Tai, ko gero, geriausia Naujųjų metų žinia, kurią jums skelbiu Trijų Karalių (tikėtina, kad tie karaliai yra Mindaugas, Gediminas ir Vytautas) dieną – mūsų litas pasitraukia, o į jo vietą ateina mūsų (!) euras.

Tas tikrasis, kuriuo litas laikinai buvęs nuo antrų antro tūkstantmečio metų antro mėnesio antros dienos santykiu 3.45280 – šis santykis dar ilgai ne vienam sapnuosis, o aš noriu, kad naktimis žagsėtų tas, kas jį tokiu anuomet padaręs, kai litas buvęs doleriu keturi už vieną (ir nesakykite, kad tuomet toks kursas buvęs, nes 20020202 buvę svarbiau).

Man perėjimas prie euro yra paprastas ir neskausmingas niekaip.

Tiesą sakant, jau gerokai pabodo viską skaičiuoti ir išrašinėti sąskaitas dar ir litais, kuomet dirbu tarptautinėje prekyboje, o čia visa apskaita man eksporte yra eurais, kai importe – kartais dar ir doleriais. Tiek tad to “patogumo“ ir lito konvertavimo būta – seniai metas buvo pereiti, ir, manau, to nebelaukiant galėjome padaryti vienašališkai.

Tačiau kai reikėjo anuomet eurą įsivesti patiems LSD pašlemėkams, tai ir prie “ir tada dirbusio Lietuvai“ AMBo visiškai ir nevykėliškai susimauta, tad manęs nestebina, kad tautinių soušelių tradicija yra stabiliai joti tik ant svetimo linksmakočio į dangų, prisiimant visada nuopelnus tik sau.

Kita vertus, jų rinkėjams kitko ir nereikia: pradedant kolhozų “landsberginiais“ sugriovimais prie LDDP ir AMBo prezidentavimo, turtą ištąsant tiems patiems kompartiečiams, ir nebaigiant pelningiausiu telekomo tarptautiniu, o ne vietinės nomenklatūros ir partinių KPSS bonzų, privatizavimu visoje Rytų Europoje, Būtingės terminalo jei nesužlugdymu, tai kainos sukėlimu keturiskart, Mažeikių Naftos nureiderinimu ir kone dyku atidavimu iš amerikiečių rusams, ir tolimesniais prichvatizavimais Alita-style.

Bet grįžkime arčiau pinigo. Antai Prietaisas jau pridavė savo gautus formaliai pirmuosius šalyje €10 į pinigų muziejų, ir teisingai padarė, ką galėtų padaryti ir visi socdemai in corpore, idant pasakyta:

Kysa, kam tau pinigai – tu gi neturi fantazijos.

litai

Trys Karaliai ant arklių neša maišą pinigų! (iliustracija nukniaukta nuo grumpy dzūko™ facebook profilio)

Parduotuvėje aš atsiskaičiau už prekes, atiduodamas paskutinius (na, vieną dar neapsitrynusį 2010 metų litą pasilikau, bet neapsižiūrėjau ir atidaviau jubiliejinį, rupūže!) litus, o likusį trūkumą apmokėjau eurais kortele. Buvo tiek per daug paprasta, kad čia pat kasininkui netgi pasakiau, jog galėtų būti ir ilgiau taip.

– Nereikia! – pro sukąstus dantis tas prakošė.

– A kudė? – nustebau naiviai aš.

– Jau ir dabar neturiu grąžos eurais iš litų.

– Atiduokite litais, anokia čia problema? – paikai patariau, nes prisiminiau, kad iš tiesų valstybės “malonės“ dėka verslas tapo valiutų keityklomis per prievartą ir be diskusijų.

Ir nesakykite, kad tai jiems nesudarė problemų.

Aš išvis nesuprantu, kodėl per valiutos pasikeitimą daugiausiai lengvatų gavo bankai, kuriems šis pasikeitimas turėjo tapti rūpesčiu, bet labiausiai apkrauti prievolėmis tapo verslininkai, kuriems ir kainas būtina buvo perskaičiuoti privalomai kvailu santykiu ir šiukštu nepasikoreguoti kainodaros (o ji yra rinkodaros dalimi – nebūtinai keliant kainas ar jas apvalinant patrauklesnio akiai ir pirkėjui skaičiaus link), ir dar būtinai grąžą atiduoti tik eurais, nepriklausomai nuo to, kiek tų litų atsineštų kaprizingai lūpą patempęs infantilus pirkėjas (būtų pakakę įrašyti išlygą, kad atiduodama ir litais, jei nebėra eurų, kas itin aktualu pirmąją savaitę, bet po to jau eurų įplauks daugiau ir problema savaime atkris).

Bet pas mus verslą gina visos asociacijos ir lobistai ne tada, kai to labiausiai reikia, o ir tų valdybų ponuliams, ko gero, kasininkų godos nesuprantamos. Išrašant gi sąskaitas didelio rūpesčio, bent jau man, nėra – tiesiog išmetu jau litų stulpelį, nes visos sąskaitos ir taip iš manęs ėjo dviem kalbom (lietuvių ir anglų) ir dviem valiutom (litais ir eurais). Dabar liks tik eurais.

Ar kažkaip nostalgiškai ilgiuosi ar gailiuosi lito?

Nelabai. Nors kaip tik dirbau banke, kuomet mes jį įvedinėjom. Ir dar pamenu, kokie sunkūs yra inkasaciniai krepšiai, ir kaip aš juos tampiau per gatvę ir į antrą aukštą, per visą salę, pilną žmonių – ir taip be jokios apsaugos. Tarsi metalo laužą ir makulatūrą.

Tiesą sakant, pirmieji litai ir panašesni buvo į makulatūrą, nes prie tuometinės hiperinfliacijos niekas nemanė, kad greitai prisireiks banknotų, žemesnių kaip 100 litų. Palaipsniui padidėjo apsauga ir į žemesnius nominalus, bet laikui bėgant išnyko ir 1 (vienintelė moteris ant banknotų – rašytoja Žemaitė), 2 (vyskupas Valančius, už kurį daugelis mėgdavęs pirkti alkoholį, o bažnyčiose taip ir pensininikai priprato aukoti būtent tokią “sumą“) ir 5 (kalbininkas Jonas Jablonskis, kurio dėka turime bendrinę lietuvių kalbą).

Didelio džiūgavimo dėl euro irgi neturiu.

Esu rašęs, kad tai – tik fantikas, nes tikras pinigas pasaulyje yra vis dar (reiktų atnaujinti įrašą) doleris. Euras piniginiu ženklu tapo politine, o ne ekonomine valia (bet va ir darbe dabar: siunčiant konteinerį iš Vilniaus į Šanchajų per Hamburgą, kainą man skaičiuoja doleriais, o ne eurais). Ir kol ES nėra federacija, o tik konfederacija iš suverenių valstybių, šis politinis sprendimas yra ganėtinai rizikingas, nes kai šalys atsisako savo monetarinės politikos, tai po to vienos turi ištempinėti kitas vardan bendro gėrio, o pralaimi abi pusės. Ir nors turėjome jau krizę, manau, kad tai tik gėlytės, nes realaus sistemos supurtymo dar nebuvo – antraip, tektų arba ES subyrėti, pasiliekant vėl kiekvienam už save, arba vis tik ryžtis federalizmui (apie kurį kalbėjęs ir bajoras Kostas Kalinauskas, į kurio vardo gatvę įsijungia Akmenų akligatvis, vedantis į federalinių JAV ambasadą).

Kol kas euras dolerio atveju yra gerokai pervertintas, bet tame nėra didesnės mums bėdos (bent kol kas), nes savo litą, kaip sakiau, buvome pavertę surogatiniu euru jau prieš tuziną metų, o ir dar gerokai iki tol esame atsisakę monetarinės politikos, prisirišdami prie dolerio ir įsivesdami “valiutų valdybos“ modelį (perfrazuojant rusų patarlę: reikalai eina, kontora [valiutą iš]rašo“).

Todėl mano patarimas labai paprastas: nustokite vis mintyse save kamuoti, stengdamiesi pasiskaičiuoti, o kiek gi čia prašoma kaina yra litais. Nėra prasmės. Skaičiuokite iškart eurais ir pratinkitės būti europiečiais. Tiesą sakant, benzino kainą ir kiekį dabar itin paprasta tapo automatinėje degalinėje susiskaičiuoti kone proverbiniu santykiu 1:1.

Dabar turime daugiau Europos savo šalyje, ir tas faktas yra svarbesnis. Jei kažkur kainos padidės, tai tik reiškia, kad produktas nebuvo pakankamai įvertintas iki tol (o jei sumažės, tai vis tiek niekas nepastebės, todėl kam dar stresuoti ir sau skaičiuoti tą balansą, ko daugiau – pabrangimų ar atpigimų?).

Ir mat jį šunes tą eurą, kad kaip pinigas litas buvo labiau į pinigą panašus, nei dabar yra euras.

Man, 2003 metais kartu su dabartiniu Policijos Departamento Imuniteto Tarnybos viršininku Donatu Malaškevičiumi praėjus money counterfeit kursus JAV Secret Service būstinėje (taip, lankiausi ir U.S. Bureau of Engraving and Printing, ir dar buvau prie baksų konvejerio, ir mačiau savo akimis, kaip atrodo ne šiaip lagaminėlis su doleriais, o ištisas “angaras“, prikrautas bedžiūstančių stirtų šimtinių dolerių banknotų dar prieš sukarpant juos į pavienes kupiūras), tie trūkumai akivaizdūs – euras yra ne šiaip bedvasis, kai ten trūksta veido. Tiesiog žmogaus veidas yra geriausia vizuali pirminė bet kokio banknoto apsauga, nes sunkiausiai padirbama (nebent mums visi kinai vieno veido, kaip ir mes jiems).

Jums gal nežinoma, bet britai prašė būtent savo buvusios kolonijos jiems paruošti naujas svarų matricas, kuomet teko atnaujinti banknoto dizainą pasendinant jų karalienę – tiesiog visus graverius patys anksčiau atleido, o kompiuteris, pasirodo, nepadaro to, ką sugeba įgudusi meistro ranka pritaikytu tik būtent jam kalteliu. Tiesa, JAV naujų graverių pamainos irgi neberuošia – senoji karta išeis į pensiją, naujų nepriims, nes tikisi, kad kompiuteris taps įgalus atkurti vaizdą ne prasčiau. Iš tiesų, tai tik veidui ir reikia tokio ypatingo graverio, kaip ir kvepalų pramonėje yra išskirtinės “nosys“, suregistruotos per visą pasaulį – banknoto ornamentus galės ir mašina pakeisti, kaip dabar yra euro atveju. Bet žmogui banknote atspausdinti vis tiek reiks tik žmogaus.

Tad gal ne itin pinigas, kai pagalvoji, yra toks ir besielis?

Juk tiek yra godojančių mielo ir brangaus lietuvio dvasiai lito. Mano kartai – tai jau ketvirtas pinigų keitimas: rublius keitėm į naujo pavydžio ir nominalų, prasidėjus nevaldomai infliacijai prieš SSRS griūtį ir jai įsibėgėjus; po to šiuos rublius – į talonus, džk vagnorkos arba žvėreliai; o TL keitėm į LT, t.y. litus; o litus – į eurus.

Ir išmokite rašyti € prieš skaičių, kai aš gal nesulauksiu, kada kablelis virs dešimtines dalis atskiriančiu tašku, o kableliais bus skiriami tik kas trys skaitmenys skaičiuje.

O tiems, dėl kurių bėdavojamasi, t.y. visokiems globotiniems pensininkams ir senjorams, tai tokia pinigų keitimo reforma yra, ko gero, jau šešta ar net aštunta – pridedant rublius, reichsmarkes, vėl rublius, denominaciją ir tuomet likusius keturis išvardintus (o gyvenusiems Vilniaus krašte – tai dar pridėkite ir zlotus, kai memelanderiams – litus keitė ne rublis).

Jei ir šuo kariamas pripranta, tai gal nereikia grežiotis į tuos, kurie nori santykio vienas prie vieno, ir dar kad pridėtų, nes ką čia reiškia valdžiai atspausdinti dar pinigų? Tai jei tuomet prisirišę bankinykai teisinosi, tai dabar džiaugiuosi, kad jau ir norėdami neatspausdins, nes šalyje yra bendras europinis pinigas, o visi kiti vertingiausi – tai ir liks dabar tik Monopoly pinigai, ne kokie nors populistiniai indeksuotieji nacionaliniai.

Tai vat ir pasitinkam eurą santūriai, be raudų ir dainų.

Svarbu, kad būtų eurų piniginėje, ko jums ir linkiu!

(vėl susirimavo)

O kaip užrašyti teisingai € – kitoje dalyje.