Jei sugebėjot perskaityti neapsivožę variniu dubeniu mano pasvarstymus apie šildymą ir daugiabučius, tai aptikote, kad individualaus skaitliuko bute privalumais aš pats naudojuosi (užsukęs šilumą, patenkančią į butą, šildymo sezono metu, kuomet temperatūra lauke leidžia buto nešildyti dėl geros puikios šilumos izoliacijos), tačiau perspėjau, kad iš esmės esu prieš juos.

Ir štai kodėl: jie apskaito tik į butą patenkančios, bet ne buto sunaudojamos, šilumos kiekį.

Namo “kailinukai“ – tai iš esmės visi kraštiniai butai daugiabutyje, kurių energoimlumas didesnis už vidinių butų. O namo bendra šiluma vis tiek skaičiuojama pagal įvadinį šilumos tiekėjo skaitliuką, paskui perskirstant. Šiuo atveju, sąžiningiausia yra vis tik skaičiuoti pagal nuosavybės plotą proporcingai, ir taip yra įtvirtinta Civiliniame kodekse (su išlyga “jei nesutariama kitaip…“) padefaultu, ir tada už savo kvadratą kiekvienas moka kaimynas po lygiai.

Jums tai atrodo neteisinga?

Galiu užtikrinti, kad individualių skaitliukų šalininkai iškart puola isteriškai spygauti, kad aš esu “už kolhozą“, arba “mokėti už save yra sąžiningiau“.

Iš pradžių norėdavau nuoširdžiai parodyti, kurioje jie vietoje klysta savo argumentuose, po to, kai supratau, kad piktas lietuvių liaudies folkloras prisakė durnius netgi katalikiškose šventovėse mušti, tai tą ir norėdavau padaryti, ieškodamas dingsties ir teisinio pasiteisinimo (kalambūras!), o dabar paprasčiausiai numoju ranka: jei žmogus yra glušas (tai ne durnas, o kurčias!), tai ir bažnyčioje nuo krikščioniškai nusiteikusių parapijėnų gali gauti per maulę brevijoriumi.

Aš visiškai juos suprantu: jei bute lankaisi retai, neturi mažų vaikų ir neaugini jokių fikusių arba žiurkėnų – tai gali neretai iš viso užsukti šilumą. Skaitliukas nesisuks. Na ir kas, kad kaimynui pasidarys šalčiau dėl jūsų nešildomo buto? Atsisuks, jei šalta, daugiau – čia gi jo bėdos, o ne jų, gudresniųjų, ar ne?…

Tada va po to dar toks taupukas-pyzdukas užsuks savo dar labiau… iki visai gali užsukti, kaip sakiau, nes kraštinis – atsuks dar daugiau, kad apsaugotų sparčiau šilumos netenkantį ir jau ir kaimyno butą pašildantį savo butą nuo atšalimo. Ir ne tik į taupuko butą tą šiluma eis, bet ji eis, be abejo, dar daugiau ir į lauką!

Ir taip gausis, kad skaitliukai realiai ne tiek skatina žmones taupiau šilumą naudoti, kiek permesti savo sąnaudas kaimynui, kuris užsisukti negali, ir kuris dabar dar labiau šildo dar ir lauką, tad namas ima šilumos visumoje sunaudoti daugiau, nei įprastai. Ir, kaip įprastai, individuali butų šilumos apskaita skatina permesti savo sąskaitą kitiems.

Tokiu atveju, tai namo, o ne buto, šilumos skaitliuko parodymus kas mėnesį galima paskirstyti lošiant kortomis pokerį – koks skirtumas? Gi dalinamasi ta pačia namo sunaudota suma, tik perskirstant ne kiekvienam nuosavybę turinčiam savininkui proporcingai jo nuosavybės, o pagal kitokius kriterijus. Dar galima skirstyti ir pagal tai, ar koks kaimynas noriai skolina druskos, ar kokia kieno uošvienė per langą spoksodama visus įtartinus jaunuolis suregistravo ir rūkančius iš pakampių išvaikė, arba kieno kaimynka gražesnė.

* * *

Tokie skaitliukai, užbėgdamas paaiškiniu argumentą pro vs con, yra tikrai naudojami ir populiarūs, tarkime, Vokietijos daugiabučiuose. Kadangi turime draugų, kurie ten ir būtent taip gyvena, tai remiuosi diskusijomis su jais ir paaiškinimais iš jų.

Esmė tame, kad Vokietijoje daugiabučiuose butus dauguma žmonių nuomoja, kai pas mus, nepaisant to užstatymo bankams, dauguma vis tik yra savininkai (dabar CK yra sąvoka “valdytojai“ – įstamdaviai savo sofizmais ir semantika išsikėlė tikslą galutinai supainioti mūsų ne tik teisiškai nepraprusiusius gyventojus). Ir, skirtingai nuo mūsų situacijos, kuomet savininkai name disponuoja (ir CK juos įstatymiškai ne tik įteisina tokiais, bet ir įpareigoja, tiesa, gana formaliai) bendrąja nuosavybe proporcingai savo nuosavybės tame name (išverčiu: pagal buto plotą), Vokietijoje namo bendrąja nuosavybe disponuoja, deja, valstybė (savivaldos “komunalinis ūkis“).

Mūsų žmonių mąstyme – nuosavybė baigiasi už buto slenksčio (tą akivaizdžiai matote, kai koks kaimynas už buto durų į laiptinę išstato savo šiukšlių maišą…), o kas yra bendra – tai sovoko smegenims yra paprastai “niekieno“ ir “tegul seniūnija rūpinasi“. Jei yra bendrija, tai čia irgi “ne mano“, o “bendrija tegul rūpinasi“, nors tas žmogus bus bendrijos narys ir labai nustebs, kad jam priminsi, jog pretenzijas čia jis gi sau reiškia (duočiau ir pavardę, bet jo butas mūsų name yra Nr.62)…

Ir prie tokio mąstymo, deja, pataikaujantys politikai ir vėl užpernai neįteisino privalomos rinkliavos kapitalinio remonto (amortizacinių lėšų) fondui. Žodžiu, namas dėvisi, o paskui vėl koks Kubilius bus kaltas, kad namą dera jau remontuoti, nes jis avarinės arba arti tokios būklės, o “valdžia ir vėl nesirūpina žmogumi!“ Bet, šiukštu, nepradėsime po kokius 3-5 centukus nuo buto kvadratuko jau dabar kaupti! Brūngu, nu!

Vokietijoje valstybė tai tikrai pasirūpina – ir išstato sąskaitą regreso būdu (padengti valstybės patirtas išlaidas). Jei Lietuvoje bendrija nori kapitaliai suremontuoti stogą, kuris prakiuro, tai tą padaryti gali tik pirmiau gavusi pritarimą iš bendrijos narių, kurių tūlas šventai įsitikinęs, kad stogas ne jo ir ant jo nelyja gi, tai jokiai momentinei (ir todėl – logiškai didesnei, kadangi nekaupta iš anksto!) rinkliavai jis sunkiai tepasirašys (“tegul tas Kubilius, kuris prisivogė iš darbo liaudies, čia ir moka!“).

Nekaimyniški kaimynai, nesukūrę bendrijos, čia išlošia: seniūnija jiems iš tikro priskiria namo administratorių, o šis gali suremontuoti ir po to išstatyti sąskaitą. Jis netgi tokiam remontui nesunkiai iš banko finansavimą gaus, jei lėšų pritruks, o bendrija, kadangi neturi jokio turto, yra juridinis zombis, o ne asmuo. Nes bendrijai, kaip sakiau, reikia nuolatinio susirinkimo pritarimo (daugiau nei pusės bendrijos narių).

Beje, jei Vokietijoje municipalitetas sumanys tvarkyti šaligatvį ar išasfaltuoti gatvę šalia jūsų daugiabučio, tai nemanykite, kad šitos išlaidos guls ant viso miesto biudžeto. Ne! Pasvajokite, čia jums ne Lietuva! Iš miesto biudžeto tik finansuos darbus, o va sąskaitą regreso tvarka išstatys… tos gatvės nekilnojamo turto savininkams, kurie ir susimokės!

“Šlubas vokietis“ Vilniaus merijoje pasakytų: kodėl Žvėryno sakmaidikai turi mokėti už Kirtimų čigonų romų viešąjį gerbūvį? Aišku, pastarieji jo pagerinimo gali ir nesulaukti (Lietuvoje, ne Vokietijoje – ten politinė sistema ir reali savivalda veikia kitaip).

Tai taip reiškia, kad jei turite nuosavą butą daugiabutyje, tai gausite tą sąskaitėlę iš savivaldybės irgi – proporcingai savo plotui. “20 tūkst. eurų už gatvės asfaltą mūsų butui“ – toks buvo atsakymas į mūsų klausimą, kodėl jie tik nuomoja, o nenori išsipirkti buto tame daugiabutyje, nors tą “komunalinis ūkis“ jiems mielai siūlo.

Nes – o kam jiems mokėti? Nuomos mokestyje, tikėtina, tokios išlaidos įskaičiuotos, bet čia viso miesto nuomos rinka kiek kainas kala žemyn, ir todėl savininkai nuomininkams savo regreso būdu gautą sąskaitą dar labiau išdėlioja laike, kad netikėtai nešoktelėtų viename kiek atnaujintame rajone nuomos kainos… Gali būti, kad už tą asfaltą mokės ne dabartiniai, o jau būsimi savininkai.

“Oj, kaip gerai toje Vokietijoje gyventi!…“ Aha. Yra daugiau įdomybių, bet šįkart ne apie jas. Apie skaitliukus.

Tai va: tam daugiabučio “komunaliniam ūkiui“ labai gerai, kai yra butuose skaitliukai, nes jis užsuka šildymą neišnuomotuose, o iš kitų imti vien dėl apskaitos patogumų yra paprasčiau. O ne todėl, kad taip yra “efektyviau“ (kam?). Tikėtina, kad “komunalinis ūkis“ su kokio “Hagenofburgho energija“ atsiskaito vis tiek pagal bendrą įvadinį namo skaitliuką. Nes jie yra klientai, o ne bute gyvenantys nuomininkai ar jo savininkai.

Nors nesu tikras: vokiečiai kartais turi labai iškrypusią, mūsų požiūriu, logiką, kurią pateisina net ne romėnišku dura lex sed lex, bet Ordnung muss sein. Po to, kai marksistų riaušių 1848 metais Berlyne ir vokiečių žemėse išvarginti jie prisišaukė brolius prūsokus į pagalbą, tai jau dabar ir pati Prūsija sunaikinta, ir visi seniai pamiršo, kokiu būdu prūsokas išmuštravo atsipūtusį vokiečių biurgerį, kuris toliau savo nosies, aludės ir kirchės mažai kur plačiau žvelgdavo.

Šitas mitas apie fiurerį ir tvarką įvedinėjusius nacius atėjo per bolševikų užguitą rusą, kuris 1945 metais per tą šalelę kraujais taškydamasis ir viską kerštingai naikindamas, prievartaudamas ir griaudamas prasiėjo (“nes o ko tas fošystas pas mus, tipo, nu?!“) – negali iš savo liumpeniško siauraprotiškumo suvokti ir kitaip paaiškinti civilizuotos nacijos visuomenės ir pasaulio sąrangos (šveicarai, šito išvengę, pranoko gyvenimo lygiu giminaičius vokiečius, tarp kitko, kaip kokie danai ar suomiai mus, jei palyginti šių padėtį su mūsų tarpukariu).

Gerai, grįžkime todėl į Lietuvą – gana čia tų lyrinių bei istorinių nukrypimų (prisipažinkite, dažnas dėl jų todėl ir skaitote mano tekstus, ar ne?…)

* * *

Tad štai: net jei užsuktas bendrų patalpų šildymas, tai skirtumas tarp visų individualių skaitliukų bendros sumos ir bendro namo įvadinio skaitliuko, o jis visada susidaro, išdalinamas vis tiek butams pagal plotą kaip “bendrų patalpų šildymas“. Nes, tipo, ten vamzdžiai visokie sienomis eina ir pan. – priežastis yra nebūtinai tokia.

Na, ir dar mokėsite už skaitliukus ir jų priežiūrą, nes čia ne šilumos tiekėjo rūpestis, o jūs perkate paslaugą iš trečiojo asmens, kuris jūsų vardu šilumos tiekėjui pateikia duomenis skaičiavimui, kada pastarasis teikiasi geranoriškai paskaičiuoti ne pagal “plotą“, o pagal “skaitliuką“.

* * *

Tiems, kas nesuprato ir lėtai mąsto, pakartosiu persukęs iš kitos pusės: dideliu genijumi nereikia būti, kad suprastum, jog viršutiniai, apatiniai ir šoniniai kraštiniai šilumos daugiau atiduoda laukui, nei vidiniai, kurie, šilumai sklindant į visas puses iš buto, gali iš viso atsijungti šildymą ir nesušalti, nes kraštinis atiduos ne vien laukui (kitąkart, dėl geros termoizoliacijos, netgi mažiau, nei kaimynui, su kuriuo sienos plonesnės ir neizoliuotos).

Nesu tikras, ar galėčiau dabar ir prie ispaniškos žiemos būti užsukęs šildymą, jei neturėčiau kaimyno virš savęs, kuris savo būstu yra mano “stogas“ ir “termoizoliacija“. Gal kaimynas apačioje irgi neprisukęs, kaip kad aš, tad jo šiluma kyla aukštyn ir pašildo mano grindis (kojos to nejaučia, nors ir nešąla)?

Kita vertus, na, ponai, bet tai manęs, kai buvau dar jūsų bendrijos valdybos pirmininku, nepaklausėt (dėl ko gi ir atsistatydinau iš pareigų), labai norėjot jau tų skaitliukų, lyg jie ką išspręstų!…

Džiaukitės. Privalumus aš pats jaučiu (akivaizdu!), apie juos žinojau, todėl objektyviai galėjau pateikti per kelis susirinkimus abi puses, tik… ar dar kartą priminti, kurios įsikandę laikėtės ir už kurią balsavot, manęs net neišklausę? Beje, balsavo už skaitliukus netgi tie, kurių butai pagal namo architektūrą yra iš viso vienos lauko sienos ir tik stogas (neva, terasos) virš jų!…

Šituo atsistebėti iki šiol negaliu – o juk turėjom statytojo įrengtus skaitliukus, kurių parodymus galima buvo fiksuoti ir lyginti realias butų sąnaudas per kelis šildymo sezonus (tie maždaug trečdalio butų deklaruoti duomenys, jei naujasis bendrijos valdybos pirmininkas neišmetė kaip nereikalingų, iki šiol yra – galima iš jų jei ne disertaciją, tai magistro tezes ramiai parašyti kokiame VGTU arba KTU).

Tarkime, mano butas sunaudodavo vidutiniškai apie 600 kilovatvalandžių, kaimyno (25 proc. didesnis) – vos 200 (jis daugiau mokėdavo už bendrų patalpų šildymą, nei savo, o šilumos tikrai neprisukdavo dėl mažo vaiko), pirmąjame aukšte gyvenę draugai (butas plotu panašus į maniškį), iki išsikėlė – 800-1000, nes jų radijatoriai buvo “ant penkių“, o ten, atėjus į svečius, visada reikdavo arba vilnonių kojinių, arba kojas po savim pariesti. Šiomis dienomis sutiktas viršutinio (ne virš manęs) aukšto kaimynas piktinosi naujais (metrologiškai sertifikuotais!) skaitliukais, nes jam prisuko dukart daugiau už jo draugų, gyvenančių iškart po juo (ir durys prieš mane).

Bet nenukrypkime: galite vadinti mane irgi pyzduku, bet tada mano kaimyną, kuris yra per vidurį, ir kurio sąnaudos pagal skaitliukus būdavo triskart (!) mažesnės už mano buto (primenu, kad jo plotas yra ketvirčiu didesnis), tai, prašau, labai kojomis nespardykite! Geras jis žmogus (o dar ir jo darbdavys, piktojo knarkiančio gnomo vardo bankas, bankrutavo…), daug nuveikęs bendrijos sukūrimo ir veikimo labui, paskui tas pareigas man ir numetęs. Juk mes visi – kaimynai, ar ne?…

Tai štai dabar matematika ir nematematiniams (čia tokie “humanitarai“, kurie skaičiuoti nemoka) protams:

— jei lauke yra  -20C, kaimynų butuose yra +20C, tai kiek bus bute, kuris visiškai nešildomas?

Galimi atsakymų variantai (pasirinkti vieną):

a) apie -20C,

b) apie +20C,

c) apie 0C,

d) apie +14C.

Korsakaitė, remdamasi VGTU atliktais praktiniais bandymais ir pateiktais skaičiavimais, teigia, kad… d.

Netikėta? Turime ir mes nepriklausomai surinktus senesnius duomenis, tad galiu patvirtinti, kad tikrai panašus butas visiškai nešildomas bus vėsesnis ne daugiau 30 proc. už šildomą, net kai ta temperatūra bute ir lauke skirsis “veidrodiniu būdu“.

Tad jei pasirinkote atitinkamai:

a) – prisiduokite goblinams iš viešojo saugumo tarnybos, kurie jums pirtyje prisilakę beisbolo lazda per marmūzę pelnytai užvažiuos!

b) – jūs esate geras, bet visiškai naivus žmogus, todėl imkite bombonkę… ir traukite į mokyklos suolą kartoti fizikos kurso!

c) – gal dar integralinę nuo diferencialinės lygties skiriam, ką?!… Štai todėl Alfredas Nobelis jums savo premijos ir nenumatė, matematikai prakeikti!

d) – o, jūs irgi skaitėte Korsakaitės interviu Delfyje!

Priminsiu, kad “noriu ir užsisuku – mano nuosavybė“ yra neteisėtas sprendimas, nes gyvenamame būste privalu palaikyti +21C temperatūrą. Pacituosiu vis tik Korsakaitę, o ji čia yra valstybės priskirtas arbitras šiame reikale:

Jeigu esate užsukęs šildymą, o Jūsų būste yra šilta, tuomet akivaizdu, kad ta šiluma patenka į Jūsų būstą per bendrą sistemą. Sienos neriboja šilumos „vaikščiojimo“ per butus. Vilniaus Gedimino technikos universiteto šilumos specialistų skaičiavimu (buvo atliktas eksperimentas), normaliai būstą besišildantis gyventojas šilumos suvartoja tik 30 proc. daugiau, nei butas, kurio šilumos apskaitos prietaisai rodo nulinį suvartojimą. Todėl yra patvirtintas šilumos paskirstymo metodas, pagal kurį tokiam, šildymą užsukusiam butui, yra priskiriama 70 proc. vidutiniškai tame name kvadratiniam metrui sunaudoto šilumos kiekio (pvz., jeigu vidutiniškai name vienam kvadratiniam metrui buvo sunaudojama 10 kWh, tai užsukusiam šildymą butui bus priskiriama 7 kWh vienam kvadratiniam metrui). Šią sąlygą gyventojai bendru sutarimu gali pakeisti ir priimti sprendimą kitu principu dalintis namo šilumos suvartojimą.

Mano bute dabar ir yra toji komfortiška šiluma. Ar aš palaikau?… O jei taip, tai kaip?

* * *

O kam man ją palaikyti, jei ir taip šilta?

Aš galiu lygiai taip pat išversti akis ir įjungti durnių, pasakęs, kad skirtumo gi jokio, nes prisukus termoreguliatorius radijatoriuose, tai šiluma gi ir taip jais necirkuliuos, nes juk bus šilta – pasielgčiau visaip kaip dabartinis bendrijos valdybos pirmininkas, kuris susirinkime išsproginęs savąsias kukulakes mosikavo man panosėje isteriškai rėkdamas “aš čia turiu dokumentus su įrodymais!!!“ (kai paprašiau juos parodyti, tai staiga popierius paslėpė už nugaros ir kukliai pralemeno, kad “ne tuos atsinešė“… nu kamon!…)

Gana čia juoktis, nes todėl visai jau jums nenuostabu, kad mūsų bendrijos valdyba susirinkime pasitvirtino metodiką namo sunaudotą šilumą išskirstyti ne pagal bendrą nuosavybę, o pagal skaitliuko parodymus. Buvo arba per buki, arba per godūs, kad suvoktų, ką aš kalbėjau – tas dar, berods, ir protokole turėtų būti (nepamenu, ką ten jau rašiau, nes pirmąkart dėl šitų skaitliukų susirinko reikiamas kvorumas priimti absoliučiai visiems klausimams pagal bendrijos įstatymą, tai viską, kas susikaupė per tuos metus ir nebuvo priimama dėl kvorumo trūkumo, tai viską ir prastūmiau, ir vienbalsiai jie pritarė, netgi papildomiems mokesčiams, nes šilumos klausimą nukėliau į galą, o visų galvose protelis buvo pasiėmęs išeiginę ir išvykęs į kurortą Skaitliukiškės).

Tai, kaip sako mano draugas Docentas: “negali pykt“ – už ką balsavo, tą ir gavo, tą jau turi, tuo ir, manau, kaip aš, vienišius oponentas, neskaitant dviejų susilaikiusių ir man pritarusiųjų, džiaugiasi (valdybos pirmininkas už tai sau algą pasitvirtino, nes iki tol visi dirbom visuomeniniais pagrindais, tačiau ar jis dabar tuos priimtus sprendimus įgyvendina, tai gal ir klausti nereikia, nes ar yra tikinčių, kad taip?). Lygiai kaip ir visi patyliukais šykštuoliai mėgavosi mintimi, kaip čia jie užsukinės šildymą, o jiems bus šilta, o kaimynas už sienos yra durnius ir tas tegul moka…

Aš nemaniau, jei nuoširdžiai, kad tas nutiks mano, kraštiniojo, buto atveju, todėl balsavau prieš, bet… niekas ir nenorėjo nei girdėti apie tuos 70 proc. nuo vidurkio, nei apie skirtingus koeficientus butams pagal jų padėtį ir skirtingą energoimlumą. Atvirkščiai!

Viena pikto veido ir nesugyvenamo charakterio kaimynė net laiptinėje pristojo pareiškimais, kaip čia taip aš apie tokius dalykus drįstu kalbėti, nes reikėjo tada nusipirkti “geresnį“ butą (suprask, kaip jos: vidurinis, 120 kv.m., antrame aukšte, todėl už liftą nemoka, nors jo retkarčiais prireikia…), o nesiskųsti (wtf???)!…

Kiek suprantu, jos mielas (ne tik veidu) vyras jau su ja išsiskyrė, bet, ačiūdiev, jis liko čia gyventi. Jų butas buvo už visus metus bendrijai mokesčius įsiskolinęs, tai dabar, tikiuosi, jau sumokėjo (įskaitant delspinigius, kaip nutarta bendrijos susirinkime, ar valdybos pirmininkas tik savo pinigus pasiskaičiuoti tesugeba – bus aišku per ataskaitinį). Irgi savotiškai kai ką parodo, o išvadas darykitės patys (taip, tokie žmonės yra ir rinkėjai – jūs po to rezultatais, berods, skundžiatės?…).

Štai tiek to lyrinio nukrypimo apie skaitliukus, kurie yra puiki priemonė kiršinti vienus kaimynus su kitais. Yra žmonių, kurie savo motiną ne šiaip rogutėmis į mišką išveš, jei tik ne Sodra ją išlaikys, o patiems tektų, bet dar už litą ją ir iki Rygos pėsčiomis nuvarytų parduoti, kad tik užsidirbtų tą papildomą “lituką“.

Drumstame vandenyje sukčiai žuveliokus gaudo, o ir romėnai dar sakydavo: skaldyk ir valdyk.

O juokingiausia, jei apie koeficientus, atsižvelgiančius į butų skirtingą energoimlumą, kalbėti, tai, kiek girdėjau, kai pradėjo dar Ūkio ministerijoje pagal tuos atliktus tyrimus metodiką ruošti, tai finale pamatė, kad iškart paskirstyti pagal turimą nuosavybę proporcingai (t.y. “pagal kvadratūrą“) gaunasi paprasčiau, nei pagal skaitliukus ir koeficientus bei tuos apribojimus, kad neatsijungtų – faktiškai, tai juk tie patys skaičiai… Kas neturėtų stebinti, suvokiant, kad namas yra, kaip sakiau, bendra visuma.

Tad gaila, kad iš tos visumos kol kas neiškrenta godūs individualių skaitliukų savininkai – iškrenta kažkodėl “bendruomenininkai“, o ne “individualistai“ iš tos daugumos masės…

Nieko naujo – kaip ir įprasta šioje šalyje. Ir jei taip, rinkitės butus su individualiu buto (įeinančios, o ne suvartojamos) šilumos apskaitos skaitliuku (skaitiklis – tas, kur trupmenoje virš vardiklio).

Reklama