkime, kad jėzuitų įsteigtame Vilniaus universitete Koperniko darbai buvo studijuojami be jokių slaptų grifų “tik su vyskupo palaiminimu, po penkių pasninko dienų, atlikus atgailą ir po trečios komunijos“. Man taip norisi tiesiog manyti, kad tuo LDK smegenų centru buvęs Vilnius gal šitą teisę (su atsakomybe) gavo ne veltui, nors mūsų “atradimai“ ir ėjo tik į rytus nuo Smolensko link Maskvos.

Bet tai jau kita tema, kaip ir tema apie tai, kokių tiesioginių užsienio investicijų mums iš tikro reikia, ir kaip trys ekonominiai veiksniai (žemė, darbas, kapitalas) padėtų jas pritraukti arba išnaudoti palankesne Lietuvos ūkiui linkme, idant netaptume galutinai tik ES pasienio ekonomine kloaka ar darbinių klonų kūrimo rezervatu. Nes, patikėkite, dėl to kaltinti Kirkilą ar Kubilių – neturi jokio skirtumo, nors jie ir būtų tos pačios monetos skirtingos pusės.

Tiesiog, moneta ne ta.

Reklama