Ogi šiandien prieš dvidešimt dvejus metus…

Bet tai, rupūže, kaip laikas bėga – daugiau nei prieš pusę mano nugyvento gyvenimo!

* * *

Pofig telikas buvo, nesidomiu aš baletu, matai. Tuomet rodė “Gulbių ežerą“.

Ryte iš tėvų išgirdau apie pučą, tai papusryčiavau ir iškart išdūmiau į mūsų SKAT kuopos štabą.

Nieko ten nebuvo (kuopos vadas užkasinėjo miške dokumentus su visais sąrašais, įskaitant mano priesaiką Tėvynei, o po pučo išsiblaivė ir nieko neprisiminė, tai Vilniuje Katedroje darkart prisiekiau ir vėl ginti, o kai išėjau iš Parlamento ir mūsų operatyvinį būrį išformavo, tai iš viso popieriai prapuolė – “nebuvo manęs“).

Tada po kuopos štabo grįžau pas draugus pasitarti dėl tolimesnių “karinių veiksmų su ginkluotu agresoriumi“ (keiksmažodžiai citatoje praleisti), kurie turėjo entuziazmo kariauti nors ir plikomis rankomis, nes buvo jaunesni, o man, neseniai iš sovietinių čebatų pargrįžusiam, teko truputį juos prilaikyti (vienok, Ernestas vienam durniui vairuotojui iš BMD, važiavosiam iš Alytaus oro desantininkų pulko pastiprinimui į Vilnių, pagaliu iš krūmų per makaulę užtaikė, tai kaip ir pakariavom).

Vakarop tryse (aš, niekad nenustygstantis Laurynas ir būsimasis Vyčio Ordino medalio “Už drąsą“ kavalierius Vilmantas, ginkluotas nunchaku) per liūtį ir balas brovėmės prie Parlamento (tik pastarąjam nuo ten išgertos arbatos susuko vidurius, tad mūsų būrys sumažėjo iki dviejų – manęs ir Lauro).

Pamarširavę ne vieną valandą su visais civiliais aplink Parlamentą, klausydami vis Tatos pranešimų per langą apie padėtį Maskvoje, vėliau ėjom “sargybos“ į Pobiedą, kuri stovėjo strategiškai tokioje vietoje “jei tankai važiuos“, kur peršlapę ir sustirę (nes draugo tėvas ranktelius išsinešė ir pats ant Mažvydo bibliotekos laiptų nesurandamai snaudė) bei aplipę dvorterjero Fobo, išgyvenusio šunų marą, Dalai Lamos ir Jono Pauliaus II palaiminimą, plaukais, sulaukėm ryto, kuomet jau važiavom trise su ponu Profesoriumi (Lauro tėvu) Pobieda į Santariškes pas juos (draugo mamą ir jo brolį-savanorį) pusryčių.

Kitos nakties gynybai neprireikė – mes laimėjom.

1-pobieda1

Automobilis-tankas Pobieda maždaug taip ir atrodė, tik be balionėlių (iš alytausgidas.lt)

Po to mano SKAT kuopa vėl iš kažkokių pasalų atsirado, kur ir turėjo būti, o mane vadas, kaip didžiausią avantiūristą, matyt, komandiravo į Parlamentą nuo rinktinės jau oficialiai į operatyvinį būrį pas Gintą Rapniką, kurį vadinom Vadeliu (o mane chebra praminė Jankiu – po JAV Kongreso delegacijos). O kai jis išėjo, ir aš išėjau, ir grįžti man nebuvo kur (niekas apie mane Alytaus rinktinėje jokių duomenų neturėjo, o kuopos vadas buvo atleistas už girtuoklystes).

O ir su laiku po truputį net ir iš kam.lt informacija apie tokį būrį iš viso dingo…

Tad – nebuvo mūsų, ir va mano ginklo brolis bendravardis net šiandien paklausė, o ar turiu kokią nors foto iš mūsų blok-posto – Pirmojo Posto (kur Artūro akmuo prie dab. Statoil). Bet kad ne tas tuomet rūpėjo (o reporteriui iš NBC jo gimtąja kalba į kamerą paaiškinau, kad ne vakar, oi, ne vakar mes tą Nepriklausomybę paskelbėm, ir vy von, bičas, o tu von nuo kopėčių iš mano posto Nr.5!).

Beje, bordinės beretės, kurias turėjom nešioti tik mes, o po to jų užsimanė štabiniai, o po jų ir visas SKAT – yra Vadelio idėja.

Šiaip į SKAT aš kitądien po Medininkų atėjau, bet nors ir dukart prisiekus – no records on me to date.

Garbė buvo su tais vyrais tuomet tarnauti, ir ne dėl laipsnių ar ordinų ėjom. Jei netingėsiu, mane rugsėjo 1 dieną aš dar linksmesnę istoriją turiu.

(b.d.)

Reklama