Vakar dukra sako, einam į kiną, seniai buvom.

Gerai, išrink.

Išrinko pagal savo motyvus (amžiaus apribojimas buvo nesuprantamas, tačiau tsss apie tai!), bet tikrai nesigailiu filmą žiūrėjęs (antraip, argi čia rašyčiau?).

The Internship (liet. Praktikantai).


Klystate tie, kurie eisite žiūrėti komedijos arba šiaip turėti smagų laiką su dviem komikais. Taip, manau, kad šis žanras yra savotiškas masalas auditorijai, kuri nenori spoksoti į ekraną su dvispalviais akiniais, nenori spec.efektų, veiksmo vardan veiksmo ar kokios melodramos stilium “awwww“ (yawn?), kuri žiūrima poroje, kur viena dalis ieško pakaitalo (ar įkvėpimo? Gimme a break baby…), nors turi po ranka, o tas, kuris po ranka, net ir ranka nebenori pakaitalo, nes nu nafig, kaip viskas atvėsta per visą tą ištęstą seansą, nors tikiesi geresnio sekso po to (žinote, romantiškai praleisti vakarą abi lyties supranta diametraliai priešingai – eikite verčiau į šokius).

Filme, beje, yra ir romantiškas pasimatymas. Labai netipinis. Juokingas? Greičiau mielas, bet… čia kaip kas humorą supranta. Bet pasimatymas damai labai patiko – išpildė visus jos lūkesčius (taip kad, merginos, galite eiti į šį kiną ir sakyti “awwww“), todėl…

Ir jau ne pirmą treilerį pastebiu, kad pridėta kadrų iš nufilmuotos medžiagos gerokai prieš montavimą, nes filme jų nerastum (filme nebus nieko apie Rubiko kubus, jei ką).

Tai apie ką filmas iš tiesų?

Apie gyvenimą ir jo pamokas. Apie du vidutinio amžiaus vyrus, dirbusius pardavimo agentais poroje, kuriuos aplinkybės palieka už borto ir tarsi iš naujo reikia pradėti kabintis į gyvenimą. Čia ne dar viena “Striptizo erelių“ versija, ir ne “Laukiniai šernai“.

Bet jie nusprendžia pralįsti ten, kur visiškai nieko neišmano – į Google. Jei jau esi pardavėjas, tai negi savęs neparduosi? Išmąsto netgi teisingai: svarbu būti laiminčioje komandoje, kur (ir čia neišsigalvoju, nes citata yra filme!) gali būti “kaip tie dvimetriniai stuobriai lietuviai krepšinio komandoje NBA“, nes čempionų žiedus vis tiek gauni, net jei sėdi ant atsarginių suolelių.

Realybė niūresnė, ir, manau, filmą verta žiūrėti ne tik mano amžiaus vyrams, bet ir dvigubai jaunesniems, kuriuos mes čia hipsterių karta pravardžiuojam: jaunimas viskuo nusivylęs, niekuo nesidomintis, sulindęs į virtualų pasaulį, nes sunkus ir atkaklus mokymasis aukštojoje mokykloje darbą baigus garanduoja tik ketvirtadaliui jų – amerikietiška svajonė, kaip sako viena veikėja, seniai tik svajonė, o ne garantija ir kelias. Kodėl manote, kad tos problemos kamuoja tik mūsų jaunimą, kur Kubilius Lietuvėlę, tipo, nustekeno, o jaunimui belieka tik emigruoti?

Tad du “seniai“ pakliūna į praktikantų (iš tiesų, šis žodis netikslus – labiau gal tiktų kandidatų) komandą lyg ir visiškų nevykėlių, o ne genijų, kaip jie manė ir planavo. Tiesa, tie nevykėliai nėra nemokšos – tiesiog jų gabumams ir darbui savaime neatsirado paklausos.

Truputis asmeninių pardavimų ir koučingo bulšito, pateikto su švelnia ironija (abu pardavėjai puikiai suvokia, kad čia yra savęs programavimas, nors žino, kad visa tai – niekalas), apjungiant tą vaikių komandą bendram tikslui – ir jiems po truputį ima sektis.

Taip, kaip jiedu padarė “smegenų pravėdinimą“, tai nublanksta visokie tymbildingai su cementofkėmis. Nes buvo laiku, smagu ir naudinga, o ne prisiliuobti iki vėmimo (na, vieną jauniklį ryte vis tik pykino…), stebint, kaip tavo ne mažiau girtas šefas graibo apdususią kikenančią savo sekretūtką – čia nebus nieko panašaus. Bet jei paklaustumėt manęs, mizantropo, ar prisidėčiau, tai – roll me in and let’s rock and roll, yeah! (džyzas, net pasimušti go-go bare davė!)

Lengvi filmai baigtis turi lengvai ir laimingai, tad nebus jokio spoilerio, kad pasakysiu, jog šių komanda laimi paskutinę (o kaip gi kitaip?) akimirką. Bet scenarijaus ir vaidybos prasme – finalas įtikina. To ir tikiesi žiūrėdamas.

Nueikite pažiūrėti vieni. Su pora. Su savo paaugliais vaikais (leiskite jiems pasirinkti!). Lyg ir pramoga, lyg ir lengvai žiūrisi (nes gi komedija, nu!), bet supranti, kad už to slypi realios gyvenimo pamokos, kurias pastebi ir pasiima kiekvienas pats, kiek jam to reikia.

Nemačiau nei vieno nuobodžiaujančio ar nusivylusio veido po seanso, nuotaika ir mano buvo smagi. Net praėjus valandai (užsukom sukirsti picų) džigitas (pagal gymį ir manieras) su savo vibruojančiu dildo ant ratų parkinge niekaip neišmušė iš pusiausvyros – kaip sakė vienas veikėjų: tu manęs nepriversi tavęs nekęsti; gal alaus?

Ne šedevras, bet ar visi filmai turi būti filosofiškai pakylėti, dvasiškai įkvepiantys blokbasteriai su kultinio filmo etikete “visų laikų geriausias/nuolaida -25%“?

Beje, Google savo reklamos filmu neperša – tiesiog leido naudotis vardu ir realia infrastruktūra, nes apsimetinėti, kad apie juos kalba neina, išgalvojus kažkokią filmui kompaniją, būtų kvaila, tad neisterikuokite dėl “oi, vėl čia tą reklamą kiša“. Suomiai statytų – būtų apie Nokia. Lietuviai?… Filmuočiau tuomet Graikijoje.

Nesiūlau šio filmo žiūrėti tik labai sėkmingais save laikančiais – jums dar neaktualu.