Tabu tema

Grumpy dzūkas™ Romas Sadauskas-Kvietkevičius parašė labai tikslų tekstą, o provincijos miestelio tas užgulantis beviltiškumas yra toks tikroviškas ir persmelkiantis, kad stebiuosi, kodėl jis nerašo grožinės literatūros?

Apsimeta žurnalistu (anokia čia profesija?) ir fotografu (nors katukų galėtų daugiau pafotkyti, skaitau), o iš tiesų gi tik pakasinėja po obelimi savo literatūrinį talentą (ne po ta, po kuria pakasęs šmaiserį tam reikalui, kai rusas vėl ateis).

Judina labai jau tabu temą. Sigitas Parulskis parašęs (nors ištisą skyrių nuo istoriko Gedimino Kulikausko nusirašęs) šia tema, ko gero, vieną geriausių šiuolaikinės lietuvių literatūros knygų po Ričardo Gavelio “Vilniaus pokerio“ – “Tamsa ir partneriai“. Galite išmesti visas žemaitiškas marčias iš mokyklinio kurso (jums vis tiek populiariai Nida su Aušrine Marija papasakos), o šita knyga turėtų būti privalomai nagrinėjama.

Nes ta tema iš tiesų yra tabu Lietuvoje – žydų genocidas.

Ir Romas labai tiksliai apčiuopia pačią esmę. Įdomus ir jo pastebėjimas, kaip nenusiseka gyvenimas ne šiaip ant kaulelių, bet su tomis išžudytųjų šmėklomis.

Nes – svetimi. Nes ne patys tai sukūrė. Ir istorija iš tiesų rodo, kad išimčių nėra – ar į galindų vietą atėję prūsai, kuriuos pakeitė jau prašapę vokiečiai, ir dabar toje vietoje prasilakę rusai smakso, guosdami save degtine prie surūdijusio tanko, ar kokie nors į kuršių ir lietuvninkų vietas užslikę žemaičiai, godojantys didžios tautos mitus ir legendas, tesurandantys sau vertą priešą mišrūną aukštaitį-lietuvį.

Pamenu nuo vaikystės stebėjausi: jei visi kaimai tarpusavyje šokiuose ir prie progos vis pasimuša (ačiūdiev, gyvenau atskiroje “respublikoje“, į kurią iš įvairių Lietuvos pakampių suvažiavo “naujieji gyventojai“, ilgą laiką taip ir neįleidę čia šaknų ir laidotis važiavę į tėviškes ir gimtines, tai ir kapinių net nebuvo), tai kai tik kalba užeina apie Čižiūnus – taip visi kaip susitarę susivienija ir tuos lupa.

Na, gerai – patyčios mokykloje, vaikai žiaurūs gali būti ir panašūs blėnys, bet tai niekaip šio fakto nepaaiškino. Iki į rankas jau daug vėliau nepakliuvo Valkininkų miestelio, kurio “priemiestis“ ir yra Čižiūnai, istorijos mokytojo Arlausko knyga apie Valkininkus ir jų apylinkes.

Kaip suprantate, atsakymas buvo akivaizdžiai paprastas, bet paslėptas po tabu temos uždanga – iki atėjo vokiečiai, ta Valkininkų dalis buvo gausiau gyvenama vien žydų. Ir tikrai ne krautuvininkų (jei pamenate filmą “Tadas Blinda“, tai Tomkus prieš numirdamas akmenimis grystoje aikštėje, kuri ir yra Valkininkuose, pašautas išbėga iš karčemos, kuri sovietmečiu buvo vaistinė, o iki tol, irgi nenustebinsiu – taip, žydo krautuvė), nes jie ir žemę, jei tuos pieskynus žeme galima vadinti, dirbdavę. Tai yra, ir prie lenko (tai Vilniaus kraštas, jei kas neatrenkat demarkacijų) jie buvę “lietuviais“ arba “irgi su lietuviais“, tad sąvoka “vietinis“ (kuri pašiepiama kaip “tuteišis“) iš tiesų šiose apylinkėse taikytina ne LLRA elektoratui, kurio čia rasti sunku.

LLRA elektoratas, atėjęs iš šio rajono pakampių, įskaitant ir tą pačią Baltarusiją, už tai tarpsta Šalčininkų rajone, kas nestebina, nes, koks sutapimas, bet 1941-aisiais visi šie ano meto vietiniai žydai ir sugulė Eišiškių grioviuose. Arlauskas aprašo ir prisiminimus, kaip baltaraiščiai, ne, ne lenkai, o ruso dėka “atvadavę“ Vilniaus kraštą lietuviai, tapę nacių koloborantais, iš medžio traukė už kojos vaiką – tas suprato, kad išvedamas į mirtį kartu su visa ta kolona savo tautiečių.

O Čižiūnai ilgai tušti nebuvo.

Tik va, nepavyko kažkaip “vietiniams“ čia tikrai vietiniais tapti, kalbėtų jie dzūkų šnekta ar su lenkišku akcentu. Ir tie vaikigaliai, kurie užaugo tose trobose, gal net nenumanė, už ką juos mušė. Bet mušė. Kaip susitarę.

Beje, pasakysiu dar vieną detalę: tas kelias, kuriuo dabar važiuojate nuo sostinės į Romo mylimus Druskininkus, tapo magistraliniu irgi tik 1941-aisiais. Prie ruso sakyti, kad tai vokiečio nuopelnas, nederėjo – fašistams pasmerkimas buvo ne tik ideologinis, nes visai netoli kelio ir netoli nuo mano minimų vietų stovi nebyli granitinė Pirčiupių Motina, primenanti “neo-tautininkams“, prie ko priveda užsižaidimas “runomis beigi baltiškais simboliais“.

Tiesiog dar tuomet rusai išsižadėjo savų belaisvių – jiems buvo ir yra gėda, ką jų vadai net įstatymais įtvirtinę kaip “ni šagu nazad, bl!“. O juk tuose laukuose link sugriauto vienuolyno (ten dar yra priešais nuo sovhozo likusi gaisrininkų stotis) buvo konclageris, kuriame badu ir sunkiu katorginiu darbu buvo marinami rusų kareiviai, patekę Blizkrieg metu vokiečiams į nelaisvę. Kurie ir grindė tą naująjį plentą, ir kurie statė tiltą per Gelužą ir Merkį (prie Dargužių), kad Reichas turėtų geras komunikacijas.

Jei įsižiūrėsite, tai plentas eina europietiškai moderniai – kaip aplinkkelis, o ne įprastai nuo kaimo per kaimą, kaip jo anksčiau būta, tačiau iki šito saugaus eismo modernizavimo suvokimo dar reikėjo mažiausiai pusę amžiaus pralaukti. Ir netgi aplinkkelio dabartinis absurdiškas ir sąmoningas gadinimas, verčiant jį, neva, vidury miestelio einančia gatve su visokiais kvailais greičio ir eismo ribojimais, taškant tų pačių dabartinių vokiečių pinigus, gautus per ES, to fakto nuslėpti negali.

Prie lenko tame miestelyje lietuviai buvo lenkinami (toje pačioje knygoje rasite minint baudas už tai, kad atsisakė pirkti vaikams į mokyklą konfederatkę, arba kaip bernai ant savo žirgų, įpynę trispalvius raištelius į karčius, per valstybinę lenkų šventę trolino čia buvusį lenkų kavalerijos eskadroną, ir pan.), tačiau to nepalyginsi su metodais, kuriais neužilgo keitėsi etninė šio provincijos miestelio ir jo apylinkių sudėtis.

Ar reikia sakyti, tik kuris naikinimas etniniu ar tautiniu pagrindu čia tėra prisimenamas ir nėra tabu tema dabartiniams vietiniams aptarti? Nors Valkininkai gal iš tiesų būtų puiki vieta mokytis savo šalies istoriją. Be tabu temų.

Taip, yra ir paminklas prie mano minimų griuvėsių – pastatytas tris paras lakusių šlėktų šoblėmis užkapoto vienuolyno celėje belaisvio Sapiegos, vadovavusio konfederatų pajėgoms, pralaimėjusioms mūšį prie Valkininkų, atminimui. Na, nors tiek, pradžiai.