Pats geriausias laikas apie balvonus kalbėti yra pati pirmoji metų diena, net jei ir nesate savikritiškas ir pirmoji mintis atsipaipaliojus yra apie Borjomi litrą, o gal ir du. Dar gerai, kai tik-tik pasninga, ir tų balvonų tampa apstu gatvėse su plikomis padangomis, o vaikai kiemuose lipdo besmegenius. Gavus Seimo rinkimų rezultatus – irgi tinkama diena tam.

Apie Žaliojo tilto balvonus kartkartėmis vis kyla nevaisingos diskusijos, kurios vis mažiau kam terūpi. Todėl apie būtent šiuos balvonus kalbėti šiandien yra labai nedėkingas užsiėmimas, kadangi būtinai koks balvonas pagalvos, kad kalbu Sausio 13-tosios aukų vardu, nors tai yra ne šiaip kvaila ar būtų tikrai balvoniška iš mano pusės, kadangi ir nesu niekaip gi jų įpareigotas.

Ar jie gintų tų bronzinių balvonų teises, ar pasisakytų už tilto atlaisvinimą nuo jam nebūdingo (papratimas – antra yda) atributo? Kasžin dabar. Ir čia stabtelėkime minutei – suvokime, kodėl jie va ir nepakomentuos…

Euroliberalusis demagogas imtų postringauti, nebūtinai be pykčio, apie istorinę atmintį bei teisę į šūdmenio paveldą. Eurokonservatyvusis patriotas, remdamasis būtent tyčia pamirštama tautos istorine atmintimi, lieptų pauostyti jo svarų kumštį ir baigti malus šūdą.

Pardon my French, ne apie apolonus su veneromis ar titanus su kariatidėmis kalba (nors kai kam nuogumas mene – tai tolygu pornografijai), o apie bronzinius sovdepinius užsakomuoju būdu atlietus balvonus, todėl ir leksika tokia pritinkanti. Jei norite – balvoniška.

* * *

Diskutuoti balvonų nukėlimo nuo tilto klausimu man iki šiol atrodė kvailokas užsiėmimas, kadangi, naivuolis, maniau, kad ir balvonui aišku, kad juos seniai derėjo nukelti ir išvežti, tik kad valdžios balvonai, kaip įprastai, yra nerangūs.

Aišku, išverstaskūrių komunistų sugrįžimas į valdžią ir užsibuvimas joje savotiškai tą terminą ištęsė laike, bet man atrodė, kad “savaime suprantamas“ reikalas, suprantama, išsispręs irgi “savaime“ – tiesiog balvonai neįeina į nebalvoniškus prioritetus, ir tiek.

Pirmąkart nemaloniai nustebau, kai sužinojau, jog ta delsimo priežastis yra politinė, bet… pasirodo, visai ne ta prasme, kuria maniau, mintyse pasiuntęs komunistines lervas pagal kompasą į 14° 24′ 28″ S, 71° 18′ 0″ W – bet jei jie vis tik teisingai pasiėmė pelengą, tai tegul pionierišku maršu ir toliau ta kryptimi žengia drąsiai koja kojon!

Bet, pasirodo, tie balvonai (ne lervos, o tie, kurie ant tilto) yra Lietuvos nacionalinė vertybė (kas pasakė “Teišerskytė“?!), įtraukta į valstybės saugomų vertybių sąrašą!

Laikausi nuostatos, kad tauta turi žinoti tokius balvonus savo herojus, kurie tokį sprendimą priėmė!

Tad darkart nustebau, kai vienas kolumnistas (skiltininkas yra skautuose – ačiū man, kad ne opinion writer įrašiau), kurio straipsnius visada su malonumu skaitau savaitraštyje, žvelgiančiame giliau, pasakė, jog čia, veikiausiai, toks seimūnas (tai neįžeidžiantis žodis, kaip ir seniūnas, galiūnas ar pirdūn…, ne, šitas nesiskaito!) ir istorikas bei paveldo specialistas Naglis Puteikis.

Neapsivožkite: šis ponas (tovariščius?) – Tėvynės Sąjungos, d.ž.k. konservatoriai, d.ž.k. krikščionys demokratai, narys (einamuoju momentu – tai ir šios partijos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, tad ne šiaip koks ten prijaučiantis, kuris “dėl chebros“, ir šis skyrius, kažkaip įtariu, bent jau trečias pagal įtakingumą partijoje) . O Tėvynės Sąjungai, priminsiu, priklauso dar ir tremtiniai bei politiniai kaliniai. Todėl, aišku, kad “viskis, tango ir fokstrotas???“

Neužmušama tradicija: TSKP-LKP arba TS-LKD partijų pamaina ugdoma nuo mažumės?…

Jei mano šaltinis suklydo, tada atsiprašau pono Naglio Puteikio – gal jis, naudodamasis savo padėtimi, įdirbiu bei patirtimi (kuomet KVAD užėmė tikrai ne savo sekretorės pareigas), šį reikalą man plačiau nušvies, paneigdamas tokius nepadorius teiginius, kuriais patikėti aš iki šiol, kaip matote, negaliu?

Aš, savo ruožtu, palieku sau teisę savo šaltinio, kaip tą teisę turi žiniasklaidos atstovai, nors tokiu ir nesu formaliai, neatskleisti, įvardindamas kaip agentūros VBS (žiūrėdamas į santrupą įroniškai šypsausi dėl kai kurių sutapimų…) pranešimą.

Tad, gerbiamieji, jei jūs kažkaip nusiteikę prieš anuos balvonus (čia kur ant tilto – patikslinu), tai liekate patys, kartu su manimi, iš tikro tik balvonų padėtyje – barbarai jūs neraliuotieji, į meną ir nacionalines vertybes kėsinatės!!!…

* * *

O dabar – įdėmiai pasižiūrėkime į šių balvonų gynėjų argumentus.

Nors aukščiau minėtos partijos garbės pirmininkas ir europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis laikosi nuostatos, kad su balvonais nediskutuojama iš principo, kadangi, pradėjus baksnoti į jų balvoniškus argumentus, jie dar ims ir, kaip tipiški balvonai, pagalvos, kad čia juos nebalvonais laiko ir rimtai vertina, nes gi diskutuotuoja (sic!), tačiau, priminsiu, po šios partijos nario valdžiažmogiškos iniciatyvos (teiginys reikalingas paneigimo?), vis tik balvonais esame mes, tad gal tiek jau to – tebūnie mums garbė padiskutuoti su nebalvonais, ar ne?…

  • #1. Tai yra socialistinio realizmo meno pavyzdys!

Nediskutuosiu, ar čia menas, ar čia mianas, ar čia šūdmenis – neturiu tam tinkamos kilmės (reikalingi bent jau trys protėvių antkapiai Europos kultūros sostinėje) ar išsilavinimo (pageidautina būti studijavus baroką dailioškėje – tada būsite beveik menininkai).

Vis tik man tai – tikrai socrealizmo užsakomojo meno, kurio apsčiai buvo pagal ideologiškai patvirtintas nuostatas prištampuota brandaus socializmo etapą pasiekusioje SSRS (išverčiu: agoniją pasiekusioje Sovdepijoje).

Apie tai, kaip tokie dalykai buvo iš tikro šyrpotriebiškai štampuojami, smagiai parodoma tokiame prasto siužeto klaikiai pagamintame už menką biudžetą filme “Bakenbardy“ (čia, beje, pirmasis to paties Viktoros Suchorukovo, “plikio“ Tatarino iš “Brat“ ir “Brat/2“, vaidmuo!), kur puškinistai ateina užsisakyti didžiojo rusų poeto biusto, tačiau skulptorius temoka lipdyti Leniną – ką visą savo gyvenimą ir tedarė, neblogai prie komunistų versdamasis. Tačiau į kvalifikacinius priekaištus tas atšauna, kad – ne bėda! Nes čia pat greitai prilipdo prie Lenino balvankės garbanotą ševeliūrą ir žandenas – ir štai, jau ne Vladimiras Iljičius, o Aleksandras Sergejevičius!…

Turime ir mes tokį monumentą: garsusis (nuo sovoko laikų) skulptorius Bogdanas tuo pačiu socrealistiniu metodu būsimiems Užupio Res Publikos tėvams-įkūrėjams šiųjų trolingo dėlei (tada tai nesivadino trolingu dar) atliejo pagal užsakymą ir už pinigus jau naujoje, nebe socialistinėje, Lietuvoje niekaip nei su Lietuva, nei su Vilniumi nesusijusio ir, veikiausiai, gal dėjusio skersą ant mūsų viso sąjūdinio performanco, kadangi turėjo savąjį (ne tik skersą, bet ir performancą) Frank Zappa biustą, kuris (ne skersas, o Frank Zappa biustas!) ir dabar stypso prie Vilniaus Centro poliklinikos šiosios užpakaliniame kiemelyje – ramiesiems belgams po tų ambasados langais per gatvę:

Socrealistinis Zappa: “Mastierstvo – nie propjoš!“

Priminsiu, kad susiorientuotumėt: nuo Frank Zappa biusto anapus šios poliklinikos tam specialiai skirtoje aikštėje išdidžiai stovi ne biustas, o visa statula su masyviu granitiniu postamentu sovietiniam koloborantui, teisėtos valdžios (tebūnie kad ir autoritarinės) nuvertėjui ir okupacijos įteisintojui taikiuoju būdu – tokiam cukriniam avinėliui Petrui Cvirkai. Stebiuosi, kad iš gretimo parkelio bolševikinės Lietuvos kapsukiniai kovotojai (rus. bojevykai) iškeliavo paskui Laikinosios Sostinės keturis komuniagas (sovietai sakydavo “komunarus“ – matyt, pagal skambesį su proletarais, vegetarais ir signatarais?).

Šias stovylas “kritusiųjų kovose didvyrių“ (komunistuojantis poetas Julius Janonis, kritęs po traukinio ratais tarsi egzaltuota Anna Karenina, nelabai suvokė, kad čia gyvuliai krenta, kitaip – stimpa) kažkodėl ėmė ir nepagarbiai išbogino – keturi girtuokliai, vedantys vienas kitą namo ir bandantys pasigauti taksi, liaudis sako, fašistinio Antano Smetonos režimo be reikalo sušaudyti buržuazinėje (tarpukario) Lietuvoje, o jei “prie Landsbergio“ apie tai rašė “Lietuvos Rytas“, tai tokiu teiginiu net abejoti negaliu.

Tad jei tai menas – jam gal vieta yra ne ant tilto, o Lietuvos nacionaliniame muziejuje, tarkime?

Bet jei paklausinėtumėt ten dirbančių ekspertų ne kaip muziejaus tarnautojų (kadangi muziejus yra valstybinis, tai kaip Kultūros ministerija pasakys – taip jie, tikėtina, ir pareikš bei iš aukščiau nuleistą sprendimą vykdys), o ką jie galvoja apie šiųjų socrealizmo balvonų meninę vertę, ir ar dera juos tuomet kaip pavyzdį eksponuoti muziejaus salėse, jei ant tilto nebeliktų jiems vietos (tarkime, tiltas sugriuvo, neduoktudiev, o biudžete nėra lėšų ne tik pensijų, bet ir jo atstatymui), tai, kaip kultūringi žmonės, jie veikiau kultūringai padėkos, o primygtinai pradėjus siūlyti eksponuoti – pasiūlys gal ne taip mandagiai, kur jums dera tas skulptūras susikišti, užuot prakišinėjus tokį šlamštą jiems.

Lietuvos nacionalinis muziejus – tai garbinga įstaiga, o ne kokio ten juodojo metalo kontrabandinio milijonieriaus, pričiupto už reketą, savartynas!

Tačiau tokiam šūdmeniui yra puiki vieta – Grūto parkas. Jo savininkas ponas Malinauskas, dzūkiškų grybų karalius, netgi siūlėsi pasiimti balvonus nuo tilto savo sąskaita, nors save gerbiantis sostinės meras, o ne viešasis trolis mero kėdėje, dar ir primokėtų už šiųjų išgabenimą į jiems pritinkamą ir itin tinkamą tam vietą.

O bolševikiniai balvonai galės guosti save mintimi, kad bent jau idėjiniai stabai bus išsaugoti jei ne atstatymui į jų būtas viešąsias vietas Dieną H, tai kaip palikimas ateities kartoms, kuri, nesuvokdama jau konteksto, kadangi istorijos vadovėliai bus politkorektiškai pakorektinti, gūžčios pečiais ir stebėsis, kodėl tokios istorinės vertybės nėra deramai eksponuojamos joms labiau pritinkančioje vietoje kokiame Luvro muziejaus filijale Zuokuliškėse.

Išloštume visi: valstybė už šio šūdmenio demonstravimą dar ir pasiimtų mokesčius (Nacionalinis muziejus yra dotuojamas valstybės, tad balvonus ten demonstruoti – tai dar ir savotiškai primokėti, kad į juos teiktųsi žiūrėti…), kaip ir pats ponas Malinauskas neliktų nuskriaustas, kuris, savo ruožtu, yra verslininkas, kuriantis ne tik vietiniams darbo vietas (ar ne toks gėris yra remiamas valstybiniu mastu?), bet ir padedantis įgyvendinti dar ir valstybės turizmo skatinimo politiką – pagal dar vienos mano buvusios dėstytojos, dr. Raimondos Balnienės, dabartinės Turizmo departamento direktorės, pasiūlymą tokiu sovietiniu paveldu pritraukti tiek sovoko nuostalgizuojančius balvonus, tiek iš tokių balvonų besišaipančius matrioškinės egzotikos mėgėjus iš Vakarų.

Skirtingai nuo pirmųjų, pastarieji (ir keista, kad dėl to nesidžiaugiama valstybiniu mastu kaip Lietuvos įvaizdžio sėkme be didesnių investicijų – t.y. iššvaistymo ir nusavinimo mokesčių mokėtojų pinigų), Genocido aukų muziejų prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Vilniuje, trumpai tarpusavyje vadinamą paprastai KGB museum, padaro antru (!) lankomiausiu ir komerciškai sėkmingiausiu po Jūrų muziejaus ir akvariumo Klaipėdoje!

Ir kuomet jiems pasakai, stovėdamas greta dabartinės Ūkio ministerijos, kad KGB pastatas (dabar ten, hm, įsikūrę Apeliacinis ir Aukščiausiasis teismai, o iki tol – fašistmečiu veikė Gestapo…) – sovietmečiu laikytas aukščiausiu pastatu Lietuvoje, o ne tik Vilniuje, ir paaiškini į tą jų nuoširdų nustebimą, kad lyg ir akivaizdžiai aukštesnis gi stypso šalia kagėbyno, tai todėl, jog net iš šiojo rūsio galėjai pamatyti Sibirą, šitai suveikia geriau, nei visos pasakos apie seniausią universitetą, didžiausią barokinį senamiestį, dainuojančius revoliucionierius, drąsius lietuvaičius ir pribaltyjskas gintarines širdis kartu sudėjus.

Iki jie nenueina iki Žaliojo tilto.

Tada ne vienas klausiamu žvilgsniu atsisuka: ar jus, lietuviukai, čia viskas okey? Šizofreniškai atrodo, iš šalies žiūrint. Ne turistai – mes jiems su tokiu “suderinamumu“.

Tai jei tai menas – kodėl jis iki šiol mirksta lietuje ir prašosi remonto (iškart sponsoriauti remontuojant pasisiūlė Rusijos ambasada – tikrieji tokio propagandinio meno mecenatai)?

Juk tai – ne paminklai konkretiems žmonėms, ant kurių statulų, tarsi primokyti Ričardo Gavelio, bent jau dergia antikoloborantiškai angažuoti Vilniaus balandžiai, paprastai nesirinkdami: rašytojas ar poetė, o gal vis tik sovietinis koloborantas ir Tėvynės išdavikas. Balandžiai nekalti, tačiau apsėsti – jų smegenai yra per maži, lyginant su mūsų, kad galėtų racionalizuoti sau įvairiausius pasiteisinimus.

Menui – tai kur vieta?…

Tai jei ne menas, tai kuris čia iš mūsų yra balvonas?

  • #2. Negerai naikinti istorinį paveldą!

Aš ir vėl nenoriu kalbėti apie Stokholmo sindromą, tačiau, matau, kad reikia.

Pagrobėjams nebūtina žinoti, bet teisėsaugos šturmo grupės žino akivaizdžią ir empyriškai patvirtintą tiesą: jei per parą įkaitai neišlaisvinami, tai labai tikėtina, kad po to jie ims ginti savo pagrobėjus, o trečią parą įkaitų nuostoliai šturmo metu gali ir viršyti pagrobėjų nuostolius, nes šie dažniausiai jau patys užstodinės savo kūnais pagrobėjus…

Todėl specialus ir šiam darbui apmokytas psichologas kaip derybininkas pliurpia su pagrobėjais, o šturmo grupės vadas su štabu lygiagrečiai vis tiek ruošia šturmo ir įkaitų išlaisvinimo planą – nepriklausomai nuo to, kaip ten tos derybos seksis psichologui, ar ne. Jiems laikas yra skaičiuojamas net ne paromis ar valandomis, o minutėmis.

Priminkite, kiek laiko mes sovoke gyvenom ir kiek žmonių kartų tos amoralios etikos ir nežmoniškos ideologijos plaunamais smegenimis užaugo? Ir kiek tokių, kurie dabar to net nepastebi arba laiko savaime suprantamu arba “nieko blogo“ ar kad “sovietmečiu darbo žmogui buvo geriau“?

Jei šis sovokinis argumentas apie “istorinį paveldą“ nors kiek turėtų prasmės, tai dabar skustagalviai juodais parašiutininkų batais, suvarstytais baltais raišteliais, tiesiog slampinėtų po kokį Berlyną, “ave ceaser!“ gestus mostaguodami ant kiekvieno kampo senam fašistiniam paveldui ir jo simboliams, įtrauktiems kokio nors Horst von Aschlock į bundesvertybinį registrą.

Tačiau kažkodėl liberalieji vakariečiai (sovietai turėjo savų ideologinių motyvų – nėra čia ko konkurentų logotipų palikinėti!) nudaužė ne tik svastikas, bet ir “denacizavo“ visus su nacionalsocialistais, nacistais ir fašistais susijusius simbolius, nepalikdami netgi užuominos!

Feministinės nindzės Egipte džiaugiasi žodžio laisvės privalumais, nuvertus diktatorių Mubaraką

Praeitame gyvenime teko kokiais 1996 ar 1997 metais padėti išankstinei JAV Gynybos sekretoriaus pavaduotojo apsaugos komandai – labai šaunūs vyrukai buvo, daug ko iš jų išmokau (kas pasakė tequila???), todėl po to jau oficialiai mokytis į JAV vykau, kadangi “viską ir taip žinau“, bet gerokai vėliau (2001 metais per 9/11 kam smalsu – sutapo…). Turiu aibę linksmų istorijų vien iš to vizito, bet linksmiausia būdavo, kai veždavau juos po maršrutų analizės per Žaliąjį tiltą į viešbutį – Bobas, savo kolegų pravardžiuotas comrade Bobsky (tovariščius Bobskis), kaskart traukdavo sovietinį himną kaip tikras orkestro pamėgdžiotojas, ir jam visi linksmai pritardavo.

Aš, naivuolis, buvau gi įsitikinęs, kad skulptūros greitai atsidurs ne tik istoriniame savartyne, tad jokių pasipiktinimų už įžeistus nacionalinius ar kokius disidentinius jausmus nereikšdavau, ir neaiškindavau kaip tūlas lietuvis kiekvienam sutiktam “tūpam amerikosui ar jevropojcui“, kad mes esame ne rusai (sic!), ir kuo skiriamės, ir kaip taisyklingai ištarti Lis-jū-ė-ni-jos pavadinimą, nes apie tai į Gangą myžantys indų fakyrai sanskritu dar pliurpdavo.

Mes galėsime pradėti apie skirtumą nuo rusų aiškinti, ir kaip ten tikrai nesame post-sovietinė valstybė, kai piliofkėje, senos vilniečių kartos iki šiol vadinamoje gorkyne, nustos prekiauti kičinėmis matrioškomis, sovietinės armijos ušankomis, furažkėmis ir jų diržais su žvaigždėtomis bliachomis (čia ne kekšė, o sagtis rusiškai).

Bet tada gal ir aiškinti nereikės, kaip manot?…

Beje, Estijoje po Taliną slampinėjau, o tokio sovokinio nuolatinio blusturgio nemačiau. Įtariu, juos ladsbergistų megztomis beretėmis valdžia ten išvaikė.

  • #3. Tos skulptūros gi niekam netrukdo!

Ir kadangi jos niekam netrukdė, tai jas sovietiniai ideologai būtent todėl ir užrioglino ant Žaliojo tilto, kuriam tokia puošyba niekada nebuvo būdinga?…

Kongenialu, hofmaršale! – kaip sakė didysis kombinatorius bajorų vadovui.

O, bet tai palaukite, tik ką argumentavot, kad šitie mūsų (?) balvonai yra kaip ir socrealizmo simboliški pavyzdžiai, ar ne? Tai simbolis jis tos sovietinės epochos, ar ne? Ir jei taip, tai ką mes saugom: okupanto palikimą ar jo aukų prisiminimą? Ar čia yra tokių ne kaimo Jurgių, o nusipelnusių Lietuvos Respublikai žmonių, kurie meistriškai va tuoj prasuks, kad būtent šitas sovietinis paveldas yra vertybe todėl, kad primena apie aukas?…

Juolab, kad ne budeliai įamžinti, o va – “paprasti darbo žmonės“ (na, ir tiedu, kurie su kaskėmis ir vėliava su sovietiniais simboliais, tai šiaip – jie gi nekalti, nes “tik įsakymus vykdė“, nes buvo tik ta pati patrankų mėsa, savo kūnais valanti kelius per spygliuota viela apraizgytus minų laukus, kad po karo iki dabar sovietofilų išaukštintas kreivai-šleivai suvirintas kledaras T-34 pražlegsėtų masiškai suvarytų į ataką savo kareivukų kūnais, idant propagandistų būtų įvardinamas dėl to “geriausiu Antrojo pasaulinio karo tanku“).

Ne, palaukite, aš čia vis tiek kažko nesuprantu šioje logikoje, kad ideologinis simbolis nėra simbolis, nes jis yra tik simbolis, nors ir ideologizuojamas – ir to vien sovietiniais tarakonais galvose nepaaiškinsiu. Dar kartą šio argumento loginį pagrindimą perskaitom ir… randam jame logiką. Ir jei nesvarbu, tai ko klykaujat, jei kas vos tik užsimena, kur derėtų šitą metalo laužą išvežti?

Aš matau tik viena – kažkokį mazochistinį palaužtos dvasios ir sulaužytu stuburu kažkada buvusios tautos potraukį savo budeliui, prašant, kad nebemuštų daugiau, rankas-kojas atsiprašomai bučiuosim, jūsų sostinės apylinkių nebesiaubsim, italų statytoje tvirtovėje ant baltiško toponimo upės nekiurksosim ir iš jokių siauraakių jokios frančyzės duoklė rinkti nebeimsim, ir apie tai, šiukštu, neužsiminsim, net jei jūs patys turėsite mūsų protėvių išvarymo iš tos tvirtovės proga dabar valstybinę šventę vietoje anksčiau minėtojo bolševikinio pučo?…

Tiesiai iš šv. Rapolo bažnyčios po atlaidų, dėkingi darbo žmonės ėjo nusilenkti sovietiniam kariui-išvaduotojui (Egidijaus Purono nuotrauka)

“Pabudome ir kelkimės“ – kažkada dainavo maestro Vytautas Kernagis.

“Šaukiu aš tautą!“ – dar ir dainavo tas pats maestro Bernardo Brazdžionio eilėmis. Tiek ir teprisišūkavo, kad sėdi bronziniu jau pasenusiu Benu su gitara Nidos parkelyje – kuo įmanoma toliau nuo visų sostinių, įskaitant ir Vasaros sostinę Palangą.

Netgi liko įamžintas visiškai ne už tuos puikius dalykus, o tik kaip sovietinio ideologinio filmo herojus, net nelabai ir teigiamas (gal būtent todėl ir pamėgtas?), kuriame vaidino privaloma tvarka įdarbintą valkatėlę ir balansuojantį ant asocialumo ribos jaunuolį – faktiškai, tunejadcą (iš rus. – veltėdį). Už tai koks šitas filmas “geras“ – vai vai!…

Nors be jaunojo Kernagio kelių epizodinių dainų, kurias ramiai galima iškirpti be žalos siužetui ir išleisti atskiru DVD maestro kūrybos gerbėjams, visumoje – tai paprasčiausias sovietinis šūdkinis, ne tik pašaipiai iš tik ką minėto herojaus pasijuokiantis (“mergos nedavė“ – “visos jos tokios!“), bet ir propagandistiškai ir ideologiškai teisingai smerkiantis nedėkingą sovietinį jaunimą (kuris gale, aišku, susipranta ir pasitaiso – toks biblijinis paklydėlio sūnaus sugrįžimas, nekalbant jau apie religinį filmo pavadinimą, nors ir deminutyvintą, visame sovietinio ateizmo fone – vėl: viskis tango ir fokstrotas?!…), nes sovietiniai karo veteranai, stribai, diversantai ir koloborantai piktinasi:

“- Ar už tai mes, šešioliktoje raudonojoje divizijoje, kovojom, kol jums čia praskrido drambliai į rytus, tikriausiai vėl suks sau lizdus???“

Ir nei iš tikro pabudome, nei nuo kelių, juolab, atsikėlėme – šūkauk čią tą tautą nešūkavęs…

Geriausias filmas apie pokarį iki šiol taip ir išlieka – “Niekas nenorėjo mirti“. Nesvarbu, apie ką filmas, bet va štai kokius sunkiai įžvelgiamos disidentiškos detalės, ar ne? Gal todėl rusai iki šiol jį ir tepamena – jiems tai yra moralinis pasiteisinimas, kaip jie doriems lietuviams padėjo kovoti su banditais, nes čia lietuviai gi ir taip kovojo, o “rusai čia nepričiom“.

Panašiai tas detales bežiūrėdami randam ir jaučiam moralinį pasitenkinimą ir mes – čia kaip duoti centus elgetai ir džiaugtis esant mecenatu. Arba susirinkti už mokesčių mokėtojų pinigus paėsti ir pasimelsti už tuos vargšus mokesčių mokėtojus runkelius, kad tiems duonelės kasdieninės nepritruktų. Sąžinei ramiau, tipo.

Totalitarizmo sovietiniai ideologai, matyt, tam ir kišo visur tą savo ideologizuotą šūdmenį, kad jis darytų poveikį balvonams nekritiškiems protams, ar aš klystu, ir jie šiaip turėjo prastą puošybos skonį?

  • #4. Tos skulptūros gi nieko blogo nevaizduoja

Taip, tai tiesiog bronzinė odė darbo liaudžiai ir jos kasdienei buičiai bei socialistinės būties, už kurios šviesią, nors ir ištisai vėluojančią, ateitį buvo nurodoma dėkoti TSKP ir jos vadams, įamžinimas!

Įteikęs bukietą čiuvychai, pacanas kviečia ją į svidankę

“Darbo liaudis“ – iš viso klaikiai iškrypęs sovietinis terminas, lyg dar būtų “tinginių liaudis“, “bedarbių liaudis“, “vagių liaudis“, “vadovų liaudis“, “atsipūtimo ir poilsio liaudis“ arba “kapitalo liaudis“ (o, yra tokia partija gi Lietuvoje!).

Dar girdžiu, kaip sako, kad čia tiesiog, va taip be potekstės, atiduota duoklė garbingoms proletariško proletaro, liumpeniškojo valstietiškojo proletaro, inteligencijos proletaro, studentijos proletaro ir dar ten kažkokio proletaro profesijoms. Mūsų profsąjungiečiai gėlių vainikais tiesiog kiekvieną Gegužės 1d. ten tas skulptūras iš dėkingumo apkaišo, o socialdemokratai šoka ratelį, choru traukdami ne Internacionalą, o “taip taip, aguonėlę sėėėėėėjau…“

Ką jūs ten rūkot, chebra, ką???

Nenoriu. Bet tiek ir neišgeriu.

Gal todėl akivaizdžiai, kol vieni apsimeta jos nematantys, tai kaip tik matau va šitą porelę, budriai stovinčią sovietinio darbo sargyboje?

Nežinant lokacijos ir konteksto, kur tokį monumentą įsivaizduojat?

Žinote, ogi čia irgi puikus paminklas, tiesa? Ir simboliai – patys tie, juk ne svastikos gi… Išdidžiai stovintys išvaduotojai, budriai besidairantys eilinio priešo.

Kažkaip liūdna, kai tik apgailėtini gedulingieji kryžiai statomi lietuvių kariams arba tos ir šitos Nepriklausomybės kovų aukoms. Kai pamirštami ir nenoriai ir labai menkai teįamžinami anų kovų – 1794m., 1832m., 1863m. sukilimų dalyviai, didvyriai ir žuvusieji, o apie kokį nors desperatišką (ne didvyrišką, nes tada visi tie mūsų povytautiniai vyčiai tarpusavyje lenkiškai gi kalbėdavosi ir už algą kariaudavo?…) Jonušos Radvilo raitelių bandymą sulaikyti besiveržiančias čia lyg tvanas Ivano Zolotorenkos kariaunos gaujas (nes ta kariauna pagal karinę rikiuotės sudėtį gauja ir tebuvo), tai varge ar kas prisimins, nes toje jų mūšio vietoje, šiaip jau, Gugenhaimą su Ermitažu pagerbti ketinta (kas nei blogai, nei gerai, tiesiog ne tai).

Pasimokytų socrealizmo meno iš sovietinių ideologų geriausių saugotinų balvonų pavyzdžių, ar ką?…

Manau, kad ir šių balvonų autoriai dar gyvi, ir savo meniškomis pasiektomis koloboracinio meno aukštumomis mielai pasidalins. Nes dabar, kiek teko skaityti, tai tik autorinio atlygio darkart norėtų – gauti, ne dalintis. Nors, atrodytų, jau kompartija jiems dosniai kartą atseikėjo, o kodėl dar turėtume mes dabar jiems mokėti už tai, ko neužsakėm, ir kas seniai yra ne autorių, o valstybės nuosavybe?

Babkių duokite, kokia dar čia gėda, kad buvome koloborantais!

  • #5. O tai kodėl šiuos balvonus dera nukelti?

O tai dar nesupratot, ar vis dar ant pirštų aiškinti?

Kažin, kodėl reikėjo iš Lukiškių aikštės Leniną pašalinti, ką? Jis kam nors trukdė? O gal kuriam nors jūsų jis ką nors blogo yra padaręs? Stalinas – suprantu, čia ir paskutinis anarchokomunistuojantis padugnė nenuneigs, nebent būtų koks frontininkas iš socutopistinės šaikos (rusiškai taip, nes pagal kilmę – gangu gi jų nevadinsi). O Leninas kuo jums kliuvo?

Istorikai pripažins – nusipelnęs Lietuvai žmogus netgi! Žiū, ir Nepriklausomybę Lietuvos tarpukariu pripažino, ir taikos sutartį Rusija su Lietuva jo dėka pasirašė, ir netgi pagal tą 1920 metų sutartį jis mums, o ne lenkams, Vilnių užrašė ir pripažino, įskaitant teritorijas, gerokai dabar į Baltarusiją užeinančias (nemaža dalis Vakarų Baltarusijos, šiaip jau, yra tas pats Vilniaus kraštas arba Vilnija, vietinių, arba kitaip – tuteišų, vadinamas Vilenščyzna)!

Kad kapsukinius (nepainioti su Marijampolės apylinkių kapsais!) šarikovus su visa ta raudonąja šušara ir Litbeline komunistinės valstybės vizija iš Vilniaus išgrūdome, tai čia šiaip, sutapimas – tovarišč Lenin, sako, tą padarė iš kilnios savo sielos gelmių, nes jis buvo geras žmogus, kadangi blogiems mauzoliejai nestatomi.

Tai už ką jūs tą plikį dabar taip ėmėt ir pašalinot, grubiai kranu nuo batų atlupę su visomis pėdomis?

Barbarizmo aktas – Landsbergis kaltas

Žinot, aš kažkaip manau, kad jei šiandien reiktų spręsti Lenino skulptūros likimą, tai paaiškėtų, kad koks nors Naglis Puteikis (turiu omeny jo pareigas įtraukimo į registrą metu), arba, jei geriau patinka jums ir nepatinka ponui Nagliui Puteikiui, tai Mykolas Burokevičius ar Lionginas Šepetys (koks skirtumas?!), jį jau pasistengė į nacionalinių vertybių registrą įtraukti kaip saugotiną. Koks nors istoriku save laikantis pensininkas Jurgis gal ir rastų netgi argumentų šiojo proletariato vado atminimą deramu išsaugoti – dėl visų tų aukščiau išvardintų priežasčių.

O jūs tikrai manote, kad jį vis tiek nukeltų? O kodėl manote, kad būtų kitaip? Balvonų gynėjų ir užtarėjų gi ir dabar sočiai, tai kuo čia – ne principinis klausimas, ką?

Rusijoje Geležinį Feliksą prie KGB Liubiankos aikštėje nukėlė – bet po to jie susigrąžino, kaip ir liubiankinius kadrus. O Lenino balvonus bemaž visur ir išsaugojo – nors netgi Rusijoje jau atsirado šmaikštuolių, neapsikentusių šio socrealizmo ir idiotizmo, todėl išsprogdinusių Vladimirui Iljičiui subinę:

Smart ass

Mūsų gi poliruotų kaukuolių smogikai, jei ne šukuosena, tai mąstysena, ir dažniausiai slaviškomis pavardėmis, tesugeba kokią tamsiaodę merginą sumušti arba maršą Brodu surengti, skanduodami, kad Lietuva, suprask, yra skirta tokiems lietuviams kaip jie. Patriotiniu aktu tai dera, jų nuomone, laikyti. Dar jiems purvasklaida priskyrė labai drąsų aktą – sako, kad čia tik jie galėjo raudonais dažais kartą vieną balvoną ant tilto išterlioti, nors anie dievagojasi šiukštu to nedarę ir yra neteisingai apšmeižti. Tikrai drąsi drąsių patriotų šalis.

Kad neapkaltintumėte čia mane kažkokios nesantaikos kurstymu, tai einu prie sekančio argumento, o tamkart ponams su trispalvinėmis našyfkėmis (skamba beveik kaip “našistinėmis“, bet čia turiu omeny antsiuvus, kuriuos, kaip keista, neretas pavadina slavišku žargonizmu) tai patarsiu: jei jau teisinės valstybės argumento apie savo teises griebiatės, kai jums pasiūloma užčiaupti srėbtuvę ir nustoti rėkauti nacistinius išsiverstus bei adaptuotus šūkius, tai gal susipraskite ir nebūtinai sprogdinkite (ar staigiai kokį flashmob organizuokite su bulgarke ir trosu balvonui ant kaklo), bet stop talking and do the walking – imkitės teisinio kelio prieš valstybės balvonus dėl šių balvonų nukeldinimo, ką?

Miškas jums padėkos. Ir ne tas iš reklamos, ir ne tas, kuris Grūte.

Ar vis tik money talks and bullshit walks?…

Pagarba ne agresyvia išvaizda, radikaliais pasiūlymais dėl diskriminacinio valstybės pertvarkymo pagal tautinį požymį bei nesantaiką iššaukiančiais maršais ir demaršais užsitarnaujama, kad ir ką kokios nors “Respublikos“ koks dėl semitinio sąmokslo pasaulį perspėjančio redaktoriaus gauleiteris iš genocidinio tyrimų centro dabar postringautų.

  • #6. Tos skulptūros yra neatsiejamos nuo Žaliojo tilto!

Kvailiausių argumentų tope šitas būtų sąrašo lyderis!

Ar kas žinote vyriško švarko rankogalio sagų atsiradimo istoriją? Funkciniu požiūriu, jos yra visiškai beprasmiškos, nes nieko neužsega. Iš esmės, dabartiniai kariniai kiteliai puikiausiai be jų apsieina (kariškiai kažkaip pragmatiškiau žiūri ir siekia utilitariškumo). Nors, ironiška, jos, pasakojama, atsirado kaip tik dėka kariškių…

Buvo irgi įprasta, kad žemesnio luomo žmogus savo snarglius susipakuotų ne į atlasinę nosinaitę ir nešiotųsi kišenėje iki sudžius ir paskui bus galima išsiskalbti (atsiprašau už tokį grafišką vaizdą, bet popierinės vienkartinės nosinaitės tokiomis įprastomis tapo ganėtinai neseniai), bet paprasčiausiai nusivalydavo nosį rankove: brūkšt – ir ramu!

Napoleonas, kuris buvo ne tik žymus karvedys, bet ir didis reformatorius (jo pavarde ne vien brendžio išlaikymas žymimas), šito neestetiško vaizdo iš “runkelių“ (irgi ironiška: jo laikais kaip tik pasiūlyta iš runkelių išgauti cukrų, kaip strateginę žaliavą, dėl nuolatinės “imperialistinių“ britų organizuotos blokados prieš “respublikoniškąją“ Prancūziją, negaunant priėjimo prie cukranendrių užjūrio kolonijose) savo galantiškoje kariuomenėje neapsikentė (kaip ir tvyrojusio šlapimo kvapo Versalyje, liepęs tą iškuopti ir pasirūpinti išvietėmis).

Išmokinti iš nearistokratiškojo luomo kilusį kareivį naudoti nosinaitę buvo sunkus ir ilgas darbas, nei jį atpratinti tą daryti, o ir visai tikėtina, dėka neseno jakobiniškojo teroro siautėjimo, buvo galima sulaukti priekaištų su pasiūlymu apsilankyti pas “kirpėją“ (t.y. į autodafe arba pasitrumpinti kūną per kaklą giljotinos pagalba) dėl ideologinės nostalgijos aristokratiškiesiems papročiams.

Sprendimas buvo rastas itin paprastas – prisiūtos sagos rankogalyje (tik jos ne užpakalinėje pusėje buvo, kaip dabar, bet iš viršaus). Tai jei kuris runkeliokas iš gvardijos užsimiršęs pabandydavo brūkštelėti iš įpročio nosimi į rankovę… Žodžiu, rikiuotė įgavo estetiškų rankovių vaizdą, nes jei ir išmoko braukyti, tai vidinės rankogalio pusės nesimatė, o prūsokai įvedė visuotiną karyboje madą tvirtai prispausdinėti rankas palei šonines siūles pagal komandą “ramiai!“

Todėl kai koks balvonas įpranta snarglius viešumoje šluostytis rankogaliu ar atgalia ranka, kaip mūsų pasaulinio lygio dizaineris Juozukas, tai nedera su jo tokių papratimu gal taikstytis vien todėl, kad tai yra neatsiejama jo “paprotinė teisė“ ar “pas juos, bohemoje, taip yra priprasta“?

O kaip, paklausite, tas Žaliasis tiltas atrodė be šių skulptūrų?

Štai kelių šimtų metų senumo piešinys:

Wilno burmistras gyvai svarsto su generalgubernatūros adjutantu ir šioje sekretūtka Božena, ar nederėtų uždėti ant tilto apolonų su veneromis Aleksandro bei Jekaterinos veidais?

Man šiame paveiksliuke patiko nuo sielių ir ledonešio apsaugančios tilto atramas tos pleištinės užtvaros – vienintelis papildomas priedas prie tilto. Skulptūrų, kaip matote, čia nebūta nuo seno.

O štai kaip šis tiltas atrodė Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse, tad – jau po šimto metų ir vos prieš šimtmetį:

“Aš tave myliu“ dar iš žolės neišpešiota, bo chiba cie nie liubie!

Sieliai vis dar plukdomi (Nemune ir Neryje buvo nuo LDK laikų draudžiamos bet kokios užtvaros, galinčios sutrukdyti sielių prekybą, tad AMBo, stačiusio Kauno HES ir po to siekusio įamžinti LDK palikimą Valdovų rūmų atstatymu, visi veiksmai šiame kontekste kelia ne šiaip šypseną – bet šizofreniškas asmenybės skilimas mąstyme yra iš viso būdingas mūsų tautai, ne vien jos lyderiams, kuriuos ir išsirenka pagal savo supračių).

Tačiau šis tiltas jau turi viršuje arkas, kaip matote, todėl ant jų galima patupdyti dabar būtų tik kokį zuokulišką angeliuką (nors ir Ingos Paksaitės fizionomijomis, bet tie angeliukai man simpatiški, kad ir ką čia dabar išskaitytumėt).

Tačiau įdomu, kad dabartinis Karaliaus Mindaugo tiltas šalia savo stilistika primena būtent anuometinį jau Žaliojo tilto vardą gavusįjį pirmtaką:

Visi gi žino, kad Ryga – Lietuvos sostinė!

Tarsi kaip ir kompensacija už istorinį paveldą gal?

Nes Žaliasis tiltas per rusų nuolatinį tą avosj ir tautinį pofigizmą (ko iš baudžiauninkų ir lažininkų norėti?), tai liko nesusprogdintas traukiantis nuo vokiečių karių 1915-taisiais.

Bet jau sovietiniam rusui grįžus į Vilnių 1944-aisiais, vokiečiai pasirodė esantys ne tik pedantai (nieko bendro su agrastais!), bet ir – fašistai, prakeikti, todėl Žaliasis tiltas pasitiko atėjusį jau jam pokarį štai tokiu liūdnu vaizdeliu:

Žaliasis tiltas laukia sovietinės rekonstrukcijos – ne inžinieriniais, bet ideologiniais pagrindais

Grįžo čia, priminsiu, ne šiaip rusai – grįžo būtent sovietai, o šito, panašu, gali tik koks BNS agentūros rusofobiškas direktorius neskirti, polemizuodamas retoriškai savo tinklaraštyje su baltaisiais burundukais, o, jo paties manymu, neva, labai šmaikščių, nors akivaizdžiai balvoniškų, įžvalgų neįvertinančius vadinantis dundukais.

Atėjo ne šiaip su rusiškojo (žinot, 2010-taisiais buriavau su rusais – po barabanu i do lampočki ta politika jiems) ar panslavistinio imperializmo ideologija, o su bolševikine.

Neapšnekėkite tuomet rusų, nes rusai yra ir Mstislavas Rostropovičius bei Lietuvos piliečių pasais besididžiuojantys Maja Plisedskaja bei Rodionas Ščedrinas, gyvenantys ir Užtrakyje, ir, kiek suprantu, esantys Lietuvos (būtent tokiame dabartiniame nepriklausomame būvyje, o ne kaip “artimo užsienio“ ar netgi “broliškos respublikos“) draugai, ir patalogiškai nepernešantys sovoko ir totalitarizmo.

Štai va tie atėję sovietai ir instaliavo, atstatę Žaliąjį pagal tipinį projektą, tuos balvonus – neva, kaip puošybos (sic!) elementą, nes jokios inžinierinės paskirties skulptūros šios neturi. Todėl balvonai užkelti ant atramų, o ne antikinių titanų arba kariatidžių pavyzdžiu pastatyti vietoje atramų. Iškrypusi ideologija diktuoja ir iškrypusią logiką?…

Apie liumpenišką skonį čia sunku kalbėti kažkaip teigiamai – jie tų apolonų su kūjais arba kamuoliais (aš nežinau, ką šiame junginyje dėdulė Froidas įžvelgtų…) ir venerų su pjautuvais arba irklais (atėmė iš anekdotinio pokalbį su Nataša palaikiusio valtyje poručiko Rževskio?) pas save Sovdepijoje pilnus parkus prigūdę jau buvo dar tada, kai, traukiantys dainuškas apie tvirtą šarvą ir greitus tankus, arba kam ten ir kur laisvai kvėpuojasi, patys, kaire koja nuolat žygiuojantys, masuotės balvonai visuotinai darbo kolektyvuose smerkė (man patinka originalas, reiškiantis “dėti žymes“, dažniausiai, ant gyvulių išdeginimo būdu – клеймили) “liaudies priešus“.

O štai kaip atrodo toks pats lyg Žaliasis tiltas Tbilisyje:

“Žaliasis“ tiltas Tbilisyje

Kaip matote, kuo puikiausiai tos pačios stilistikos tiltas apsieina ir be balvonų, ir žiūrisi kažkaip netgi maloniau, nes neperkrautas. Žibintai, tarp kitko, irgi labai panašūs.

Ar pasigendate čia kažkokios papildomos puošybos, ką?

Įdomumo dėlei, tai įmetu dar ir jų “Baltojo“ tilto variantą, kuris irgi skirtas tik pėstiesiems, ir kuris panašiai išdėstytas šalia savo protagonisto kaip ir Vilniuje:

“Baltasis“ pėsčiųjų tiltas Tbilisyje

Man kažkaip kyla tokia nepatriotiška mintis, kad, nežiūrint to, jog Tautų tėvas Josifas buvo gruzinas pagal kilmę, kaip ir jo parankinis ir politinis budelis Lavrentijus, tačiau gruzinai turi šiuo atveju sveikesnę nuovoką ir geresnį estetinį skonį už mus.

Nemanote?

  • #7. Tai dabar viską nugriaukim, kas sovietinio!

Vienas iš tokių desperatinio šūksnio pavyzdžių, kai visi argumentai pro balvonicum pasirodė esantys balvonicum in realis.

Iš tikro, tai nemenką dalį sovietmečiu statytų klaikių dėžučių nekokybišku trupančiu betonu ar apsilaupiusiu tinku, tikrai, kad derėtų nugriauti – jų visa vertė yra sklypas po pastatais dėl aplinkinės infrastruktūros ir geografinės padėties, o ne pati pastato vertė. Bet griauti ne dėl kokių nors idėjinių, o labai pratiškų sumetimų – renovacija net dėl šildymo efektyvumo kainuos brangiau, nei naują pastatyti iškart geriau.

Stalinietiški socrealizmo pavyzdžiai, nulupus liumpenišką beskonybę ir visą tą proletarišką apdailą, iš esmės savo stiliumi nesiskirs nuo tarpukario neoklasicizmo stiliaus, jei neimsime domėn nykų kopijavimą ir mėgdžiojimą, siekiant “pasivyti ir pralenkti“. Pasidairykite po tarpukario Kauno architektūrinį miesto palikimą, pasižvalgykite po Vilniaus kokią Goštauto gatvę, ir apsidairykite kokiose nors JAV, jei pavyks nukeliauti, Empire State Building apylinkėse. Detalės – taip. Stilistika?… Stilius tai bemaž vienas ir tas pats, tik ne visur ūsuotasis pypkorius akcentus lipdybai bei puošybai dėliojo.

Aišku, lyginti mano brangiojo Alma Mater KTU Ekonomikos ir vadybos fakulteto, kuris kažkada vadinosi “Pieno centras“ (pieno baras buvo pirmame aukšte, kai studijavau – dabar ten banko skyrius) ir už jį profesoriaus Vytauto Landsbergio tėvas architektas Gabrielius Žemkalnis Paryžiaus parodoje gavo sidabro medalį, su kokiu nors brolių Nasvyčių ir vieno emigravusio neminimo žydo Lazdynų mikrorajonu, apdovanotu Maskvoje Lenino premija, matyt, nederėtų kaip ir pneumatinio kūjo su italų meilužio linksmakočiu, pasičiupto (kas pasakė “čiupa-čiups“???) kokios nors glamūrinės lietuvaitės, daugiau niekuo nepasižymėjusios, kaip tik užsieniečių kabinimais, prašantis pabirbinimo ir dėmesio nacionalinės spaudos puslapiuose.

Vilniaus tarptautinis oro uostas irgi taptų jaukesnis, jei per savo grandiozinę rekonstrukciją, pastatant naująjį terminalą (bet tai kaip paveldofašistai čia neknerkė dėl “stilistinių neatitikimų vyraujančiam urbanistiniam paveldui“?) ir senosios salės renovaciją, būtų tą vArpinę (hm…) kolonų lipdybą su sriubinių prieskonių girliandomis atnaujinęs.

Tarkime, Marijampolės geležinkelio stotis kažkodėl senąjį Žmuidzinavičiaus standarto netgi Vytį (tai čia gi herbinis simbolis, o ne kažkokia flora!) fasade nudaužė ir užlipdė dabartinį Kaiždailio standarto Vytį (kapsai, čia yra epic fail, jei anas Vytis buvo tik pokariu užtinkuotas ir dabar atidengtas, o ne atkurtas paskubomis Sąjūdžio metais pagal ikikarinį buvusįjį!…). Bet aš lyg ir iki stoties rekonstrukcijos pamenu kaip tik buvus Žmuidzinavičiaus standarto, net ne Zikaro ar, juolab, dabartiniojo standarto – Každailio.

Tad šiuo atveju, kaip matote, ideologinė puošyba kuo puikiausiai yra atnaujinama, ir suderinama valstybiniu lygiu.

Marijampolės stoties puošyba – naujasis etalonas senuose rėmuose, nu bet kiba tę mažum yra gražu, ane?

Man, tiesa, gaila Varėnos geležinkelio stoties: po dar sovietmečiu vykusios ilgokos renovacijos, auksarankiai meistrai viduje sukūrė labai čiurlionišką interjerą (nors MKČ gimtinė iš tikro yra dabartinė Senoji Varėna, kuri jo vaikystėje buvo tiesiog Varėna, nes dabartinė Varėna buvo iš pradžių tik Varėnos geležinkelio stotimi, o po to labai neilgai tik Naująja Varėna arba Varėna II, kuri surijo senąją ir tapo tiesiog Varėna, o nepriklausomybę nuo Varėnos miesto atkovojusi ir lengvatinių kaimo mokesčių už daržų žemę užsigeidusi maždaug 1994-taisiais senoji dalis, žinoma autobusų maršrutuose kaip Varėna I, tapo Senosios Varėnos kaimu).

Truko džiaugsmas vos keletą mėnesių, kai visas MKČ paveiksų kopijas sienų, lubų ir visokių fryzų freskose buvo liepta užterlioti…

Va šitie funkcionieriai – tai yra keliasdešimtkart baisiau už KVAD prie Naglio Puteikio, ir labai abejoju, kad čia tuometiniai partiniai veikėjai (kaip architektai roko grupėje “Antis“ dainavo: “funkcionieriai – pontijai pilotai!“) susirūpino a.a. MKČ autorinėmis teisėmis, ir tikrai joks Dailės akademijos dėstytojas Vytautas Landsbergis nevažiavo į Varėnos Vykdomąjį komitetą arba Vilniuje nesibeldė, Lenino prospektu paėjėjęs, į CK pas kokį kompartijos instruktorių ir restauratorių Gediminą Kirkilą, pasikišęs po pažastimi savo suinterpretuotus “Kastuko laiškus Zosytei“ – nei kaip čiurlionistas pro, nei kaip con.

Na, bet dekoratyviniame tinke MKČ motyvai dar bus likę, nes iš esmės visų sienų pertinkuoti nenurodyta. Tad – štai jums dar vienas “paveldo“ ir jo politinio keitimo ir kretinizmo pavyzdys.

Ar iš MKČ taip buvo padarytas kičas – nesiimsiu tvirtinti, bet, matyt, gotikiniam architektui barokas irgi atrodė beskonybė, o baroko meistrai į Lauryno Stuokos-Guzevičiaus klasicizmą pažiūrėtų kaip į… šiuolaikinių “stiklainių“ statytojus, neturinčius “pakankamos kilmės ir skonio“, kad jiems būtų leidžiama kištis į miesto bendrąjį vaizdą:

“Suvažiuoja čia iš provincijos visokie kaimiečiai ir keičia pagal savo supračių, fi!“ – rėkautų “tikrieji Vilniaus estetatai“, baksnodami pirštu į mūsų “architektūros tėvo“ žemą valstietišką kilmę ir iš kokios gūdžios provincijos tas buvo į Vilnių atvykęs…

Jei proletariškieji komisarai čia atėjo su savo beskonybe ir sudarkė Vilniaus, tojo barokinio miesto didžiausiu Europoje UNESCO saugomu senamiesčio paveldu, vaizdą, tai nesuprantu, ką randate “autentiško“ ir “įsipaišančio į kontekstą“ tuose beskonybės triumfo balvonuose?

Suprantu, kad tuomet, sovietmečiu, rėkauti baugu buvo (galima, jei komformizmas yra didesnis už sąžinę, o pasekmės atvirkštiniu atveju – tai išniekintas sustingęs kūnas turgaus aikštėje, sibirietiškos šachtos ar kirtavietės, arba durnynas), tačiau kodėl iki šiol išdidžiai, jūs, tautos sąžinė, garbė ir dora, tylite, stovėdami po klevu, dėl šitos išdidžiosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės autentikos ir dvasios išniekinimo?

Matyt, jums tai reiškia panašiai tą patį, ką ir didžiausio meniškojo viešojo trolingo autoriai išreiškė savo šūdvamzdyje:

Tilto beskonybė šūdvamzdinio trolingo rėmuose

Juokinga, kai vieni smagiai patrolino visą VEKS prasifeilinusią atkatinę kontorą už šiųjų pinigus (o kodėl nepasityčioti iš balvonų?), po to dar užsitrolino nemažai visuomenės, kad dar iki šiol šiuolaikinio meno ekspertais save laikantys bei Vilniaus savivaldybės atsakingi pareigūnai vaikšto balvoniškai rimtais snukiais tarsi šūdo pririję, anot vienos premjero atstovės spaudai, užuot paprasčiausiai tą bevertį vamzdį išvežę atgal į metalo laužo savartyną.

Aha, mianaz čia, nu. Tada ir kokia nors bufetava yra Eva Peron.

Tilto balvonai – toks pats šūdmenis, kokiu yra ir visas grafiti su taginimu – viešosios erdvės terlionė. Yra solomoniškų balvonų, kurie save gal saliamonais laiko, lygiai taip pat aiškinančių, kad tai – gatvės meno ir jaunimo kultūros dalis.

Įtariu, kai koks šunpalaikis šlapinasi teritoriją atsižymėdamas, tai jo priekvailis savininkas gal irgi tą laiko meno rūšimi, gyvūno teise bei saviraiška ir didžiąja visatos harmonija, į kurios vyksmą nedera kištis ir negalima tokio gyvulizmo naikinti ar, neduoktudiev, su tuo kovoti (iš tikro, tai reiktų ne su dergiančiu gyvuliu, o su jo šeimininko gyvulizmu ir nesutvarkymu po judviejų “pasižymėjimo akto“ nesitaikstyti).

Ar sovietinis teritorinis šlapinimasis, sustingęs ant Raudonojo Žaliojo tilto balvonais bronzoje, ar vogčiomis purškiamais dažnai išterliota siena – ta pati teritoriją žyminčio gyvulio atmaina.

Algis Ramanauskas, pradėjęs kovą su grafičiais ir konkrečiai terliumi Solomonu, laimėjo daugiau, nei kam, suprantančiam pergales tik kaip “visus, kurie ne su mumis – sodint!“, atrodo: peckelis identifikuotas; tokių piktybiškų terlionių nebedaugėja; surinktomis lėšomis, kiek supratau, teisėsaugos pareigūnai nors ir simboliškai, bet apdovanoti; visuomenės nemaža dalis komformizmą ir abejingumą, klaidingai suvokiamą kaip tolerancija, pakeitė nepakantumo tokiems terliojimams nuostatomis.

Kodėl manote, kad dera taikstytis su balvonizmu viešojoje erdvėje, ar kad “nieko nepavyks“?

  • #8. Nepainiokime meno su politika!

Iš esmės, tai jau kartočiausi, kalbėdamas apie visiškai sąmoningai ir kryptingai vykdytą (ir tebevykdomą) politiką grūsti į viešąsias erdves, ir tokį pasyvų per pasąmonės vaizdus smegenų plovimą taip pat ir visu tuo ideologizuotu ir okupanto primestu šūdmeniu.

Visi argumentai yra aukščiau, bet aš iškėliau šį darkart neįdėmiai mane skaitantiems, todėl pasiremsiu kolumnisto Andriaus Užkalnio išsakytomis mintimis pagal šį teiginį:

Menas (kaip, beje, ir sportas) buvo ir yra ciniškai ir kryptingai naudojamas nuomonės formavimui. Tie, kas šiandien sako „nepainiokim meno su politika“, yra tie patys, kas prieš dešimtį metų sakė: „kam mums tas NATO, su kuo kariausim“.

Jau, jau girdžiu daugelio atsakymą: „nepainiokim meno su politika“. Tai, geriausiu atveju, naivu. Blogiausiu atveju, tai sąmoningas beprasmio, kaip ir karo nusikaltėlių lėkštas pasiteisinimas: „Aš tik vykdžiau įsakymus“. Šis pasiteisinimas nesuveikdavo, kai ateidavo teismo arba tribunolo valanda, ir reikėdavo atsakyti už savo veiksmus.

„Nepainiokim meno su politika“ – tai, sakau, pasiaiškinam? Pirmiausia, žudikų ir okupantų šlovinimas nėra politika. Tai ciniškas bendradarbiavimas su nusikaltėliais. Įsilaužimas į butus ir turto vogimas iš jų nėra ūkinė veikla. Skambinimas vyresnio amžiaus žmonėms ir pinigų išviliojimas iš jų nėra rinkodaros atmaina. Tai nusikaltimas. Kaip ir žudikų ir okupantų šlovinimas. Tai, kad sausio 13 dieną Lietuvoje turbūt nebus atliekama kokia nors kantata apie J.Staliną (bent jau programoje nenumatyta), dar nereiškia, kad viskas gerai.

Bet dar kartą įsiskaitykim į patį sakinį. „Nepainiokim meno su politika“ – kodėl ne? Įsivaizduokit, ateinat į kapus, ir randate visus antkapius sudėtus į tvarkingą eilę kažkur pašonėje, o ten, kur buvo kapai, viskas dailiai užlyginta ir užsėta grikiais. Ir ten jums sako: „Nepainiokit tradicijų ir pagarbos mirusiems su žemės ūkiu. Grikiai čia puikiai užderėjo, perka geriausi pasaulio parduotuvių tinklai, perka ir giria. Puikūs grikiai. Jums iki tokių grikių kaip iki mėnulio. Atsipeikėkit, tampotės su tais savo antkapiais ir prietarais“.

Pamenate (ta prasme, gal jums pasakojo, o gal kur nors skaitėt – ne visi tais laikais ten buvo), kaip Kryžių kalną sovietai vartė buldozeriu? Jei šiandien jums pasiūlytų tą patį buldozerį, geros techninės būklės ir su patraukliomis kuro sąnaudomis, turbūt irgi imtumėt – kas čia tokio, nepainiokim statybų verslo ir geros, patikimos technikos su politika, ar ne?

Raginimas nepainioti meno su politika, kai priešinga pusė abiem rankom painioja politiką su menu, yra lyg draudimas įstatymo besilaikantiems žmonėms turėti ginklus, kai tų įstatymų nesilaikantys juos noriai ir su dideliu entuziazmu turi, nešioja ir naudoja. Čia tas pats, kaip naivių geranorių kvailelių raginimas riaušininkų neareštuoti ir nebausti, nes „prievarta ir kalėjimai nieko neišsprendžia“.

Taigi, menas ir politika. Viso pasaulio kruvini režimai, diktatoriai ir totalitariniai valdytojai buvo neabejingi menui. Jau nuo imperatoriaus Nerono laikų, o gal ir anksčiau.

Politikos mėsininkams ir psichiškai nestabiliems valstybės vyrams meno visuomet reikėjo ne tik tam, kad giedotų juos šlovinančias dainas: jie troško, ir dabar trokšta, savo galių patvirtinimo iš ten, kur to patvirtinimo negalima gauti prievarta.

Nepripažintas ideologinis mianinykaz tyliai verkia į atlasinę nosinaitę

* * *

Užbaigsiu Anušausko atsakymu komentatoriams, kurie dukart generolo Jurgio Jurgelio kalėdiniuose blėnyse apie partizanus ir stribus neįžvelgė irgi nieko blogo, o veikiausiai, netgi joms ir pritarė:

Pabaigai atsakysiu į generolo Jurgelio klausimą: „Kas geriau – būti nušautam stribo ar partizano?“. Manau, kad žymiai blogiau turėti stribo mąstyseną.

Štai todėl sakau, kad tie balvonai ir stovi dėl balvonų ir dėka balvonų. Rusai gi pasakytų, kad оболванивание jiems akivaizdžiai pavyko.

Ir kas man belieka, matant tie balvonų užtarėjų? Tik – pritarti.

Todėl jei ne tik mintis apie bulgarkę ir kraną, bet ir apie Grūto parką kaip pritinkamą, nors ir kompromisinę, dislokacijos vietą šiems balvonams yra atgrasi, tai… čia juk laisva šalis, ar ne? Kiekvienas turim teisę į savo nuomonę, o, kaip sakoma senoje užatlantės laikraštininkų sentencijoje: opinions are like assholes – everyone has one.

Pasitaisau savo megztą beretę ir džiaugsmingu šūkiu sveikinu jus dėl tokio pasirinkimo:

Visų šalių balvonai, vienykitės ir join the comrade Bobsky soviet anthem orchestra , tovariščiai bardai!

Ura!

Reklama