Apie Laisvės dovanas

Aš jau rašiau, kad į metų galą žadėję būti apsnūdę politiškai metai, nes jau ir ramu – eurą įsivedėm, Raška juda į tartarus ir labiau gasdina militaristiniai lobistai pas mus, nei ta šalis, atkuto dėka dr. Aušros Maldeikienės, paskelbusios, kad eina į Seimo rinkimus Žirmūnų vienmandatėje apylinkėje vietoje Vytenio Povilo “Iljičiaus“ Andriukaičio.

Bet pirmiau reikia parašus dar surinkti, kad būtum įrašytas į rinkimų biuletenį, o ji, kas galėjo pagalvoti, va taip neatsakingai (sic!) jau penktadienį išvyko atostogų trims mėnesiams į Etiopiją (bet, kaip ir Karlsonas, žadėjo grįžti, o atostogos – yra šventa europiečio pareiga!).

Iš esmės, tai kaip ir komentatoriai netgi čia pastebi, tai ji daro viską, kad jos neišrinktų.

Na, pasakyčiau, iš tiesų, tai ji nekelia šiuo metu sau pagrindinio tikslo išvis būti išrinktai – tai tėra tik antraeilis. Daug įdomiau jai pačiai, manau, ir gana netikėtai (nors per daugiau nei dešimt metų to galima buvo galop ir sulaukti), atsivėrė nauja galimybė glušpetriams pasakyti, kas jie tokie yra.

Tą ji sakė ir anksčiau – čia nieko naujo jos elgsenoje. Bet šįkart jau svarbiau, kad ji nekalba kaip rinkėjas apie mūsų demokratijos bėdas ir ydas, kurias derėtų išgyvendinti (net ne tiek sistemą keisti, kiek pačius rinkėjus, o tai, sutikite, yra daugiau, nei legendiniai Heraklio žygiai, o bandymai rinkėją paprotinti jau Antikoje Sokratui baigėsi kojų pakratymu). Šįkart ji kalba kaip renkamasis asmuo, kuris turėtų atstovauti rinkėją.

O kaip ketinantis atstovauti rinkėją, tai turėtų juk jam pataikauti – taip mes įpratę, ar ne?

Bet jos laikysena aš nemanau, kad atstumia jos rinkėją. Vat kiek iš tiesų yra jos rinkėjų ir ne jos rinkėjų Žirmūnuose – čia įdomesnis klausimas, ir, matomai, turėtų padirbėti sociologai, pasamdyti jos rinkimų štabo. Tačiau kai jai būti išrinktai nėra pirmaeilis uždavinys, tai ir lėšų į tokius tyrimus neinvestuos (nepriklausomai nuo to, turi ji ar neturi, paskolins ar padarys dykai).

Jei aš gyvenčiau Žirmūnuose, ko gero, sakyčiau, kad ji atstovauja mane puikiai (kai išrinks, ir taip atstovaus). Būtent tuo kalbėjimu jau dabar. Nes iš tiesų gerokai užpypino šitas vyraujantis pas mus godumas, pavydas, neapykanta – ir iš to plaukiantis savo atstovų nacionalinėje visuomenės interesų biržoje pasirinkimas, savo ydas ir trūkumus pridengiant svaisčiojimais apie sąžinę, darbą Lietuvai ir kriuksint nuolat apie lovį, prie kurio norėtų pripulti, bet niekas jų, ačiūdie, ir neprileidžia – tik to dar betrūko!

Kaip sakiau, sunkiausia yra čia pakeisti rinkėją, o mūsų demokratija nėra pasirengusi bent laikinai (40 metų, anot Mozės praktikos) apriboti jų teisę rinkti. Jie balsuoja ir balsuos, nes tokios mūsų visuotinai sutartos žaidimo taisyklės (keista, kad automobiliui vairuoti reikia narkologo ir psichiatro pažymos, kai valstybės “vairuotojus“ parinkti – tai leidžiama nuspręsti “Lynčo teismui“). Tad man džiugu, kad jau kažkas šiai miniai pasakys, kad kaip karalius (bent jau rinkimų dieną rinkėjas yra karalius) yra nuogas anaiptol ne fizine prasme (“dvasios Alzhaimeris“, perfrazuojant popiežių Pranciškų), ir visiškai nebijodamas likti nepopuliariu ar netekti to, dėl ko, suprask, čia išvis “kovoja“.

Tad man visiškai priimtina jos taktika šiuo metu, ir labai smagu (gi sakiau – eikite spragėsių!) stebėti, kaip užsitrolina tie, kurie dar vakar, rodos, prisiekinėjo savo meilę jai per visokius feisbukus. Galop, šitas siužetas irgi biblijinis, tik iš Naujojo Testamento, atsikartojantis keturiose Evangelijose ir tinklaraštininko šv. Pauliaus epistoliariniuose kūriniuose tikėjimo broliams.

Na, o jei vis tik norite ir pozityvaus žodžio iš jos, tai ji savo rinkimines politines nuostatas išdėsto pati savo tinklaraštyje (88 spaudos ženklais per daug, jei pagal reikalavimus, bet nepasiusit – apie tai ji 10 knygų jau parašiusi), o aš perkopijuosiu čia visą tekstą pilnai kol kas be savo komentarų, kad man neužsimestų:

Asociatyvi iliustracija, neturinti nieko bendro su liberalais (iš varle.lt)

* * *

Nepriimtinos laisvės dovanos

Jau visas ketvirtis šimtmečio, kai esame nepriklausoma valstybė. Nepriklausomybė labai slidus žodis: ji težymi atsiribojimą, buvimą pats sau. Nepriklausau tam ar kitam dariniui, tad nesu atsakingas, ar ne? Nepriklausau, tad neprivalau. Nepriklausau, tad turiu teisę stovėti nuošalyje, ir jei noriu — tyčiotis ir smerkti. Nepriklausau, tad neprivalau aiškinti. Nepriklausau, tad, jei su manimi nesutinki, turiu teisę paskelbti tave priešu. Nepriklausau, nes nesu toks, kaip tu. Nepriklausomas gali būti piktas, godus, agresyvus, nesidalinantis. Nepriklausomybė gali sunaikinti laisvę ir ji labai dažnai tai padaro.

Liūdna tiesa, bet nepriklausomas paradoksaliai pasirodo, kaip nelaisvas. Kasdien vėl ir vėl nepakeldamas kardo kovai su savo nepriklausomumu (o, ta gundanti žmogaus aistra atsiriboti…) vieną dieną aiškiai pamatai, kad kažkokie kiti — nedraugai, pikti kaimynai, pavydas, neviltis, svetimi ginklai, svetimos aistros — jau gyvena ir tavo namuose, ir tavo sieloje.

Šios liūdnos tiesos tinka ir nuo nieko „nepriklausomam“ žmogui, ir visuomenei, kurią suformuoja tie „nepriklausomi“ individai (kažin, ar individas vis dar žmogus?), ir valstybei, kurios piliečių esminis siekis — būti tiesiog nepriklausomu. Nepriklausoma valstybė juk taip lengvai, ir taip dažnai virsta nepriklausoma nuo savo žmonių. Ji lengvai piliečius paverčia individais, įkalina juos tik pačiai valstybei palankių įstatymų rėmuose, o vėliau paprasčiausiai atsisako savo vaikų ir ima gyventi pati sau. Tokia valstybė kurį laiką plečiasi kažkur šalia savo šaltinio, savo ištakų ir savo prasmės, kol galiausiai nusižudo. Gal tas savižudybės aktas ir gali atrodyti, kaip svetimųjų valia ir prievarta, bet įdėmiau žiūrėdamas matai: kiekviena okupacija prasideda tada, kai supainioji laisvę ir nepriklausomybę. Laisvo žmogaus pavergti neįmanoma. Tiesiog nepriklausomą — labai paprasta.

Ketvirtis mūsų deklaruojamos nepriklausomybės amžiaus, deja, neišmokė mūsų pamatyti, suvokti ir priimti tų tikrųjų dovanų, kurias tada, prieš dabar jau ilgus metus (karta užaugo, ar ne?) galėjo padovanoti kova už teisę būti savimi.

Laisvas gali būti, kai nesieki galios, valdžios, turtų. Kai nemanipuliuoji. Kai labai aiškiai matai savo ribas, suvoki jas ir priimi. Kai nenori kitam to, ko nenorėtum sau. Kai tiesiog gyveni, dirbi ir turi žmogaus vertą tikslų sistemą, kuri nesiremia išoriniais atributais. Esi laisvas, kai suvokit, kad laisvė prasideda ir plečiasi tik ten, kur nuolat matai ne save, o kitą. Kitas, o ne tu pats, yra tikrasis laisvės veidas.

Laisva valstybė mato savo žmones ir geba kurti jiems tinkamas buvimo laisvais sąlygas. Laisva visuomenė nebijo kitų ir kitokių, ji su jais nekovoja ir priima, taip numesdama nuo savęs žmonėms neįveikiamą naštą būti dievais. Laisvas žmogus nuolat kartoja Popiežiaus Pranciškaus tarsi netikėtai suformuluotą giliausią laisvės sąlygą: „Kas aš toks, kad smerkčiau?“ Laisvas žmogus priima ir atsiveria. Nebebijo.

Nelaisvė linkusi vilioti, ir lengviausias jos grobis — nepriklausomybė, kuri tėra vienas iš puikybės pavidalų. Kai nepriimi laisvės dovanų, esi suviliotas. Tuo tarpu priimdamas didžiausias laisvės dovanas — kritinį mąstymą, solidarumą, bendrąjį gėrį, rinką, laisvą valstybę — nepriklausomybės atsisakai, bet tampi laisvas. Ir todėl tampi nenugalimas.

Kritinio mąstymo dovana gili tuo, kad yra būtina savo ribotumo suvokimo sąlyga. Kritiškai vertindamas gaunamą informaciją, visų pirma mokausi matyti ribas, kurias pačiam vertinimo procesui uždeda tavo protas, tavo žinojimas, tavo gebėjimas plėsti suvokimo laiką. Kaupdamas įvairiapusę, tad visada prieštaringą informaciją, mokaisi vertinti, mokaisi gerbti, mokaisi matyti tą, kuris mato kitaip. Kritinio mąstymo prieštara — propagandinis kalbėjimas — remiasi priešų paieška ir jų demonizavimu. Nebandydamas girdėti kito žmogaus žodžių, save matai, kaip tiesos monopolio valdytoją, tad atstumi dialogo galimybę ir renkiesi totalitarizmo kelią. Ar tikrai po tiekos metų nepriklausomybės pagarbos įvairioms nuomonėms daugiau? Manyčiau, gerokai mažiau, nei Sąjūdžio aušroje.

Solidarumo dovana dar labiau priartina prie kito. Matydamas kitų žmonių problemas, mokaisi atsiliepti ir dalintis. Supranti, kad turėjimas tikrai nėra tai, kas apsaugo nuo gyvenimo. Neapibrėžtumas, glūdintis kiekvieno mūsų būtyje, individualiai negali būti suvaldytas jau vien todėl, kad normaliam žmogiškam buvimui būtina kita, artima siela. Daugumą slegianti buities kasdienybė irgi gali būti įveikta tik suvokiant bendradarbiavimo prasmę. Kritinis įvairių procesų vertinimas priartina ne tik prie dialogo, bet ir prie praktinio veikimo. Kai kitą matai, kaip kitą žmogų, o ne blogio ir netiesos įsikūnijimą, nebeklausi, o kodėl turėčiau kam nors ką nors duoti, — tiesiog imi ir daliniesi tuo, ką turi. Ar tikrai po tiekos metų nepriklausomybės dalinamės daugiau? Manyčiau, mažiau. Tokie dabar madingi parodomieji aukojimo aktai TV šou laidose padėties nekeičia.

Solidarumo dovana atneštų kitą — bendrojo gėrio dovaną. Čia bene daugiausiai laisvės kiekvienam ir tuo pačiu visiems galėtų pagimdyti tinkama politika, nes pripažinus bendrojo gėrio pirmenybę politika būtų suvokta ir plėtojama ne kaip įtakingų, galingų elito grupių interesų apsaugos sistema, o kaip priemonė kiekvieno galimybėms plėsti. Agresyvi panieka žmonių iniciatyvoms (tarkime patyčios iš referendumų rengėjų) sako, kad ir čia labai netoli nuo sovietų, kur viską, kas valdžiai nepriimtina ir jos neaprobuota esą inspiruodavo stori blogiukai kapitalistai, tenuėjome.

Nepriklausomybė galėtų dovanoti laisvą rinką, pamatytą kaip sąžiningų mainų, o ne galingojo prievartą. Laisvė tikrai nurodytų į pirmąją laisvo verslo sąlygą — empatiją, taigi, ir kito interesų, jo lūkesčių atpažinimą. Pradėję nuo savanaudiškumo, atmetėme ne tik liberalizmo ideologo Adamo Smitho mąstymo ir teorijos logiką. Atmetėme pačią laisvą rinką, o ekonomika palaipsniui išsigimė į primityvų galingųjų interesų apsaugos lauką. Tuščios yra kalbos apie darbo rinkos liberalizavimo prasmę, kai darbas daugybei virto ilgų valandų baudžiavos forma. Naujųjų ponų troškimas prisivežti vergų iš visų pašalių irgi nesustiprins nei šalies ekonomikos, nei jos nepriklausomybės, nei valstybės laisvės.

Laisvos valstybės dovana atsiveria tik tada, kai laisva, taigi geba mąstyti, kurti ir dovanoti didžioji šalies žmonių dauguma. Valstybė, kuriama elito ir elitui, gal kurį laiką ir gali išlaikyti išorines nepriklausomybės formas, bet nėra pajėgi išsaugoti laisvę.

– dr. Aušra Maldeikienė