Savaitgalį svečiuose virš paros užsitęsęs piknikas pas Daivą su Andrium buvo labai geras ir smagus, ir iš visų sodybų (mane šeimininkas pataisė: sako, kad namas, o ne sodyba, nes į pastarąją atvažiuoji tik savaitgaliais, bet negyveni, o name gyveni, nors man bet koks individualus namas yra namas, ar jis stovi mieste, ar kaime, ar už kemsynų miškelyje), kurias galėjau apžiūrėti ir lankytis pas gimines, artimuosius, draugus ar pirkimui, šis variantas buvo geriausia, ką iki šiol mačiau.

Nes net jo interjeras nebuvo kaimiškas (ko nepakenčiu su visu tuo mediniu šūdeliavimusi ir varguolių uzbonine “autentika“) – o tarsi gero buto mieste (maniškį pranoko, pasakyčiau), modernus, šviesus, stiklinėmis stumdomomis durimis ir pertvaromis, gerai suplanuotomis erdvėmis, nesenobišku židiniu ir pan.

Aš jau nekalbėsiu apie langus per visą sieną iki grindjuosčių, pro kuriuos matosi ne naktinis didmiestis ar senamiesčio mūrai (skonio reikalas), o rytinis Trakų nacionalinis parkas bei kūdra vietoje baseino (prie kurios atliuoksėjo stirna, ir kur priveista visokios žuvies – plaukioti irgi maloniau, nei chlore). Dvejos pirtys ir burbulinė vonia cokoliniame aukšte – su tokiais pačiais dideliais langais į nemenką teritoriją, kurioje sutalpinčiau ir teniso kortą dar (nes buvo tenisininkų).

Jau beveik ir užsinorėjau, ir vos nuomonės nepakeičiau, kad geras butas mieste, kur ir dirbi, yra ženkliai geriau už namą neaišku kur, ko ir kodėl, ir joks namas neatsveria savo menamais privalumais turimų trūkumų, kurių neturi butas (net didelį butą tvarkyti gali ateinantis samdytas žmogus, o namui reikia pastovių arba baudžiauninkų, arba vergų, bet aš neišsiėmęs šlėktiškų dvarininko kilmės dokumentų, o vergų dar šiemet neįperku).

Nors aš ir taip myliu miestą (nors ir ketvirtame daugiabučio aukšte, bet užaugęs esu net ne kaime, o pušynuose – sic!), jo įšilusio asfalto kvapą, jo betoninius trinkelių raštus, automobilių ir žmonių šurmulį (jokių čia man bakūžinių epitetų “skruzdėlynas“ ar “bičių spiečius“ – gerai suteptas mechanizmas, ir kad uostųsi šviežios mašininės alyvos kvapas!), miesto šviesas naktį, jo senamiesčio labirintus, jo stiklą ir chromuotą metalą, jo tviskančias reklamas bei iškabas, ir tą pulsuojačią miesto galią, nes čia yra pinigai, čia yra gražiausios merginos, čia yra geriausias maistas ir mašinos (susirimavo). Todėl kartais tyčia prasuku pro Verslo Trikampį, kuris man yra Vilniuje gražiau už encifalitines erkes Vingio parke. Mieste žmonės visada užimti ir visada turi naudingų reikalų, o ne švaisto laiką filosofuodami apie mėšlą (kitąkart – ir tiesiogine prasme).

miestas

Verslo Trikampis naktį (iš miestai.net)

Bet tai saulelė gi nusileido ir – uodai ėmėsi savo kraujasiurbystės!

Tuomet nafig su tais namais, sodybomis ir visa kaimo šieno ravėjimo romantika!

Persigalvojau. O pirtį ir dabar bute galiu įsirengti, net kaimynui man nepardavus savojo.

Reklama