Publikuota mano paskyrose facebook ir google+

* * *

Tekstas iš serijos tl;dr, todėl negaiškite savo brangaus laiko – perspėju iš anksto.

Kas skaitys iki galo, turėkite omeny, kad per tą laiką pasaulyje nusižudys keletas žmonių (cituosiu iš vikės):

“Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimą beveik milijonas žmonių nusižudo kasmet, daugiau nei žūsta karuose. Pagal šį tyrimą, pasaulyje savižudybė įvyksta kas 40 sekundžių.

Didžiausias savižudžių skaičius yra Baltijos valstybėse, kur kasmet nusižudo apie 40 iš 100 000 žmonių. Išsivysčiusiose valstybėse dažniau žudosi vyrai (apie 4 kartus ir daugiau), tačiau moterys dažniau mėgina tai daryti“ – vyrai žudosi efektyviau.

Šį tekstą gal derėjo publikuoti anksčiau, nes sekmadienį jau baigėsi Vėlinių oktava, ir jau švenčiama Popiežiaus bazilikos konsekracijos šventė (ne, tai ne Šv. Petro bazilika ir ne Siksto koplyčia – klausimas tinkamas protmūšiams). Bet sekmadienį kun. Julius pranešė apie a.a. Kristupo, “dar jauno išėjusio iš gyvenimo tragišką mirtį“ – ar jis žuvo atsitiktinai, ar netikėta jauno žmogaus mirtis, ar pasitraukė pats, aš neklausinėjau. O gal tai ir yra priežastis man užbaigti šį tekstą, apie kurį galvojau anksčiau?

Tik paprasčiau, manau, vietoje kitų problemų publikuoti katukus – anie rupūžiokai yra patalogiškai fotogeniški bet kuriuo rakursu ir bet kurio pozoje, cuteness level one hundred out of one hundred.

Bet grįžtu prie vikės:

“Daugelis savižudžių turi psichologinių problemų, viena dažniausių – depresija. Taip pat gana dažnos priežastys yra rimti fiziniai negalavimai, žalingi įpročiai, nevisavertiškumo kompleksas. Būna kalta ir visuomenė, jei ji negailestinga silpnesniam ar kenčiančiam, nepakanti neturtingam, bent pagal galimybes nepadeda bėdos ištiktam žmogui.“

Atpažįstame mūsų šalį?

Aš sakiau, kad šitoje šalyje turėtų stovėti gatvėse automatai su antidepresantais.

Kol kas vienintelis lengviausiai prieinamas ir legalus antidepresantas, kurio vartojimas stigmatizuojamas, yra alkoholis. Aš jau nekalbu apie tai, kad lankymasis pas galvos daktarus yra gėdingas (Tony Soprano netgi tą darė, o daugumai mūsų kietumu toli iki to personažo), o visuomenės akyse antidepresantų vartojimas žmogų padaro išprotėjusiu psichopatu, kurį dera izoliuoti nuo visuomenės, gydyti elektrošoku, o dar geriau – išpjauti dalį smegenų, kurių jis, suprask, ir taip neturi.

Netgi alkoholio vartojimo kultūros nėra: šaunu yra arba daug išlakti (Torres šeimai Lietuva ir Meksika yra dvi geriausios eksporto rinkos pasaulyje: tiek vieni, tiek kiti geria šotais kaip tekilą ar zalpais kaip vodkę). Arba kitas kraštutinumas – isterija vardan blaivybės, kurią inicijuoja paprastai anoniminiai alkoholikai, laiku, kaip jie mano, užrišę (nothing is worse than a reformed whore, kaip sakoma anapus Atlanto).

Jei netgi kokį pareigūną įkalusį pričiumpa, tai kone dera nulinčiuoti vietoje – tik tokia baimės atmosfera nei kiek nemažina jo profesinio streso, kuriam nuimti jam belieka tik alkoholis savo sąskaita, o visuomenei tinkama pareigūnų atranka, paruošimas, apmokėjimas, mokymai ir psichologinė pagalba bei psichologinis klimatas yra “per brangu“ (pabendravę bent dieną su kontingentu, su kuriuo tenka jiems susidurti, piltumėt už apykaklės savaitę), nes gi iš tiesų yra pigiau, kai traiško praeivius (pigiau, jei nepakliūni po ratais, aha). Bet šiukštu – visa ta voodoo praktika su psicho priedėliu ir būtent tam skirtais medikamentais (SSRI ar kokie ten i25, ar dar kažkas). Pareigūnų profsąjungos netgi negali išsikovoti padoresnio atlygio, jų veiksmus ribojant “statutiniu“ statusu – nors kovoti juk reiktų ne už tai, ar ne?

Dar norite citatų, tinkamų Lietuvai?

“Socialinė dezintegracija pasireiškia visuomenės tarpusavio susipriešinimu. Šis gali kilti dėl „visuomenės pralaimėjimo“ (žlugus imperijai, dėl okupacijos, nutautėjimo), dėl vienijančio tikslo, vizijos neturėjimo, staigių kultūrinių pokyčių (globalizacijos, vertybinių normų devalvacijos) bei tapatybės erozija dėl bendruomenės narių santykių dezintegracijos („visų karas prieš visus“). […] valstybėse pasireiškė dauguma socialinė dezintegracijos požymių – įprastos santvarkos žlugimas, tautos vizijos neturėjimas, ekonominis lūžis tarp komunizmo ir kapitalizmo bei dvasinis lūžis tarp konservatizmo ir liberalizmo. Rytų Azijoje savižudybių padaugėjimas nulemtas staigių permainų iš ilgametės izoliacinės politikos, stiprių moralės normų į materializmu ir konkurencija paremtą vakarietišką kultūrą. Individo ir bendruomenės santykių eroziją parodo didelis nepasitikėjimas visuomene, mažas pilietinis aktyvumas, individualizmas.

Paskutinė dezintegracijos stadija – psichologinė. Asmuo yra nuolatiniame savo tapatybės ieškojime, nepavykstant jos rasti kyla dvasinis skausmas.“.

O, žinote, amerikietiška svajonė yra kone įtvirtinta Konstitucijoje – pursuit of happiness, laimės paieška. Apsidairykite, kiek žmonių išvažiavę jau tos laimės ieškoti nebe tėvynėje. O kam gera čia gyventi?

Trumpiau tariant, čia jau reikia laimės ministro be portfelio, bet su ministro įgaliojimais – dr. D. Pūras (kitų nelabai žinau) turėtų dalyvauti Vyriausybės posėdžiose ne kaip proverbinės darbo grupės vadovas, bet kaip ilgalaikio visuomenės psichikos būklės departamento vadovas, ne pavaldus ministrui, bet jam lygus. Ir jei jo programai reikia pinigų (priemonių planą jis žino geriau, nei aš dabar išdėstyčiau), tai vienintelė diskusija su finansų ministru turi būti tik kada ir kiek, išimtį darant krašto apsaugai, kurios finansavimas yra nepakankamas ir tik didina bendrą nesaugumo jausmą.

Jeigu šitoje šalyje nebus gerai gyventi – visiškai nesvarbu, ar ji bus 4G, šviesolaidinė, automagistralinė, railbaltikinė, SGD terminalinė, VAE atominė, biokuro ar žalioji, ar dar kokia nors.

Jei reikia, maišykite antidepresantus į vandentiekio vandenį kaip JAV įmaišomas fluoras dantimis. Tai taip pat ir pergalės infokare dalis – laiminga visuomenė visiškai nekliedi, kaip prie ruso buvo geriau, ir nesiilgi, kad ateitų šlubas vokietis su lazda ir duotų duonos ar girtas rusas su degtine ir duotų žaidimų.

Visos partijos visų pirma turi atsakyti į klausimą, kokia jų politikos laimės formulė. Ir kam ta laimė skirta.

Pasąmoningai vis tiek taip ir balsuojame už jas – vizijas, o ne tezių kratinius jų rinkiminėse brošiūrose. Kol kas aš matau tik karą su rizikos grupėmis (pvz., nedarbo draudimo ! išmokos mažinimas, nors ją gauna vos ketvirtadalis, mokėjusių vis tik privalomas visas nedarbo draudimo įmokas, o suma sudaro tik pusę minimalaus uždarbio, kuris ir visas neduoda jokių šansų išgyvenimui, plius prie to dar kiršinant dirbančius ir laikinai darbo netekusius, pastaruosius darant asocialiais asmenimis).

Vardan savo laimės lietuviai turi išmesti Rūpintojėlį – iš švenčių repertuaro irgi. Mes gi tautoje turime nuostabaus potencialo: linkime vieni kitiems sėkmės, linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų bei Velykų, dainuojame per gimtadienius ilgiausių metų, ir t.t.!

Bet kartais aplinka, kad ir kaip ironiška, tikrai būna kalta dėl priežasčių stresuoti ar liūdėti, o užsitęsusios būsenos mažina gyvybingumą bei produktyvumą. Ir dabar išpopuliarėję koučingai ar visokie NLP, kaip ir “sėkmingo gyvenimo“ kultas, čia nepadės. Kartais nuo jų tik blogiau tampa, kai prasideda pagirios nuo optimistinės protkrušystės.

Iš arzinai.lt pratęsiu:

“Depresiją patiria apie 25% visų žmonių. Ją gali sukelti įvairios priežastys: psichikos ar vidaus organų liga, psichinė trauma, išsekimas, senatviniai organizmo pakitimai. Dažniau depresija apima jautrios psichikos žmogų, ypač dėl protinio pervargimo arba per klimaksą, sergantį neuroze, lėtiniu alkoholizmu (mano pastaba: žr. aukščiau apie vienintelį lengviausiai prieinamą antidepresantą).

Tikimybę susirgti depresija turi vidutiniškai kas penkta moteris ir kas dešimtas vyras. Taip pat nustatyta, kad tik nedidelė dalis sergančiųjų depresija (20-25%) kreipiasi į gydytojus ir yra gydomi.

Pasaulinė sveikatos organizacija prognozuoja, kad 2020 m. depresija taps 2-a pagal dažnumą mirties ir invalidumo priežastimi (po išeminės širdies ligos). 1990 m. depresija buvo pirmoji iš dešimties ligų, dėl kurių prarandami sveiki gyvenimo metai.“

Dabar suprantate, kodėl dr. D. Pūras turi ne šiaip tik retkarčiais rašyti, bet gauti įgaliojimus? Ir kodėl prevencijos metodai yra svarbūs, bet ir turi tapti realiai nacionaliniu visuomenės sveikatos prioritetu? Visa tai yra tragiškai apleista, ir gal metas atsitokėti.

Jei paklausite manęs, tai pasakysiu: jei nieko nemylėjai – tai negyvenai. Jei niekas tavęs nemylėjo – nebuvai išties laimingas. Aš esu laimingas, kad man pasisekė gyventi ir būti mylimam.

Tik kartais esi per kvailas suprasti ar laiku įvertinti. O meilė yra viskas, ir geriausia jos išraiška yra šokis (jei muzika šiaip yra geriausia, ką žmonija sukūrusi, užpildanti mūsų, kaip homo sapiens dvasią, tai dviejų žmonių fizinis suderintas ir bendras judesys pagal ją yra apjungimas ir antrojo prado).

Šokite kuo dažniau. Be progos ir prie progos. Pagal nuotaiką – valsą, tango, sambą, čia-čia, svingą. Nemokate? Išmokite – pats smagiausias užsiėmimas, kurį pora gali sau bendrai sugalvoti. Šokite kasdien. Bent po vieną kartą. Aš visai rimtai – nėra kito būdo.

Paskatų jau dabar šiam antidepresantui irgi yra: apstu klubų, gatvės festivalių ir muzikos dienų, bėgimo šventės, ir t.t. – visa tai gali pereiti į visuotinę šokių fiestą nacionaliniu mastu be didesnių asignavimų ir valdžios pastangų (lyg pirmosios Dainų šventės buvo valstybės reikalas), o kodėl ir ne? Kam pasaulyje rūpi drąsi, išmani ar kitokia Lietuva – darykite šokančios Lietuvos viziją, tik neapsiribokite vien klumpakoju (ar mistiniu gyvataru).

O mano minėtos meilės evangelija, mano galva, yra glaustai išdėstyta šioje Brian Adams dainoje:

“Have You Ever Really Loved A Woman”

To really love a woman
To understand her – you gotta know her deep inside
Hear every thought – see every dream
N’ give her wings – when she wants to fly
Then when you find yourself lyin’ helpless in her arms
Ya know ya really love a woman

When you love a woman you tell her
that she’s really wanted
When you love a woman you tell her that she’s the one
Cuz she needs somebody to tell her
that it’s gonna last forever
So tell me have you ever really
– really really ever loved a woman?

To really love a woman
Let her hold you –
till ya know how she needs to be touched
You’ve gotta breathe her – really taste her
Till you can feel her in your blood
N’ when you can see your unborn children in her eyes
Ya know ya really love a woman

When you love a woman
you tell her that she’s really wanted
When you love a woman you tell her that she’s the one
Cuz she needs somebody to tell her
that you’ll always be together
So tell me have you ever really –
really really ever loved a woman?

You got to give her some faith – hold her tight
A little tenderness – gotta treat her right
She will be there for you, takin’ good care of you
Ya really gotta love your woman…

Kartokite kaip poterius.

Ir būkite vieni kitiems ne šiaip pakantūs. Krikščionis ar ne – meilė artimam savo yra svarbiausia. Tolimą lengva mylėti, bet pamilkite artimą, su jo visais trūkumais, kurie erzina (netgi knarkimas naktį gali pralinksminti, kai myli). Mylėkite nuo pabudimo iki miego, kviesdami šokiui, šokdami ar po jo. Tai yra ne nacionalinė, o asmeninė jūsų politika.

O visa kita tampa nebesvarbu. Ryt man sueis 44 metai, tad gal pagaliau suprantu, ką sakau?

Ryt taip pat minėsime Pirmojo pasaulinio karo baigtį (brangiausiai gyvybių kainavusi kvailybė – antrasis buvo ideologijų sankirta, vedina kvailystės revanšistinės peržiūros, bet anas prasidėjo per mano vardadienį, kas irgi ironiška).

Taip pat Lenkijos Nepriklausomybės diena – kodėl mes nekeliame savo kaimynų vėliavų, kaip tą darom latvių ir estų atveju, gal irgi reiktų apie tai pagalvoti?

Ir Leonardo DiCaprio švęs 40-metį – ilgiausių metų, Leo!

Gerai, klausomės jau pagaliau muzikos, gana čia man išvis paistyti kaip kokiamtais kastanedai:

Reklama