Kaip pankui, manyje nemažai, matyt, yra snobizmo. Nes pagalvojau, kad man labai tiktų smokingas.

Kas pasakė “pingvinas“? Pats tu ruonis: megztukas su elniukais, koža-roža ir ūsai kaip pas lianką iš PIFų (Polskos Išsirinkimo Frakcijos)!

Smokingas yra ne tik gražus – premium kategorijos vakarinis drabužis premium kategorijos vyrams (kam yra gražu flaneliniai marškiniai teatre – toliau neskaitykite, prašau)! Smokingas dar yra ir labai patogus drabužis – tikrai patogesnis (ir mielesnis detalėmis) už kostiumą! Aš apie marškinių sąsagas nekalbėsiu – jos ir prie kostiumo tinka. O va, kas patogaus yra black tie apdaruose?


Na, juoda peteliškė  prie baltų marškinių – iškart atkrenta reikalingumas derinti kaklaraištį, o ir rištis peteliškę reikia tik vienu būdu išmokti (aš kaklaraištį galiu užsirišti trimis būdais, kurių prireikia priklausomai nuo medžiagos, tačiau yra dar ir ketvirtas – šiaip, norint persukti antrąjį galą atvirkščiai, ir jo prasmės neradau, išskyrus “o mes, snobai, dar mokame ir taip“).

Dar vienas neabejotinas peteliškės privalumas – ji bevalgant prie stalo neįsimerks į padažą (žinau, yra smeigtukai-segtukai, bet jie nėra tiek patogūs, ir ne visada tinkami). Maža to, apsitaškę netyčia kaklaraištį, veikiausiai su juo turėsite atsisveikinti. Taip, marškinius jis gal ir pridengs, bet… šiuos galima balinti, o kaklaraiščio – ne, jau nekalbant apie skalbimą. Ir, aišku, saugumo prasme kaklaraištis nusileidžia peteliškei, nes už jo galima prisitraukti kaip už pavadėlio…

O švarkas? Kostiuminį dera visada susisegti (primenu, apatinė saga nesegama niekad – čia ne kitelis! – ir tik burdiukai užsisega apatinę, bet palieka atsegtą viršutinę…), kai stovi, ir leidžiama atsisegti, kai atsisėdi (išskyrus prezidiumą ir pan.). Smokingo sagas dažniausiai nesegamos. O kam? Juk pilvas neatsikiš – tam yra juosmens juosta!

Ir šitas privalumas yra labai naudingas, perkopusiems solidų… “kam virš 30“ amžių Lietuvoje. Kažkada Palangoje ėjome Basanavičiaus gatve nuo tilto (beje, kodėl tiltas, o ne lieptas – gi jis neveda į kitą krantą?) ir skaičiavome storus ir nestorus vyrus. Aš skaičiavau storus. Jei kildavo ginčas, kuriems priskirti, kilniaširdiškai nusileisdavau. Nes vis tiek “laimėjau“ santykiu 5:1 (ne, jų buvo daugiau, nei 6 sutikti!)

Todėl,  kad Lietuvoje nutukusiųjų vyrų čia daugiau, nei jie, kimšdami savo vėdarus cepelinais, mano, šaipydamiesi iš hamburgerius ryjančių amerikonų! Va šitiems mūsų tautiečiams smokingo juosta gal net su korsetu po ja – būtų netgi privalomas aksesuaras kasdien. Be to, net ir šiek tiek antsvorio turintis vyras su smokingu vis tiek atrodys dailiai ir patraukliai – nes siunčia erotinius signalus “aš prie babkių, mažule, jou!“

Bet aš čia visai nukrypstu, nors… tuoj, palaukite – viskas čia turi savo prasmę ir vietą.

* * *

Mantas, be to, kad yra puikus ir tikrai aukšto lygio dainininkas, turintis savo repertuarą ir savo gerai sukaltas dainas (dar jis vaidino Tadą Blindą bei šoko Andželinos Cholinos spektaklyje “Tango in Fa“ – iškritusiems iš rūsio primenu), yra puikiai persikūnijęs, atlikdamas ne tik dainas, bet ir paruošdamas visą teminę šou programą, į Freddie Mercury, Robbie Williams, o dabar ir į Frank Sinatra.

Aš iškart pasakysiu, kad daugumai Manto šis Frank Sinatra Show, lyginant su anais dviem, yra kažkaip nepakankamai įvertintas. Dar paprasčiau pasakysiu: manau – nesuprastas. Ir visa bėda tame, kad tupėjome čia sovokiniame marazme už Geležinės uždangos, niurkdomi sovokinės ideologijos bei brukamo tam tikro šarikovinio kultūros (jei šis žodis tinka) suvokimo.

Aš gal ir snobas. Nevilkėjau smokingu. Bet nesuprantu, kaip į Frank Sinatra Show einama su megztiniais (prie jų dera barsietka per petį – toks rankinukas neva-vyrams). Bala nematė tų jūsų maksiminių marškinių – gal ir ne Humanoje pirkti, bet įspūdis, tarsi, stovi sovietukas komandiruotėje kap.šalyje, viešbutyje atsivežta dešra iki tol mitęs ir valiutos sutaupęs, priešais lentyną su konjakais, ir akutės jam raibsta, ir ieško jis, kurį čia išsirinkti… Ir, vargeli, ogi žvaigždučių, tie durniai varliaėdžiai, kaip normalūs armėnai ant savo Bielyj Ajst, nesudėjo!!!…

Pavadinimai irgi nematyti: kažkoks kurvaizeris (“kaizeris kekšė??? Ne, nejamam šito!“), samiusas kažkoks (sufleruoja – Kamiū sakyk! “Kam iū, o kam i ni tiutiū!“), remis martynz (“nu da gražiau! Remi, a girdž, Martynų kokį pažįsti, ne?“).

Ir bėga žvilgsnis pasikartojančiais užrašėliais VS, VSOP, XO (“hu o??? – nu da parašytų iškart ygrekų i N raidę apsuktai su paukščiuku!“)… Žiū – rado netikėtai pažįstamą užrašą!

NAPALĖONS!

O! Čia tas gal francūzas, kuris prie Maskvos gavo? Ne, negavo, sakot? Ištaškė Kutūzovo kariauną ir sostinę pasiėmė? A, pofig, bent darbe Verutė su chebryte nesakys, kad ne francūziško parvežiau. Jamam!…

Dabar aišku, kodėl šis brendis (tiksliau – tai ne brand, šito brandy “prekinis ženklas“, o išlaikymo markiravimas) populiariausias iki šiol sovokinių konjako lakėjų degtinės čierkomis vienu šotu arba susipilant damoms į jų kavutes?…

Na taip, Vingių Jonas net savo bobos nešildo, tai kam jis taurę su brendžiu turi proletariškose rankose šildyti ir dar uostyti, o ne lakti?… Ar po to reikia stebėtis, kad Torres šeima mūsų šalį tiesiog dievina: po Meksikos (tie laka gal brendį irgi kaip tequilą?), Lietuva yra daugiausiai užsienyje šio brendžio nuperkanti šalis. Kai laki ne kaip brendį – suvartojimo kiekiui tai, žinia, turi pozityvią įtaką.

O kada bus aišku, kad vakarinis kostiumas “prie Sinatros“ (nekalbu apie teatrą ar operą – ten irgi “anarchistų“ tarp žiūrovų pilna) nėra megztinis, džinsai ir barsietka per petį?…

* * *

Scenoje – įspūdingai 18 smokinguotų muzikantų, įskaitant Mantą (jis trombonu irgi grojo, tarp kitko), plius – rampų šviesose akinančio aukso blizgesio vakarinėmis suknelėmis “Sigutė ir Giedrutė“. Kaip ten Marcelijaus Martinaičio eilėmis maestro Vytautas Kernagis dainavo – lanksčios it katės, m-hmmm… Gyvatės.

Puikiai joms tinka. Labai moteriška. Atimk iš jos pusryčius ir vakarienę, o pietums užteks salotų ir plytelės šokolado – bet duok vilkėti tokia suknele, duok!… Jos akivaizdžiai tuo vilkėjimu mėgavosi (o kuo mėgavausi aš žiūrėdamas, tegul lieka paslaptimi, nes “ką pagalvojo Triušis, niekas nesužinojo, nes tai buvo gerai išauklėtas Triušis“ – iš “Mikės Pūkuotuko“).

“…and spoil it all by telling something stupid like I love you!…“

Ir nieko nenustebinsiu, jei pasakysiu, kad scenoje Mantas mėgavosi kiekvienu skambesiu, nata ir muzikiniais pasažais. Laisvas. Visiškai! Savo stichijoje!…

Fly me to the Moon!

Ir jei smokingai, manote, varžo, kaip ir Kauno bigbendo (“geriausias bigbendas Lietuvoje, ponios ir ponai!“) atliekama toji svinguojanti ir džiazuojanti muzika, tai Mantui šitai negalioja: jo lengvo (smokingas įpareigoja!) pašėliojimo netrūko niekur – ir prabėgdamas fortepijono klavišus pamaigys, ir prožektoriaus spindulį pirštu nukreips į soluojantį muzikantą, ir šiam už nugaros atsistojęs žiūrovams primins, kaip reikia ploti ir šėlti, ir nusilenks “kaip dama“, ir pašokęs padarys ore pusšpagatį, ir čiuožimo judesiams iš savos choreografijos vietos irgi atsiras!…

“Santa Claus is coming to town“

– juk Kalėdos čia pat, ir Mantas užsimaukšlina baltą cilindrą su raudona juosta, panašėjantį į sniego pusnį, į kurią įsmigęs stačia galva Santa Klausas, ir jo tik kojos iš ten mataruoja… Ir jis jomis nepamiršta pamataruoti, Mantui sąmoningai linguojant galvą į taktą.

“Love and marriage like a horse and carriage“

– ir Mantas užsikiša laisvosios nuo mikrofono rankos pirštus už kelnių juostos, primindamas Elą Bandį iš “Vedęs ir turi vaikų“, nes daina skiriama visiems, kurie “myli savo vaikus ir dar žmoną“.

Be abejo, buvo ir “New York! New York!“ – matyt, sunku būtų Sinatrą įsivaizduoti be šios!

Kaip ir jums būtų sunku įsivaizduoti 1995-uosius Nidoje, kurioje veikė karaokė prie molo, ir iš kurios aš buvau su dar dviem merginomis išmestas būtent po bandymo šią dainą sudainuoti (na, mes manėme, kad mes dainuojame puikiai – tai čia Sinatra kiek į taktą nepataiko!), po ko mums atjungė mikrofoną ir pro sukąstus dantis pareiškė, kad iškvies policiją (mano draugas tuomet policijoje praktiką ten atlikinėjo – buvo, šunsnukis, nusiplovęs prieš gerą pusvalandį AMBo vilos apsauginių budrumo tikrinti, tačiau apie rezultatus nesugebėjo pranešti laiku, nes grįždamas nusmigo papartyne, o mano bendrakeleivės, lydimos manęs, aišku, patraukė namolio, bet taip tiesiai per aplinkui, pakeliui sušokdamos ant stalo kavinėje ant kalno, po to vos nepasiskandino audringoje jūroje naktį, o kai nusibeldėm iki durų, tai teko man savo kortele skląstį atstumdinėti, nes jų jau niekas nebelaukė pargrįžtant taip vėlai, o gal ir jau dar anksti…).

Nedraugiškas, pasakyčiau, tuo metu dar buvo postsovietinis viešojo maitinimo servisas! Jokios kultūros!…

Beje, kad apie “city that never sleeps“ ir “if I can make it here I can make it anywhere“ – klaidingai suvokiama, kad amerikiečiai neturi kultūros. Iš kokio numerio pribaltyjsko TV kanalo tą ištraukėt?

Mūsų nacionaliniai muziejai gal yra nemokami, o juose yra anšlagai? Kada pas mus pasaulinio lygio džiazo žvaigždės gros kavinėse, kokį nors Santaną užtiksite parke laisvalaikiu muzikuojantį, o Red Hot Chilli Peppers važiuos ne už pinigus į Kauną (in your face, Wilno!), o gros ant kokių Saulėtekių barakų stogo – tada pakalbėsime apie tai, kaip JAV nėra kultūros, gerai?

Net elgtis prie stalo makdonaldsuose (manote, kad ten nėra savo etiketo?…) ir suvalgyti neapsidrabsčius bigmac_ą, tūlas lietuvis nelabai sugeba. Bet nu jo – nu dūrniai tie amerikonai, ane! (Zadornovas sakė?).

* * *

Ir kodėl aš čia dabar bambu, užuot pasidžiaugęs?

Nes džiaugsiuosi teksto gale. Dabar radau gerą progą (atsiprašau, Mantai) išsakyti apie liumpenizmo triumfą šitoje postsovietinėje (ką? Europa? Kokia Europa?…) beskonybės šalyje, todėl auklėjamąjį darbą atlieku kaip koks zampolitas Algimantas per TV, ir jei galima savo nuomonę apie viską reikšti jam, tai kodėl to negaliu čia aš? Čia mano asmeninis šou, ir čia mano asmeniniai pokalbiai su virtualiais tyrais.

Kas aš toks? Aš stovėjau šalia Algio Greitai, palaikydamas jo alaus bokalą, kai jam Ežero Boba liepė iš priekalo ekskaliburą ištraukti ir eiti mušti juo dalbajobų (citatos pabaiga). Todėl esu dabar pakankamai nusipelnęs žmogus, turintis dar ir Andriaus Užkalnio pasirašytą sertifikatą, man tokią teisę suteikiantį (Algi, tavo alaus aš neišgėriau – čia Haris Poteris prasisuko, prisiekiu Kelionių istorijomis!).

Nesupratusiems, kurioje vietoje juoktis: ne, nei Algis, nei Andrius nėra mano draugai, reklama neapmokėta, o į draugus tai, aišku, kad prašausi (prašymo formą Nr. X3 ryt man vienas toks “Veido“ žurnalistas atsiųsti žadėjo – jei prie kserokso prieis) – jūs irgi prašytumėtės, argi ne?… Dar aš turiu nuotrauką su George Walker Bush Junior, kurioje jis man spaudžia ranką ir visaip dėkoja, kiek daug aš nuveikiau jam, kaip JAV prezidentui, asmeniškai ir jo šaliai. Pavydite?

Tikrai, kad neteisus buvo dėdulė Bilas Geitsas, kuris vietoje kodo eilutės įvedinėjimo pasiūlė prieigą paprastuoju būdu visiems prie kompiuterio ir internetų. Ne visi susivokia, kur pakliuvę, ir kad čia yra kitokia realybė, kurios pagal vyžotą kurpalių neprimatuosi.

Ir jei kažkam dabar visiškai atrodau arogantiškas snobas, tai kaip man atrodo tie, kuriems taip atrodo?…

O, jau įsižeidėdė? Puiku! Nes jei Sovdepija iš mūsų atėmė ne tik gebėjimą pasijuokti iš tokių kliedesių (ne, dar į “Stilių“ nepatekau – o jūs ten irgi norite, ne?…), ar, apsaugok viešpatėliau, net mintis apie pabandymus pasišaipyti iš savęs, kaip ką tik parašiau (bet tūlas to net nepastebėjo – traukinys jau kitoje stotyje… ir ten jau vakar buvo), tai dar ir pavogė žiauriai didelį kultūrinį gabalą laikmečio, istorijos ir susivokimo (mentaliteto).

Tai gal geriau kalėdinės eglutės kinietukų vaikiukų kokiame sweat shop mažais pirščiukais už 1 dolerį uždarbio per 16-18 val. darbo dienos surinkta girlianda pakratytų užtrumpinusi, nei girdėti tą iš manęs ar aukščiau minėtųjų prelegentų?…

Iš šalies žiūrint (o tą siūlau tikrai pabandyti padaryti, nes mus pasaulis kaip tik ir mato taip, kaip mato, o ne kaip mums to norisi), tai yra taip klaiku, kaip kokiam tarpukario ūkininko bernui aiškinti, kam jam dantų pasta reikalinga, ir kas yra paradontozė. Taip, galima išgyventi ir be Sinatros. Arba Elvio. Arba kokio litvako hipio Dylano.

Galima netgi sakyti, kad “ir mes turėjome tokią estradinę muziką“ – va: “Nerija“, “Kopų balsai“, “Elektrėnų žiburiai“, “Akmenės bordiūrai“. Galima netgi pasakyti, kad mes turime ir Stasį Povilaitį, meiliai vadintą Povilaika, kurio epitafiją jau parašęs Marijonas – “dainavo taisyklingai lietuviškai“.

Bet todėl ir galima sakyti vieniems, o kitiems galima pritariamai linksėti – sakyti tik patys sau, mums patiems, ne pasauliui. Nes – neturėjome mes šitos muzikos ir anų dainininkų. Liko tokia skylė galvose, suvokime ir… kultūroje (nebent balvonai ant Žaliojo tilto – vienas geriausių saugotinų architektūros, urbanistikos ir kultūros pavyzdžių Vilniuje).

O aš jau per Metallica koncertą mačiau apsčiai žmonių, kurie atėjo “atsižymėti, kad buvo“. Aš dar suprasčiau, jei jie atsižymi Elton John “koncerte buvę irgi“ – to muzikos tai tikrai galima be kančių sėdėti ir klausyti, jei kasdien klausaisi belenkokios foninės muzikos per radijušką. Tačiau, užmuškite, bet nesuprantu, kai žmonės, kurie nesupranta ir neklauso net roko (beje, kuris teisingai pastebėjo, kad šio Lietuvoje iš esmės ir nebuvo – Antanėlis ar Kernagis?… Kai kažkada Mamontovas atsiėmė Bravo apdovanojimą kaip “geriausia roko grupė“ – aš nykiai kaukiau iš nevilties…), bet ateina į metalo koncertą, ir dar klausytis thrash metal, ir dar be ausų kaištukų???…

Ne, nieko tokio – tikrai ateikite į Manto Frank Sinatra Show.

Dieve, jei ne jis, tai kas iš viso čia jus su tokio tipo jau klasikine estrados (pastarasis žodis man labai juokingas, kaip VIA Vairas, Rondo ar Fojė) muzika supažindins???

O tikrai jaučiate poreikį vaikščioti į Kauno bigbendo koncertus? Tuomet džiaugiuosi už jus. Kadangi jums tarpas tarp simfonijų ir pop muzikos užsipildęs tvarkingai.

Nes gal jums bus suvokiamas ir Dalios Ibel-haupt-aitės bei jos chebros snobiškojo bomondo, pasivadinusiojo bohemiečiais (kas nepriklauso jų ratui, vadinami moraviečiais), performancas, turintis tikslą Juozuko drapanėles scenoje pademonstruoti. Tada ponios paaikčios ach-ach, kaip gražu, ponai primes taip ant greitųjų, kiek tas “gražu“ jiems kainuos gražaus pinigo, ir ar apsimokės mainais gautas kūniškas malonumas žemiau bambos, ir visi dalyviai išsivaikščios dvasiškai praturtėję su šviesiomis perspektyvomis į ateitį. Koučerių vakaruška net nereikalinga.

Ta tuštybės mugė taip nekristų į akis, o Lietuvos Lėlių Drabužininkas Nr.1 visiškai teisėtai ir teisingai nepareikštų, kad čia mums, runkeliams, mada tikrai nereikalinga, ir ką mes apie ją suprantame, nes nieko nesuprantame (“o nosį va atgalia ranka stilingai dera prie kepkės valytis eteryje šitaip, va…“), jei būtume turėję savo ir aną, originalųjį, Sinatrą savu laiku, ir visą savo tokį muzikinį klodą – ne imitacijas per kultprosvieto cenzūros filtrus praleistus, nuolat ideologiškai tikrinant atitikimą homo sovieticus moraliniams idealams pagal Komunizmo statytojo kodekso reikalavimus, o normaliai ir žmogiškai susietus su Vakarų tradicija, kultūra, iš ten sėmusius, ten davusius ir su jais ten, Vakaruose, netgi natūraliai konkuravusius.

Nes Mantas sau gali leisti pajuokauti su gera doze saviironijos:

– Sinatra atlikęs tiek puikių dainų, kad va dar jei vieną atliksiu, tai nežinau, kaip bus su mano Čiuožki…

”Strangers in the night…“

Puiki daina ir puiki išvada mūsų muzikiniam skoniui.

Mūsų – tai ir mano.

Šiuo požiūriu, toje pačioje baloje mirkęs, ir nei per plauką nesu niekuo geresnis, jei tai, ką perskaitėt aukščiau, įžeidžiai prisitaikėt sau.

* * *

Todėl kaip snobas pastebėsiu: toks šou turėtų vykti gal Forum Palace – ne todėl, kad palociai skamba geriau už Kongresų (beveik būtų amerikoniška čia, tai gal atleistina?…) rūmus.

Tiesiog dera vilkėti smokingus, ateiti su jums pritrenkančio grožio spinduliuojančiomis savo damomis vakarinėmis suknelėmis, sėdėti prie staliuko su vieno kąsnio užkandėlėmis ir gurkšnoti šampaną… Šampano tikrai pritrūko, nes daugiau ko prikišti Manto Frank Sinatra Show negaliu.

Gurkšnojant šampaną ir besiklausant, kaip Mantas užbaigia koncertą garsiąja ir Sinatros, ne tik Elvio bei Robio, daina My Way. Ir salė pritaria ne vien priedainio eilutę, atsistodama bisui...

* * *

Nežinau, kaip jums, bet man Kalėdos su Manto Frank Sinatra Show jau atėjo.

Aš jį iškelčiau pagal svarbumą į pirmąją vietą, nors suprantu, kad ir tuomet prie marazminės santvarkos Queen buvo prieinama (neįtikėtina, bet komunistai nupirko netgi filmą Queen in Budapest, kurį buvo galima pažiūrėti kino teatruose; kaip ir filmą apie ABBA, beje), todėl Mantas kaip Fredis – lengvai randa čia atgarsį. Netgi mėgstantiems Mantą dabar – daugelis klausosi juk ir Robį. Jie abu iš tikro panašūs kažkuo (tiesa, mimika su Robiu labiau panašus vienas iš Manto prodiuserių, bet čia kita kalba).

Nenuvertinkite šito šou, jei pradžioje norėsis pasakyti, kad “o va kai Mantas ten Robiu buvo, tai…“ – būtent šis šou yra premium produktas. Ir juo mėgautis galima tik su premium skoniu (snobai kaip aš – tegali apsimesti, kad jį turi, o kai turi tinklaraštį, tai gali privaryti, kaip jie tą skonį turi, o aplink vieni kaimiečiai su barsietkomis). Todėl ir rekomenduoju Manto Frank Sinatra Show – nueikite, net jei nevilkite smokingo, o dama gali tik pasvajoti apie vakarinę suknelę, nes negali gi ji pasipuošti labiau už savo partnerį.

Mantas – taip atrodo džentelmenas dieną, iki jis apsivilks vakare smokingą (nukniaukta iš panele.lt)

Savo ruožtu, aš palinkėsiu Mantui ir tolimesnės sėkmės ir… pageidaučiau šou Mantas Goes Metal – su Ozzy, Bruce Dickinson, Metallica, Guns N’Roses, Aerosmith dainomis.

O kodėl gi ir ne? (Vytai, girdi?…). Po Frank Sinatra Show manau, kad vokaline prasme jam tas visiškai lengvai įkandama.

Gerų jums švenčių!

Ir jei tekstas toks gavosi, tai…

Regrets I had a few and just too few to mention…

…And more like this – I did it my way!