Iki formalaus neutraliai draugiškos Boriso Jelcino dėka tapusios Rusijos kariuomene iš okupacinės ir priešiškos sovietinės armijos išvedimo iš Lietuvos dar buvo likę dveji metai, tačiau jau buvo aišku, kad mes nugalėjom. Tądien rugsėjo 1-ąją Vingio parke organizuota šventė, skirta anaiptol ne vien mokinukams kaip Žinių ir Mokslo diena. Parke nusimatė alaus, mergų ir muštynių – laisve vis giliau kvėpavo ne tik Vilnius, bet ir visa Lietuva.

Mūsų operatyvinis SKAT būrys naktį iš rugsėjo 1 į 2 turėjo laisvą – mus barikadų postuose pavadavo Marijampolės savanorių rinktinė. Tad būtų buvusi nuodėmė man su mano bendravardžiu nenueiti į Laisvės Šėlsmą Vingio parke.

Kai esi jaunas ir gražus, o ypač vilki Lietuvos kario uniformą, nuo kurios atšyla moterys, pavydžiai ar džiugiai nužvelgia vyrai, o merginos alpėja ir lydosi, tai irgi nesivilksi civiliokiškai – gali susigalvoti ir netgi savanorišką misiją (galop, juk ir esi savanoris!), jei tektų padėti Lietuvos policijai, kurie tuomet dar anaiptol ne visi vilkėdavę “agurkinę“, o dar pilkąją milicijos “stribinę“ su lietuviškais skiriamaisiais ženklais.

Tad jei tektų muštis vardan tos, tai su chebra sutarėm daugmaž laikytis arčiau vienas kito, nes mobilių telefonų tuomet dar nebuvo, o racijos, įvairiais būdais gautos iš karinių sandėlių, buvo irgi didelis deficitas, juolab, kad žodžiai “portatyvinis“ ir “sdelano v SSSR“ derėjo tik pašiepiančiuose anekdotuose, kur “sovietiniai tranzistoriai – patys didžiausi tranzistoriai pasaulyje!“ ir pan.

Jūra gali būti ir iki kelių ne tik SKAT operatyvinio būrio smogikams, bet ir ežerus alaus ar kitų šildančių gėrimų išlakusiems ne itin draugiškiems rusakalbiams bei naujos tvarkos po truputį į gyvenimo paraštes stumiamiems supostatams. Tuomet pastaruosius padefaultu traukia žygdarbiams, kokio užteko visai neseniai, tik prieš pusę mėnesio, kuomet vodkės Šiaurės miestelio sovietinio garnizono kaptiorkėje priputę žvalgų kuopos dembeliai sugalvojo atvažiuoti rugpjūčio 21-ąją, jau prakišus Pučui Maskvoje, viliuku į Parlamentą ir pagasdinti labusus: atsitiktinės va tokio debilo kulkos pakirstas žuvo savanoris Artūras Sakalauskas, o vienam šių portiankinių idiotų mažo kalibro kulka buvo peršautas tas jo spirgantis užpakalis, ant kurio nuotykių šis ir ieškojęs bei atradęs.

vadelis

Mūsų Vadelis (Gintautas Rapnikas – nugara į kadrą) veda postų sargybos instruktažą (oper.būrys paprastai kepurių nedėvėjęs, o rinkęsis juodas beretes, dėl ko kildavę nuolatiniai konfliktai su Česlovo Jezersko “vilkiukais“, ko pasekoje tie užsimaukšlino žalias, o mes – bordines; šią JAV parašiutininkų spalvą parinko Vadelis, kai Česlovas orientavosi į JAV spec.pajėgų spalvą)

Kuomet kontekstas aiškus, galima praleisti ir ne itin svarbią pasakojimo dalį, pereinant prie svarbiausios, ko mes ten ir nusigrūdom.

Taip, mūsų su bendravardžiu žavumas, drąsa ir pasitempimas (uniforma įpareigojo!) davė vaisius – tikrai nukabinom dvi ne mažiau žavias merginas, kurias pasisiūlėm palydėti paskutiniu autobusu namo į Šeškinę (klausti nereikia, abu mąstėm kita galva apie ne mažiau žavią perspektyvą).

Dar neprivažiavus autobusu jų stotelės, kuomet jos sėdėjo nugara pagal važiavimo kryptį, bet veidais į mus, galantiškai stovinčius sudurtinio autobuso armonikos dalyje, viena jų įsidrąsinusi, po to, kai ilgai šnibždėjosi su savo drauge, nuoširdžiai deklaravo:

– Vaikinai, jūs neįsižeiskit, gal jūs ir pripratę jau, bet mums tai jūsų batai smirda.

Su draugu supratome, kad mūsų svajonę tik ką atėmė šiauliečių “Elnio“ fabriko kariniai aulinukai. Geresnių gi ir neturėjom, o iš sovietinio kerzo nors ir pagal naują fasoną siūti suvarstomi trumpaauliai batai, kurių pavydėjo ne vienas sovietinis kareivukas, tačiau išlaikė tas pačias odos charakteristikas.

Nuraudę atsiprašėm. Vis dar taip galantiškai palydėjom jas iki namų ir taip pat galantiškai, nepaisant minėto kerzų kvapo, atsisveikinome.

Autobusas iš tiesų buvo paskutinis, bet Lietuvos kareiviui pareiti iš Šeškinės į Parlamentą nebuvo joks iššūkis, tad smagiai vidury nakties nukulniavome namopi – mes savo “kareivines“ turėjom ten, kur prie lifto antrame aukšte dabar yra biblioteka.

Pakeliui sustojo volga – vairuotojas buvo iš Aukščiausios Tarybos autoūkio ir važiavo į garažą. Pamatęs savus, stabtelėjo pavežti iki pedagoškės tilto. Dialogas su juo pakeliui buvo vyriškai trumpas:

– Iš mergų?

– Taip. Nedavė. Batai smirda, sako.

Nusprendėm kelią į lovas sutrumpinti per Pirmąjį Postą (ten dabar stovi Statoil), tačiau slaptažodžio tai nakčiai nežinojom.

Mus kaip provokatorius, iš toli jau šaukiančius “nešaudykit, savi, slaptažodžio nežinom“ ir pan., pasitiko ginklų vamzdžiais suvalkiečiai ne tik su mūsų standartiniais to posto ginklais, bet ir savo nuosavu atsivežtiniu arsenalu: ir anekdotiniu šmaiseriu iš po obels, ir Dekteriovo sistemos lengvuoju kulkosvaidžiu su disku pagal anekdotą apie diskoteką, kur kulkosvaidininkas Hansas gavo naujų diskų.

prie parlamento

Pirmojo Posto savanoriai – dešinėje yra Nr.1, kuris tikrindavęs įvažiuojančius į barikadų perimetrą automobilių vairuotojų leidimus ir įvertindavęs, ar atkelti šlagbaumą; išduosiu, kad balsu duodamas leidimas kolegoms įleisti yra ignoruojamas, nes svarbu tik jo sutartinis gestas)

Jau kitądien budint tame pačiame Pirmame Poste, draugiškai vienas kitą su bendravardžiu traukėm per dantį: tas būdamas Nr.6 žiūrėjo, kad būsimos pedagogės netrumpintų kelio per postą nuo Parlamento pusės, o aš primindavau, kad gana mergas čia kabinti (ta jo pozicija iš tiesų buvo dėkinga bendravimo prasme), nes tavo gi batai smirdi. Man jis atšaudavęs, kad jei sklinda po apylinkes koks kerzų kvapas, tai, matyt, čia dėl kažko, kas sėdi “penktu numeriu“ aukštai bokštelyje (Nr.5, kur buvo mano pozicija, iš tiesų buvo iš blokų suręstas bokštelis – tas pats proverbinis “kulkosvaidininkas Hansas, tik su AKS-74u ir šovinių atsargomis, pakankamomis išpleškinti visą batalioną).

Kita vertus, kai dabar pagalvoji, o juk anuomet nauji kareiviški batai padėjo labai realiai išsaugoti lietuvio kareivio moralinį skaistumą civilių akyse. Mes taip ir likome žavūs, drąsūs, galantiški, pasitempę džentelmenai (nors ir smirdančiais Elnio batais).