I have a dream, – sakė toks Martin Luther King Jr, bet ne tau, Martynai, kaip dainuojama antinų dainoje, iš kurios žodžių neišmesi, nes aš turiu ne svajonę ar viziją, o strateginę ilgalaikę prognozę, kas laukia pačios Rusijos, dabar prieš mus maskatuojančios nuvytusiu 70-mečio veterano pasididžiavimu.

Aš jau pergyvenau dvejus Ruskyno žlugimus (net jei vienas vadinosi SSRS griūtis, o kitas Rusijos default, šalis vis tiek ta pati su tuo pačiu iškrypėlių mentalitetu, mušantis kinkongiškai į krūtinę “v čiem syla, brat?!“ – da nie brat ty mnie, gnida černožopaja, – atsakant amžinai girtam ruskiui jo mėgstamo filmo ta pačia citata).

Ir manau, kad sulauksiu trečiojo (istoriškai tokių gal jau tuzinas buvo, ir patys ruskiai vis aimanuoja, kaip jie nuo kelių stojasi, bet kur tu, girtuokli, atsistosi, kol rankos pagalbai niekas neišties?), kuris smagiai jau prasidėjo gerokai iki Kalėdų (Christmas came early, indeed), riedant naftos kainoms žemyn, o su jomis – ir rubliui į tartarus.

Beje, kažkokioje užsilikusioje sovokinėje reklamoje per naftalininę tė vė, kur rodomas iš anksto nufilmuotas Goluboj ogoniok (šiaip jau kliše tapęs pavadinimas čia gal su aliuzija nei tai į Skardžių, nei tai į Gražulį, kas visumoje yra monopeniasalu), paskui vėl transliuojamas, neva, “tiesiogiai“ (Ruskyne brežnevinė tradicija nemari, o ir cenzoriams gi reikia išeiginių, su šeima pabūti, tą pačią švinkeną per zombiadėžę paspoksoti, vis labiau girstant nuo pigios vodkės), visi laimės persunkti vietiniai plačiai žinomi siaurame ratelyje rusų žvaigždukai su žvaigždutėmis džiaugsmingai dalinasi iš dangaus (suprask, okupanto gero pono?) krintančius dolerius.

Ko gero, po kokios nuskurėlės Zimbabvės, tai yra vienintelė šalis, kuri taip pučiasi nebūtu orumu, pinigais ir galia, kad vertina tik savo amžino priešo ir maitintojo valiutą – tikrą, ne propagandinį, orumą, galią ir pinigą.

Ir tai – irgi yra visiško Rusijos nuosmukio simbolis. Svetimos šalies pinigai, laisvai tekantys šalies ekonomikos ir finansų kraujagyslėmis, seniai tą šalį padarė tik tuo, kuo ji visais laikais ir buvusi – žaliaviniu priedu prie Vakarų. Ir ačiū Dievui bei Landsbergiui, kad esame Vakarų, o ne šio priedo dalimi, buvę vis retkarčiais priglobiami jėga, kad šis badu nestiptų arba turėtų langą į taip trokštamą ir kartu nekenčiamą Europą.

Visiškai realu, kad ateis tas metas, kuomet ne tik balvonus nuo Žaliojo tilto nusiversim, bet išboginsim ir Mininą su Požarskiu iš Raudonosios aikštės. Ir pastarojoje stovės paminklas proverbiniam lenkų šlėktai bei lietuvių etmonui, jau valdžiusiems Moskoviją (Rusija ji tapo tik prie Jono Pikčiurnėlės, vėliau pasiskelbusio caru, pabijojus skelbtis karaliumi, kurio motina vadinta lietuve pagal kilmę ir gimimo vietą, ir vien dėl jos didysis kunigaikštis Vasia Nr.3, turintis irgi lietuviškų genų, netgi stačiatikiškąją hipsterio barzdą nusiskutęs).

Anuomet ilgiau išsilaikyti italų tvirtovėje totorišku pavadinimu prie baltiškos upės kranto prieš ginkluotą minią, persigandusią vakarietiškų reformų, pavedė skubančią etomono husarų kavaleriją tik to meto prasta logistika (simboliška, kad Rusijos pareigūnai ir dabar genetiškai neperneša lietuvių vežėjų), bet juk Rusijoje dvi problemos visada nuo seno aiškios kaip 2-D: duraki i dorogi (kvailiai ir keliai, kas lietuviškai yra 2-K projektas, ir tai irgi ironiška).

Tad mano pasiūlymas buvo paspartinti procesą iškart išsprendžiant abi problemas atominiu kiliminiu bombardavimu, po ko visur užlieti asfaltą.

Ir pristatyti makdonaldsų, nes ruskiai vis tiek nacionalinės virtuvės neturi, o ką nors patys gaminti nemoka ir nesugeba, tačiau šiose užkandinėse, kur atidirbtas standartizuotas procesas, ir “negrynuose“ makdonaldsas yra makdonaldsas, tad nors kažkiek tuos netikšas žmonėmis pasiseks paversti, primenant speak English, sabaka, o ne mumu šnekta, persmelkta totorišku keiksmu.

1st_McDonalds_in_Russia__Oth.W.

Pirmasis McDonald’s Rusijoje, 1990 (dail. Igor Babailov)

Sibiras, kaip žaliavų sandėlys, ko gero, bus eksploatuojamas kinų, korėjiečių ir japonų – tie gavybos procesą darys kokybišku, ekologišku ir taupiu, o pasauliniu mąstu ekonomika tik išloš nuo to, nes tuomet pasaulinės dirbtuvės ir konteinerių terminalas bent turės savo žaliavų sandėlį, kur nereiks atsargoms papildyti kaskart ieškoti vis užgėrusio vatine šimtasiūle ant dryžuotos suplyšusios jūrinukės vilkinčio sargo, nuolat kažkur pametančio raktą arba eilinio rusiškojo atlapaširdiškumo priepuolio pagautam dar ir prageriančio saugomas vertybes.

Lietuviai gi nuo mūsų imperialisto Gedimino laikų turi istoriškai know-how, kaip valdyti šitą rusišką bydlo-koloniją. Tik dar anuomet mes turėjome užnugaryje lenkus prie Abiejų Tautų Respublikos, o šiuolaikinėmis sąlygomis – jau NATO ir ES su nepalyginamai didesniu potencialu ir ištekliais.

Nesame mes jokia “maža agrarinė valstibe™“ – tokia nori matyti mus priešai, siekiantys padaryti priedu prie tos kolonijos, o ne vadybininkais joje, bet aš kažkaip mūsų herbe niekaip neįžiūriu norago prie to arklio, kad artume dirvonus nuo jūros iki jūros. Ne mes, o kaip tik lenkai dabar yra Europos agrarinis priedas, na, tai jų vištienos pramonės pasiekimai ir herbe deramai atsispindi.

Bet matau, kad proceso skubinti net nebūtina – viskas vyksta pigiau ir paprasčiau. Kaip ir turėjo nutikti. Kvailystė yra brautis į tą šalį ir bandyti ją primityviai nukariauti – vienos išlaidos ir galvos skausmas, o su tarakonais ar skėriais nekariaujama pagal Ženevos konvencijas. Valdymas šiais laikais juk yra subtilesnis ir daug efektyvesnis. Galop, šeštadalis skystai apgyvendinto nuolat girtais čiabuviais žemyno su Belgijos dydžio BVP, outsourcinus šios dalies Aziją Azijai, kuriai ir priklauso – ne toks jau ir sunkus lietuvių vadybai uždavinys belieka.

Praktikuojamės jau dabar – per atstumą tarsi pulteliu mygtukus, neva, paslaptingoje (nes nuolat girtoje?) dūšioje spaudo Dalia Grybauskaitė, einanti ir didžiojo etmono (ar ruskių trolio?) pareigas. Vakarų valią vietoje diegia užsienio reikalų (dalis buvusių welki hetman litewski pareigų) ministras Linas Linkevičius su ES emisaru Vygaudu Ušacku, padedant beceremoniniam JAV (nes NATO yra JAV su sąjungininkais) ambasadoriui John F. Tefft, o Ukrainoje jau dabar modelius mažesniu masteliu išbando ten ekonomikos ministru paskirtas Aivaras Abromavičius (ir dar papildau: nuo 2014 metų sausio 1d. Lietuvos ambasada Ukrainoje tampa dvejiems metams NATO kontaktine ambasada – ko ir reikėjo tikėtis, nes Vyčio ženklo piliečiai grįžta į nuosavo imperialisto DLK Gedimino ir jo Stulpų, tik bizantiškai padabintų ir pervadintų Trezūbcu/Tridančiu, šalį).

Tai, kiek dar turime išeivių į Vakarus kaip dipukų ir per dabartinę emigraciją – tai irgi didžiulis vakarietiškos vadybos know-how potencialas, kurio yra ženkliai per daug Lietuvai, bet vat anam kraštui prižiūrėti – dar, žiū, ir pritruks, teks padoresnių ir palankesnių vietinių žiūrėti. Kaip visada tai buvę, tai dabar vadinasi frančyze, o anuomet – riurikais bei jarlykais.

Tokia mūsų tautos istorinė misija skamba nepolitkorektiškai ir ganėtinai ciniškai?

O kas sakė, kad tavo, lietuvi, vaidmuo istorijoje turi būti mielo, balto, pūkuoto katuko?

Jei jau apsiskelbei braveland’u ar didvyrių žeme, iš praeities stiprybę semiančia, jei tokius valstybės simbolius susidėjai su riteriu sidabriniais šarvais, jei savo vaikus didžiavyrių vardais šauki ir istorija tau vis dar yra pasididžiavimo priežastis, o istorijos knygos tampa pardavimuose bestseleriais, ir kai lietuvis Vytautas Andrius Graičiūnas – vienas iš klasikinės vadybos tėvų (jo vardo katedroje aš savo diplominį darbą gyniausi dešimtukui), tai gal jau gana apsimetinėti avimi vilko kailyje, aštradanti tu mano mielas!

Tad aš jums linkiu 2015 metus pasitikti su optimizmu ir pasiraitojant rankoves naujam darbui pagal tikrąją mūsų tautos “religiją“ ir misiją. Nesame tam idealūs, bet to juk ir nereikia. Gal kaip tik reikia to, kuo esame. Ir dar galime būti. Protas, o ne kaustytas kareivio batas lemia rytdienos nugalėtoją, o šalyje su tuzinu universitetų milijonui gyventojų, ruošiančių vadybininkus ir teisininkus su ekonomistais, jau akivaizdu, kad ne karyba yra ateities pergalių pagrindas.

Smagių Naujųjų metų!