Kartais ir mūsų subulvarėjusioje purvasklaidoje galima rasti perliukų, kuriuos, atrodytų, keistu būdu kas pabarsto kiaulėms. Kiaulės juos įtrypia į purvą – joms jų ir nereikia, jei išties. O leidėjai… na, jie irgi turi ekomominį išskaičiavimą, nes vis jų periodikai vienu ar dviem pirkėjais bei skaitytojais padidėja. Ir taip – vėl iki kito karto.

Šįkart – du straipsniai, kurie, mano galva, yra ne tik įdomūs, bet ir naudingi ne vien pažintine prasme.

Pirmasis, kurį siūlau gerai įsiskaityti, yra Stasio Jakeliūno “Laisvosios rinkos institutas ir krizė – kodėl protingi liberalai sako tik pusę tiesos“.

Skaitant derėtų nelabai kreipti dėmesio į LLRI kritiką (ji yra, bet šiuo atveju – ne esminė) ar netgi Reinoldijų Šarkiną ir šiojo minimą kontorą – Lietuvos banką, kurie savo neveikimui ir nekompetencijai pridengti turi begales paaiškinimų, nors klausimas, kas kaltas ir kam duoti į snukį, taip ir lieka jų neatsakytas.

Stasys Jakeliūnas čia iškelia kitą problemą ir, bent jau man, akivaizdų faktą: Lietuvos finansai makroekonominiu lygiu valdomi (ar teisingiau būtų – nevaldomi?) visiškai nemokšiškai ir beviltiškai apgailėtinai… O dar baisiau, kad šitai maskuojama dideliu demagogijos vualiu.

Antrasis straipsnis, už kurio nuorodą esu dėkingas Lokiui, yra Tomo Vaisetos interviu: “Politologas R. Bulota: Lietuvybę ir tradicijas saugantiems patriotams orientyru tampa Rusija“.

Tai, ką ilgą laiką jaučiau ir maniau, tik niekaip negalėjau deramai užčiuopti ir įvardinti, čia Rytis Bulota kuo puikiausiai įvardina ir pailiustruoja puikiais pavyzdžiais. Norėčiau tikėti, kad ne vienam turėtų atsimerkti akys, tik, deja, nesu tuo labai jau užtikrintas, kad taip ir nutiks. Labiau tikėtina, kad Rytis Bulota bus užmėtytas tariamais (tikiuosi, tik tariamais) “akmenimis“ už savo “erezijas“, nors pelenais barstytis galvas ir patylėti derėtų mėtytojams.

Kokią išvadą perša šiedu straipsniai?

Kad šioje šalyje yra labai ir labai liūdna padėtis, mieli ponai, ir tas tolimesnis murkdymasis pelkėje yra ne tik neišvengiamas, bet ir be prošvaisčių. Kodėl taip sakau?

Pirmuoju atveju, ekonomikai ir materialiniems dalykams tvarkyti, anksčiau buvo toks liaudiškas priežodis, kad reikia šlubo vokiečio su lazda. Bent teorinė galimybė egzistavo, kad kažkokį “vokietį“ galima bent jau prisiprašyti nors ir TVF paskirtų prievaizdų pavidale. Jei – ir va čia svarbu tas “jei“…

Jei būtų mūsų Vyriausybė vien iš šykštumo pasiskolinusi triskart pigiau iš TVF, nei kad komercinėje rinkoje iš bankų, prieš tai jiems visais kanalais pritriūbijusi, kokia tragiška krizės apimamos Lietuvos padėtis (ranką prie širdies pridėję: jūs skolintumėte pinigus prasiskolinusiam kaimynui, kuris aiškina, kad yra visiškas nevykėlis savo finansų tvarkyme, jo padėtis artima bankrotui; o jei skolintumėte, tai už kiek?…).

Taip, dabar išsaugojom išdidumą: mums niekas nenurodinėja kaip tvarkytis! Tik kad dar nors tvarkytis mokėtume, tai gal ir ne taip liūdna būtų…

O va antruoju atveju – kur paimti tą Mozę, kuris išvestų tautą iš šios Marijos žemės paklaidžioti po pasaulį, pravalant makaules nuo visų tų tarakonų, kurie jose veisiasi ir… dauginasi iki šiol, perduodami, tik baisesni – mutavę, jau ir jaunąjai kartai? Mūsų tauta povaliukais ir taip pati išsivaikščioja – prie ekonominių supurtymų tą darydami sparčiau, bet nenuilsdami ir geresniais laikais.

Bet išsivaikščioja be tikslo sugrįžti, be tautinėje sąmonėje įtvirtintos mitologinės idėjos, kaip veiklos programos, apie kokią nors “pažadėtąją žemę“. Juokaujama, kad jei amerikietis po mirties nori patekti į rojų, tai lietuvis – į Ameriką (kurią dabar galite pakeisti airijomis, londonais, Skandinavija, Vokietija ir pan.). Ir antras suvenyriniu tapsiantis Lietuvos piliečio pasas čia menkai tepagelbės.

Ir ne vien su mozėmis, bet ir su tuo importiniu “šlubu vokiečiu“ mums istorijoje ne itin sekėsi: Brunonas su savo anturažu buvo broliukų prūsiukų mūsų pasienyje pritvotas taip ir nepasiekęs mūsų žemių; vokiečių kryžiokus puikiausiai atmušinėjom ir atsilaikėm; Švedmetis Tvano metu apėmė ne visą Lietuvą, o ir pačių žuvėdų dėka buvo tik laikinas ir žiauriai plėšikiškas, ne kūrybiškas; Pirmasis pasaulinis karas vokietį čia atvedė, bet… išsivadavom ir iš jo, o prisiminimus apie “gerus vokiečius“ ir 20000 saksų divizijos karių, ženkliai prisidėjusius prie Lietuvos Nepriklausomybės kovų (kai pačių lietuvių dalyvavo apie 23000), nustelbė Avalovas-Bermontas, palaikomas “blogų vokiečių“ iš Geležinės divizijos; Antrasis pasaulinis karas gi buvo ne šiaip griaunantis, bet ir mūsų piliečius naikinantis.

Kažkaip vis nesiseka mums su tomis okupacijomis, jei čia galima panaudoti žodį “sėkmė“, o ir slaviškos kilmės kaimynai, kalbantys translitu, greitai pasijaučia vyresniais broliais, turinčiais ne tik teisę, bet ir pareigą pasirūpinti mumis – gaila, kad tik pagal savo supračių, ir nebūtinai labai jau vakarietišką, nes sarmata lietuviui reiškia visai ne tą patį, ką lenkui Sarmatijos, kuri, pripažinkime, gi ir nėra vakarietiška, idėjos…

Ir tuomet kažkaip keista, kad toje šiuolaikinėje istorijoje turėjome tokių vilties prošvaisčių: Vasario 16-toji 1918-ais, Klaipėdos krašto pasiėmimas 1923-čiais, “Lituanica“ ir “Lituanica II” skrydžiai, Vydūnas (ironiška, niekada neturėjęs lietuviškojo paso iki pat savo mirties, o naudojęsis… anuoju “šlubo vokiečio“), abu Sąjūdžiai, Kovo 11-oji 1990-tais ir pan. – tikrai galima būtų pavardinti. Ypač – kaip akibrokštą dabartiniams didžiavyriams, vaizduojantiems, bet tik vaizuojantiems, mozes išgelbėtojus.

Tad kas bus toliau?

Aš nežinau. Sako, kad problemos įvardinimas – jau kaip ir planas ją išspręsti. Bėda tik, kad… minėtoms kiaulėms šitų perlų nereikia, o kai kurios jų, kurios turi gyvulių ūkyje vykdomąją valdžią, apsistato peniūkšliais, negrasinančiais užgožti savimylas ir pranokti jų protelio likučius (vos neparašiau “kakučius“, kas gal ir būtų teisingiau).

O šalies vektorius krypsta priešinga kryptimi, o toji ekselencija, kuri turėtų parodyti jo kryptį… ach, tiesa, ji ir parodė – sprendžiant iš jos veiklos vidaus ir užsienio politikoje. Tai va ta kryptimi ir einame. Kaip ir prognozavau dar prieš rinkimus. Negali pykti.

O kas nespėja į koją – pasitraukia į Vakarus. Ar pirmas kartas?…