Publikuota gyvžurnalyje 2009-06-10 kaip dalis didesnio teksto

Kaip bežiūrėti, o kapitalizmas yra gerai.

Tiesa, tinkamas balansas tarp trijų visuomenės grupių, yra dar geriau, nes nuo jų proporcijų priklauso, ar daug žmonių pasakytų, kad šioje šalyje yra gerovės valstybė, ar joje gera gyventi, ar joje malonu gyventi, ar joje apsimoka gyventi.

Ir tų grupių nuolatinis paklodės tampymas (dar vadinamas kaip ekonominių tikslų siekimas ir išteklių perskirstymas) ir yra iš esmės tikroji politika, o ne tai, kas ja vadinama ar kas vyksta paviršiuje, keičiantis kartoninėms figūrėlės ant visuomenės dėmesį prikaustančios rampos tiesioginių ar įrašytų laidų metu per durnadėžes.

  • Pirma grupė yra “visokia smulkmė“, kartais mūsų šalyje nepelnytai vadinama ir “runkeliais“, o kitais atvejais pagarbiau – “viduriniąja klase“, nors Marksas turėjo tam paprastą ir lakonišką sąvoką, deja, bolševikų iškreiptą ir nuvalkiotą – proletarai.

Tai visi “normalūs“ paprasti, bet ne prasti, nes jų tarpe nemažai turi talentus bei gabumus, žmonės, kurie dirba samdomą darbą, yra laisvai samdomi arba save samdo patys. Tai ir yra toji darbšti save išlaikanti, mokesčius mokanti, bendruomene vienokia ar kitokia forma besidžiaugianti ir joje dalyvaujanti, gyvenanti savo gyvenimus, dirbanti ir kurianti visuomenė.

Jei skaitote šį tekstą (“priviet saugumui!“), labai tikėtina, kad būtent esate šios visuomenės neatsiejama dalis (nes žemiau išvardintoms grupėms šis tinklaraštis, švelniai tariant, yra neįdomus). Ši žmonių grupė disponuoja tik savimi (pamenate tą – “proletariatas neturi ką prarasti, tik savo grandines“?). Net jei jie sukuria kokį produktą, jie jį dažniausiai išmaino (nes iš to duoną valgo, ir dar gerai, kai sviestui lieka).

Arba jis yra paprasčiausiai nusavinamas. Arba nusavinama jo didesnė ar mažesnė dalis – ir nebūtinai vien per mokesčius.

  • Antroji grupė yra “valstybė“. Bet ne ta prasme, kuria įpratę naudoti. Tai – valdžiažmogiai (koks talpus lietuviškas žodis!). Tie, kurie iš tikro ir valdo bei disponuoja valstybei priklausančiais arba tik valstybės galiai ar kompetencijai priskiriamais ištekliais. Ne, tai ne kiekvienas valstybės tarnautojas – šie yra tokie patys proletarai, tik samdyti “valstybininkų“.

Kuo didesnę dalį BVP valdžiažmogiai perskirsto, kuo didesne dalimi jie disponuoja – tuo daugiau galios turi, tuo daugiau turi ir ekonominės naudos sau. Jiems pinigai, kaip mainų matas, toks aktualus proletarams, ypač kai jų trūksta ar tenka skolintis, tiesą sakant, net ir nelabai reikalingi. Mainai gėrybėmis paprasčiausiai vyksta kitokiais matais.

Na, pabandykite per spūstis nukakti iš vieno taško į kitą, pasisamdydami kortežą, limuziną, apsaugą ir visokius kitus to atributus – ir, kas svarbiausia, nemokamai! Net ir nusipirkti to nepajėgsite, jei ir turėsite itin daug pinigų (nebent, kokį šarvuotą “mersą“ ar privatų kūnsargį, kurio kiekvienas veikimas yra reglamentuotas ir labai, lyginant su valstybinio, apribotas – tad lėkti prieš eismą ir per raudoną šviesoforo signalą vis tiek negalėsite).

Kyšius ar atkišas grynais ima tik šio sociumo “atmatos“, kurie dar neišsivalė tarakonų iš savo galvų, ateidami į šią grupę iš kitų.

Na, tikrai – kam tas “purvas“ (angl. dirty money), kai ir taip turi daugiau nei tas, kuris turi, rodos, tiek pinigų, kad nupirktų viską, o to neišgali padaryti? Kur juos išeisi, jei ir turėsi, ir ką už juos pirksi?

Ką, bilietus į lėktuvą ar net patį lėktuvą, kad nukakti į kokią svečią šalį? O gal kokį užmiesčio namuką ar pirtelę draustinyje? Tą ir dar daugiau ir taip gi gauni – tik naudokis! NE-MO-KA-MAI. Gulėti ant pinigų netgi ne taip patogu, kaip ant gero čiužinio. Jei to nesuvoki – lauk iš profesijos, perfrazuojant barzdotąjį redaktorių.

Ir visi šie mums matomi atributai tėra tik pats paviršius – gyvenimo dulkės. Dekoracijas galima keisti – nors kas ketverius, nors kas penkerius metus. Nes dekoracijos – tai viso labo šio sociumo tokie patys “proletarai“. Gyvasis inventorius. Livestock. Tikros galios ir valdžia slypi daug giliau, ir valdomi ištekliai yra didesni, nei ir pačiam gobšiausiam žmogui jų reikėtų iš tikro vartoti – nesusivartoja niekaip.

Tiesa, skiriasi valstybių dydžiai ir šios galios mastai, bet juk pagal Jurgį – ir kepurė. Ir šiems žmonės iš tikro reikėjo todėl ir Europos Sąjungos, tik va teko pirmos grupės “balastą“ dar pakeliui einant kartu prigriebti. Nes taip jiems Europoje liepė. O šie, nedėkingieji runkeliai, matai – net į ES rinkimus nušliaužti dabar tingi!!!

  • Trečioji grupė yra Markso vadinami “kapitalistai“, mūsuose dar – “oligarchai“, o iš esmės tai – tikrieji verslininkai ta prasme, kad jie ir yra stambaus kapitalo valdytojai, nes visi smulkūs ir net vidutiniai priklauso pirmai grupei.

Nors pastarieji apie save gali būti ir geresnės nuomonės, bet antroji grupė juos ramiai “išbuožinti“ gali net nemirktelėjusi, o trečioji – nupirkti su visais rakandais, jei pamenat animacinį filmuką “Skraidantis laivas“:

Caras (valstybininkas): – Na, Polkanai, ar pastatysi skraidantį laivą?

Polkanas (oligarchas): – Nupirksiu…

(o kurios grupės atstovas pastatė – priminti reikia?)

O va išbuožinti šios trečiosios grupės neišeis. Šie – savotiški plėšrūnai, ir jie patys “išbuožins“ bet kurį silpnesnį antros grupės padarėlį ar kiek “pasiligojusį“, t.y. netekusį politinio svorio, per daug linkusį į pinigus ir pan. O pirmą grupę jie tiesiog samdo.

Tiesą sakant, nepatiks, ką dabar pasakysiu, bet kapitalizmas suteikė netgi tokį pranašumą, kad dabar šitais visais žmonėmis jau ir rūpintis nebereikia: jie patys save išmaitina, patys siūlosi, rašo CėVė ir reziumė, jie sukuria pridėtinę vertę, jie rodo iniciatyvą, jie dirba komandomis, jie didina efektyvumą ir produktyvumą (ir t.t. pagal visas motyvacines organizacijų teorijas bei klišes), jie skolinasi ir prasiskolina, ir jie išmetami į gatvę, kai jų nebereikia (nors anksčiau turėdavai vergus ar baudžiauninkus išlaikyti gi iki gyvos galvos), o pašalpas jie ne tik patys uždirba, kurios yra savalaikiškai nusavinamos, bet ir antros grupės čia rūpestis paskui dalį išteklių skirti šiųjų išlaikymui beigi karšinimui (JAV automobilių pramonė manėsi tą galinti padaryti – va ir turi dabar tai, ką turi, “ačiū“ ir profsąjungoms, aišku).

* * *

Va iš esmės ir visa politika, vadinama liberaliąja, konservatyviąja ar socialdemokratine ideologija ar minčių kova ir vyksta tik… šioms grupėms sąveikaujant, besidalinant tuos išteklius ir siekiant galutinai nukonkuruoti kitas dvi bei monopolizuoti (prichvatizuoti ir pan.) visą rinką ir viską, kas blogai guli ar yra gerai padėta.

Jei reiks trečios grupės žmonėms nusirėžti gabalą išteklių nuo antros – girdėsime liberalizmo giesmes apie laisvąją rinką, “nematomą ranką“ ir privatizavimus. Tiesa, atrodys, kad čia rūpestis smulkiuoju veikliu žmogumi iš pirmos grupės. Neapsigaukite. Karvė irgi mase ir “arklio galiomis“ valstietį lenkia.

Jei norės valdžiažmogiai įgyti dar daugiau galių ir išteklių, jūs labai greitai išgirsite viešoje erdvėje… ne, ne konservatoriškas idėjas – socialdemokratines. Ir apie “plaukuotą ranką“ ir rūpestį “paprastu žmogumi“.

Nes teisingai atimti ir tvarkingai padalinti gali tik jie – iš antros grupės. O jūs manote, kodėl socialdemokratų (taip dabar jie save vadina) partija yra įtakingiausia ir stipriausia Lietuvoje? Paveldėtas disponavimas ištekliais, tvarkingas ir gerai apgalvotas “dekoracijų“ keitimas, didžiausia sąmoningai ar nesąmoningai manipuliuojamų rinkėjų bazė, užsitikrinti sociumo egzistavimo sąlygas.

Įdomiausia, kai viešoje erdvėje pasirodo konservatoriškos idėjos dėl mažesnio valstybės vaidmens, tarkime. Kažkokie prietarai teigia, kad konservatoriai tradiciškai atstovauja “stambųjį kapitalą“ – pramonininkus…

Šiuos atstovauja tik tiek, kiek tai kenkia valstybininkams.

Iš tikro, konservatoriškos idėjos paradoksaliai sulaukia būtent veiklių proletarų balsų ir palaikymo, kurie taip tikisi sumažinti nuo jų nusavinamos dalies dydį, bet patys yra veiklūs, savarankiški ir sąmoningi, globėjiško mamos-valstybės rūpesčio, per daug jiems kainuojančio, nepageidaujantys.

Bet šie žmonės taip pat žino, kad kai kuriuos jų poreikius, tarkime, valstybės gynimo, saugumo, socialinės apsaugos, medicinos, pensijų ir pan., kuriuos liberalai siūlo privatizuoti ir teikti už atskirą mokestį, gali užtikrinti tik jų suvokiama valstybė (ar tai, ką jie tuo vadina) – t.y. tik jų bendruomenės aukščiausia organizuota forma. Būkime atviri, tai ir yra esminės priežastys, už ką aš atiduodu savo balsą per rinkimus (nebojant prietarų ir priekaištų, kad esu anarchistas, mizantropas, cinikas ar kokio muzikologijos profesoriaus ir garbės savanorio Nr.1 gerbėjas).

Tai ne liberalai, kaip ideologija, Lietuvoje niekad neįsigalės. Ir ne todėl, kad jų, kaip politikos “viarslinykų“ (atkišukių, abonentų ir pan.) partijų-partijėlių bus ne viena ir ne dvi, nes kiekvienas yra liberalus ten būti liberalesnis už kitą netikrą liberalą. Tai – konservatoriai (plačiąja prasme) nepradės čia vyrauti. Nes per daug jau toji “ideologija“ yra efemerinė:

  • – “nebalsuosiu, nes jie už stambų kapitalą!“ (kaip to Kubilius iš tikro norėtų – tai išspręstų partijos finansavimo problemas visiems laikams!)
  • – “nebalsuosiu, nes jie yra prieš valstybės [pozityvų] vaidmenį ekonomikoje ir socialinėje sferoje!“ (argi?…)
  • – “nebalsuosiu, nes jiems nerūpi paprastas žmogus, o tik tas, kuris prie babkių!“ (iš dalies, jei įvesime variaciją “krikščionys demokratai“, bus taip).

– ir t.p.

Man tik keista, kad Lietuvoje dar jie kažkiek kas kažkiek tų pakankamai balsų surenka. Gal, sakau, žmonės intuityviai kartais jaučia, kad ne viskas taip, ką sako prilipinta etiketė, ir kartais “suklysta“ mesdami biuletenius į urnas?…

O va ar dekoracija tikrai atstovauja tai, ką sako, ir ar pačiai “dekoracijai“ rinkimai – tai tik durys į masinantį kitokio pobūdžio sociumą, jau kitas klausimas.

Ir dar pridursiu: neieškokite sąmokslo teorijų ten, kur jų nėra. Nėra čia jokios slaptos žydų, masonų ar kokių kitokių konspiratorių, nepriklausomai nuo rankų ar ausų plaukuotumo, organizacijos, kuri valdo vieną ar kitą sociumą, ar per tą sociumą valdo kitus.

Žmogus gali įsitvirtinti viename ar kitame – gali iš jo ir iškristi.

Vieni jų bus geriau matomi ir tuo lyg ir įtakingesni (dar vadinami elitu: politiniu, verslo, kultūros ir pan.), kiti – vengs viešumos, liks šešėlyje. Ir netgi neis į rinkimus, nes galių svertai nors ir pradedami formuoti prie balsadėžės, tačiau dar svarbu ir ne tik, kas ir kaip balsuoja, bet ir kas ir kaip balsus skaičiuoja (ne, čia ne apie rinkimų pažeidimus ar machinacijas biuleteniais), ir kaip svertai yra kompensuojami, idant pasakyta, kad mažas akmuo, reikalui esant, didelį vežimą verčia.

Dalis sociumo žmonių bursis į lobistines organizacijas: pirmieji – bendruomenės ir visuomeninius judėjimus, antrieji – partijas, tretieji – kokias nors šakines ar verslo konfederacijas ir pan. Kam ir kodėl?

Nes kad ir kiek gyventume pertekliaus pasaulyje, ištekliai visumoje yra riboti, o jų valdymas yra pagrįstas ne tik individo ekonomine nauda, bet ir sociumo išgyvenimo būtinybe. Ir visos revoliucijos bei suirutės kyla iš radikaliai destabilizuoto balanso ir status quo tarp šių grupių pažeidimo dėka per daug įsisiūbavusio tarpusavio “karo“. Netgi (ar – ypač) – proletariato revoliucijos, kurios tiesiog ne įtvirtina vieną grupę, bet tos grupės dalį visuomenės padaro naujai perkurtos antros arba trečios grupės pilnateisiais (skaityk – disponuojančiais galiomis ir ištekliais) nariais.

Kaip sakoma kitame animaciniame filmuke pagal vietnamiečių liaudies pasakas:

– Drakonas mirė!

– Šlovė [naujajam] drakonui!

Todėl tikrai – kaip galima kalbėti apie politiką ir apie tai, ko čia nėra?

Nothing personal. No politics. Just [socio]economics. Now you may unfriend me.

Reklama