Dr. Aušra Maldeikienė šiandien net ne trolina, o atvirai šaiposi: http://www.pinigukarta.lt/blog/kolumnistai/ka-isties-reiskia-a-boso-pergale-pries-banka – iš tiesų, jau aš perklausčiau, o kiek šioje šalyje kainuoja verslininko ir banko reputacija?

Panašu, kad mažiau už tą sumą, dėl kurios bylinėtasi. Bankas durniui kelio nedavė – nuėjo į teismą. Teismo verdiktas aiškus: bankas sukčiavo. Tai kaip dabar DNB Nord banko reputaciją vertinti? Snoro savininkai tai nors vogė sau, o šitie kas, jei ne sukčiai?…

Bet laimėtojas irgi yra pralaimėjęs – pasirodo, kad teismas irgi konstatavo dr. Antaną Bosą, verslininką, dalinantį patarimus apie strateginius investavimo būdus ir makroekonomiką (jis dar ir Seime, kiek pamenu, buvo, įstatymus, reglamentuojančius, kaip mums šioje ekonomikoje gyventi, berods, kūrė?), pasirodo, kad esąs jei ne durnius, apie kurį patarlėje aukščiau, tai tikrai visiškas nemokša finansuose!

Nepatyręs investuotojas, kitaip sakant – maždaug, kaip ta bobutė prie uždarytojo Snoro kioskelio, kuri nesupranta, kodėl jai Kubilius žadėtų 500 Lt neišmoka, jei per teliką Ingrida žadėjo, o jos pačios indėlis buvo arti nulio – na, kiek praeito mėnesio pensija dar neatiduota už SMS “mama ash pakliuwau y awaryja“.

Bet aš jau raitausi iš juoko, kaip tas dievagojasi, kaip jis sukčiavo su savo užstatomo turto verte, kaip ėmė paskolą (su apyvartinėmis korporacijoje striuka, ką?), kaip pirko skolon skolą (įsipareigojimai – ir yra skola, paprastai kalbant). Bankas linksi galva: taip, žinojom, kad jis sukčiauja, bet davėm pinigų, kuriuos po to pasiėmėm atgal ir… mes nekalti, kad prašvilpėm.

Kiek nukrypsiu: man tuomet tos DNB Nord siūlomos obligacijos iškart atrodė įtartinos – too good to be true. Bet visiškai sutinku, kad iš to, kas buvo žadama buklete, įspūdis toks ir sudarytas: krentant akcijų kursui, vertė yra fiksuojama ir net sumokamos depozito lygio palūkanos, o jei kyla – uždirbi pelną. Puiku, tiesa?

Kaip ir tiesa tame, kad čia gaunasi savotiškai išvestinė finansinė priemonė, reikalingas pačiam bankui tuomet hedžingas šiuos įsipareigojimus užtikrinti, o šitą dalyką teko bent baziniam supratimui man studijuoti dviejuose geriausiuose, tebūnie, tik Lietuvos, universitetuose ir atsiskaityti pas tris (!) skirtingus dėstytojus bent 10-tukui, kad galėčiau ant pirštų paaiškinti. Ir vis tiek man tai kėlė įtarimą – būčiau nukamavęs banko vadybininką klausimais, tad jam pasisekė, manau.

Nebaksnočiau aš taip autorės vietoje ir į teisėją. Tiesą sakant, aš nenorėčiau jos vietoje būti, nes ir ji, kad ir kokį sprendimą priimanti, bet čia pralaimi: jei Bosas kvailys, o bankas sukčius – ji yra ekonominė beraštė; jei Bosas yra žioplys, o bankas sukčius (neradau eufemizmo “gudraujantis savo teiginiuose“) – tada ji yra bankų pakalikė ir finansinė beraštė. Kaip besukiosi, o niekas nepagirs, kaip ir visi trys lieka durniaus vietoje.

Būtų buvę daug geriau, jei Bosas tylutėliai pabūtų šešėlyje ir nesibrautų pirmas prie pinigų kaip kiaulė prie lovio, o paleistų, su visos savo advokatų komandos pagalba, kokį Vardenį Pavardenį iš nukentėjusiųjų. Taip, ir teisėjai verdiktą priimti lengviau: bankas ar taip, ar kitaip, kaip matote, vis tiek sukčių bankas, o visuomenė lengviau atsidūsta – nepatyręs investuotojas yra valstybės apsaugotas.

Bet tada pliusas tam pačiam Kubiliui, Šimonytei ir Šimašiui? Negerai gaunasi ne vien iš Klonio gatvės žiūrint, nes kodėl niekas nepaklausė, ko nori mergaitė???

Iš tiesų, manau, kad derėtų bent jau Lietuvoje parodyti pavyzdį, kol ES dar nesusižiūrėjo (pas juos, matyt, arba kvailių mažiau, arba bankai mažiau kvailina?) ir tiksliau finansiškai apibrėžti, kas yra tas “nepatyręs investuotojas“. Tokiu Finasta mane irgi laiko, davusi pasirašyti atitinkamą popierių – nepaisant diplomo ar žinių šioje srityje, tad ne vien teismo sprendimu tas A. Boso mokslinis laipsnis toje srityje gal ir yra ne ką geresnis už mano grupioko G. Kirkilo, gavusio už neaišku kokius nuopelnus VU (seniausia Alma Mater Rytų Europoje! LOL) diplomą.

Siūlyčiau gal atsižvelgti į investuojamą sumą, nors kritikai pasakytų, kad čia tiek pat siejasi, kaip buto plotas su šiukšlių mokesčiu. Manau, kad ES direktyva nustatė netgi tam tinkamą sumą – 100 tūkst. EUR, – t.y. tiek, kiek yra apdraudžiami indėliai bankuose, laikant, kad juos padėjęs (investavęs) asmuo nebuvo tiek patyręs, kad suvoktų riziką.

Būtent rizika ir draudžiama ir investavimo atveju, kuomet tikrinama, ar investuotojas yra patyręs. Tad procedūra supaprastėtų – jei turi milijonus investavimui, tai gali pasisamdyti ir konsultantą, o ne pasirašinėti paskubomis suktai surašytas sutartis su iš anksto žinomais melagingais banko pažadais, prieš tai sukčiaudamas ir užstatydamas savo, neva, vienintelį gyvenamąjį būstą…

Beje, va todėl ir būtų dar reikalingas NT mokestis, o, sutarus dėl tarifo, savo NT vertę tegul nustato pats gyventojas – be visų kažkokių papildomų administracinių išlaidų ir sąnaudų (kaštų) VMI ar kadastro įmonei, nes pakaktų tik deklaruoti. Jei pasididins, kaip Bosas – mokės daugiau valstybei. Jei sumažins, nei rinkoje vertas – valstybė pigiau išpirks, kuomet paaiškės, kad visuomenės reikmėms tas turtas trukdo (pvz., vietoje Boso ar Šefo namo gal visuomenė sutaria ir nusprendžia turėti vaikų darželį, ką?).

Bet aš nieko naujo nepasakau: yra ir teismo sprendimas, ir autorės tekste tos pačios mintys. Tad jei kam atrodo, sukčiavusiam bankui ar finansų nemokšai, kad jo reputacija dabar sutepta, tai, ponai, gal ne mane ar autorę, o tiesiai į teismą tą teisėją, kuri tokį sprendimą priėmė? Tiesa, teisėja turi imunitetą. Teks buvusios Europos finansų ir biudžeto komisarės atsiklausti… o čia jau – kita istorija.

Kaip bebūtų, sakyčiau, kad čia dr. Aušra Maldeikienė grasildišką mąstymą “aš žinau, paskaičiavau“ šįkart suvarė į vienus vartus.

Bet jai daug stengtis nereikėjo. Kaip, manau, ir teisėjai, priimant sprendimą persidirbti irgi neteko – kartais patarlės antros dalies nereikia, pakanka duoti kelią…