Kai pasirodė pirmosios naujienos dėl Italijos kreditingumo, aš klausiau, ar jau Lietuvoje imtasi kokių nors priemonių – na, bent jau pasvarstyti valstybės vadovams susidariusios situacijos ar pan.?

Nieko. Nihil. Nil. Nulis.

Premjeras iš viso išėjo atostogų (minti baidarę ir irkluoti dviratį), o Jos Puikybės PR biuras pateikė informaciją, kaip ji ketina neatostogaudama grybauti (verčiau jau atostogautų ir mažiau grybautų – iš žinutės toks noras susidarė skaitytojams).

Ogi ten tokie visi ekonomikos ir finansų specialistai susėdę!…

Taip va ir dabar galvoju: sėdi buvusi partškolos “docentė“ (taip pat žinoma ir kaip buvusi finansų ministrė Lietuvos Liokajaus administracijoje bei eurokomisarė kultūrai bei biudžetui ir finansams) Daukanto a. generalgubernatūroje (Va[l]dovų rūmų, priminsiu, kitas adresas – ten už Arkikatedros, galiniame kieme), susikvietusi į savo Žaliąjį kabinetą skubos tvarka premjerą (partijos, kuri ją į šią kėdę aktyviai išstūmė, vadą), finansų ministrę (savo protežė), LB vadovą (savo rinkimų štabo vadovą), Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininką (sako, irgi jos dėstytoju buvęs?) ir kontempliuoja tolimesnius euro likimo scenarijus, ir kaip tai paveiks litą bei kartu Lietuvos ekonomiką.

Litas – tai surogatinis euras, priminsiu (kas reiškia, kad turi visus trūkumus, bet euro privalumais naudotis neišeina). Susietas su euru politiškai, o ne ekonomiškai (ypač tai buvo akivaizdu susiejimo metu, dabar jau galima surasti ekonominį pagrindimą).

Paskutinė išsipirkimui iš [nemokumo] krizės (kažin, kas į ją galutinai įvarė pagal Jos Puikybės raginimą “riboti vartojimą“?) Lietuvos skola (norėtųsi tikėti, kad tikrai paskutinė), paimta minamo baidarininko premjero už teisę paskambinti NASDAQ varpeliu, yra… doleriais. Pasaulinė rezerinė valiuta, priminsiu, yra doleris, ir jo santykis (čia ne kursas!) pasaulyje prieš atsirandant litui, litą įvedus ir su doleriu susiejus, nuo dolerio prie euro atsiejus ir dabar – bemaž toks pats ir išlikęs (nieko naujo po šia saule). Energijos ištekliai yra perkami irgi už dolerius, o šildymo sezonas Lietuvoje trunka ne mažiau kaip pusmetį.

Bet Lietuvoje – olimpinė ramybė valdžios viršūnėlėse. Net opozicija nespurda, nors tai – turtingiausia ir įtakingiausia partija Lietuvoje, tai kažkaip gal turėtų susirūpinti savo turtu, ar kur?…

Nei čia aniems, nei čia šitiems dangus griūva, nors pinigais, kiek suprantu, irgi nelyja. Tai ar per daug jų turima (nors Rokfeleris dar gerokai iki Nuobodaus ir Vargšo vertinimo agentūros atsiradimo sakė, kad šlamančių negali būti per daug, o tik per mažai), kad galimi praradimai dėl valiutinės situacijos pasaulyje pasikeitimo nesunkiai išgyvenami, ar čia toks rusiškos natūros (apie daugelį lietuvių galima pasakyti kaip apie lietuviškai, nors ir pramaišiui su rusicizmais, kalbančius rusus) stiliaus girtuokliškas po- arba iki-linksmakotizmas?

Va aš ir galvoju: eurofantikui bus “kirdyk!“ – bet mūsų tai niekaip neliečia? Tai ar aš čia paranojikas, o visiems tiems Lietuvos finansų ir ekonomikos prievaizdams yra visiškai logiškai ir suprantamai grynai dzin, ar aš vis tik ne paranojikas, bet tuomet aukščiau minėti asmenys yra, pavartosiu račizmą – dundukai?

Štai dar vienas “paranojikas“: Robert J. Samuelson – pasiskaitykite jo nuomonę laisvalaikiu (kai mes turėsime tokio kalibro kolumnistus, reikš, kad yra skaitytojų, sugebėjusių atsiversti ekonomikos vadovėlio bent kelis puslapius už titulinio viršelio – bet vadovėlio, o ne “aš viena ausim girdėjau, todėl svariai manau, kad…“).

Kaip sako anapus mūsų neatostogaujančios grybautojos draugiškosios šalies į rytus: miegok ramiai, šalie, vamzdiec (tas, kuris ne dujų ir ne naftos) prisėlino nepastebimai!

O juk šįkart prancūzų ekonomistų karas prieš bošus ir tą jų N-tąjį Reichą suveikė geriau patrankų: “Euras: mūsų skolos – jūsų problemos“. Žavu.

O tai mes kas? Perfrazuojant, “skarbonkė“ paspyrimui dievo kely?… Ar, kitąkart, turėti tokias galvas – tai geriau jau neturėti jokių?

O, rodos, ir vasara nekaršta, ir maumenėliai, tikėtina, neperkepė… Tai negi taip yra visada, “padefaultu“?!