Jeigu Zuokas būtų Užkalniu, tai dabar pamptų nuo spragėsių, beskaitydamas komentarus apie Vilniaus viešojo transporto reformą delfyje.

Andriui reikia gerokai pasistengti, kad tiek gautų, o Artūrui – štai jums, prašom, tik dirbk savo darbą, ir jau turi prakeikimą iki aštuntos kartos, įskaitant penkias reinkarnacijas.

Vat noriu paklausti: o apie ką čia visas šitas triukšmas, susireikšminę baisiau už kauniečius, mielieji jūs mano vilniečiai, ką?

Ten kažkokie žiurkėnai su nuopisomis ir storuliais supermamytukais rašinėja straipsniukus, kad Zuokas toks ir anoks, ir dar jų mamą ant linksmakočio suko, sūka.

Ir ką? (c) Zuokas

Nagi, pakelkite ranką, kuris mano, kad jokios reformos miesto transportui Vilniuje nereikėjo ir nereikia?

Aha, nematau tokių. Va net tie, kurie lyg ir dvejoja kelti, ir tie niurna “geriau nieko nedarytų, nei taip“. Sutinku. Tokia logika besivadovavę ir nieko nedarė, tik dar labiau gilindami problemas, kurias net Zuokui dabar tenka spręsti, nors jis mieliau apie dirižablius svaigtų.

O dabar ramiai gali eiti bimbinėti tie, kurie nevažinėjo ir nevažinės miesto transportu.

Nes – o kam? Tegul liumpenai ir vargOliai į lochavozus sėda, kad jums niekas netrukdytų spūstyse greičiau pravažiuoti: visi tie prieš jus, už jūsų ar šalia jūsų gretimoje juostoje, kurie trukdo persirikiuoti ir greičiau nuvažiuoti.

Tai dėl tų lochų ir stengiamasi, ir tie lochai dar labiausiai rėkia, ane? Jums tai kas – kaip važinėjot nuosavu limuzinu, taip ir toliau važinėsit. Gal dar ir pagerės, tad – tegul belenką tas meras ten daro, bet daro!

O tai kur važiuojat, gerbiami kaimiečiai savo motorizuotomis bričkelėmis šitame tuzino bažnytkaimių konglomerate prie belarusių sienos, ką?

Komentatoriai spurda: “aš vaikus į mokyklą ir darželį išvežioti turiu!“, “man į darbą dar po to nuvažiuoti reikia!“ ir pan.

Taigi Zuokas klausia jūsų: o tai jūs tikrai vis dar vilniečiai, jei jūsų vaikus iki darželio vežti reikia? Neišeina nuvesti, už rankutės paėmus? O kodėl?

A… taigi ne mieste, o rajone gyvenat, pasirodo. Arba kokiame nors plikbajoriškame dunduliukų vardo naujų kartonkių kvartalėlyje, greičiausiai, statytame ant kokio kolektyvinių sodų sklypo, kur nei infrastruktūros, nei…

Bet ir mieste gyvenantys – ne ką geresni. Gi visi nori, kad prie jo daugiabučio oštų pušynai ir linguotų šilojai (pilni encefalitinių erkių ir lakančių bomžų šabakštynuose). Ir kad jų daugiabutis būtų kuo žemesnis (pakalbam apie aukštingumo, o ne žemumo, ribojimus “didmiestyje“, ką?), nes už liftą mokėti nesinori. Ir kad iki kito daugiabučio būtų toooooks tarpas, kuris vaizdo jums pro langus neužstotų.

Tada suprantama, kodėl taip skystai gyvenama Vilniuje, ir kodėl vis labiau reikia nuvažiuoti ilgesnius atstumus (kiek miestas apkramtė aplinkinių rajonų, prisijungdamas jų kaimus prie savęs?), norint nukakti kur nors nuo savo “miegančiojo mikrorajono“ iki “miesto“. Nes kiek to tikro miesto čia tėra?…

Ir jūs jame – NEGYVENATE.

Tad baikite skųstis vieną kartą!

Dėl jūsų savivaldybė ir vyriausybė iš biudžeto ir Europos Sąjungos pinigų (aplinkkeliams, kurie seniai yra keliai pačiame mieste – antai, vienas “kablukas“ vakar įkalnėje darė momentines fotografijas visų pravažiuojančių, nes aplink eismo sąlygos pralėkti leidžia, bet “miestas“ formaliai – ne, tai ko nepapildyti biudžeto?) dvidešimt metų jūsų subinvežiams platino kelius, darė apvažiavimus ir nuvažiavimus su viadukais, statė šviesoforus srautui reguliuoti (nors daugiau nei pusę jų derėtų atjungti, kad srauto iš tiesų nestabdytų!).

Ir per visą tą laiką miesto transporto pertvarkymui, kuomet seniai pasikeitę srautai iš “pramoninių“ (kur buvo “darbovietės“) į “miegamuosius“ (kur buvo gyvenama su visa infrastruktūra, pasiekiama per penkias minutes pėsčiomis nuo savo buto: mokyklos, darželiai, poliklinikos, parduotuvės ir pan.), dėmesys skiriamas nebuvo.

Plėtra vyko chaotiškai, gaunant algas ir pakištukus visokiems klerkiukams miesto plėtros departamentuose, atsižvelgiant į kokius nors avuliškai dargiškus nekilnojamojo turto vystytojų projektus ir jų pačių (!) vizijas. Tada suprantama ribojimai tankumui, aukštingumui ir stiklui – kaip kitaip įsidėsi, jei ne ribosi, o skatinsi, ką?

Dabar Zuokas va, pagaliau (ačiū tau, viešpatie aukštielninkas, kad pagaliau kažkam dašuto!) ėmėsi – ir tiek alaso bei klykavimų?!

Na, kad Zuokas gerai pradeda, bet paskui padeda ant reikalo ir nepabaigia, tai čia ne pirmiena (čia – “kaip taisyklė“), tai dėl to ir nesiginčykim.

Cinikas manyje sako, kad baigsis viskas ir dabar tuo pačiu rezultatu – ogi, niekuo, ypač kai tarp klykaujančių apstu tų, kurie išsiklykavo įlipimą per antrą galą su padefaultine opcija “važiuoju tarp smirdančių zuikių“. Pergalė svaigina ir masina toliau tęsti savo beprasmišką destrukcinę kovą. Užuot leidus va imti ir padaryti pagal tą viziją, kurią turi šiuo metu mero Zuoko vadovaujama Vilniaus miesto savivaldybės Taryba (vsia vlast sovietam!), kuri ir turi tam įgaliojimus ir netgi pareigą ją pateikti ir įgyvendinti.

Nes visi tie skundai ir aimanos, sklindančios aukščiau Zuokulos bokštų ir iki pat dangaus, raižomo ne tik vilnietiškų Air Lituanica, turi visai kitas priežastis. Ir jos jums, deja, nepatinka, ir apie jas girdėti nenorite:

a) per mažas miesto tankis;

b) neteisingi miesto transporto srautai (kurių niekas iš esmės nekeitė, nes VGTU nerengia transporto specialistų, o KTU rūpi tik Kaunas, ar ne?);

c) prioritetas individualiam transportui (blecha-mūcha, mokėti mažiau vieno euro UNESCO saugomame Senamiestyje už parkavimą čia yra “daug“ netgi prabangių visureigių vairuotojams, tai aš patyliu!…);

d) per žemi pastatai, kvaili apribojimai aukštingumui (neturėtų jų būti iš viso, išskyrus UNESCO nustatytą zoną – atvirkščiai, neturėtų būti žemesnių pastatų, nei dviženklis skaičius, ir kad priekinis būtų ne mažiau 2);

e) GPM perskirstymas iš sostinės gretimiems “vilniečių“ apgyvendintiems rajonams, paliekant miesto socialinių funkcijų finansavimą daliniu ir nepakankamu (nes pirmiausia visada nurėžiama pinigai nuo silpniausių, ir ne tik Lietuvoje);

f) per mažas degalų akcizas ir išlaikymo kaštai individualiam transportui, per pigi individualistinė kelionė, lyginant su viešuoju transportu (aš net nekalbu apie laiką, jei tą dar ėmus skaičiuoti), o konkuruoti, dempinguojant važiavimo kainas iki nulio, kaip neseniai kalba buvo užvesta “atseit, va Taline…“, nėra kaip ir kodėl;

g) poniškas sodiečio mąstymas ir jo egocentriški valstietiški poreikiai: dirbu mieste, gyvenu užkampyje, duok, mere, man infrastruktūrą, o jau mano vaikučiai tai kaimiečiais nebus – eis tik į Vilniaus darželius/mokyklas; todėl rajonai gauna lėšas iš GPM, uždirbto sostinėje, uždarinėja savo mokyklas ir darželius, nes ten vaikų niekas neveda, o sostinės tos ugdymo įstaigos perpildytos, bet silpnai finansuojamos);

h) per didelės “žalios zonos“ ir visokie plotai tarp pavienių miesto rajonų, darančių Vilnių ne didmiesčiu, o tiesiog bažnytkaimių masyvu, ir miestas taip plote toliau plečiasi, ir tiek išsitempė, kad jau dabar yra vienas rečiausiai (!) Lietuvoje gyvenamų gyvenviečių;

i) ES fondai infrastruktūros, visų pirma “akspalto“, plėtrai, o ne problemų sprendimui (kurioms, kaip bebūtų liūdna atkatčykams, ir pinigų skirti net nereikia, o tik politinės valios).

j) atbulas transporto priemonių parinkimas, kuomet didesni srautai išvežiojami mažesniais autobusais (turk. dolmuš – va taip tos jūsų dušmaninės mikrūškės vadinamos, dėl kurių mitingai organizuoti; keista, kad nėra šundaktarių ir žolininkų piketų prie miesto ligoninių).

Galima tęsti. Bet jau ir šito per daug, ar ne?

Nes jau matau vėl virstančias putas, kad “tai niekaip nepadės išspręsti problemų!!!11“.

Tad ir numoju ranka į Zuoko iniciatyvą pertvarkyti miesto transportą. Tegul daro – blogiau nebus. Gal bus netgi geriau, nei su “vilniečio kortele“, “oranžiniais dviračiais“, “tramvajais su metro“ (kokie metro, dieve mano, kai dviračių takelių nesugebama nutiesti taip, kad dviratininkai jei ne su automobiliais, tai su pėsčiaisiais nekariautų!).

Kai man reikėjo, į darbą važinėti persėdau iš visureigio į miesto autobusą (paaiškėjo, kad maršrutą dalinausi su vienu žymiu LTV operatoriumi, kuris vėliau pasimirė, ir vienu gabiu vertėju, gavusiu literatūrinę premiją už kažkokius skandinaviškus vertimus – va matot, lochavozais ir elitas kartais važiuoja!).

Jei darbas reguliarus, ir maršrutas įprastinis, tai galima ir laiką planuoti, ir net važiuojant knygą paskaityti (ko nepadarysi stypsodamas spūstyje už vairo). Ir dviračiu važinėdavau (tiek iš centro, tiek ir iš vieno miesto galo į kitą – iš Lazdynų į Saulėtekį ir atgal). Ir vaiką už rankos į darželį nuvedu. Ir kitas į mokyklą autobusu nuvažiuoja pats. O ir automobiliu man darbo reikalų kryptis yra “iš miesto“ (nors negyvenu Piliofkėje kaip Užkalnis – pavydu, nu).

Problemos man pažįstamos, iš šalies žiūrint, tai akis bado, bet jūsų aimanos, grįstos egoistiškais norais, prieštaraujančiais sveikam protui, man yra svetimos.

Todėl sakau: varyk, Zuokai, nestodamas toliau, ir tepadeda tau dievas, nes pagalbos iš miestiečių, kurie yra visai ne miestiečiai, nesulauksi.

Optimistas manyje antrina cinikui: ai, vis tiek kitoje kadencijoje po jo kažkas sutvarkys (cinikas atšauna: bet prieš tai sugriauti vis tiek reikia!).