Dvyliktoje klasėje mane istorijos mokytoja išmetė iš pamokų. Ne šiaip pamokos, o pamokų, įskaitant ir jos vedamas dar visuomenės mokslo pamokas.

Tuomet nuėjau į biblioteką ir pasiėmiau Aleksandro Kazancevo sci-fi romaną “Fajetai“ – keturios knygos po dvi dalis ir kone tuziną skyrių kiekviename. Dabar tiek teksto neskaitoma, o tuomet nebuvo išmaniųjų telefonų, kad murksočiau kur koridoriuje ir naršyčiau po internetą ar socialinius tinklus. Nebuvo išmaniųjų, interneto ir feisbukų. Bet turėjau begales laiko. Sąjūdis įsikūrė tik man mokyklą baigus 1988m.

Priežastis, kodėl mane išgrūdo, buvo mano aplodismentai. Taip, nuo šiemet Šniobelio premiją už aplodismentų draudimą gavusio batkos Lukašenkos ir mokytojos Perednienės skirtumo didesnio nelabai yra. Tiesa, pastaroji dar galėtų būti gretinama su smaugliu Kaa iš ”Mauglio“, kuri, prieš surydama, hipnotizuojančiai sako beždžionėms:

– Ar girdite mane, banderlogai? Prieikite arčiau… dar arčiau…

Tad įsivaizduojate, kad toje spengiančioje klasės tyloje net proverbinė musė nustojo plasnoti sparnais ir vožėsi snukiu į grindis, kai išgirdo mane sarkastiškai paplojus po mokytojos tirados apie tai, kaip (cituoju iš atminties) “lietuvių liaudis, padedama broliškų tarybinių tautų, ne tik atkūrė fašistinių okupantų per karą sugriautą liaudies ūkį, bet ir per pokarį pramonė ir žemės ūkis viršijo keliasdešimt kartų buržuazinės Lietuvos ekonomikos rodiklius“.

Aplodismentai po tokios ugningos kalbos būdavę įprasti kokiuose nors kompartijos cė ką plenumuose.

fajetai_small

Romano, užpildžiusio praleistas TSRS istorijos ir visuomenės pamokas, viršelis

Bet ne tuokart, nes nuskambėjo sarkastiškai. Ne tik aš buvau paliotnas, nes mes, visi klasės bernai (o 12b klasė iš viso susidarė tik iš merginų, kai mūsiškėje buvo santykis maždaug perpus), ir taip atėjom praleidę daugiau nei pusę pamokos, nes prieš ilgąją pertrauką mus sugaudė direktoriaus pavaduotojas ir nuvijo į pionierių (čia tokie leniniški skautai) kambarį vietoje bandelių su kakava pašnekėti su Lietuvos radijo žurnalistu Benu Rupeika, atvykusiu rengti savo reportažo.

Kad mes pradėtume kalbėti, užuot patyliukais urzgę dėl bandelių negavusio urzgiančio pilvo, tai jis nusprendė atšildyti anekdotais. Po to ilgai ir su skausmu širdyje cenzūravo savo laidą, kad galėtų paleisti į eterį… Nes net bendraklasis, tapęs kunigu, po to apšilimo žėrė perlus kaip “kas meluoja – tas gyvuoja“ (merginoms, kurios per pamoką prašydavę paskolinti kokį trintuką ar pieštuką, sakydavęs “duok, tai duosiu“, bet čia tema ne apie Dekalogą).

Tad gal mane išgrūdo ne tiek dėl ideologinių motyvų (tai kaip čia dabar disidentu vadintis?), o dėl prūsokiško ordnungo griovimo. Nors sutinku, mano vieno delno pliaukštelėjimai į kitą jai pasirodė kaip antausis.

Ne, tais metais istorijos egzaminą atšaukė, jei domitės, kaip man baigėsi. Panašu buvo, kad baigsiu vidurinę be atestato, su “vilko bilietu“, tačiau TSRS istorijos kursas, atkartotas LTSR istorijoje, eižėjo per visas siūles, o nauji vadovėliai dar nebuvo parašyti. Juk treti metai vyko Glastnostj ir Perestroika, kuriuos tarybinė liaudis priėmė ne apsimestinai (“Partija ir liaudis vieningi! Valio, draugai!“), o tiesmukai.

urss_soviet_poster_75

“Mūsų vėliava – Markso, Engelso, Lenino, Stalino!“ (iš 3d-pictures.feedio.net)

Tad buvau tik išspirtas iš istorijos pamokų, o ne iš mokyklos į kokią amatų mokyklą (profkę). Vietoje egzamino buvo nieko nelementis poreikis: mano suolo draugas gavo klausimą apie Rusijos Pilietinį karą, todėl prisiminė anekdotus apie Čiapajevą ir Petką, o aš – apie buržuazinės Lietuvos revoliucinį judėjimą, kurį pašaipiai įvardinau net (!) dviem streikais: 1936 metų Panemunės valstiečių, kėlusių ekonominius reikalavimus (jaunimui: maždaug, dėl minimalios algos už 1509 Lt), ir 1937 metų Kauno darbininkų streiką, kėlusį jau politinius reikalavimus (“vsia vlastj tariboms!“).

Kodėl šitą aš pasakoju? Nes ne be tokios mokytojos pastangų, o jai tai buvo tiesioginė pareiga, mums nuolat per TV, laikraščius ir visomis progomis buvo kalama į galvą, kad Geležinė Uždanga yra ne mus nuo laisvo pasaulio apsaugoti, kad neišsibėgiotume (paverkime dėl emigracijos dabar… paverkėm jau, tęsti?), o nuo priešų imperialistų, kurie nori sugriauti darbo žmonių iškovojimus ir gerą gyvenimą, kuriame yra, pripažinkim, nedidelių trūkumų pakeliui į šviesų komunistinį rytojų.

Na tai dabar gyvename kaip ir kapitalizme – baisu?

Kad visi iš bado mirsime, tai irgi dainelė ne Nepriklausomybės atkūrimo kovų metais atsiradusi. Tarkime, kaip sunkiai visi proletarai dirba kapitalistams, ir kaip ten viskas brangu. Oficialiai už dolerį duodavę 87 kapeikas (rublio šimtosios dalys) ir keletą metų griežto režimo pataisos darbų kolonijose ir kalėjimuose už to paties dolerio turėjimą, kuris tarybiniam žmogui buvęs uždraustu. JAV gi rublį vertino 30 savų centų – Sovdepija, nepaisant Plėšinių ir rudeninių priverstinių darbų kolhozų laukuose (nuoširdžiai nuo sovietmečio nekenčiu žemės ūkio), pirko grūdus už auksą ir parduotą naftą. Už naftą ir dujas jie ir dabar savo biudžetą bei varganą socialinę politiką formuoja – nieko naujo.

balvonai pasimatymas

Bronziniai balvonai ant Žaliojo – sovokinių paveldosaugininkų iki šiol saugomas ir puoselėjimas nostalgiškas prisiminimas apie laikus, kuomet “prie ruso buvo viskas geriau ir pigiau“

O tai kiek ten, Vakaruose, buvo brangiau?

Pateko į akiratį įdomus dokumentas – Справка о розничных ценах на товары народного потребления в 1966–1970 гг. – Pažyma KPSS CK apie mažmenines kasdienio (originale – liaudies) vartojimo prekes, data: 14.12.1965, № 124с, grifas: “slaptai“.

Kas tuomet buvo slapta ir rengta vienų komunistinių funkcionierių kitiems komunistinėms bonzoms, tas dabar įdomu panagrinėti, ką jie, tuomet meluodami savo liaudžiai, rašė iš tiesų savo vadams. Na, tarkime, 1kg (!) šokolado: sovokams už 15 rb. (prie vidutinės 120 rb. algos), kai vytos, bet nepasivytos JAV – 1,55 USD (minimalus valandinis darbo užmokestis JAV tuomet buvęs ar ne 4 USD?).

Bet tai nėra čia ko kaip buržujams tą šokoladą čiaumoti! Tačiau sovietinis žmogus, lyginant su brangininkais Vakarais, permokėjo už savo kasdienio vartojimo prekes (pagal pažymą):

По сравнению с уровнем розничных цен в капиталистических странах относительно высок уровень розничных цен в СССР на сахар (примерно в 3 раза выше), на масло животное, сыр, масло растительное и маргарин (в 2–3 раза), на рыбные консервы (в 3–3,5 раза), на вина виноградные (в 4–5 раз), на шоколад (в 10 раз), а из непродовольственных товаров на ткани из искусственного шелка (в 4–5 раз), трикотажные изделия (в 3–4 раза).

Išverčiu, už ką kiek mokėjęs brangiau:

  • už cukrų – 3 kartus,
  • už sviestą, margariną ir sūrį – 2-3 kartus,
  • už žuvies konservus – 3-3,5 karto,
  • už vynuogių vynus – 4-5 kartus,
  • už minėtą šokoladą – 10 kartų (čia jie taip skaičiuoja),
  • už dirbtinį šilką – 4-5 kartus,
  • už trikotažą – 3-4 kartus.

Aš apie kokybę net nekalbu. Ir apie tai, kad planinėje ekonomikoje nemažai prekių tiesiog būdavę dotuojamos – pvz., mokyklinės uniformos ar vaikiški drabužiai.

Pažymoje toliau kalbama, kad derėtų kainas mažinti (gi ne rinka, o planinė ekonomika – kainos nustatomos pardavime KPSS CK nurodymu!), nes jos nemažėjo jau 10 metų.

Kaip tarė – taip padarė. Apmažino.

Kas, be abejo, privedė prie visuotinio deficito – banaliai ėmė trūkti tų pačių prekių. Tad po mano gimimo šita melo ekonomika, kuomet planuose ir poperiuose yra ir dar netgi nebrangiai, nes partija rūpinasi ir jie paskaičiavo (© Šv. Grasilda, pencinykų globėja), o ant lentynų – tuščia arba visiškai nebereikalingos niekam atliekos. Tada imi mainyti pažintis ir savo ryšius (sov. blatą) į trūkstamas prekes (sov. deficitą). Neturi blato – neturi ir deficito.

Išvadas darykitės patys, o man šiaip smalsu būtų palyginti tas pačias prekių grupes su tarpukario Lietuvos kainų indeksu. Antai istorikas Gediminas Kulikauskas parašė knygą “Apelsinų kontrabanda“ – ten galima rasti irgi ano meto kainų prievaizdo rūpesčio, kovos su sindikatais (monopolijomis) bei ano meto ministerijų klerkų sprendimo, kad lietuvis turėtų ne apelsinais misti, o “tautinėmis kruopomis ir obuoliais“. Nežiūrint to, kad kaip ir kapitalizmo būta.

Mano vaikystėje gi apelsinų iš Maroko prieš Naujuosius kažkaip partija parūpindavusi – atstovėjęs keletą valandų eilėje galėjai jų tikėtis ir be blato (jei nepritruks, nes anksčiau užsiėmei), o bananas man ir dabar išlikęs atmintyje kone “sakraliniu vaisiumi“ – negaliu jų daug suvalgyti. Yra sočiai, bet va nelenda. Sovietmečiu organizmas nepriprato. Bet ir “buržuazinėje“ gal būtų nepripratęs.

DSC_00801

Lyg ir ne apie tarpukario Lietuvos ekonomiką, bet mitologiją siunčia į nokautą

Taip, badu niekas nemirėm nei sovietmečiu (Lietuvos SSR nusukdavusi žemės ūkio produktų nuo Maskvos ir tuomet – gi sakau, apgaudinėjimas ir apsimetinėjimas buvęs visuotiniu), nei tarpukariu, kaip tai vykę prie planinės ekonomikos eksperimentų pas juos (Ukrainos SSR įvykęs Golodomor). Bet šitas alkis galvose mūsų žmones jau kelintoje kartoje, net ir gimusioje dabartinėje Lietuvoje, varo pirmyn kaip kurkulius kuo daugiau apsirūpinti ir suvartoti (maisto, daiktų, kelionių, reginių ir t.t.) – tai jau selektyvi socio-genetika, manau.

O vat ar dabartinė mūsų Lietuvos ekonomika neturi tų sovietinės melo ekonomikos bruožų, nesu tuo tikras – juk tarpukario Lietuvos ūkis irgi buvo valdomas gana keistais metodais, toli gražu ne liberaliais, o artimesniais kitąkart mus jau 1940-ais atėjusios “budriai pasaugoti milžino jėgos“ – SSRS. Ir manau, kad Sąjūdį lėmė anaiptol ne nostalgija tos romantiškais mitais ir legendomis apipintos “buržuazinės“, ir ne akis badantis sovdepinis ekonomikos absurdas – prie pastarojo buvom puikiai prisiderinę.

Juk trejus (!) metus vyko Pertvarka (suliet.), po truputį Viešumu ėmė naudotis Lietuvos Laisvės Lyga. Sąjūdis kiek vėliau nuo kelio nušlavė viską, kuomet susidarė kritinė masė “praktinių liberalų“ ekonomikoje – va visų tų individualistų kapitalistų, pradėjusių nuo kooperatyvų ir spekuliacijų. Būtent laisvos rinkos poreikis ir ginė į Sąjūdį. Žinau, kad babkės ar kapitalizmo siekis atrodo per daug ciniška priežastimi, o ir tema apie tai bus kitąkart.

O tuomkart tiesiog pareklamuosiu: dr. Aušra Maldeikienė parašė knygą “Melo ekonomika“, kuri pasirodo knygynuose nuo rugsėjo 23 dienos – manau, kad bus labai įdomu paskaityti ir palyginti aukščiau aptariamame šitos KPSS CK pažymos ir G. Kulikausko knygos fone.

Reklama