Publikuota gyvžurnalyje 2009-06-10 kaip dalis didesnio teksto


“Prekybos centruose iš esmės yra tik maišai šiukšlėms ir šiukšlės maišams – toks čia pasirinkimas.“

Kad jau apie pasirinkimą ir rinkimus. Antai tūlas stebisi dėl to, kad žmonės nesinaudoja teise rinkti, nors žiniasklaida vis dar įsikandosi bubnija apie tokią, neva, pareigą.

Na, nesinaudoja – nesgi tai teisė, ne prievolė, ir ne kokia veikla, kuri neštų kokią nors finansinę ar moralinę naudą. Tiesa, yra tokių, kurie mielai balsuotų kad ir kas mėnesį, bet turime ne šveicariškąją referendumais sprendimus priimančią tiesioginę piliečių demokratiją, o atstovaujamąją, vadinamą, kaip valdymo forma – respublika.

Aš tai einu balsuoti vien tam, kad tai yra teisė, kuri man kainavo kiek daugiau nei tuziną bemiegių naktų, apsiglėbus “pyškalą“ kažkur Neries pakrantėje sostapilėje ant griozdiškai suverstų blokų. Ir kad paskui, be abejo, irgi turėčiau teisę paburbėti, kad ir vėl ne tą išrinko, už ką aš pats balsavau, ar kad kai kurių pasirinkimas yra mažiausiai keistas, nepaisant to, kad jie turi teises ne tik savo balsais pavesti nuspręsti šalies ateitį visokiems antanams (bet tai koks galimybių kraštas, kur ir antanas gali tapti deputatu!), bet ir teisę į ginklą, teisę vartoti alkoholį iki sąmonės netekimo, teisę beprotiškai ir neatsakingai vairuoti automobilį (įskaitant ir po to…), teisę gimdyti vaikus arba teisę negimdyti, bet juos lygiai taip pat neatsakingai daryti, nes, matai, panižo, kaip, anot poručiko Rževskio, kuris vaikų nekenčia, bet va patį procesą – dievina.

Galite rinktis netgi, ką mesti į tą dėžę. Urnos yra kelių rūšių: vienos skirtos biuleteniams, kitos – šiukšlėms. Reikia būti sąmoningiems piliečiams ir rūšiuoti, ką kur metate, net jei manote, kad rezultatas yra toks pats, ar netgi – antruoju atveju tampa bent jau švariau.

Gal kažkas netgi manosi turįs teisę atvažiuoti vidury nakties prie “svetimo“ daugiabučio šiukšlių konteinerio ir skubiai su draugeliu jį užgrūsti iš savo mikroautobuso visokiu nekondiciniu (ir reikalingu vežti į tokių atliekų surinkimo aikštelę) šlamštu, kaip antai visokios padangos, baldų nuolaužos, kompiuterių dėžės ir pan.? Bet jei daroma tai vogčiomis, tai gal tos “teisės“ kažkiek ir patiems abejotinos?

Ir paskui tikrai reikia kuo skubiau mauti iš ten, kol koks to namo gyventojas, netyčia pastebėjęs per langą tokią socialinę mini akciją lokaliame mastelyje “Darom 2009“ nesuskubo (ar tiksliau – nespėjo) nusileisti į apačią, kad duoti į snukį mandagiai pasiteirautų, ar jiems nereikėtų pasakyti adreso (gi kabo skelbimų lentoje laiptinėje prie įėjimo), kur tokias šiukšles derėtų nuvežti, nes jų, matomai, ketinimai apsikuopti yra kilnūs, tik gal ne mūsų bendrijos sąskaita užgrūdant visą konteinerį, ypač, kai pusę to šlamšto šiukšlininkai ir išvežti atsisako, palikdami voliotis čia pat?

Galūgale, tai yra civilinis ginčas, ir tokia padaryta žala išieškoma tik bylinėjantis, tai nei šlepetes persiauti batukais verta, kad išeiti į lauką beisbolo judesius pasipraktikuoti, nei 112 pagalbos centrą kankinti skambučiais verta kokiai nemigos kankinamai pensininkei.

Man, tiesą sakant, šita mokesčio skaičiavimo tvarka Vilniuje yra keista. Paprasčiau būtų visus mieste esančius namų savininkus ir bendrasavininkius pagal registrą, nepriklausomai nuo to, fiziniai jie ar juridiniai, gyvena jie ten, nuomoja ar iš viso sudarę tokią šiukšlių išvežimo sutartį – apmokestinti bendru visiems tarifu (kaip yra mokesčiuose už vandenį, tarkime), o rangos kontraktus rajonams išdalinus įmonėms aukciono tvarka bei susidariusią kainų maržą paskiriant infrastruktūros gerinimui.

Bet jei sudaryti tokias sutartis yra paliekama teisė, kaip ir jų nesudaryti, ir teisė išlieka versti šiukšles kur papuola, tai nenuostabu, kad šiukšlių tvarkymo kaštai perkeliami ant romiųjų ir tvarkingųjų.

Ir visuomet turi teisę mesti tą kvailą miestą ir jo laimės ieškoti prigužėjusius gyventojus, gal net istoriškai neturinčius bendrabūvio patirties tokiose erdvėse ir sociumuose, ir išvažiuoti nuo apipaišytų namų sienų, prišnerkštų liftų kabinų, tvarkingai (sic!) už durų iškeliamų šiukšlių maišelių į laiptines, sandėliuojamų balkonuose rakandų ir dviračių, prigrūstų kiemų automobiliais, nesgi visi nori važiuoti į darbą tik savo bričele kaip jurgis turgaus dieną, o ne pėstute, miesto transportu ar dviratuku, nuo visų spūsčių su per galvas lipančių pasturgaliu mąstančiųjų, kokia kalba beversti, gyventi į kaimą, kur galima susitvarkyti nuostabiai gyvenimą bei sūnų-dukrų gimdyti respublikai tris eiles aplink vandens boilerį. Blogiausiu atveju, tai nors ir į šešiaarį sklypelį – kad tik į atskirą būstelį. Tik kuo toliau nuo tų, kurie blogesni ir už upelyje gyvenačius.

Ar maža kas kokių teisių turi, bet, ačiūdie, jomis nesinaudoja?

Aš va gal turiu teisę į prezidentus save iškelti – ir (čia choru dabar!) ačiūdie, kad nesinaudoju (choras lengviau atsidūsta).

Nes, prisipažinsiu, matomai kažkaip muzikinės klausos neturiu, ar ne to diapazono garso dažnius priimu, kad praklausėm Žiurkiagaudžio fleitos. Nepapuolėm į tą džiugų 68 proc. balsavusiųjų už Brukalą chorą. Net jei nemaža dalis jų sako, kad nebuvo už ką geriau, taip ir nepasakydami net sau, o kuo čia geriau, nei bet kuris kitas iš to septintuko? Tai nepanašu į alternatyvos turėjimą. Greičiau priešingai.

O entuziazmas už ją, nes kažkam, suprask, bus nuo to dabar tik blogiau, tai toks ne mažiau apgailėtinas, kaip ir balsavimai “ant durniaus“ ar “už durnių“. Tiesa, pastaruoju atveju nebūtinai “durnius“ iš tikro yra durnius už jį balsą atiduodančiojo požiūriu.

Euforija praeis – nes visada toji, kiaulė, praeina.

Tik vieniems greičiau, kitiems prireiks laiko. Per didelius lūkesčius ir viltis sudėję nusivils proporcingai tų jų lūkesčių dydžiui. Ar tikrai čia yra naivuolių, kurie mano, kad su sistema (?) kovos žmogus, kuris yra tos sistemos produktas (nors, pripažinkime, net ir labai kokybiškas produktas – aukščiausios prabos funkcionierius)?

Ko, jūsų manymu, taip atkutę po rinkimų blizga Kubiliaus akutės? Ko, žvelgiant iš šalies, tarsi jo oponentams ir nerūpi nei rezultatas, nei, juolab, galimas rezultatas iki tol, kai brukalas ėjo per visus įmanomus (nes daug jų apribota jau iš anksto įstatymais buvo grynai praktiniais ir ekonominiais sumetimais) kanalus?

Jei brukalas nebūtų efektyvus, tai jo į savo el.paštą ir negautumėte.

Bet aš ne apie politiką norėčiau, nes tikrai neišeina kalbėti apie tai, ko Lietuvoje sunkiai rastum, ir net ne apie nuvalkiotą Leo LT, kurio visi svarbūs veikėjai jau perbėgo į šiojo kontroliuojamų įmonių (Lietuvos energija ir t.p.) valdybas, tarybas ir visokius departamentus, negailestingai išstumdami senuosius kadrus, jei etato laisvo neatsirado.

O ir ko nebėgti – gi Išrinktoji laiko davė. Lyg nebūtų daugiau ką veikti (“skiniukas bum-bum, einu ieškoti, kas nepasislėpė, aš nekalta“). Ne pirmąkart su ta kompanija ji reikalus tvarko. Galima pateikti visuomenei apie kažkokią PVM lengvatą, (iš)naudojant neįgaliųjų darbą, kuri įteisinta įstatymais ir kurios paskirtis kaip tik tokia buvo. Nes, matai, jai, kaip finansų ministrei, mokesčių mokėtojų (kuriais ir tie patys neįgalieji yra, ir juos įdarbinę buržuinai) pinigų gaila.

Na ir kas, kad po kiek laiko ir sugrąžinta vis tiek buvo viskas iki paskutinio cento, kiek priklauso, nepaisant rypavimų viešumoje, o įstatymo nuostata išvis panaikinta, bei neįgalieji neteko darbo ir tapo pašalpų gavėjais.

Who cares, just business.

Reklama