Publikuota 2012-10-12 facebook:

Jau antrą produktą iš panosės nugvelbia, dammit.

Kadangi derėtis pradėjau pirmiau, tai žinau sąlygas, kuriomis susitarta. Kartais mane tai stebina, kaip ir dejonės “man mažai algos moka“ – o tai kam samdaisi už “mažai“?

Dirbk už daugiau.

Nori gyventi kaip švedas – tai ir parsidavinėk kaip švedas, o tas tik iš kinietukų ikėjoms pigiai perka, kad jo šalies vartotojas turėtų įperkamą prekę, apmokestintą nepadoriai visokiais įmanomais akcizais bei socializmo solidariais mokesčiais, iš kurių išmokės pašalpas tam ikėjiniam pirkėjui valstybė, kad tas vėl čiuožtų į IKEA ar kitą švediško stebuklo įmonę.

Keista, kai žmonės sutinka su belenkuo, o paskui virkauja, kad nieko neuždirba. Aš irgi ne itin uždirbu, bet net ir tas nedidelis (visada galima norėti daugiau) uždarbis nežemina mano “orumo“ ir neverčia dėl to sriūbauti, kad “aplinka kalta“.

Kartais centai svarbu. Va, sakykite, kuriam iš Valensina sulčių vartotojų labai sumažės poreikis geras sultis gerti, jei kaina lentynoje (ne man į kišenę) padidės 46 centais?

Nelabai groja prie kainos už pusseptinto lito, tiesa? O va prekybos tinklui tai gali būti priežastis net nesiderėti, nes, prie tų pačių (!) sąlygų kaip ir apie viską pagalvota™ jam bus per mažai, skaičiuojant maržas formaliai, to uždarbio, net jei jis ir myli maistą ir yra arčiau jūsų™.

Nors aplinka įtakoja irgi, sutinku.

Sakykite, jei Lietuvos pirkėjų kasmet sumažėdavo po maždaug 100 tūkstančių (ne viskas yra “emigracija dėl kubilinio genocido“), tai kokių pajamų tikitės rinkoje, net jei ir suvartojimas per capita iki šiol augo (tiesiog faktas sriūbaujantiems į srėbtuvę, kad mes vis geriau gyvenam, nepaisant minėtojo “Kubiliau, nežudyk labiau“?

Ir taip yra ne vien sulčių segmente (šitas smunka, tiesą sakant, ne pirmi metai dėl rinkoje buvusios ir vis dar esamos politikos prakišti tetrapakinį skiedalą už premium kainą, dėl ko vartotojas netgi tampa DIY moron).

Taip yra bet kurioje prekyboje Lietuvoje, ir mes, vilniečiai, labai mylime… baltarusius bei jau Aerofloto atgabenamus iš Maskvos rusus. Netgi didesne meile už tuos jestem turysta z Warszawy (Haroldas Mackevičius FTW!), nes pastarieji yra taupukai, o va rytų komerciniai turistai čia kol kas važiuoja pinigingi ir daro mano šalį žalią nuo baksų.

Kol kas ta meilė yra tik per Andrių Užkalnį deklaruota, nėra to visuotinio įsisąmoninto reivo, bet kai matau prie lentynos pirkėją, kuris apsimeta, kad ne iš Lukašenkos šalies (nes Batkai tai yra tolygu Tėvynės išdavystei – gi “letūvos saugūmas belarūsus prie akropolių verboja!“), tai aš sakau – yessss!

Ir tai nesvarbu, ar prie sulčių lentynos, ar, kaip vakar, prie batų ar BRC, padedamas lietuvio tarpininko (ne pardavėjo – tie sėdi salone, viduje!), skaičiuoja merso kainą į dolerius kalkuliatoriumi (lietuvis mintinai primetė greičiau, tarp kitko).

Beje, apie sultis: skundžiasi man Liepkalnio Maxima vadybininkė, kad čia prastas rajonas, tai “niekas tokių brangių sulčių neperka“… Sakau, taigi lentyna tuščia! Nu jo, atsako, vakar dar buvo pilna – pravažiavo belarusai ir viską išsivežė…

Teisingai – ten gi Minsko plentas! Pamatė, kad etiketės vokiškos (vadinasi, neperpilstyta ir nesuchaltūrinta), kad 100 proc. koncentracija (neskiestos!), kad kaina gera už tokią kokybę – ir valio!

Ir man valio (čia įdėkite mechaninio kasos aparato dzingt!).

Jiems pigu. Net ir be nuolaidų.

Mano antros eilės pusbrolis (po 36 metų susitikom!) atvažiavo į svečius iš Novosibirsko (kaip jo pirmos, o man irgi antros eilės pusbrolis juokauja – šitas yra “novoruskis“, nes skraido į darbą lėktuvu; ten bajeryje yra tiesos, bet vėliau papasakosiu) – jam irgi pigu viskas, o maistas ir aptarnavimas čia tiesiog puikūs!

Žinote, ta tikroji paslaptis, kaip išspręsti biudžeto ar netgi Sodros deficitą, gali būti štai čia – šituose pirkėjuose.

Jie neimigruos jums čia, kad dirbtų – tiesą sakant, visada atsiras ir vietinių nusipiginusių, kurie gaus kompensacijas už šildumą, vaistus ir dar balažinoką, bet dirbs už pusę minimumo ir tikės pažadukais, kurie žino kaip pakelti minimalų uždarbį šalyje ir tvarkys, matai, makroekonomiką, tačiau neranda sprendimo savo įmonėse, nes mikroekonomika – ne tas lygis.

Bet šitie atvykstantys pirkėjai duoda ekonomikai pajamas ir mokesčius biudžetui, kurių mums trūksta, taip sparčiai mažėjant savų pirkėjui ir ne taip sparčiai augant savų pirkėjų perkamąjai galiai (kas paprastai reiškia ir infliaciją).

Todėl prieš savaitgalį baigsiu šia optimistine gaida: nepražus ta mūsų ekonomika, kai yra ir tokios rūšies nepelnytai kartais ignoruojamas eksportas ir reeksportas, o iš formaliai itin seklios rinkos mūsų verslas generuoja sau santykinai didesnes pajamas ir biudžetui įplaukas.

Šypsokitės pinigus atvežantiems iš rytų – jie ne melstis už naszie wilno prie ostrabramskų čia važiuoja, ir ne aukas tomaševskininkams atveža. Jie atveža uždarbius jums.

Pasiimkite jų pinigus – ir bus jums orumo tiek, už kiek sugebėsite parduoti.