Žinau, kad manęs nekaltinsite tuo, kad rašau itin retai – labai nedaug skaitančių, o dar mažiau nusprendusių komentuoti, diskutuoti ar pabandyti praplėsti mano požiūrio ir pažinimo ribas.

Nieko tokio. Ir tas manęs nestebina, ir ne todėl, kad šio tinklaraščio aš niekaip “neišsukinėju“ ir “nepopuliarinu“ (lyg neturėčiau ką dar veikti).

Tiesiog, kai Lietuvoje viešumoje trūksta netgi elementarios diskusijos ekonomikos klausimais, tai lįsti su kažkokiu savo pankišku, ir kartais (ar vis tik – dažniausiai?) neteisingu požiūriu į ją – visiškai yra beprasmis (nesakau, kad kvailas, nors galima ir pakvailinti autorių) užsiėmimas.

Bet kad taip jau kartais nutinka, kad kitąkart prireikia kokiai diskusijai kiek gražesnio argumento, ar tai būtų bemaž jau išgelbėta Lietuvos ekonomika (“valio!“), ar gelbėjimo stokojanti Graikija (“va jie kokie, kai mes – ohoho!“), tai prisimenu vieną seną diskusiją, įvykusią “Verslo klasės“ redaktoriaus tinklaraštyje.

Pavyzdį palyginimui sugalvojau, tiesą sakant, ne aš – mano galva pliušinė ir pjuvenomis kimšta, kaip sakydavo toks Mažo Protelio Meškiukas. Berods, aš šį pavyzdį kažkur nusižiūrėjau – gal istorinėje laidoje apie Senovės Romos laikus per History Channel, ir kalba joje buvo ne visai apie ekonomiką ar netgi visai ne apie ekonomiką. Tačiau palyginimas man patiko, nors autoriaus, deja, neįvardinsiu.

Tiek patiko, kad dalinuosi ir čia. Juk skaityti sakmes (dzūk. pritčia – tai prozinis trumpasis literatūrinis žanras, pamokantis alegorinis pasakojimas) daug smagiau, nei ekonomikos vadovėlius, nors gal ir ne tiek smagu, kiek kokius delfistinius komentarus.

* * *

Įsivaizduokime į provinciją nusiunčiamą Romos legionierių.

Kas dažniausiai būna, kai jam išmoka algą? Beje, pati Roma jo dėka (jis apibendrintai – tai valstybės išmokos ir tarnyba) dar susirenka ir mokesčius iš provincijos duonkepio (kasdienės būtinosios prekės), mėsininko (pagerinti vartojimo prekių pakaitalai, prabangos prekės), vynininko (pramogos), kurtizanės (kultūra…), juvelyro (technologijos – juk turi jis kažkur užsakyti papuošalus, kad kurtizanei dovanoti?).

Ir kas nutinka, kai jam alga staiga užtrunka?

Pataupyti jis gali – legionas turi savo provizijos sandėlius. Bet kas atsitinka šioms pramonės (ūkio) šakoms provincijoje, kuomet jis savo algos daugiau nebeištaško?

Užbėgu už akių: Romą pakeiskime į ES, tarkime, o Romos provinciją – į Lietuvą. Legionierius gi – tebūnie valstybės “išlaikytinis“: visi tie valdininkai, tarnautojai, mokytojai, gydytojai, pareigūnai, socialiai remtini asmenys, įskaitant gaunančius pensijas, nedarbingumo draudimo (!) pašalpas, motinystės ar tėvystės pajamų kompensavimo išmokas ir pan. Plačiai žiūrint, tai ir visa susijusi infrastruktūra, įskaitant statybas, kelių tiesimą, valstybės užsakymus ir biudžetinius pirkimus ir pan.

Roman_legion_i_vexium

SPQR  legiono vėliavoje: valdžia ir tauta, laisvai verčiant, vieningi.

Privatus verslas ne vien gyvena pats iš savęs – tiesiogiai arba netiesiogiai (gali jo klientai ar klientų klientai vien todėl pirkti paslaugas ar prekes, nes gavo pajamų iš valstybės užsakymo) jis gauna pajamas bei sumoka (kiek ir kokiais santykiais – čia kita diskusija) mokesčius valstybei.

Ir nereikia čia apie visokius “otkatus“ – šiuos galima irgi protingumo ribose įskaičiuoti į projektų sąmatą, ką daro, tarkime, pietų korėjiečiai, ir ką dabar jau aršiai persekioja amerikiečiai. Pastarieji tiesiog labiau subrendo, kad suvoktų, jog “protingumo kriterijus“ korupcijoje yra linkęs peržengti sveiko proto ribas, vedinas godulio, ir nėra tokio dalyko kaip “kontroliuojama korupcija“, kaip ir “pusiau nėščias“.

Valstybės iždas, beje, irgi ne viską ištratina vien “pašalpoms“ ir visokiems “išlaikytiniams, nekuriantiems pridėtinės vertės ir sėdintiems ant dirbančiųjų sprando“ (labai populiarus mitas ir visai realus kaltinimas Lietuvoje – klasikinis “skaldyk ir valdyk“ principas, instaliuotas visuomenės sąmonėje; turėkite omeny, kad aš nedirbu nei biudžetinėje įstaigoje, nei valstybės tarnyboje).

Senovės Romoje ekonomiką, panašu, geriau išmanė.

Kodėl taip – derėtų paskaityti “Verslo klasėje“ jos redaktoriaus Aurelijaus Katkevičiaus straipsnį apie “socialinius liftus“. Ne, nieko baisaus jis, regis, ir nerašo ten – atvirkščiai, rašo įdomiai ir labai glaustai daugiau apie socialinį kontekstą. Bet šiame, ekonomikos, kontekste darosi iš tikro kraupu.

Aišku, mano alegorijoje visi tie amatininkai ar paslaugų tiekėjai (kitaip – verslas šių dienų sąvokomis) gyvena ne vien tik iš legionieriaus (valstybės užsakymų), bet prekiauja ir tarpusavyje: minėtoji kurtizanė turi ir pavalgyti, ir išgerti atsipalaidavimui, ir mėsos jai kartais norisi, ir juvelyras gal kitąkart suteiks lombardo paslaugas, taip alegorijoje tapdamas bankininku ar, neduoktudiev, greitųjų vartojimo kreditų teikėju, ir mėsininkui gal norisi ne vien į jaučio ar kiaulės kumpius žiūrėti, o duonkepiui kyla noras pasvajoti ir apie kitokias “bandeles“, kaip ir pasistiprinti mėsyte po to, ir t.t.

Provincijos verslas prekiauja ir su barbarais (mūsų dienų sąvokomis – eksportas, kaip ir, matyt, importas), kai ir patys barbarai prekiauja todėl, kad legiono garnizonas provincijos pasienyje atmuša norą tiesiog ateiti ir pasiimti visą sukuriamą BVP be komercinių santykių (būtų dar įdomi tema apie nacionalinį saugumą ir krašto apsaugą, ir “kam mums ta kariuomenė reikalinga, prieš ką čia mes kariausim“).

Tiesiog atkreipiu dėmesį, kad yra ir kita medalio pusė tame “taupyme“. Nebūtinai perdėm keinsistinė, bet šiojo nuopelnas ekonomikos moksle gal ir yra labiausiai tame, kad parodė, kaip viskas yra tampriai čia susiję, ir kaip viena skatina kitką.

Todėl primityvus taupymas, neatsižvelgiant į pasekmes ar tarpusavio sąryšį, kitąkart nukerta ir įplaukų į biudžetą srautus, dar labiau didindamas biudžeto deficitą. Kurį paskui tenka dengti arba subsidijomis (vadinamomis “konsolidacijos“ ar “gelbėjimo planu“) iš kokios nors Romos, arba užsienio paskolomis, ir su tokiu valstybės finansų srautų valdymu bei vyraujančiu požiūriu į taupumą, o ne ekonomikos kilimą ir skatinimą – dažniausiai tik labai brangiai…

Juk ir transferinius mokėjimus (čia visos tos “pašalpos išlaikytiniams“, jei nesupratot) gaunantys – yra rinkoje tokie patys klientai ar pirkėjai…

Ir, jei pažvelgčiau plačiau, mikroekonomikoje atlyginimų pataupymas, vadinamas “diržų suveržimu“, makroekonomikoje galop atsiliepia visuminės paklausos sumažėjimu – dažniausiai, vien dėl sumažėjusios perkamosios galios. Verslai tuomet priversti mažinti kainas, tenkintis mažesnėmis įplaukomis, o tai reiškia – ką? Teisingai – dar mažesnius uždarbius samdomiems darbuotojams.

Nes, pardon my French, bet “barakuda“ neapsieis be naujo leksuso ar vutoninio rankinuko ir nesileis dulkinama, tačiau tūlas įmonės savininkas, dirbantis joje kartu ir direktoriumi, savo pavaldinius galės vis dar parūrinti per visus galus, netgi kai sumažins jiems darbo užmokestį. Viskas reliatyvu ekonomikoje, kaip pasakytų Albertas Einšteinas, jei jam būtų buvusi ne fizika svarbiau.

Panašiai jaučiasi ir mano smegenys krušamos, kuomet iš aukščiausių valstybės vadovų girdžiu svaisčiojimus apie “vartojimo ribojimą“.

Taip ir norisi sviesti į veidą bet kurį neangažuotai parašytą makroekonomikos vadovėlį, kuriame bus ir teiginys, kaip priesakas: makroekonomikoje bet kurios vyriausybės uždavinys yra visų pirma skatinti arba bent jau palaikyti visuminį vartojimą!

Nes nebus paprasčiausiai iš ko mokesčių susirinkti – primityviai kalbant. Proporciniai, progresiniai jie, ar regresiniai de facto kaip Lietuvoje – čia yra ideologinis, o ne ekonomikos ar finansų klausimas.

* * *

Tiesiog nesugebėjimas ir šiuo klausimu sutarti bei kompetencijos stoka valdančiame elite dažnai akis bado, kuomet matai šalį su prastais keliais (visuminės gėrybės) ir… gerais automobiliais (ne viską paaiškina “šalis, besispecializuojanti bankininkystėje“, a’ne, braliukai šiaurėje?). Akivaizdu, kad su apmokestine pajamų sistema tokiu atveju ne viskas tvarkoje. Iškrypėliška, netgi, nes tai – nėra jokios sveikos ekonomikos indikatorius.

Galima mane apkaltinti proletariškai-anarchistinio pavydo pasireiškimu “turtui“ (sic!) ar tiems, kurie “prasimušė“ (man labiausiai patinka “prasisuko“: lietuviškas “sukčius“ ir gebėjimas “suktis“ – tos pačios šaknies žodžiai, o kalbą gi sugalvojo tikrai ne sovietmečiu, tad čia ne sovietinio mąstymo tarakonai, matyt, nes lietuviai prasigyvendavo gerokai anksčiau iki bolševikų atėjimo ir netgi jų atsiradimo istorijoje). Bet tuomet galite ir sau užduoti klausimą, ar tikrai tokioje šalyje gera gyventi?…

Beje, kuomet Romos legionai negauna užmokesčio pakankamai ilgą laiką, tai jie arba ima “prisidurti“ (korupcija), arba išsivaikšto kas sau (pakalbėkime apie sistemines visuomenės krizes ir nacionalinį saugumą?).

O tokios provincijos gyventojai, išsekus turėtoms pajamoms ir sumenkus verslo apyvartai iki tik tarpusavio mainų (dažnai perėjus vėlgi į barterį, nes monetarinė tokios iždo nesubalansuojančios Romos politika priveda ir prie infliacijos arba stagfliacijos), dažniausiai išvažiuoja ieškoti geresnio gyvenimo kitur – emigruoja velniop iš tos provincijos.

O ne taip Lietuvoje, ES provincijoje?

Išvažiuoja jie ir todėl, kad pasijaučia ten nebesaugūs: tie patys barbarai ima jėga plėšti arba, gerai sutarę su “integruotais į visuomenę“ ir “tapusiais civiliokais“ Romos legionieriais, tiesiog ateina ir perima sukurtų visuminių gėrybių valdymą (infrastruktūrą, šilumos ūkį, komunalines paslaugas – ir t.t., ir gal ironiška, kad rubikonai yra romėnų laikų žodis), kartu atsinešdami ir tarpusavio bendravimo santykius, požiūrį į bendrapiliečius ir kitokį pilietiškumo, nebe romėniškąjį, t.y. civilizuotą ir grįstą lygiateisiškumu prieš įstatymus, supratimą.

Dar kartą paklausiu – jums tai Lietuvos neprimena, ne?

Nihil novo under the sun, kaip sakydavo absintą gurkšnodamas etruskų dizaineris Plinijus Vidurinysis, sėdėdamas savo vilos terasoje ir besigrožėdamas purpuriniu saulėlydžiu virš Tirėnų.

Reklama