Dekalogas: Nr.7

Jei esate laisvamanis, tai nesivarginkite gūglinti – septintu numeriu Dekaloge (čia taip vadinama dešimt priesakų, surašytų Mozės, kur ant Sinajaus kalno jam, gerai paslampinėjus dykumomis, nuo dehidratacijos jau girdėjosi Šv. Dvasios balsas) eina priesakas:

Nevok.

Žydai juokauja, kad todėl skaičius 7 kartais rašomas su brūkšneliu, nes minia pradėjusi šaukti “išbrauk šitą, išbrauk!“ (anekdotas tik neima domėn, kad skaičiai yra arabiški, o iki šių atsivertimo į semitizmo kultą, kuo yra islamas ir kas yra todėl ironiška, dar turėjo praeiti ne vienas amžius).

Bet aš vis tik nepaliauju stebėtis vagių mentalitetu šioje šalyje – ir negi čia reiktų sovoką ištisai kaltinti?

Štai grumpy dzūkas™ Romas pasidalino žinia: turi jis originalų puodelį, o štai ir žmona jam partempė kopiją – dešimtkart pigiau, nei kainavęs originalas, aišku.

Kaip lrytas.lt sakė „Viskas už vieną eurą“ direktorė Ugnė Ūsevičiūtė, šiame tinkle pardavinėjamų puodelių negalima laikyti plagiatu, nes tokia frazė nebuvo patentuota. „Prieš pradėdami puodelių gamybą mes pasidomėjome. Tai, kas nėra patentuota, neturi autorinių teisių“.

A nu jo, Ugne: jei niekieno, tai galiu pavogti.

Netgi jei žinau, kas daiktą pasidėjo? Vsio zakonno ©. Visi vagia, ir aš vagiu, o Seime, tai vien vagys, aha.

Esu irgi susidūręs su tokiais “piratais“ – įmonės pavadinimas prasideda anglišku žodžiu “šikna“, tai jau nėra kuo ir stebėtis.

Antai va Andrius Tapinas stebėjosi, kad jo tinklapyje spausdintus ir dr. Aušros Maldeikienės tekstus nukniaukė neatsiklausę akcentai.info:

“Nekoks jūs žurnalistas, jei nežinote, kas yra vagystė, man labai gaila. Jei paimčiau p. Aušros straipsnį ir paskelbčiau kaip savo, tai būtų vagystė. Jei paimčiau p. Aušros straipsnį ir paskelbčiau nurodydamas tik autorių, bet nenurodyčiau šaltinio, iš kur jis buvo paimtas, tai irgi būtų vagystė. Deja, jus nerasite akcentai.info nė vieno straipsnio, kur tai būtų pažeista.

Kiekvienas tinklalapis, bent jau save gerbiantis, turi skiltį, kuri vadinasi „tinklalapio privatumo politika“, „tinklalapio naudojimosi taisyklės“, kur aiškiai išdėstoma, kas ir kaip galima, o kas ne. Arba tiesiog po straipsniais yra užrašai, kad griežtai draudžiama XXX paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti XXX tinklalapyje esančią informaciją kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti XXX kaip šaltinį. Deja, tinklalapiuose nei pinigukarta.lt, nei veidas.lt, iš kur imdavau p. Aušros straipsnius, nieko panašaus nebuvo, jie neturi jokios privatumo politikos, kaip turi kiti rimti tinklalapiai“, – buvo dėstoma A.Tapinui atsiųstame atsakyme.

Apie jo idėjos vagystę ir pasipelnymą iš jos, rašė ir pats nukentėjęs asmuo – Andrius Užkalnis savo protokoluose, nors pacituosiu jo komentarą savo FB sienoje:

Man tai skaitant komentus po straipsniu yra fainiausia matyti, kaip daug žmonių aiškina, kad čia visai ne aš sugalvojau. Technically, buvo turbūt kažkieno pasakyta ne kartą, ir gal net išspelinta lygiai tokia kombinacija. Čia kaip kai Marius Jovaiša padarė “Neregėtą Lietuvą“, visi rašė, kad nieko čia gudraus, nes ot pagalvok tik, duokit man tokią kamerą ir tokį lėktuvą, aš padaryčiau dar geriau.

Nesakau, kad čia kažkoks podvigas, paleist kažkokią frazę į apyvartą ir ant puodukų uždėt, bet tik kaip savamokslis socialinis kultūrologas turiu pasakyti, kad glumina liaudies noras pasirūpinti, kad tik apie ką nors ko nors teigiamo nepasakytų. Lietuvių požiūriu, viskas jau seniai sugalvota, o visi tik kopijuoja nuo kitų.

Tarp kitko, šią frazę “duskite, pavyduoliai“ linksmoji Pipedija priskiria Horacijui (kodėl Horacijui ir kodėl II amžius?):

Manoma, kad tikroji šio posakio kilmė yra labai sena, dar 2 amžiuje Romos patricijus Horacijus taip sakydavo nuskurusiems interesantams, katrieji baugščiai ateidavo prašyti pinigų duonai bei žaidimams, ir stebėdavosi jo rūmų prabanga ir tortais nukrautais stalais. 

Čia ne Užkalnis, rašantis trololo į protokolus, o tas Horacijus, kuris sakė: duskite, o, pavyduoliai, idant (foto iš vikės)

Bet iš tiesų ne taip ir svarbu, kas ją paleido į pasaulį – aš pats Češyro katino šypsena girdžiu, kaip prigijo “katukai“ suvalkietiška maniera, “atkusk“, “blėnys“ (šitas, tarp kitko, ne mano, o tokios Živilės iš Statistikos departamento – tiesiog labiau sklaida pasirūpinau), “keliauk į Peru“, “laivė“ (nuopelnai kaip populiarintojui iš tiesų – a.a. maestro Vytautui Kernagiui), “burvedys“ (visiškai mano žodžio daryba – reikėjo VšĮ registruoti, o žodis “škiperis“ buvo užimtas), tas pats va “škiperis“ vietoje kapitonų (sic!), “šunys taip nemoka“, “pirkit baksus“, “gerkit sultis, patys žinot kurias“, “padefoltu“ (autorystę priskirsiu buvusiam kolegai ir dabar garso režisieriui Jonui Maksvyčiui), “pencinYkai, mianinYkai, viarslinYkai“ (net ne mano iškraipyta, bet populiarinu kaip atskiras sąvokas nuo pensininkų, menininkų ir verslininkų), ir t.p.

Ar galiu dėti kuriam nors jų savo autorystę? Tikrai ne. Ar aš juos savinuosi? Irgi ne. Ar iš jų uždirbu, o kažkas šitą idėją nusavina ir paleidžia kopiją pigiau? Kol kas dar ne. Bet ei, vienaeuriai viarslinykai, atkuskit ir sukruskit, ką?!

Juk esmė yra ne tame. Ši aukščiau minėta idėja dabar yra siejama ne su proverbiniu Horacijumi, o būtent su A. Užkalniu, ir ji realizuota Andriaus Užkalnio būtent kaip “duskit pavidolei“ – “Viskas už vieną eurą“ tiesiog ją nukniaukė, bandydami užsidirbti iš svetimo jau įdirbio ir kūrybiškumo bei kūrybiškumo komercinio pritaikymo.

Tarkime, irgi aukščiau paminėti mano šikniai “piratai“ ne tik pasisavino visus mano vertimus iš vokiečių kalbos ir anotacijas bei aprašymus, bet net ir nukniaukė reklaminį pridėtą ten šaukinį “vokiška kokybė“, nors iš tiesų, galiu pasakyti, kad planavau ant karulių užrašyti “fokyška kokibe“ ir nurodyti frazės autorių – Grumliną (su juo suderinęs, be abejo).

O gavosi ne vokiška kokybė, o iš tiesų fokyška kokibe, kadangi net ir vėliavą vagys sugebėjo aukštyn kojomis pastatyti:

Tad tokie menkystos ir nestebina – negeba nieko savo sukurti, geba tik pavogti. Beje, nemanykite, kad toje įmonėje darbuotojai yra patenkinti tokiomis viarslo praktikomis (tik tema dabar ne apie tai).

Vadinti juos “apsukriais verslininkais“ yra paprasčiausiai savęs negerbti, kaip kelių gaidelį vadinat ereliu – tiesa, vištų trempikas ir kaimo žadintuvas gal net nenusipelno tokio vardo. Ir pasiimti neatsiklausus jau yra paprasčiausia vagystė, nepriklausomai nuo to, ar ten buvo formaliai registruota (™ ℗ ® ©), ar ten ją vadinsi eufemizmais kaip plagiatas ir pan.

Be abejo, meskite į mane akmenį tie, kurie esate nenusidėję šitoje kniaukimo karuselėje – nusitorentinę, persikopijavę ir pan. Aš juk ir pats iš interneto dedu jums čia iliustracijas – nors ir stengiuosi (va, teisinuosi, matot?) nurodyti autorių, jei randu prie nuotraukos, ir šaltinį, iš kur ėmiau.

Kadangi šis tinklaraštis nėra komercinis, tai pagal Lietuvoje jau susiklosčiusią praktiką (t.y. de facto, ne de jure, nes Lietuvoje teismai net nenagrinėja bylų, kur būtų kaltinami įtariamieji, parsisiuntę visokių intelektualių produktu tik savo asmeniniam naudojimui, tačiau to neplatinę) dėl intelektinės nuosavybės yra laikoma, kad gali, matai, pasivogti, jei iš to negauni jokios finansinės naudos arba neplatini. Bet su išlyga (šitą dalį pas mus pamiršta), kad net ir dykai bei iš geriausių paskatų platinamas produktas neturėtų taip atimti uždarbio iš jo autoriaus (pvz., muzika, knygos ir t.p., kur autoriai gi ne pakuote prekiauja, o turiniu – tarp kitko, šito skirtumo nematymas neleidžia išplisti ir normaliai el.knygų prekybai, bet čia ne apie tai), tačiau ir šita išlyga yra veikiau moralės, o ne teisės sritis Lietuvoje.

Tad esu iš tiesų iliustracijų vagis, nors ir pažymiu, iš kur kniaukiau, bet tai ką dėl jūsų, mielieji jūs mano bendrininkai šiame nusikaltime, nepadarysi – gi be iliustracijų ne taip susidomėję skaitot, o jei dar ir tokio tipo štai neįdėjus:

Gundo prie ekrano, oi, gundo… (iš gizmodo.com)

Ilja Laurs, kuris praturtėjo būtent dėka itin kietos jo intelektinių produktų apsaugos (nenuostabu, kad uždirbo jis JAV, o ne Lietuvoje, ir ten yra jo kapitalai – už tai postringauja čia mus, durneliams, pasilikusiems, kaip reiktų ir kaip būna “pilmuose per golyvūdą“), netgi juokauja, kad jei ne lietuvių gebėjimas vogti MS produktus, tai neturėtume tokio išplitusio kompiuterinio raštingumo.

Gal todėl ir radau komentarų, kad nieko tokio ką nors internete nukniaukti, jei neparašyta, kad neliesk neatsiklausęs, arba neapsaugota. Kaip ir man sako: nesisaugojai pats – tai ir kaltas tik pats, kad iš tavęs pavogė. Arba kaip sakė Leo Pravalas Keistuolių teatro spektaklyje “Paskutiniai Brėmeno muzikantai“: visa muzika jau sukurta, tik ne už visą dar pinigai paimti.

Ir čia dera prisiminti Niall Ferguson, ką jis rašė (ir tą kartoja) apie priežastis, nulėmusias Vakarų iškilimą virš likusių, tame tarpe ir iki kokio 16-to amžiaus buvusių labiau išsivysčiusių ir turtingesnių Rytų – ir viena iš šešių jo nurodomų esminių institutų (jis vadina tai killer apps – pagal išmaniųjų telefonų programėles, kurios yra tiesiog būtinos ir lemiančios telefono darbo sėkmę) yra privačios nuosavybės apsauga.

Na, iš tiesų, pagalvokite patys: kiek gali visuomenė vystytis, jau nekalbu apie kapitalizmą, jei kur pasidėsi – ten neberasi? Priminti prie socializmo vykusius grobstymus, kuomet jei daiktas niekieno arba visų, tai reiškia – pirmo, kuris nusavins. Jei negali pavogti, tai bent nuvok naudą.

Tiesą sakant, ar tikrai manote, kad šitas tempimas iš darbo į namus prie planinės ekonomikos (socializmo), yra pranykęs dabar prie rinkos ekonomikos (kapitalizmo)?

O kodėl asmeniniams tikslams naudojamas automobilis yra standartinis darbo užmokesčio paketas greta algos, gero kabineto, telefono ir kompiuterio (pageidautina, nešiojamo – paprasčiau namo parsitįsti)? Ir nemanykite, kad taip savinasi (oi, gi pavagia tik naudą, ne patį naudą sukuriantį objektą!) tik samdiniai – verslą turintys taip naudojasi ir įmonės turtu kaip savo (ne apie darbuotojų išnaudojimą kalba).

Ne, nu jo – o kas čia tokio, aišku…

Gal todėl ir sakau, kad Lietuva dar ilgai murkdysis Vakarų civilizacijos pakraščiuose, nes tikro suvokimo būtent šitos problemos (apie kitus penketą killer apps – kitomis progomis), o svarbiausia – visuomenės sutarimo, nėra ir artimiausiu metu nenusimato. O iš šito – ir mūsų visų skurdas bei menkos pajamos (gerai pasižiūrėkite į prakutėlius ir jų išsiveržimo pirmyn metodą – pasirodysiu bumbantis socialistas, bet šie “apsukrūs viarslinykai“ kaip “prasisuko“?) dėl sukuriamos menkos pridėtinė vertės. Nes jei daugiau sukuri – pavagia, argi ne?

Paklauskite to paties Ilja Laurso, jei jau ta rinka tokia globali, o mes turime greičiausią pasaulyje optinį internetą, kuris yra svarbus jo verslui, kodėl verslas jam pasisekė tik JAV, o ne gimtinėje Lietuvoje, kuri juk ir NATO, ir ES, ir WTO, ir kompiuterinis raštingumas, ir visokie barklajai su aibyemais jau įsikūrę, po 10 universitetų milijonui gyventojų ir tų verslo bei inovacijų slėnių kone po tris prie didmiesčių? Taigi viskas yra, bet kažkaip neveikia, tiesa? Juk ir ne rinkos dydis čia lėmė, nes, kaip sako suvalkiečiai, jei nuo dydžio pareitų, tai karvė zuikį pralenktų.

Krišna, vagiantis drabužius – originali “Eglės, žalčių karalienės“ versija (iš exoticindiaart.com)

Bet vagys todėl ir nepralobsta, kad, paciuotuosiu taikliai pastebėjusį Andrių Užkalnį padielkių puodukų adresu:

“<…>nugriebęs grietinėlę, A.Užkalnis pasitraukė iš mažmeninės prekibos verslo, ir ten dabar statinės dugną gramdys “1 euro“ vargolei su Kitajuje gamintomis kružkomis.“

Na, taip – yra kurie ir iš konteinerio pavalgo. Sako, kad tomis išėdomis netgi persivalgyti galima. Tuomet – skanaus jums, vagys.

Nes nereikia jokių išvedžiojimų – yra tik Dekalogas, ir čia labai aiškiai ir paprastai pasakyta §7: nevok – ir Dekalogas irgi yra Vakarų civilizacijos vienas iš pagrindų.

Kitaip nebūna, kad ir kaip racionalizuotum save ir teisintum. Nebūsi pusiau nėščias, nebūsi “tik truputį (ne)vagis“. Amen.