Žinote, kas bendro tarp sovokinių balvonų (jų simbolis – bronza ant Žaliojo) ir violetinių patvorinių kedofilų?

Nei vieni nelinkę į kompromisus.

Šioje šalyje iš tiesų yra per daug kompromiso su sąžine (dažniausiai abejingumas ir nejautra įvardinama kaip “tolerancija“) ir per mažai siekio kompromisui ir derybos bei sambūviui.

Tiesą sakant, man nepatinka žodis “kompromisas“ – tai visada išlygos, bet dažniausiai taip įvardinama trumpalaikis sprendimas ilgalaikei problemai. Konsensusas, arba bendras sutarimas, yra daug geriau, ir aš tą palankiai sutinku. Tačiau joks konsensusas neįmanomas be noro ir siekio derėtis ir… daryti kompromisus konsensuso ir sutarimo labui.

Tarkime, jei pajudini bronzinius balvonus, siūlydamas juos perkelti į Grūto parką, tai sovokiniai balvonai ima isteriškai purtytis “nei žingsnio atgal!“, imdami svaisčioti blėnis net apie paveldą, neva, ir aiškinti, kad tik jie supranta istoriją (sic!) bei meną, nes aplink visi kiti yra kvaili kaimiečiai. Du “visuomenės žinomi veikėjai“ Nagliai ir vienas žilas Justinas iškeliavo į Peru paskui kedofilus būtent dėl šitos priežasties, tačiau šita sovokinė inteligentija anaiptol nėra jokia išimtimi, o veikiau simboliu.

Tiesą sakant, su fanatikais nėra ką bediskutuoti. Tai, kad kompromisu yra Grūtas, o ne logiška tokio primesto sovietinio ideologinio šūdmenio išeitimi metalo laužas, jiems nedašunta. Jie kompromiso nepripažįsta. Balvonai turi stovėt. No passaran, my ass.

Nepripažįsta jo ir kedofiliniai rėksniai. Vos užsimeni apie kompromisą (juolab, kad teismo sprendimas jau bekompromisis ir nebe jų naudai, tai apie ką deramės, ką?), tai tuoj gauni “pedofilų gynėjo“ etiketę. Jiems nėra kitų spalvų – tik violetinė. Ir jei esi ne su jais, tai, aišku, gali būti tik prieš juos, o jų priešas yra aiškus. Ir visai neįdomu jiems, kad gal žmogus gali būti ne kedofilas ir tuo pačiu lygiai taip pat nemėgti pedofilų.

Ir dar, žinote, manau, kad iš tiesų Seimas be reikalo taip peikiamas ir nuvertinamas. Ten, pastebėsiu, daromi kompromisai ne tik su savo sąžine (paprastai tokius aktyvistus vadina “politinėmis prostitutėmis“), bet neretai ir su oponentais (aršesni vadina juos “politiniais sandėriais“). Gal tai nėra geriausias pavyzdys, iš ko dera mokytis kompromiso meno, bet geresnių gi ir neturime.

Turėti nuomones, įsitikinimus ir idealus yra gerai. Dar geriau, kai jie nėra nukreipiami prieš kitokias nuomones, įsitikinimus ir idealus. Gerais norais kelias į pragarą grįstas.

Darydami nuolaidas savo sąžinei paprastai skatinate blogį. Tarkime, liustracijos nebuvimas – tai ne susitaikymas su praeitimi, o praeities reanimavimas. Šios bolševikinės chimeros kaip zombiai vaikšto iki šiol tarp mūsų, o mes apsimetame, kad jų nematome. Kompromisą padarėme su savo regėjimu, o ne chimeromis – joms tai suteikėm teisę į gyvenimą.

Tačiau niekas iš liustruotinų nesėdo derėtis su galimais liustruotojais, kad “va mes pasitrauksime mainais už tai, kad nebetrukdomi nukarštume“, o jiems kaip derybų sąlyga nebuvo iškelta “gerai, bet atsiprašymas ir pripažinimas negerai veikus būtų moralinis užmokestis aukoms“ – ir nebuvo sukirsta rankomis.

Todėl koloborantai gauna prestižinį smėlio kalnelį, o jų aukų kapai pustomi smėliu toli nuo gimtinės. Todėl stovi balvonai ant tilto, o tik balandžiai šika ant koloborantų statulų miestų aikštėse. Todėl nenorėję mokėti alimentų vaikui goduoliai dabar draskosi, prisidengdami tuo pačiu vaiku ir patvoriniais. Todėl…

Sveikinu jus artėjančios Gegužės 1-oios dienos proga – proletarų solidarumo ir kompromiso su kapitalistais diena.

Jei streikas – viena iš derybų formų, tai nelabai yra iš ko pasimokyti per šiuos metus, kaip tik iš… mokytojų, kurie nesiderėdami išsimušinėjo didesnę dalį sau iš bendrų mokesčių mokėtojų pinigų.

O ko jūs norėtumėte kitko bekompromisėje visuomenėje, ką?