Iki šiol brangiausias lietuviškas miuziklas – virš 1 mln. litų, sako. “Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ (tokį pavadinimą galima pasirinkti darbiniu, bet pardavimams jis tikrai nepadeda).

Iškart sakau, kad pinigai išleisti ne veltui, ir jums patariu nueiti bei pažiūrėti ir paklausyti.

Visko daug. Kartais – visko per daug. Ir tada pradedi galvoti, kad kai visko lyg ir daug (nepamirškite, kad tas laikmetis – tai Renesanso atėjimas į kemsynuose skendėjančią Lietuvą), tai kažko ima trūkti. Kažkokio grynumo. Visko daug, kaip tų aname laikmetyje sunkių brokatinių drabužių ir storų žabo aplink kaklą. Ir tada imi žiūrėti kiekvieną elementą, kaip ir kas čia dera arba dusina.

Trukmė per ilga. Visų pirma, tai pramogų verslo projektas (ir apsaugok, Viešpatie, nuo nekrošinių ilgavalandžių užsižaidimų teatriniais marazmais). Ir kaip toks, nepaisant išleistų pinigų, neturi trukti tiek, kiek dabar užtruko. Ne už valandas dirbat – už įspūdį, o jo į daugiau nei tris valandas ištęsti tikrai nebūtina. Todėl pradžią galima drąsiai mesti kaip nereikalingą – kam ten ta kūdikystė, vaikystė ar faktas, buvo spaliuku ar komjaunuoliu tas Hamletas, tfu, Žygis Augustėlis, ar nebuvo, rūpi?

Pakaktų koncentruotis į faktą, kad atvyksta į Vilnių lėbauti kuo toliau nuo savo despotiškos motinėlės, likusios Krokuvoje, ir čia suranda savo gyvenimo meilę (awwww…).

Arba kam tie juokdariai (Rafailas Karpis arba Mindaugas Jankauskas ir Dominykas Vaitiekūnas) – nelabai pasigestų scenografija jų, jokio svarbesnio vaidmens pasakojime tikrai neatlieka (ne daugiau, nei girtuoklis su atliekamu skatiku, palaikomas choro “Brevis“, ar garbės sargybos kuopos kareiviai Gedimino, sic!, laikų šarvais, nei kad sparnuotieji ano laikmečio husarai, karaliavę mūšių laukuose be pralaimėjimų 123 metus).

Netgi kai kurias svarbiomis tik atrodančias scenas irgi drąsiai galima išmesti – kad ir Radvilos Juodojo suokalbį su Bona Sforca. Nes taip ir tas jų suokalbis neišvystytas, tai kam išvis ten derėjo įdėti? Dėl trukmės? Ar kad operos solistė papildomai kakarynę atvertų, ir kad Juodasis Radvila pasirodytų daugiau svarbiu veikėju už Rudajį, nors būtent pastarasis sandėrį su seserimi ir lėbautoju Augustu organizuoja?

Su visa derama pagarba Sigutei Stonytei, kuri kaip charakterį Boną Sforcą įkūnijo idealiai, tai vat tas akademinis operinis balsių tąsymas ir priebalsių nurijimas tiesiog pjovė per nervus. Kai operhauze dar subtitrus virš scenos gali paskaityti, tai čia dvejuose ekranuose (puiki idėja didelėms arenoms!) tiesiog norėjosi matyti tekstą, apie ką ji ten sau pati viena isteriškai klykauja. Kada šneka – puikiai supranti. Kada kiti dainuoja – supranti. Kai tik Bona prasižioja… taip ir sovietinė dantų gręžimo mašina pasąmonėje įsijungia.

Žinote, imkite verčiau jau Rūtą Ščegolovaitę – ir charakteriu visiškai Bona Sforca, ir pramoginiam (darkart pabrėžiu, ne akademinė opera čia!) miuziklui puikiai tiks. Juolab, kad pagrindiniai veikėjai yra ne iš tos klasikinės operos, o nuo popso scenos (Marijonas, kaip “svajonių jaunikis“, sakote, Mantą pakeistų?…).

Žygimantą Senąjį įkūnijo Tadas Girininkas. Irgi iš akademinės operos, tačiau jį supranti dainuojantį virš 80 proc. (o tai geras rezultatas pramoginiam kūriniui, manau), ir tai yra gerai. Bet pats vaidmuo, deja, buvo blankus, ir tai ne atlikėjo kaltė – tiesiog librete jam dėmesys toks nesvarbus, tad ir vėl sakau: gal vertėjo jį “nutrumpinti“?

Vis tiek numiršta senis (labai senu scenoje tai neatrodė), ir jei ne istorijos pamokos, tai nesuprastum, kodėl Žygimantas Augustas iškart nesikarūnavo Krokuvoje su savo Vilniuje įteisinta žmona Barbora – gi tėvo ir karaliaus laidotuvės vyko, o po to karalienė Bona užvilkino gedulą. Iš libreto (Romas Lileikis autorius) šito nesuprasi. O tas flash įgarsintas magiškas jos triukas ką reiškia: hobitų kompiuterinius žaidimus ar Kipro Mašanausko primirštą sintezatoriuje knopkę?

O vat nei tai kunigas, nei tai bajoras pan Twardowski, kurį įkūnijo Kostas Smoriginas (čia ne tas Smoriginas, kuris špagatais, čia tas, kuris su gitara) – aukščiausio lygio profesionalas, puikiai atliktas vaidmuo (aktorius dar iš “dinozaurų“, nors, beje, įgarsinęs Katiną Pūkį, ir tai po a.a. Šapro vaidmenų yra geriausiai garsinantis multikus aktorius). Ir puikus sprendimas jo veidą rodyti ekrane, ypač tokioje Siemens arenoje.

Jo arija apie dangų… o, dieve, klausyčiau ir klausyčiau! Tikrai verta išleisti atskiru singlu. Jei miuzikle buvo daug muzikinių duobių ir pasikartojimų, dėl ko Kipras Mašanauskas bandė, ko gero, taip babkes atidirbti, kad kuo daugiau visko būtų prigrota, tai čia ši Tvardovskio arija iš viso miuziklo yra Nr.1, ir iš tiesų daro visą spektaklį prasmingu muzikine prasme. Bravo!

Mantas Jankavičius, įkūnijęs Žygimantą Augustą, spektaklyje daugiau išryškėjo kaip aktorius, nei kad dainininkas ar šokėjas (beje, šokėjo įdirbis, kaip ir jo partnerei, tikrai padėjo – Andželika Cholina išspaudė viską, ko jai reikėjo!). Judviejų finalinis duetas su Smoriginu – tiesiog puikus. O vat su Karina Krysko-Skambine – Mantui ne itin. Taip ir nesupratau, kokio velnio jis ją įsimylėjo? Girtas gal su Radvilomis tuomet buvo?

Aš suprantu, kad Karina šiaip grieko verta, bet spektaklyje to nepamačiau. Gal jei partnere būtų buvusi Aistė Smilgevičiūtė, tai gal pasisektų judviem sudainuoti ir geriau, bet ne aš stačiau spektaklį, ir čia, matyt, yra skonio reikalas. Lyg ir abu gerai atliko (Manto laikysena yra netgi karališka), bet kartu ir kažko tarp judviejų man pritrūko.

Į galą Barbora tokia naivi pasirodo, pradeda deklaruoti Bonai kažkokias hipiškas meilės idėjas… čia vėl kažko su libretu (tarp kitko, ištisai eilutes “aš karalius, aš valia“ verčiau į anglų kalbą power – kaip valdžios ir galios sinonimus) ir muzika pritrūko, nes jausmas bežiūrint buvo wtf??? ir STFU. Turint omeny Stonytės Boną, tai aš tokią marčią dar pats savo rankomis nudobčiau, taip kad valdovė pasirodė naująjai karalienei visai ir humaniška.

Tuo mano kritika baigėsi, nes toliau eina pagyros.

Broliukai Radvilos – kaip pora batų, kaip pirštinės ant rankų, super! Rudis godus pinigų ir valdžios (Tadas Juodsnukis, tokia pankiškai išskustų smilkinių metalisto šukuosena kaip buvusio Metallica bosisto Jason Newsted), o Juodis (Jeronimas Milius, savaime jau metalistas gi) – tarsi ir bėdavojasi dėl sesers (šiaip tikrovėje tai jis bėdavojosi, kad Rudis visada jį pergeria per lėbavimus, o po to tik sunkios pagirios kitąryt), pridengdamas broliui suprantamais argumentais, neva, Lietuvai reikia karūnos, o ne svetimo karaliaus čia. Bet Jeronimas man pasirodė labiau “juodas“ savo vaidmeniu, nei kad toks “romantiškai rūpestingas“ pagal vyraujantį įvaizdį – gal derėjo juodu tuomet sukeisti?

Va, su šachmatais todėl ir nesupratau, kodėl baltaisiais žaidė broliai, o juoduosius paliko Augustui, kuris dar ir pirmas ėjimą padaro?

Kėslai juodi ir tamsūs yra brolių – jiems juodais ir žaisti. O baltieji tinka šviesiausiąjam Augustui (dar viena pastaba: titulas “malonybė“ yra poniškas, bet ne karališkas, tad ponas Lileikis galėtų pasitaisyti librete į “didenybes“, nes šitas mužikiškumas ir proletariškas požiūris į aristokratiją erzina ne mažiau, nei solistė Kakarynė). Ir kai broliai paaukoja karalienę – tiktų labiau juodieji, nes juodoji Valdovė čia būtų pati karalienė Bona Sforca. O dabar gavosi, tarsi karalienė – tai lyg ir jų sesuo Radvilaitė, ar čia jau aš pritempiu, bandydamas tokį sprendimą pateisinti? Bet kodėl juodais žaidžia Augustas – priešas “nekaltai“ Lietuvai, kuri yra baltieji šachmatai? Apkeiskite šachmatus, bus suprantamiau ir logiškiau su simboliais.

Kostiumai – atskiras žodis. Ar reikia sakyti, kad Juozas Statkevičius yra pasaulinės klasės profesionalas? Reikia, jei dar nesupratote – kostiumai epochą įkūnija nuostabiai, o dar buvo nuostabiau suvokti, kad spalvų derinius ir detales jis profesionaliai priderino būtent didelei scenai ir didelei arenai, pabrėždamas kur reikia tinkamus herojus, nuotaiką, siužetą. Iš tiesų, galima šį miuziklą net be garso stebėti – vien kostiumais siužetą perteiktum! Bravo!

Ir choreografija. Andželika Cholina sukūrė tokį puikų kordebaletą, kad panašias užuomazgas tokio tikslaus masuotės mechanizmo esu matęs tik balete “Pinokis“ (ten – žandarai!), o čia jos dėka visa masuotė tapo kaip vientisas ir gyvas organizmas, visiškai organiškai ne šiaip sukurianti foną, o esanti pilnateisiu pasakojimo perteikimo dalyviu. Rankos! Žingsniai! Persirikiavimai! Nuotaikos atkartojimas viso kordebaleto tarsi vienu kūnu! Nuostabu, tiesiog nuostabu. Dar vienas bravo!

Tad vien šitų trijų bravo visiškai pakanka pasakyti, kad miuziklas patiko ir pavyko (ačiū mano brangiai žmonai, kuri šią šventę man su šeima ir suorganizavo). O juk ir kiti elementai buvo aukšto lygio, nepaisant mano kritiškų pastabų aukščiau (net jei nesupranti dainuojamo teksto, tai nereiškia, kad aktorine prasme ir muzikiniu atlikimu vaidmuo nebuvo puikus!). Čia tiek visko daug… ir tiek manęs mažai, kad viską deramai įvertinčiau.

IMG_2550

Tikroji miuziklo legenda: ponas Tvardovskis ir karalius Žygimantas Augustas (foto iš anonsas.lt)

Bet “…dangus tau suteikė aukštį“, kaip dainuoja karalių ruošdamas jo mentorius ponas Tvardovskis, o greta a.a. Viktoro Šinkariuko suvaidinto Čartoriskio gvardijos kapitono filme “Marius“ (pagal Almenio “Šienapjūtė“), tai yra vienas stipriausių antraplanių vaidmenų Lietuvos aktorystės padangėje iš viso. Bet aš gal jau kartojuosi.

Ačiū už nuostabų spektaklį. Sutrumpinta angliška versija būtų puikus eksporto kūrinys.

Reklama