Aš jums ne Andrius Užkalnis, todėl apie šią dieną parašysiu dykai, grubiai ir tiesmukai:

O, ačiū, kad iškart klausiate, kur aš buvau 1989-tais šią dieną – taigi Maskvoje, karinis dalinys Nr. 93544 prie taksi parko, ir ten mane išvežė prieš pusmetį nelabai klausdami mano noro, kur aš noriu tarnauti, ir ar iš viso noriu sovietų armijoje tarnauti.

Tad dabar, ko gero, neturėčiau teisės iš viso pasisakyti, nes “manęs Baltijos Kelyje nebuvo“ (kaip ir didesnės dalies pietų bei vakarų Lietuvos, tarp kitko, bet čia tema ne apie socializmo grimasas asmeninio, sic!, transporto klausimu)?

O klausimas – taigi ką šiandien ŠVENČIAME su tuo juodu kaspinu prie vėliavų?

Kad du fašistiniai, vienas nacionalsocialistinis, kitas internacionalsocialistinis, patampionai pasirašė sandėrį, kuriuo mus pasidalino?

Ir ką? Kur tuomet buvo mūsų Vyriausybė? Tautos Vadas su savo žmona šeimyniškai aiškinosi tautinės kilmės klausimus, svarstydami, reikia lietuviškame pase rašyti sudvigubintą vė pavardėje, ir ar Ukmergės dvarelyje žmonelė gali užsirašyti etniškai sau kokį informacinį ženklą?

Ne, pala, perklausiu profesoriaus K. Pakšto mintis: o tai kažkam naujiena ir pirmas kartas, kad gyvenimas šalia Rusijos turi labai ribotą valstybės galiojimo laiką, ir kad linksminkimos, pakol ne Pompėja?

Lietuvos skautai Baltijos Kelyje – Viktoro Kapočiaus/LRS archyvo nuotr.

Tai su vėliavomis, suprantu, mes pažymime, kad esame tokia “maža agrarinė valstybė“, kurią va du pašlemėkai ėmė ir pasidalino – taigi dar metus (!) iki to kracho turėjom, kada “humanitariniai konvojai“ atvyko su broliška misija.

Metus!

O ir gerą pusmetį iki tos neprašytos “pagalbos“, kuomet mūsų URM šefas Urbšys vien derybomis (lyg ir ne žydas, o derėtis mokėjo) sumažino tų rusakalbiškų taikdarių pajėgas perpus iki adekvataus skaičiaus mūsų mobilizaciniams pajėgumams, ir dar Vilnių gavo magaryčių.

Ir kas iš to? Rankutes aukštyn, pievų gėlytėmis ir raudonomis vėliavytėmis valio valio?

Tai ką tą vėliava dabar su juodu kaspinuočiu rodo? Jei tai Baltijos Kelio proga, tai kam papildomi gedulingi aksesuarai?

Oi, kažkas seniai-seniai sutartėlę pasirašė. Minėtina diena, aha. Mažiau gėdinga už Liaudies Seimą? Už visos kairuoliškos inteligentijos šopingkvestą Stalino saulės parsivežti?

– Monika, ko tą suknelę čia prieangyje džiaustai neskalbtą?
– Malonūs prisiminimai apie Bilą, kaimynėli, malonūs, mmmm….

Snukdelnis.

Baltijos Kelias buvo gerai, net neabejoju, nors čia ir nebuvau tuomet. Bet gal metas, jei jau kažkaip kelyje, tai ir kažkaip kojeles pradėti dėlioti ir judėti pirmyn? Ir pirmyn su gedulo vėliavomis neinama.

Jei norite, kelkite vėliavą be jų!

Kelkite aukščiau – nes judate pirmyn drąsiai ir oriai. Kelkite nepaisydami to susitarimo, kuriuo mums kažkas kažkaip kažkada dalinosi (aš prie alaus su draugais galiu ne tik Latviją su Karaliaučiumi atsidalinti, ką tai keičia?), o tautos išrinktieji (k-hm, po 1926-ųjų tai skamba demokratijos požiūriu ne ką geriau, nei tie, kurie dalinosi) dėjo į krūmus ir prapylė valstybę, nes, kaip mūsų kelininkams, žiema atėjo netikėtai.

Ši diena yra priminimas, kad nedera ieškoti pasiteisinimo, jog MŪSŲ valstybės likimą sprendžia kažkokie SVETIMI (nors ir savų pimpačkiukų kabinetuose pakanka) pašlemėkai, o mes esame kažkaip neįgalūs (argi???) tam priešintis. Stokite į šaulius, jei neturinte laiko savanorių pajėgoms (taip, aš Parlamente SKAT operatyviniame būryje, kurį dabar net YPT ir SOP Aitvaras “pamiršę“, buvau 1991-aisiais, ačiū darkart, kad vėl paklausėte, o ką aš pats, a-ne?).

Man gėda ir kažkaip netgi pikta žiūrėti į tokias iškeltas vėliavas šiandien.

Snarglius gal metas jau nusivalyti ir nebesriūbauti? Ir metas baigti masturbuotis apie mažos ir silpnos agragrinės valstybėlės idėją. Esame NATO ir ES pilnateisė, o ne šiaip tik asocijuota, dalis – neturime būti kažkokiais našlaitėliais, kaip tarpukariu, ar globotiniais, kad kažkas rūpintųsi.

Pasirūpinkime patys, nes iš sąjungininkų pagalbą visada gausime, jei tik pradėsime. Nes visų pirma – tai mūsų pačių namų darbai. Ir svarbiausia – pripažinimas patiems sau, kad esame atsakingi už savo valstybę tik patys, ir kad Rusija, kaip kaimynė, niekada nepasikeis. Kiek turėsime tą šios mūsų trečiosios Respublikos galiojimo terminą, priklauso visų pirma nuo mūsų, o ne sąjungininkų ar Rusijos, kaip priešo Nr.1 (ar ir tai kažkam naujiena?).

Kažkurią dieną vis tiek ateis metas kariauti, net jei tai bauginanti mintis ar labai to nesinorėtų. Ir jei norite ilgesnės taikos iki tol, romėnai, rupūžės, turi įkyrų priminimą – ruoškis karui. Ir karui tokiam, kada vėl nebus Lietuvos, nebent tik Mėnulio Lietuva™.

Štai ką jums tas kaspinas ant vėliavos turi priminti. Susikibti ketvirčiui valandos ant plento nepakaks. O gal jau ir gana. Praeitis lipa ant kulnų, jei nuolat į ją dairotės (rusai sako: kas primins – tam akį išmušti reikia). Bet ir istorija pasikartoja, jei pamokų neišmoksti. Pamokų, o ne svajingų prisiminimų.

Prieš 25 metus priminėm pasauliui ir SSRS apie aną juodą sandėrį (lyg vienintelis būtų buvęs, lyg pirmąkart, ir, deja, ne paskutinįkart). Vakarai sąskaitą mums jau apmokėjo, priimdami į NATO ir ES. Rusai skolų niekad nemoka, nes jas, anot jų priežodžio, moka tik bailiai. Įtraukiam į netekimus ir judam į kitą apskaitinį periodą, atsigrosim kitur.

O ir yra kitų vertingesnių minėtinų dienų mūsų istorijoje – užaukime pagaliau!