– Viskas, draugystė tarp mudviejų baigėsi! – buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos aš išgirdau iš vadybininkės užvakar, kai buvau išmestas po dviejų valandų tvarkos darymo iš parduotuvės.

Ką gi, būna ir taip. Labai didelės draugystės aš irgi iki tol nejaučiau, bet kažkaip labai dėl to nerypavau.

Šiandien, pridavęs automobilį einamąm aptarnavimui į servisą (TA praėjau praeitą savaitę, ačiū, kad domitės), vėl atsliūkinau pažiūrėti, kaip sekėsi padaryti tvarką.

Tuomet iš 8 SKU tebuvo tik trys lentynoje (ir jei ne Audrius Bačiulis, susirūpinęs savo konservatoriškai nelankstaus stuburkaulio apkrovos problemomis), tai po mano primygtinio lipimo ant ausų darbuotojams ir paskui, kas ne mano, išmetimo iš lentynos ir sudėjimo kaip priplauso savo (po ko mane ir išmetė, bet darbą tai padariau), tai ir tų dviejų atrastų SKU (stock keeping unit, kas nežino, pvz. 1L PET Kazbegi Tarragon ir 0,5L stiklas Kazbegi Tarragon yra du atskiri SKU) nebūtų.

Bet vis tiek trijų SKU šiandien trūksta – visų litrinių PET Kazbegi: peletrūno (tarhūn – protingasis chamas A. Bačiulis sako, gerai su pelynų degtine eina), kremo (cream-soda maišoma su martiniu – Petras Kudaras jums pataria!) ir vynuogių (Isabella – visada perklausiama, o čia tikrai ne sultys, nes taip skanu!).

Vadybininkė liūdnai konstatavo, paklausus, kodėl nepasisekė per kelias dienas atrasti prapuolusių prekių, kad iš trijų jos darbuotojų – du į darbą paprasčiausiai neatėjo (gal užgėrė, gal nusivylė, kad Viktorą sodinant negaus tos savo pusantros štukytės, tai neis į darbą, nes jiems Butkė su Sysu primes pašalpą ir taip, juk svarbiausia – žmogus!).

Tačiau ji pasigavo pro šalį spėriai skutantį Vasią (nemeluoju, toks jo vardas). Sako, adekvatus ir stengiasi (nepagalvojot, kodėl lietuviški vardai jau nebesistengia už minimumą čia dirbti?). Tad gal šis suras, kur prapuolę – nuo birželio 28 dienos, kurie nepasiekė lentynų. O tada man gi apie viską galvojanti ir sako: oi, nejuda tavo prekės, niekas neperka…

O nebandėt, kai lentynoje nerandat, nueiti ir į sandėlį pasikuisti, ką?

Nes kai ofise pasamdytas sėdi, tai pasaulis per kompą ir poh… arba dop… izmą, jei konkrečiai, kiek kitaip atrodo, nei kad “kapitalistui“, kuris pakelia savo subinę ir nueina pažiūrėti į rinką, kaip ten yra iš tiesų, ir ar iš viso yra (tiesa, aš ją pakeldavau ir nebūdamas kapitalistu, bet čia istorija ne apie mane).

Bet aš tiek subinių neturiu, kad visur spėčiau, tai gal galite man padėti?

Jei lankotės savo Maxima XX arba XXX parduotuvėje, užmeskite, prašau akį, kaip ten Kazbegi 1881 limonadas stovi ir kiek jo yra. Jei nupaparacinsit trūkumą ir atsiųsit, tai visai gerai bus (na, gerai nebus, bet aš bent jau galėsiu trolinti apie viską pagalvojantį centriuką, nu).

Ir galim pagalvoti apie atlygį už šitą darbą. Babkių neturiu, bet gal galiu kažkaip kitaip motyvuoti?

Laukiu pastabų (intymaus nesiūlyti – dar vienintelis sikspekas, su kuriuo turiu reikalo, yra PET pakuotė iš 6 butelių, o ne skalbimo lenta aplink bambą).