Smalsu, kiek dabar Ukrainoje yra piliečių (ne titūškių), kurie vis dar įsitikinę, kad jiems nereikia NATO, nes su rusais labai apsimoka draugauti, ir niekas jų nepuls?

Kažin, ne santykiniais, o absoliutiniais dydžiais, ar jie dabar dar surenka bent pusę tiek, kiek Lietuvoje yra pakstelėjusių kaikarynę, kurie taip pat nacionalinį saugumą marčiulionina?

Du taikos balandėliai rausvame padaže (iš Vakarų Ekspreso)

Kai daugiau nei prieš metus atėjo į valdžią daragoj tovarišč Sidas su savo LSD pašlemėkais per sąjungininkų (kažkodėl norisi parašyti – “visasąjunginių“) padugnių kompaniją, sakiau, kad bet kokias asmenines investicijas Lietuvoje (kurti ar plėsti verslą, imti paskolą būstui, ir pan.) galima iškart užraukti – nesaugu.

Ir paaiškėjo, kad buvau teisus.

Dabar per tuos pačius goželius su koloradinėmis varlytėmis po kaklu ir galvose, tai matau, kad nesaugu šioje šalyje iš viso likti. Tai dėl manęs, senuko, kuris nelabai net savanoriškai karo tarnybai tinkamas, viskas aišku – jei man ginklo neduos, tai aš jį, reikalui esant, žinau iš kur pasiimti, ir bent vieną neprašytą svečiuose “žalią žmogelį“, su trikolioriniais antsiuvais ar iš viso be jų, aš į pragarą pasiųsti sugebėsiu.

O jūs apie savo asmenines perspektyvas jau pagalvojot?

Nes šią šalį mes ne vakar prapylėm, čia svarstyti nebėra ką. Ką jūs patys ketinat daryti toliau, įdomu.