Nupešti studentai

Praeitą savaitę (ar prieš kelias?) pašlemėkų koalicinės vyriausybės švietimo ministeris pradėjo viešumoje jau brukti visuomenės pagromuliavimui idėją, kad už studijas derėtų susimokėti visiems studentams, o ne tik tiems, kurie nepatenka pagal sąrašus į valstybės finansuojamas vietas.

Tokios idėjos nupešti studentus racionalizavimas gali būti pats įvairiausias, pradedant kokia nors ciniška poza, kad jei visi moka, tai ir tu mokėk (tegyvuoja, suprask, lygiava), o jei ne, tai atidirbsi vėliau valstybei už šią locką studijuoti skolon (mylima Vytenio Iljičiaus idėja ištremti už skolas daktariukus į provinciją – tremtinių šeimoje gimęs, matomai, kitokių santykių kaip pagal sovietinės diedovščinos modelį net nepajėgus suvokti, taip reikia siūlymą suprasti?).

Šiaip idėja visai nenauja, nors kiek ir modifikuota – romėniškai vadinta nexum, nors netgi JAV priešaušryje nemenka dalis kolonistų kaip tik už kelionę per Atlantą ir atvergaudavę, pardon, atidirbdavę, nes slave ir nexus yra kiek kitas statusas turto disponavimo prasme – negali gi pastarojo sunaikinti fiziškai, nes teks atsakyti kaip už gerą. Tiesa, negrus iš Afrikos gabendavę jau kaip nexus neterminuotai ir be išsipirkimo galimybės, tad formaliai panaikintoji vergovė buvusi nemenku ekonominiu varikliu šios asmenų grupės atžvilgiu, bet tai juk studentas – ne kokistai negras, ane?

Tad visuotinių paskolinių studentų atveju nexum idėja tiesiog prastumiama pokerio žaidėjo snukučiu. O jei turi babkių iš anksto – susimokėk ir išsipirk (tai nexum idėjos nekeičia, nes nexus darbu irgi išsipirkdavęs iš skolos, nebent, galėjai skolą sumokėti arba kažkas sumokėdavęs už skolininką).

Iš tiesų, valstybė šitą idėją stumia ne iš didelės meilės libertarinėms idėjoms – netikiu, kad jie apspango nuo LLRI propagandos, zombiškai pradėję šių idėjas praktiškai diegti į gyvenimą.

Bėda tame, kad, dabar taip trumpam susimąstykite dėl palyginimų: Lietuva savo švietimui skiria kaip turtingiausios Europos šalys, o kartais ir daugiau – virš 7 proc. BVP. Nepaisant to, aimanos, kad švietimas yra prastai finansuojamas sklinda iki dangaus, o pedagogai visai nenori girdėti fakto, kad jų vidutinis uždarbis yra didesnis už vidutinį šalies uždarbį (algą), nors tose pačiose turtingose šalyse pedagogų algos siekia tik 75-90 proc. nuo šalies vidurkio.

Tai ir palyginkime su liberalizmo citadele (oksimoronas, aha): JAV jos (?) karai nuo 2001 metų iki pernai šiems atsiėjo kasmet vos po 4 proc. biudžeto (na, nurašė į biudžeto deficitą, neįsvesdami jokių karo mokesčių ir netgi išsiversdami tik su apmokamų savanorių paslaugomis, o kadangi patys dolerius spausdina, tai sumokėjo kinams, kurie žaidžia fantikų žaidimą mainais į darbą ir prekes Amerikai, bet tema ne apie tai).

O nuo BVP JAV visa tai tekainavo vos… 0,9 proc. – panašiai mes net neskiriam savo kariuomenės išlaikymui ir nekariaudami (kas nereiškia, kad finansavimą saugumo poreikiui dera mažinti). Suprantu, sumos yra bilijonais (amerikietiškai – trilijonais) dolerių skaičiuojamos, bet, žinote, pagal Jurgį (nors dabar ten jau barakinis) – ir kepurė.

Nulis daugiau už minusą (iš empowernetwork.com)

Pas mus aukštasis mokslas finansuojamas iš valstybės biudžeto (iš esmės tai gali būti ir dalis nuo apyvartos mokesčių ir akcizų), o pradinis ir vidurinis (vadinamas pagrindiniu) – iš savivaldos, kuri finansuojama iš GPM. Ką tai reiškia?

Pirma, apie savivaldos skiriamą dalį paprastai pamirštama iš viso kalbėti, ir tuomet visi šunys sukariami ant Vyriausybės, kuri, matai, pagaili babkių. Maža to, pagal finansavimo šaltinius, kaip matote, finansuoja iš esmės tas pats vargšas mokesčių mokėtojas – tiesiogiai (nuo pajamų) ar netiesiogai (per vartojimo mokesčius). Šitą turėkite omeny, skaitydami toliau.

Ir štai dar kodėl: valstybės gebėjimas ką nors finansuoti iš esmės priklauso nuo to, kiek ji sugeba išlupti (nupešti) iš savo piliečių ir pastovių rezidentų, ir kiek jos vardu pažadukai politikai prisiima įsipareigojimų, kad patektų į tarnybos visuomenei vietą su įstatymo leidimo teise.

Tad jei įsipareigos mokėti visoms blondinėms dotacijas, tai, išlupdami mokesčius iš visų, o ne tik blondinių mylėtojų, jie gali ir vėl banaliai pritrūkti, tačiau atims gal iš kokių ugniagesių, kurie vietoje nedegių kombinezonų gaus tiesiog pigesnius “sunkiai degius“, ir tiek. Arba kaip per sunkmetį: surinkti nedarbo draudimo įmokas yra konstituciškai moralu, bet po to jų nemokėti, o tik išdalinti ketvirtadaliui minimalios algos nesiekiančias pašalpas – čia, žinote, politiškai yra netgi garbinga, ypač, kai dykaduonius gali pamoralizuoti.

Kad pašlemėkų koalicinės vyriausybės ministeris išlindo į eterį su tokiais pasiūlymais dar ir atskirai patiems aukštojo mokslo klientams primokėti už paslaugą iš savos kišenės, rodo ne tai, kad dalis šios paslaugos bus privatizuota, o kad banaliai pritrūko iš biudžeto babkių visiems tiems 30 universitetų, tenkančių 3 milijonams gyventojų, finansuoti (ne, ne 3 universitetai 30 milijonų gyventojų, deja, bet atvirkščiai). Ir jei 80 proc. abiturientų studijuoja aukštosiose, nes tokia yra, matote, jų konstitucinė teisė, o valstybei, t.y. ne studentams, prievolė jų studijas finansuoti irgi neatšaukiama, kaip teisėjams teisė gauti nesumažintas algas nepriklausomai nuo surenkamų mokesčių ir sunkmečio už lango, tai, žinote, nors ir ne 7, o 77 proc. nuo BVP gali vien švietimui skirti, bet vis tiek vienądien galai galop nebesueis.

Dešinieji (įskaitant ir liberalus pas mus), be abejo, siūlytų (nors kas jų klauso) tuomet radikaliai visą švietimo sistemą privatizuoti, taip nusimetant valstybei prievolę mokslinti savo piliečius, tačiau per mokesčius ir įstatymo galią tuos įpareigojimus perkeltų privačiam verslui, kuris, mainais, tiesiog pasiprašys savo pelno dalies, nes, antraip, jis gi ne labdaros organizacija, kad be naudos funkcionuotų.

Daugiausiai iečių būtų sulaužoma ginče, ar iš tiesų būtų pigiau bendrai paėmus, jei verslas funkcionuotų šioje srityje, suprask, padefaultu (o tikrai?) efektyviau. Tiesiog būtų nutylėta, kad verslas nematytų reikalo taškyti pinigus kokių bibliotekininkų, vadybininkų, žurnalistų ar teisininkų rengimui tripakopėje 4+2+4 metų sistemoje. Gal iš viso nematytų reikalo už šių specialybių rengimą mokėti. Kodėl viešojo intereso įgaliotiniai (politikai tikrąja prasme) šito reikalo nemato bent jau pranešti?

Gi net turėdami valdžią praeitą kadenciją, kaip tik liberalai ir jų ministeris (linkėjimai kaimynui!) ėmėsi finansavimo reformos visai neradikaliai ir gana atsargiai, įvesdami “krepšelius“ tik palaipsniui, nors į kadencijos galą dabar akademinės nomenklatūros aimanos užgožė faktą, kad net ir ši dalinė reforma padidino finansavimo skaidrumą ir jau jau beveik atvedė prie to nelemto santykio “trisdešimt dėl trijų“ keitimosi prie adekvatesnio, nepaisant to, kad nuo BVP skiriama santykinė dalis iš esmės nepakito, o pasikeitė tik tų pačių pinigų perskirstymo metodas.

Tad, sakau, man patiko dr. Aušros Maldeikienės straipsnis Pinigų Kartoje, atsiliepiant į šią ministerio visuotinio studentų praskolinimo idėją, atsižvelgus į Lietuvos ūkio ekonominę realybę. Patiko visų pirma alternatyvų, kaip ir pridera ekonomistams, klausimo iškėlimu: vat kas finansuos vienu ar kitu atveju, jei susimokės arba jei nemokės, o teks išpešti iš kažkur: nuo valstybės administravimo; infrastruktūros išlaikymo; socialinės rūpybos; nacionalinio saugumo – va ir man įdomu, nuo ko atimsime, kad studentams duotume?

Antra, ji paliečia temas arba nukreipia ta linkme, kur galima ir dera dar pagalvoti. Tarkime, o kas dempinguoja to paties proverbinio inžinieriaus atlygį rinkoje? Arba – jei peša visus konkrečiai, tai kaip ir kokiu poveikiu ši paskola tampa įėjimo barjeru nepasiturinčiam siekti išsilavinimo? O jei nulupa iš visų nesusijusių, kad perskirstytų konkrečiai susijusiems, tačiau pinigų kiekis vis tiek yra ribotas, kas įtakoja finansuojamų vietų skaičių, tai kokie korupciniai kriterijai atsijos labiau nusipelnusius nuo tų, kas čia yra be kyšių ir be ryšių?

Trečia, labai tiksliai ir sarkastiškai pastebėjo Justinas Daugmaudis prie autorės straipsnio nuorodos komentare FB:

Aš pats visuomet ir visiems kartoju, kad bankinės studijų paskolos yra paprasčiausiai neatsakingas verslo planas, kai įmetėję ir visiškai neskurstantys diedai dargi pelnosi ateities kaina.

Be abejo.

Juk, kaip sakiau, pinigų valstybė neturi (nenupeša pakankamai iš visų piliečių, kad duotų daliai piliečių paslaugą), o bankai uždirba ir iš pinigų paskolinimo (tam jie ir bankai). Tad valstybė daro locką ir laiduoja, tuo pačiu “užneksina“ laiduojamąjį, o bankas nuo to pasiima “už rūpestį“ sau uždarbį, nelabai ir rizikuodamas, tiesą pasakius.

Jei geradarės valstybės (aha…) čia nebūtų, tai arba bankas nerizikuotų iš viso duoti (tad paaimanuokime, kas geriau: didesnis kiekis pafinansuotų ir didesnis prieinamumas?), arba palūkanų norma būtų kažkiek artima greitiesiems kreditams (nes palūkanos – mokestis už riziką), o atgauti paskolą prie dabartinių uždarbių rinkoje ir realios studijų kainos yra kiek abejotinas, švelniai tariant.

Bet ar bankas vien todėl blogas, kad jo prigimtis tokia, anot Krylovo pasakėčios apie vilką ir jo apetitą?

Todėl, grįžtant, labai taikliai autorė savo straipsnyje gale ir pastebi:

Pasakojimo moralė labai paprasta; Lietuvoje įprasta problemų vertinat tik iš labai siauros varpinės taktika vis labiau klampina šalį. Ir jei tai nebus suvokta (o aš nesu optimistė), padėtis blogės ir toliau. JAV studijų paskolos jau pripažįstamos viena didžiausių šalies finansinių tragedijų, o analitikai net sako, kad šito dalyko ekonominės pasekmės bus gilesnės nei būsto krizė. Gal ir mes prieš kirpdami dar pamatuokime?

O kad matuojama būtų, nepaisant vėl kokių darbo grupių ir gaišaties, tai abejoju – tiesiog nėra visuomenės sutarimo šia tema.

Ir debatų Seime, toje visuomenės viešųjų interesų derinimo biržoje per maklerius-seimūnus, nelabai bus, o jei bus, tai aš tiek neišgeriu, kad blėnis klausyčiau, kuomet pezama vardan pezėjimų. Kur tas nacionalinis sutarimas dėl švietimo gairių, jei net dėl finansavimo paskirstymo principo (krepšeliai, per valstybės užsakymų planavimą, pagal nuopelnus rektorių prieš valdančiąją partiją ir pan.) netgi iki šiol nesutariama?

Galop, kalba dar eina ir apie ūkio poreikius, ne vien mokslą vardan mokslo (kas šiaip jau tema apie civilizacines vertybes ir tautos kultūrą ir ateitį). Čia jau ir Jos Puikybė neištvėrė ir spyrė į kulkšnį autoūkio ministeriui Ūsoriui:

Jau jūs metai valdžioje ir jums vis dar reikia žinoti. <…> Dar trūksta darbo grupės ir kokios nors studijos, kurią paskui įdėsite į savo šeimyninį muziejų.  Iš Ūkio ministerijos, nes jūs atsakote už verslą, už pagalbą verslui, jūs turite duoti pasiūlymus, o jeigu jums dar iki šiol reikia žinoti, tai jie jums pasakys per 5 minutes, ko jiems reikia.

Bet verslui reikia kuo kvalifikuotesnės darbo jėgos už kuo mažesnę kainą, ir kad sąnaudas jai ruošti prisiimtų ta pati valstybė, kuri dotuotų ir dalį vėliau uždirbamų pajamų, taip atpigindama tą pačią darbo jėgą, iš kurios, kaip dabar matote, norima dar avansu ir pasiimti dalį bakšišo už diplomą (apie studijas – patylėsiu…), nes pritrūko va visam šitam bizniukui babkių. Ir net ne esmė, kas iš to modelio naudą pasekoje turės, jei studentas taip tampa nexus – bankas, verslas ar valstybės iždas.

Cinikas manyje šaiposi: tai dar gerai, jei mokėtės prancūzų kalbą, o ne anglų – Prancūzijoje universitetai bent jau nemokami, o kiti ir stipendijas duoda, tad, atsiprašau, bet Sorbona paliubomu krūčiau už Riomerkę. Kaip ir galimybės gauti darbą ne už lietuvišką algelę, jei tenkina imigranto dalia. Dar pasakykite man, kad dabartinis socialiai atsakingas ministeris švietimo reikalams su emigracijos problema kovoja, aha.

O tai gal iš esmės visą šį seniai perpuvusį modelį dera pakeisti, ką?

Ir – vėlgi, kokios alternatyvos: tiek lygindami galimas ir esamas naudas, tiek ir pasekmes, kai pakeisim vienaip ar kitaip. Ir kas, jei nieko nekeisim – nes tai irgi alternatyva ir sprendimas, paliekant viską savieigai, kad viskas velniop savaime sugriūtų. Jei Landsbegis sugriovė kolūkius, krizę sukėlė Kubilius su dviem bankų analitikais, tai ir dėl sugriuvusio gal švietimo atpirkimo ožius rasim (kaimyne, kaip ten reikalai?).

Svarbu, kad pašlemėkų ir padugnių koalicija nepamirštų įforminti savo politinio neįgalumo bei strateginio mąstymo ir valios priimtus sprendimus įgyvendinti stokos legendinėmis jau tapusiomis darbo grupėmis ir būtinai po visko paskėsčiotų rankutėmis kaip dabartinis ministeris: nu tai norėjom gi kažkaip spręsti, bet tai mums – svarbiausia žmogus.

Nes juk ir studentas – žmogus, ne terminuotas vergas.

Argi, pone Dainiau Pavalki?