Gūglas pradėjo žaviai, minėdamas Vasario 16-tą: Baltijos pakrantės smėlis, bangelė, gintarai ir ant šakelės įsmeigta Trispalvė.

In your face, folksdoičės, 1923 metais mes ATVADAVOM Klaipėdos kraštą Lietuvai, antraip, argi kas okupantus aukštintų?

Na, žinau, kad gal čia Palanga, kuri buvo mūsų prie rusų, bet pastarieji nuo pirmųjų gavo į skudurus 1915-tais, tai jau po karo ten… latviukai užėjo. Išsipirkom – dabar jie prie Dauguvos dykras turi mūsų savanorių dėka, kurie ėjo ir prasiėjo kiaurai Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio gimtinę ir toliau, vydami raudonuosius rusus, kurių baudėjų būriai buvo sudaryti… o, prakeikimas – ir vėl iš latviukų šaulių?

Štai kokią istoriją, kuri sukosi aplink 1918 metų vasario 16 dieną, pasakoja jums šiandien Google. Aš tik nesuprantu, koks prietranka sumąstė 1918 metų Vasario 16-tąją vadinti Valstybės atkūrimo diena?

Nes cinikas manyje sako, kad tai nebuvo anos valstybės, kuri išnyko kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Abiejų Tautų Respublikoje po Gegužės 3 dienos Konstitucijos, atkūrimas. Nors turėjome 1918 metais ir karalių Mindaugą II iš Urachų giminės 100 dienų, tad tarsi ir buvome karališkai “atkurti“. Beje, šis nominuotas, bet nekarūnuotas karalius, būtų labai pravertęs dėl savo realios kariškos patirties ne tik 1918-1920 metais kovose prieš želigovskininkus, bermontininkus ir bolševikus, o ir 1938-1940 metais, nes Tautos Vadui ir Nepriklausomybės Akto signatarui šiek tiek pritrūko kiaušų.

Tiesa, šis faktas netgi pasitarnavo skuodžiant į Vakarus – taip Lietuva gavo “liaudies prezidentą“ prie tuomet dar gyvojo Lietuvos Respublikos Prezidento, kuris neaiškiomis aplinkybėmis vėliau smalkėmis paduso (kaip neaiškiomis aplinkybėmis mūsų laikais VSD pareigūnai per langus “tarsi savaime“ iškrenta paskutinėje ATR sostinėje). Gi Latvijos ir Estijos prezidentai pakluso “liaudies valiai“ ir baigė savo keliones šioje ašarų pakalnėje bolševikiniuose konclageriuose – tiek va to “atvadavimo“ ir teisėtumo.

Matote, istoriją apie Vasario 16-tą ir vėl galima kitaip papasakoti. Kaip ir priminti, kad dar yra galiojantis 1949 metų vasario 16-os Aktas, kurį pasirašė kovojančios, o ne susitaikiusios ar bėgiojančios Lietuvos signatarai – Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio vadai. To Sąjūdžio, kuris davė vardą 1988 metų Sąjūdžiui, atvedusiam į Kovo 11 dieną. Dėka va šitų dviejų Vasario 16-tųjų.

Pirmosios – tai Nepriklausomybės dienos, ir taip vėl derėtų vadinti, kaip šita diena visada vadinosi. Nepriklausomybės nuo visų iki tol buvusių valstybinių ryšių su kitomis valstybėmis ir jų tautomis: rusais, vokiečiais, lenkais. Ir tądien buvo paskelbta ne atkuriama šlėktiškoji respublika, bet prasčiokai, tapę piliečiais, tapo jau nebe liaudimi (“mužikais“), kaip juos šlėkta vadino, o Tauta. Tauta, kuriai dar reikėjo apginti savo beluomę Respubliką ir Nepriklausomybę nuo kitų karalysčių ir respublikų, ir išmokti gyventi demokratiškais pagrindais tvarkomoje valstybėje.

1949 metais ta pati tauta įvardino “ir tuomet dirbusius Lietuvai“ paprastai ir aiškiai – padugnėmis koloborantais.

Šiandien aš jums primenu ne vien 1918 metų Vasario 16-tą, kad Trispalve pamosuotumėt “landsberginėje Lietuvoje vardan smetoniškos“. Primenu jums ir 1949 metų Vasario 16-tą – kai kliedėsite apie “tautos pasirinkimą“ ir “pirmąjį atkurtos Lietuvos prezidentą“ arba net ir dabartinę “vyriausibe“, analizuodami, ką ir kaip jie ten daro, kur susimauna nusišnekėdami, o ne bent sau pripažindami, kas jie tokie ir kieno čia sėdi, nes ir fiurerį, priminsiu, galima demokratiškai išsirinkti, nuo ko jo teisėtumas netampa įtikinamu.

Karalius yra nuogas. Nebeapsimetinėkite. Anas sekretorius-prezidentas-premjeras sugrojo į dėžutę, bet politinis palikimas gyvesnis nei anoji komunizmo šmėkla, kuri pusamžyje dar iki pirmosios Vasario 16-tos klaidžiojo po Europą.

Be 1918 metų nebūtų 1949 metų Vasario 16-tos, bet svetima jums bus 1918-tųjų tol, kol apsimesite nebuvus 1949-tųjų.

Nes tada ir bronziniai balvonai ant tilto, prie kurio dar etmono Jonušo Radvilos husarai beviltiškai kovėsi 1654 metais, kad rusas į Vilnių neįeitų, tebus tik mianaz be ideologijos (fail, Puteikis!). O gal tai, kad jie ten kovėsi, leido ir Tautos Tarybai susirinkti 1918 metų vasario 16-tąją aname kambarėlyje virš restorano Piliofkėje?…

Istoriją galima dar ir taip pasakoti. O kaip jūs papasakosite ją savo vaikams?…

Sveikinu Vasario 16-tųjų sulaukus!

Mano močiutei šiandien sueina 89 metai, ir man nereiks apsimesti prieš lojalius piliečius, kurie prie visų valdžių dirba vardan tos, bet savos, prisitaikėliškos, kad švenčiu tik jos gimtadienį, kaip buvo dar iki Kovo 11. Ir tam nereikia trankių maršų prospektais, mušant skardinį būgnelį.

Vasario 16-ta yra Lietuvos Nepriklausomybės diena ir todėl Tautos šventė. Būti tauta ar liaudimi – tik jūsų pasirinkimas.